22 skyrius

Vaikų auginimas šviesoje ir tiesoje

Viešpats gimdytojams suteikė atsakomybę mokyti savo vaikus Evangelijos žodžiais ir pavyzdžiu.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Gyvenimui artėjant prie pabaigos Prezidentas Džordžas Albertas Smitas prisiminė, kaip jį augino ir mokė jo tėvai:

„Gimiau kukliuose namuose. […] Mano tėvai gyveno labai kukliai, bet aš šlovinu savo Kūrėją ir iš visos širdies Jam dėkoju, kad mane atsiuntė į jų namus.

Augau Solt Leik Sityje. Kai man sukako aštuoneri, buvau pakrikštytas Siti Kryke. Bažnyčios nariu mane patvirtino Septynioliktos apylinkės pasninko susirinkime, ir dar būdamas berniukas sužinojau, kad tai yra Viešpaties darbas. Sužinojau, kad žemėje gyvena pranašai. Sužinojau, kad Visagalio įkvėpimas paveiks tuos, kurie gyveno taip, kad galėtų tuo džiaugtis. […]

Nežinau jokio kito žmogaus visame pasaulyje, kuris turėtų didesnę, nei turėjau aš, priežastį būti dėkingas. Esu dėkingas už savo prigimtines teises, esu dėkingas už gimdytojus, kurie savo namuose mokė mane Jėzaus Kristaus evangelijos ir rodė pavyzdį. Jei savo gyvenime padariau ką nors, ko neturėjau padaryti, tai buvo kažkas, ko negalėjau išmokti savo motinos namuose. Šeimoje, kurioje buvo daug vaikų, reikėjo labai kantrios mamos, ir ji visuomet buvo kantri mums. Ten visada vyravo švelnumas, gerumas ir meilė.“¹

Savo paties namuose Džordžas Albertas Smitas stengėsi sekti savo gimdytojų pavyzdžiu, mokydamas su kantrybe ir meile. Jo dukra Edita prisiminė nutikimą iš vaikystės:

„Jis nuolat mokė mus, kaip turime elgtis, pabrėždamas sąžiningumą ir dorumą. Prisimenu, kaip vieną dieną pakeliui namo iš pianino pamokos tramvajaus konduktorius per klaidą nepaėmė iš manęs pinigų. […] Jis kažkaip praėjo pro mane, ir aš atvykau vis dar rankoje laikydama penkių centų monetą, ir, atvirai sakant, džiaugiausi, kad pavyko atvažiuoti už dyką.

[…] Džiūgaudama atbėgau pas tėvą, kad papasakočiau, kaip mane aplankė sėkmė. Jis kantriai išklausė mano pasakojimą. Jau pradėjau galvoti, kad man labai pasisekė. […] Buvau įsitikinusi, kad konduktorius nežinojo, kad nesumokėjau, ir todėl viskas buvo gerai.

Kai baigiau pasakoti, tėvas pasakė: „Bet, brangioji, net jei konduktorius ir nežinojo apie tai, tu žinai, aš žinau ir Dangiškasis Tėvas žino. Taigi, tebesame mes trys, kurie turi būti patenkinti matydami, kad tu sumokėjai viską už tai, ką gavai.“

Edita sugrįžo į tą sankryžą ir tramvajui grįžus sumokėjo mokestį. Ji vėliau išreiškė dėkingumą už tai, kaip jos tėvas pasielgė toje situacijoje: „Esu iš ties dėkinga, kad tėvas buvo pakankamai išmintingas, kad švelniai parodytų mano klaidą, nes jeigu ji būtų nepastebėta, galėjau pamanyti, kad jis pritaria, ir gal būt kitą kartą būčiau pabandžiusi ką nors panašaus.“² (Žr. 1 pasiūlymą 229 puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Svarbiausia tėvų pareiga – mokyti savo vaikus Evangelijos

Vienas didžiausių ir vertingiausių jūsų palaiminimų bus tas, kuris ateis, jeigu tas rinktines dvasias, kurias mūsų Dangiškasis Tėvas siunčia į pasaulį šiomis pastarosiomis dienomis, mokysite taip, kaip turėtumėte, ir lavinsite taip, kaip turėtumėte. […] Savo vaikų mokymo nepalikite viešosioms mokykloms. Jų mokymo nepalikite Pradinukų organizacijai, Sekmadieninei mokyklai, [Bažnyčios jaunimo organizacijoms]. Jos padės jums ir ženkliai prisidės, bet atminkite, kad pats Dievas pasakė, kad gimdytojai, kurie nemoko savo vaikų tikėjimo Dievu, atgailos, krikšto ir rankų uždėjimo, sulaukus aštuonerių metų, tai nuodėmė bus ant jų galvų [žr. DS 68:25–28]. Mano broliai ir seserys, tai ne grasinimas, tai mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo, kuris viską žino, supranta ir suvokia, ką reiškia, kai vaikams leidžiama augti be tokio mokymo, švelnus ir meilus patarimas.³

Labai noriu, kad tai, ką tuoj pasakysiu, įsismelktų į kiekvieno gimdytojo Sionėje protą: kad nors Viešpats parūpino visas tas nuostabias lavinimo institucijas, nors mokslas tiek daug prisidėjo prie mūsų komforto ir laiminimo, nors Bažnyčia paruošė vietas, į kurias galime siųsti savo vaikus, kad jie būtų mokomi Kristaus evangelijos, tai neatleidžia jūsų ar manęs nuo pareigos ir priedermės, kurią mums davė mūsų Dangiškasis Tėvas, mokyti savo vaikus. […] Nepakanka, kad mano vaikai pagalbinėse organizacijose yra mokomi tikėjimo, atgailos ir krikšto, ir rankų uždėjimo Šventosios Dvasios dovanai. Mano Tėvas danguje įsakė, kad aš pats to mokyčiau.⁴

Niekas negali atlikti tos dalies, kurią Dievas paskyrė mums, kaip gimdytojams. Mes tą įsipareigojimą priėmėme, kai padėjome vaikams ateiti į pasaulį. Negalime tos pareigos užkrauti jokiai organizacijai. Ji priklauso mums. […] Pirmoji ir pati svarbiausia jūsų ir mano pareiga – ne tik patarti ir pamokyti, bet ir lavinti rodant pavyzdį, pakankamai laiko praleidžiant su tais mūsų mylimais berniukais ir mergaitėmis, kad jie nebūtų vedami … į uždraustus kelius.⁵

Sukvieskite aplink save savo šeimas, ir jeigu jums anksčiau nesisekė suteikti jiems gyvenimo tikslo supratimo ir mūsų Viešpaties Evangelijos pažinimo, darykite tai dabar, nes sakau jums kaip Viešpaties tarnas, jiems to reikia dabar ir jiems to reikės ateityje.⁶ (Žr. 2 pasiūlymą 229 puslapyje.)

Kiti pomėgiai neturi atitraukti mūsų dėmesio nuo pareigos mokyti savo vaikus

Evangelijoje pagal Luką skaitome, kad ateis laikai, kada žmonės bus nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų [žr. Luko 8:14]. Netgi dabar… galvoju apie vyrus ir moteris, kuriuos myliu, kurių dvasingumą nusmelkė būtent tie dalykai, ir priešininkas veda juos tuo lengvu malonumų keliu, ir jie, kaip gimdytojai ir kaip Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, nepaiso savo pareigos.

[…] Taigi, vidur sumaišties, susijaudinimo ir visų gyvenimo malonumų … nepameskime iš akiračio pareigos, kurią privalome vykdyti tiems berniukams ir mergaitėms, sukurtiems pagal Dievo atvaizdą. Jis yra jų dvasių Tėvas, ir Jis laikys mus atsakingus už jų gaunamą mokymą. Tikiuosi ir meldžiuosi, kad mes taip juos mokysime, kad pabaigai atėjus iš Jo galėtume gauti tą palaiminimą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne, eikš į savo šeimininko džiaugsmą“, ir kad galėtume per amžius būti kartu su savo artimaisiais.⁷

Manau, noriu papasakoti jums istoriją. Prieš daug metų Indianoje gyveno du berniukai, du jaunuoliai, kurie dirbo ūkiuose – ūkiuose, kuriuos skyrė aštuoni – dešimt kilometrų. Jie kasdien sunkiai dirbo, atlikdami namų ruošos darbus, melždami karves ir t. t. Vieną dieną pirmasis berniukas, kai jam buvo 13 ar 14 metų, nuėjo pas savo tėvą ir tarė: „Tėve, norėčiau nuvykti į miestą. Norėčiau pamatyti ryškias šviesas. Ar negalėčiau vieną vakarą anksti išvykti, jeigu sunkiai dirbčiau ir atlikčiau visus darbus?“ Tėvas atsakė: „Negali to padaryti, nes neatliksi savo darbų.“ – „Jeigu atsikelčiau auštant ir visą dieną dirbčiau, ar galėčiau nuvykti į miestą? Tai juk netoli, aš galėčiau ten pabūti valandą ar dvi, o tuomet grįžčiau namo anksti.“ Tėvas atsakė: „Gerai, žinoma, jeigu atliksi visus darbus, tada galėsi keliauti.“ Tėvai, supraskite tai. Viso to rezultatas buvo toks: jis iškeliavo. Į miestą jis atvyko jau beveik temstant. Parduotuvės ir bankai buvo uždaryti. Buvo pilna atidarytų biliardinių ir lošimo vietų. Visi geri žmonės buvo išsivaikščioję, dauguma jų buvo savo namuose. Gatvėse ir tose vietose šlaistėsi visokie bastūnai. Jie pamatė užeinantį tą jauną vaikinuką ir pasičiupo jį. Neilgai trukus jie parodė jam kai ką, ko joks vaikinas neturėtų matyti. Štai ką jis patyrė. Jis pajuto skonį to, kas nebuvo jam į gera.

Antrasis berniukas taip pat nuėjo pas savo tėvą ir paprašė: „Tėve, norėčiau kada nors nuvykti į miestą. Ar nenorėtum, kad nuvykčiau ir pamatyčiau tai, ko niekada nesu matęs? Turėčiau nuvykti dar iki sutemstant, kad ką nors galėčiau pamatyti.“ Tėvas atsakė: „Mano berniuk, manau, tu nusipelnei nuvykti į miestą, ir, manau, nusipelnei, kad tavo tėvas vyktų su tavim. Išsirink dieną, ir aš padėsiu tau atlikti tavo darbus, kad galėtume pakankamai anksti išvykti, kad spėtum susitikti su kai kuriais mano pažįstamais.“

Aš kalbu apie tą pačią valstiją – abu ūkiai buvo netoli vienas kito. Nepraėjus nė savaitei jis išsirinko dieną. Jie atliko darbus ir išvyko į miestą. Atvyko truputį prieš keturias, dar prieš užsidarant bankams. Berniukas buvo apsirengęs geriausiais drabužiais. Tėvas nusivedė jį į banką ir pristatė bankininkui, kuris paėmė jį už rankos ir tarė: „Kai būsi mieste, ateik pas mus ir mes tavimi pasirūpinsime.“

Tėvas nusivedė jį į verslo įstaigas, kur pats tvarkydavo reikalus, kur žmonės jį maloniai pasitiko. Kai jie, dar pažiūrėję spektaklį, kartu grįžo namo, tas berniukas buvo susipažinęs su vienais iš geriausių tos bendruomenės žmonių. Todėl, užaugęs ir nuvykęs į miestą, jis bendravo su geriausiais žmonėmis.⁸ (Žr. 3 pasiūlymą 229 puslapyje.)

Noriu jums pasakyti […], kad nebus vertingiau praleisto laiko ar geresnio būdo panaudoti savo laiką kaip tas, kurį paskyrėte savo berniukų ir mergaičių mokymui būti vertiems mūsų Dangiškojo Tėvo palaimų.⁹

Gimdytojo pavyzdys gali vesti vaiką į saugumą, teisumą ir laimę

Savo vaikams būkime teisumo pavyzdžiai. Melskimės kartu šeimoje ir prašykime palaiminti maistą. Tegu mūsų vaikai mato, kad mes, kaip vyrai ir žmonos, mylime vienas kitą. Kol dar yra laiko, pasinaudokite galimybe, kaip vyrai ir žmonos, laiminti vienas kitą savo meile, gerumu ir pagalba visokiais būdais. Kol dar yra laiko, pasinaudokite galimybe mokyti savo sūnus ir dukras, kaip gyventi, kad būtų laimingi. […] Tegu mūsų namai būna ramybės, vilties ir meilės šventovės.¹⁰

Vos prieš kelias dienas mačiau laišką, parašytą žmogaus, kuris tikriausiai nugyveno pusę savo gyvenimo. Adresuodamas jį savo tėvui, jis rašė taip: „Tai, kaip rūpinaisi savo artimaisiais, kaip mokei mane, pavyzdys, kurį man rodei, buvo man įkvėpimas daryti tai, ko iš manęs norėtų Viešpats. Jaučiau, kad sekdamas tavo pėdomis būsiu saugus.“ Tai buvo išmintingas tėvas, tai buvo palaimintas tėvas, galėjęs savo sūnui įskiepyti tokį pasitikėjimą. […] Dėl tėvo elgesio – bent jau už tai savajame laiške jis dėkojo savo tėvui – dėl namuose rodyto pavyzdžio šiandien jis yra vienas iš tvirtų šios Bažnyčios narių. Jis gali gyventi pasaulyje ir laikytis Viešpaties įsakymų. Namų, kuriuose jis gyveno, aplinka įkvėpė jam troškimą daryti gera. Namuose jis rado ne savanaudiškumą, o nesavanaudiškumą. Jo gimdytojai nesiekė gauti viską, ką galėjo, ir savanaudiškai tai laikyti sau, bet ėjo ieškodami tų, kuriems jų reikėjo, padrąsindami ir laimindami juos. Visos pasaulio kalbos nebūtų į to žmogaus širdį įdėję to, ką jis dabar turi. Ir tai padarė jo gimdytojų, jo namuose gyvenusių žmonių parodytas pavyzdys.

Neabejoju, kad pasaulyje ir bendruomenėse, kuriose gyvename, yra šimtai, galbūt tūkstančiai, vyrų ir moterų, kurie apie savo tėvų ir motinų mokymus pasakytų tą patį. Tačiau bijau, kad kai kurie iš mūsų yra veikiami pasaulio papročių ir yra apsėsti minties, kad nepriklausomai nuo to, ką tikime ar ką darome, turime sekti paskui minią. Tokiu atveju mūsų pavyzdys nebus palaiminimas, bet gali sugriauti mūsų vaikų laimę.¹¹

Savo kasdieniuose veiksmuose, taip pat pokalbiuose liudykime, kad tikime, jog tai yra Tėvo darbas, ir mus apims neapsakomas džiaugsmas, o mūsų namuose augančių vaikų tikėjimas ir nuolankumas augs. Jiems bus pridėta ir suteikta galia atmušti į juos nukreiptas priešininko strėles, o vietoj žmonių vaikus dėl nuodėmingumo ištikusio sielvarto bus paguoda, ramybė ir laimė, o… šią žemę apgyvens vyrai ir moterys, kurie pasižymės charakterio stiprybe atstumti gyvenimo blogybes.¹² (Žr. 4 pasiūlymą 229 puslapyje.)

Mylėdami ir mokydami savo jaunimą galime padėti jiems apsisaugoti nuo blogio

Pastarųjų dienų šventieji, mokykite savo vaikus laikytis moralės normų. Apglėbkite juos savo meilės rankomis, kad jie neturėtų jokio troškimo pasiduoti juos iš visų pusių supančioms blogio pagundoms. […]

Kokia tai privilegija gimdytojams susėsti savo namuose, apsuptiems savo šeimos – tyrų berniukų ir mergaičių, kuriuos jiems davė mūsų Dangiškasis Tėvas, kurių dvasios užgimė mūsų Tėvui danguje! Koks tai džiaugsmas matyti juos kartu bendraujančius, patiriančius mūsų Dangiškojo Tėvo palaimas ir džiūgaujančius Jo Dvasios bendryste, ir vaikystėje juos mokyti taip, kad bręsdami jie išlaikytų savo gyvenimus tyrus!

Mano broliai ir seserys, maldauju jūsų, kad uoliau, rūpestingiau ir kantriau nei kada nors anksčiau gintumėte augančią kartą nuo tų spąstų, kuriuos po jų kojomis paspendė priešininkas. Dauguma mūsų [kinofilmų], radijo laidų, žurnalų, knygų ir t. t. yra netinkamos […], ir jei tų dalykų poveikio nenuslopinsime teisingu mokymu ir aplinka, atnešdami jaunimui gerų vyrų ir moterų gyvenimo pažinimo naudą, mokydami juos pranašų dorybių ir Jėzaus Kristaus Evangelijos prasmės, tai kai kurie iš tų, kuriuos mylime, išslys iš mūsų rankų. […]

Mokykime savo vaikus, kad gyventų tyrai, būtų dori. Mokykite berniukus saugoti savo seserų ir savo draugių skaistybę. Mokykite savo dukras saugoti berniukų, su kuriais bendrauja, skaistybę. […] Specializuokimės, jeigu galima taip išsireikšti, savo berniukų ir mergaičių auklėjime Dievo Dvasios įtakoje, kad priešininkas neturėtų galios jų nuklaidinti.¹³ (Žr. 5 ir 6 pasiūlymus 230 puslapyje.)

Evangelijos studijavimas kartu šeimoje padės mums išlaikyti savo vaikus arti savęs

Broliai ir seserys, mūsų privilegija, mūsų pareiga savo namuose draugėn sušaukti savo šeimą, kad džiaugtųsi, stiprintų ir palaikytų vieni kitus, kad būtų mokomi Šventųjų Raštų tiesų. Kiekvienuose namuose vaikai turėtų būti raginami skaityti Viešpaties žodį, kaip jis mums buvo apreikštas visais Evangelijos laikotarpiais. Turėtume skaityti Bibliją, Mormono Knygą, Doktriną ir Sandoras ir Brangųjį Perlą; ne tik skaityti namuose, bet taip pat ir išaiškinti juos savo vaikams, kad jie galėtų suprasti … Dievo reikalus su žemės žmonėmis.

Pažiūrėkime, ar negalėtume ateityje tai daryti geriau, nei darėme praeityje. Įsipareigokime laikytis šeimos surinkimo aplink save savo namuose principo ir įpročio. Tegu kiekvienas paklausia savęs: „Ar įvykdžiau savo pareigą namuose, susijusią su evangelijos, kaip ji buvo apreikšta per Viešpaties pranašus, skaitymu ir mokymu? Ar laikiau savo vaikus arti savęs ir paverčiau namus malonia vieta, pagarbumo, meilės, supratimo ir pasišventimo vieta?“

Jeigu to nedarėme, atgailaukime dėl aplaidumo ir suburkime savo šeimas aplink save, ir mokykime juos tiesos. […]

„Ar įvedžiau tvarką savo namuose?“ Toks klausimas turėtų skambėti kiekvienoje širdyje. Ne klausimas „Ar mano kaimynas tai padarė?“, bet „Ar aš padariau tai, ką Viešpats man įsakė?“¹⁴

Mūsų vaikai – tai pati brangiausia dovana, kurią mūsų Tėvas mums duoda. Jeigu sugebėsime nukreipti jų žingsnius išgelbėjimo taku, mes ir jie patirsime amžiną džiaugsmą. […]

Vienas iš būdų, kaip galime juos laikyti arčiau savęs, tai dažniau kartu rinktis savo namuose. Bažnyčia prašė, kad kiekvieną savaitę būtų išskirtas bent vienas vakaras namuose, kad visa šeima susirinktų kartu ir džiaugstųsi vieni kitų bendrija, džiaugtųsi paprastais šeimos židinio teikiamais malonumais ir kartu aptartų didžios ir amžinos vertės dalykus.

[…] 1915 m. Pirmoji Prezidentūra apie tai rašė „kuolų prezidentams, vyskupams ir gimdytojams Sionėje“, ir aš pacituosiu iš to, ką jie rašė:

„Mes patariame ir skatiname „Namų vakaro“ įsteigimą visoje Bažnyčioje, kurio metu tėvai ir motinos galėtų namuose aplink save suburti savo berniukus ir mergaites ir mokyti juos Viešpaties žodžio. […] Šis „Namų vakaras“ turėtų būti paskirtas maldai, giesmių giedojimui, dainoms, instrumentinei muzikai, Šventraščių skaitymui, šeimos temoms ir mokymui apie konkrečius evangelijos principus bei etines gyvenimo problemas, taip pat apie vaikų pareigas ir įsipareigojimus gimdytojams, namams, Bažnyčiai, visuomenei ir šaliai.“

O darantiems tai, kas prašoma, buvo pažadėta:

„Jei šventieji paklus šiam patarimui, pažadame, kad bus išlietos didelės palaimos. Sustiprės meilė namuose ir paklusnumas tėvams. Izraelio jaunimo širdyse augs tikėjimas, ir jie įgis galios atsispirti blogai įtakai ir aplink esančioms pagundoms.“

Tie principai ir pažadai vis dar yra priešais mus.¹⁵

Jeigu tik namų vakaras tarp pastarųjų dienų šventųjų galėtų būti tikrovė, jeigu vieną vakarą per savaitę galėtume praleisti su namiškiais Viešpaties Dvasios įtakoje, prie savo židinių, apsupti tų, kuriuos Viešpats mums patikėjo ir konkrečiai nurodė, kad turime juos mokyti, kiek daug laimingų namų būtų ten, kur šiandien yra liūdesys, nesantaika ir sielvartas. […]

[…] Kai uždarysime pasaulį ir išorinius dalykus ir maldos ir dėkingumo galioje savo sūnums ir dukroms duosime tas brangias tiesas, kurias Viešpats patikėjo mums dėl mūsų ir jų gerovės, vyks tikrasis tikėjimo vystymasis. Tikiuosi, kad, jei nuklydome nuo šito patarimo, galėsime grįžti. Suburkime savo vaikus aplink save ir tegu mūsų namai būna Viešpaties Dvasios buveinė. Jeigu atliksime savo dalį, galime žinoti ir būti tikri, kad mūsų Dangiškasis Tėvas atliks savąją.¹⁶ (Žr. 7 pasiūlymą 230 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, peržvelkite šias idėjas. Daugiau pagalbos ieškokite V–VII puslapiuose.

Pagalvokite apie 219 ir 221 puslapiuose esantį pasakojimą. Kodėl, jūsų manymu, Džordžas Albertas Smitas galėjo taip sėkmingai mokyti savo dukrą Editą? Pagalvokite apie atvejį iš savo vaikystės, kada gimdytojas mokė jus kažko, kas jūsų gyvenime turėjo lemiamos įtakos. Kodėl ta pamoka buvo tokia veiksminga?
Išstudijuokite mokymų pirmąjį poskyrį (p. 221–222) ir Doktrinos ir Sandorų 93:37–40. Kodėl, jūsų manymu, Viešpats patikėjo gimdytojams, o ne kitoms organizacijoms atsakomybę mokyti jų vaikus Evangelijos? Kaip Bažnyčios organicacijos gali padėti gimdytojams vykdyti tą pareigą? Kaip galėtų padėti giminės? Jei neturite vaikų, pagalvokite apie būdus, kaip galėtumėte daryti teisingą įtaką Bažnyčios jaunimui, padėdami jų gimdytojams.
Peržvelkite 223–224 puslapiuose esantį pasakojimą. Kokią naudą patiria vaikai, kai jų gimdytojai kartu su jais leidžia laiką? Kokius žinote „rūpesčius“ ir „gyvenimo malonumus“ (p. 222), dėl kurių galime apleisti savo pareigą rūpintis savo šeima? Ką galime daryti, kad nugalėtume tokius trukdžius?
Perskaitykite 224 puslapyje prasidedantį poskyrį. Pagalvokite apie savo požiūrį į „pasaulio papročius“ ir kaip tas požiūris gali paveikti jūsų vaikus. Kokius žinote „kasdienius veiksmus“, kurie mūsų vaikams ypač stipriai liudija apie mūsų įsitikinimus?
Kokias žinote pagundas, su kuriomis jūsų bendruomenėje susiduria vaikai ir jaunimas? Išstudijuokite 225 puslapyje prasidedantį poskyrį ir ieškokite to, ką gimdytojai, seneliai ir kiti gali padaryti, kad padėtų jaunimui atsispirti pagundoms.
Prezidentas Smitas patarė, kad mes turėtume „specializuotis“ berniukų ir mergaičių auklėjime Dvasios įtakoje (žr. p. 226). Ką tai reiškia jums? Ką konrečiai gali daryti gimdytojai, kad specializuotųsi savo vaikų auklėjime teisume?
227–228 puslapiuose Prezidentas Smitas peržvelgia kai kuriuos pažadus, duotus šeimoms, kurios reguliariai rengia šeimos namų vakarus. Kaip tie pažadai gali išsipildyti jūsų šeimoje? Ką patartumėte šeimai, kuri niekada iki šiol nerengė šeimos namų vakaro, bet norėtų pradėti juos rengti?

Susijusios Raštų ištraukos: Patarlių 22:6; Izaijo 54:13; Enoso 1:1–3; Mozijo 4:14–15; Almos 56:45–48; Doktrinos ir Sandorų 68:25–31; taip pat žr. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“, 35602 156.

Pagalba mokytojui: „Būkite atsargūs ir, stengdamiesi pateikti visą jūsų paruoštą medžiagą, per greitai nebaikite gerų diskusijų. Nors ir yra svarbu pateikti medžiagą, dar svarbiau padėti mokiniams jausti Dvasios įtaką, išnarplioti jų klausimus, praplėsti jų Evangelijos supratimą ir sustiprinti jų pasiryžimą laikytis įsakymų.“ (Teaching, No Greater Call, p. 64.)

Džordžo Alberto Smito žmona Liusė ir jų dukros, Edita (iš kairės) ir Emilė (iš dešinės)

„Nebus vertingiau praleisto laiko ar geresnio būdo panaudoti savo laiką kaip tas, kurį paskyrėte savo berniukų ir mergaičių mokymui būti vertiems mūsų Dangiškojo Tėvo palaimų“

„Jeigu tik namų vakaras tarp pastarųjų dienų šventųjų galėtų būti tikrovė, …kiek daug būtų laimingų namų“