7 skyrius

Sielos nemirtingumas

Mūsų gyvenimas yra amžinas, o šis pažinimas padeda rinktis teisingai ir guodžia mus gedulo metu.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Džordžas Albertas Smitas buvo palaimintas tvirtu gyvenimo paskirties suvokimu, ir tai įgalino jį drąsinti su negandom susidūrusius žmones. Jis dažnai primindavo šventiesiems, kad „mes gyvename amžinai“ – kad amžinybė neprasideda po šio gyvenimo, bet kad mirtingumas yra labai svarbi amžinybės dalis. „Kartais sakydavau savo draugams, kai atrodydavo, kad jie stovi gyvenimo kryžkelėje, abejodami, kurion pusėn patraukti: „Tau šiandien prasideda amžinoji laimė arba amžinasis nusivylimas.“¹

Prezidentas Smitas apie šias tiesas liudijo per Bažnyčios patriarcho Hairumo G. Smito, mirusio palyginti jauname amžiuje ir palikusio žmoną ir aštuonis vaikus, laidotuves:

„Kai mane paprašė kalbėti per šias laidotuves, jaučiausi, jog galbūt negalėsiu to padaryti. Mano jausmai sukilo, ir pajutau, jog negaliu jų sukontroliuoti, bet įėjus į šį pastatą, sielą užplūdo nuostabus, malonus ramybės pojūtis. […]

Užuot sielvartavęs, trokštu dėkoti mūsų Tėvui danguje už Jo Mylimo Sūnaus Evangeliją, kuri buvo vėl apreikšta mūsų dienomis. […] Žinoti, kad gyvenimas amžinas, žinoti, kad palaimos, dėl kurių gyveno šis geras žmogus, jam priklausys visą amžinybę, yra nuostabi palaima. Jo mirtingasis gyvenimas nutrūko, bet tai tik amžinojo gyvenimo dalis. Jis paklojo gilų ir saugų pamatą, ant kurio statė ir toliau statys visą amžinybę. Džiaugsmas, kurį jis patyrė čia, žemėje, tik didės. […]

Kai galvoju apie pasaulio žmonių išgyvenimus tokiomis kaip šios aplinkybėmis, stebiuosi, kokie esame palaiminti. Dėl amžinojo gyvenimo ir nemirtingumo abejoju ne ką daugiau nei dėl to, ar saulė šviečia vidurdienį. […] Liūdna skirtis su artimaisiais netgi laikinai. Mes išsiunčiame juos į misijas arba jie išvyksta gyventi į kitas pasaulio vietas, ir mes ilgimės jų. Kai įvyksta kažkas tokio, kaip šis įvykis, atrodo, jog jie yra dar toliau, tačiau iš tiesų taip nėra, jei tik mes tai suprastume. […] Užuot išsakęs užuojautą, kurios kartais gali prireikti gedintiesiems, šiandien labiau norėčiau pasidžiaugti, jog žinau, kad tai ne pabaiga. […]

[…] Taigi šiandien, stovint jūsų akivaizdoje, kuomet galbūt turėtų tekėti ašaros, mano siela kupina ramybės ir pasitenkinimo. Meldžiu, kad ta ramybė būtų kiekvieno gedinčiojo gyvenime.² (Žr. 1 pasiūlymą 73 puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Prieš ateidami į žemę gyvenome kaip dvasios, ir po mirties mūsų dvasios gyvens toliau

Šį gyvenimą mes suprantame taip, kad tai yra amžinas gyvenimas – kad šiandien gyvename amžinybėje lygiai tiek pat, kiek kada nors joje gyvensime. Tikime, jog gyvenome prieš ateidami čionai; tai, kas yra sąmonė, tai, kas yra dvasia, neprasidėjo šiame gyvenime. Tikime, kad gavome dvasinį kūną prieš ateidami į šį pasaulį. Tas dvasinis kūnas buvo atsiųstas į šį pasaulį ir čia gavo fizinę palapinę, kūną, kurį matome. Fizinė, mūsų matoma dalis yra iš žemės, žemiška [žr. 1 Korintiečiams 15:47], bet ta dalis, kuri palieka kūną mūsų gyvybei užgesus, yra tai, kas dvasiška, ir ji niekada nemiršta. Fizinis kūnas guli kape – jis yra žemės dalis ir grįžta pas motiną žemę, – bet Dievo į jį įdėtoji sąmonė, tai, kas turi galią samprotauti ir mąstyti, tai, kas gali dainuoti ir kalbėti, nepažįsta mirties. Ji išeina iš šios amžinojo gyvenimo sferos ir laukia ten fizinio kūno apvalymo, kol ateis laikas susijungti su šiuo kūnu, kuris bus šlovingas, kaip mūsų prisikėlusio Viešpaties kūnas buvo šlovingas, jei gyvenome vertai viso to.³

Poeto žodžiais kalbant: „Gyvenimas yra realus, gyvenimas yra rimtas dalykas“ ir „jo tikslas yra ne kapas“ [Henris Vadsvortas Longfelousas, „A Psalm of Life“]. Šitame kūne gyvenanti dvasia yra nemirtinga. Ji gyvena ir anapus kapo. Kūnas suyra ir grįžta į žemę, bet dvasia gyvena toliau.⁴

Esu dėkingas, kad šiomis paskutinėmis dienomis mums buvo apreikšta ir paaiškinta, jog šis gyvenimas yra ne pabaiga, bet amžinybės dalis, ir, jei čia pasinaudosime savo privilegijomis, tai bus tramplinas į didingesnę ir trokštamesnę būseną.⁵ (Žr. 2 pasiūlymą 73 puslapyje.)

Mūsų paskirtis čia, žemėje, – pasiruošti gyventi su savo Dangiškuoju Tėvu

Kai kas tiki, jog kada išeiname iš šios egzistavimo sferos, tai yra pabaiga. Man atrodo neįtikima, kai žvelgiame į gamtos darbus, kai tyrinėjame žmogaus organizmą, jo kūno tobulumą, jo širdies pulsavimą, jo augimą ir stiprėjimą nuo vaikystės iki brandaus amžiaus, tada laipsnišką nykimą, kol šis gyvenimas baigiasi, – neįtikima, kad kuris nors mūsų Tėvo vaikų tikėtų, jog žmogiškos esybės gimsta į pasaulį vien tam, kad subręstų, nugyventų iki senyvo amžiaus ir mirtų be kokio nors jų buvimo čia tikslo.⁶

Šis gyvenimas duotas mums ne pramogoms. Mūsų sukūrimas, Dievo mums duotas gyvenimas turi didingą paskirtį. Tyrinėkime, kokia yra ta paskirtis, kad žengtume pirmyn ir įgytume amžinąjį gyvenimą.⁷

Pastarųjų dienų šventojo galvoje nėra jokių abejonių dėl mūsų žemiškojo gyvenimo paskirties. Esame čia, kad pasiruoštume, ugdytume save ir pasirengtume būti verti gyventi mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje.⁸

Tikime, kad esame čia, kadangi išlaikėme savo pirmąją būseną ir pelnėme privilegiją ateiti į šią žemę. Tikime, kad pats mūsų egzistavimas yra atpildas už ištikimybę, kurią parodėme prieš ateidami čia, ir kad žemėje mėgaujamės savo pastangų dvasiniame pasaulyje vaisiais. Taip pat tikime, kad šiandien sėjame sėklas to derliaus, kurį pjausime išėję iš čia. Amžinasis gyvenimas mums reiškia egzistavimo prieš gimimą, dabartinio egzistavimo ir gyvenimo tąsos nemirtingume rezultatą, suteikiantį begalinės pažangos ir didėjimo galią. Taip jausdamiesi ir tuo įsitikinę, tikime, kad „koks žmogus yra, toks Dievas kažkada buvo, ir koks Dievas yra, toks žmogus gali tapti“ [žr. Lorensas Snou, „Grand Destiny of Man“, Deseret Evening News, July 20, 1901, p. 22]. Būdami sukurti pagal Dievo atvaizdą, tikime, jog nėra netinkama, nėra nedora viltis, kad mums bus leista įgyti dievybės savybių ir, jei būsime ištikimi, tapti panašiems į Dievą; kadangi, gaudami natūralius, šį gyvenimą valdančius mūsų Tėvo įstatymus ir jų laikydamiesi, tampame vis panašesni į Jį; ir, naudodamiesi mums pasiekiamomis galimybėmis, pasiruošiame gauti didesnių galimybių šiame gyvenime ir ateinančiame gyvenime. […]

Kokie laimingi žmonės turėtume būti žinodami, kad šis išbandymas skirtas tam, kad paruoštų mus ne mirčiai, bet gyvenimui; kad Tėvas trokšta, jog išvengtume kiekvienos klaidos ir priimtume kiekvieną tiesą, ir pritaikydami tiesą savo gyvenime taptume vis panašesni į Jį, ir taptume verti gyventi su Juo.⁹

Broliai ir seserys, tai rimtas reikalas. Turėtume apie tai galvoti rimtai. Turėtume pažvelgti į savo gyvenimą ir išsiaiškinti, ar esame pasiruošę tam didžiam ateities gyvenimui; jei būtume pašaukti išeiti iš čia rytoj, ar būtume pasiruošę duoti apyskaitą už savo žemiškuosius darbus, ar jaučiame, jog išgirstume iš savo Dangiškojo Tėvo tą sveikinantį pagyrimą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“¹⁰ (Žr. 3 pasiūlymą 73 puslapyje.)

Šio gyvenimo metu turėtume siekti amžinųjų vertybių

Šiame gyvenime mums gali būti duota keletas dalykų, kurie suteiks mums laikiną pasitenkinimą, bet tai, kas amžina, tai, kas tikrai vertinga, yra tos amžinosios vertybės, kurių siekiame ir pasiruošiame jas gauti, ir jų laikomės asmeninėmis pastangomis.¹¹

Argi tai ne nuostabu, kad to, ko pasaulis siekė nuo pat pradžios: turtų, galios, viso to, kas daro žmones turtingus, šiais laikais galima turėti gausiai – daugiau ir geresnių drabužių nei kada nors pirmiau, daugiau maisto, nei galima suvartoti, daugiau įvairaus turto, nei pasaulis turėjo kada nors pirmiau. Mūsų namai patogesni. Po Evangelijos sugrąžinimo į žemę gyvenimo patogumų stebuklingai padaugėjo, ir šiais laikais turime visa tai, ko iš visų jėgų siekėme. Išsilavinimas pasiekė savo aukščiausią tašką. Žmonės apie šią žemę turi žinių daugiau nei kada nors pirmiau. Viskas, ko žmonija iš visų jėgų siekė nuo laiko pradžios, viskas, kas yra laikoma labiausiai trokština, yra žemėje šiais laikais; tačiau, nepaisant to, čia pilna abejonių ir baimės dėl to, kas bus ateityje.

Kas mums kelia nerimą? Tai, kad siekėme kūniškų patogumų, siekėme žmonių pagarbos, siekėme to, kas į mūsų sielas įneša savanaudiškumą. Siekėme iškelti save ir aukštinomės virš kitų savo Tėvo vaikų.¹²

Te neužliūliuoja, te neapgauna mūsų gerų šio pasaulio dalykų gausybė; nes kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo sielai? [Žr. Morkaus 8:36.] Nepražiūrėkime mūsų sukūrimo paskirties, bet darbuokimės, kad būtų išgelbėtos mūsų sielos.¹³

Vienas iš graudžių dalykų šiame pasaulyje yra matyti į Motiną žemę paguldytą vyrą ar moterį ir suvokti tą faktą, kad jie atmetė mūsų Tėvo jiems pasiūlytas didesnes palaimas ir toliau laikėsi burbulo, kuris pats susprogo. Kai galvoju apie milijonus Dievo vaikų pasaulyje ir suvokiu, kiek mažai jie siekia to, kas tikrai vertinga, man darosi liūdna.¹⁴

Atminkite, kad jūsų įgytas protas yra amžinas, tiesa, kurią čia sužinote ir panaudojate savo gyvenime, pažinimas ir patirtis, kuriuos įgyjate ir kuriais pasinaudojate, – visa tai jūs pasiimsite su savimi, kai išeisite į namus.¹⁵

Turtai, kuriuos rasime perėję į aną pusę, bus tai, ką ten susikrovėme tarnaudami kitiems mūsų Tėvo sūnums ir dukterims, su kuriais bendravome čia. Jis padarė, kad mums visiems tai būtų įmanoma, ir, kol esame čia, būsime laimingesni tarnaudami savo aplinkiniams, nei būtume darydami ką nors kita.¹⁶

Nėra taip jau svarbu, kiek vertybių turite, kiek turto valdote ir kiek įgijote žmonių pagarbos ir visų tų dalykų, kurie yra tokie trokštami pasaulyje. Tai, ką Dievas jums suteikė, kas vertingiau už visa kita, yra galimybė įgyti amžinąjį gyvenimą celestialinėje karalystėje ir kad per visus amžinybės amžius jūsų bendražygiai būtų sūnus ir dukterys, vyrai ir žmonos, su kuriais esate susiję čia, žemėje.¹⁷ (Žr. 4 pasiūlymą 73 puslapyje.)

Jėzaus Kristaus dėka mes būsime prikelti

Gelbėtojo teisus gyvenimas yra tobulas pavyzdys visiems, ir Jo prisikėlimas buvo pirmasis patikinimas žmonijai, kad ir mes išeisime iš kapo.¹⁸

Prisikėlęs iš mirusiųjų, Jėzus tapo pirmaisiais prisikėlimo vaisiais. Tėvo pradėta dvasia (sąmoninga Jo sielos dalis) vėl apsigyveno Savo žemiškojoje apvalytoje palapinėje, ir Jis tapo šlovinga celestialine esybe ir užėmė Savo vietą Tėvo dešinėje kaip vienas iš Dievybės narių. Jis turėjo galią nugalėti mirtį, kadangi pakluso visiems tai valdantiems Savo Tėvo įstatymams, ir, pajungęs mirtį, Jis pasuko raktą, dėl ko visa žmonija gali būti prikelta ir visi gali būti taip pat pašlovinti per paklusnumą Jo mokymams, kurie yra tokie paprasti, kad visi gali jų laikytis, jei panorės.¹⁹

Jėzus Kristus buvo žmogus be nuodėmės. Dėl Savo tyrumo, Savo teisumo ir dorumo Jis galėjo atrakinti kalėjimo duris, įveikti mirtį ir kapą ir pirmas nueiti kelią… į tą dangų, kur ir mes tikimės patekti.²⁰

Galime atsiversti 88-tą Doktrinos ir Sandorų skyrių ir pamatyti, ką Viešpats sakė apie mūsų prikėlimą, ne tik apie Gelbėtojo prisikėlimą, bet Jis sako, kas gali nutikti mums. […] Šiame skyriuje esame informuojami, kad mūsų kūnai, ne kokie nors kiti kūnai, turi būti prikelti iš kapo ir kad dvasios, kurios valdo šiuos kūnus dabar, apsigyvens tuose pat kūnuose po to, kai šie bus apvalyti ir padaryti tyri bei nemirtingi. [Žr. DS 88:14–17, 28–33.]²¹

Dabar gana daug žmonių pasaulyje nežino, kas yra prikėlimas. Ar mokote savo vaikus ir pažįstamus, ką jis reiškia? […] [Gelbėtojo] prisikėlimas yra aiškus pastarųjų dienų šventiesiems, kurie supranta evangeliją, tačiau yra tiek daug nesuprantančiųjų, ką jis reiškia. […] Jėzaus Kristaus Evangelijos paskirtis yra paruošti kiekvieną vyrą, moterį ir vaiką tam metui, kada visi mirusieji bus prikelti iš savo kapų ir kada mūsų Dangiškasis Tėvas įsteigs Savo karalystę šioje žemėje ir teisieji gyvens joje, ir Jėzus Kristus bus mūsų Karalius bei Įstatymdavys.²² (Žr. 5 pasiūlymą 73 puslapyje.)

Žinojimas apie sielos nemirtingumą mus įkvėpia, padrąsina ir paguodžia

Jobo knygoje skaitome: „Tačiau dvasia yra žmoguje ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.“ [TŽB, Jobo 32:8.] Negavusieji to įkvėpimo nesuvoks prikėlimo iš mirusiųjų, o be šito suvokimo, man atrodo, nėra daug laimės esantiesiems brandžiame amžiuje, laukiantiems meto, kai dvasia paliks kūną, kad išeitų jiems nežinoma kur.²³

Ak, kaip liūdna mums būtų, jei manytume, kad mirtis nutrauks mūsų karjerą. Jei, mūsų gyvenimo darbui žemėje pasibaigus, mes neturėtume galimybės toliau vystytis, nedaug kas galėtų įkvėpti mus gyventi čia taip, kaip turėtume. Žinojimas, kad visa tai, ką gera atliekame čia, ir visa mūsų padaryta pažanga amžinai didins mūsų laimę, skatina mus stengtis iš visų jėgų.²⁴

Visi mes greitai judame link to meto, kai busime pašaukti išeiti anapus. Jei nesuprastume, kad bus gyvenimas ateityje, jei nesuvoktume, kad yra kažkas daugiau nei iki šiol mūsų patirtas poveikis, jei mums nebūtų dėl ko gyventi, tik gyvenimo tuštybė ir vėjų vaikymasis, man atrodo, kad būtų daugybė tokių, kurie pavargtų besistengdami vardan egzistavimo čia. Bet per Savo gailestingumą mūsų Dangiškasis Tėvas suteikė mums pačias nuostabiausias žmonių giminei skirtas dovanas.²⁵

Viešpats mus palaimino žinojimu, kad Jis gyvas ir turi kūną ir kad esame sukurti pagal Jo atvaizdą. Mes netikime, kad Jis – kažkokia dvasinė esmė ar kad Jis nesuvokiamas. Jei gavote tokį paliudijimą, kokį gavau aš, ir žinote, kaip aš žinau, jog mūsų Dangiškasis Tėvas apreiškė Save žmonių vaikams, kad Jis yra Dievas – Asmuo, kad esame sukurti pagal Jo atvaizdą, kad Jis pradėjo mūsų dvasias, kad Jis suteikė mums galimybę gyventi žemėje ir gauti fizinį kūną, kad galėtume pasiruošti sugrįžti Jo akivaizdon ir amžinai su Juo gyventi, sakau, jei esate gavę tokį patikinimą, tuomet turite pagrindą, ant kurio galite statyti savo tikėjimą. Jei tai būtų iš jūsų atimta, žinojimas, kad Dievas tikrai gyvas, įsitikinimas, kad Jėzus Kristus buvo Dievo apraiška kūne, jei iš jūsų būtų atimtas įsitikinimas, kad bus toks prikėlimas iš mirusiųjų tiesiogine to žodžio prasme, ir pamatytumėte, kad esate tokioje pat padėtyje, kokioje yra mūsų Tėvo vaikai visame pasaulyje; ir tada klausiu jūsų: kokia paguoda jums tuomet beliktų? Šios tiesos yra fundamentalios.²⁶

Mano artimųjų anoje pusėje yra daugiau negu čia, ir nepraeis daug laiko natūraliai klostantis įvykiams, kol aš taip pat būsiu pašauktas išeiti anapus. To meto laukiu ne su nerimu ir sielvartu, bet su viltimi ir įsitikinimu, jog tuomet įvyksiantis pasikeitimas atneš didesnę laimę ir pranašumų, kurių negalime pažinti mirtingajame gyvenime.²⁷

Kada suvokiame, jog mirtis tėra vienas iš žingsnių, kuriuos Dievo vaikai žengs visą amžinybę, ir kad tai vyksta pagal Jo planą, tuomet tai atima iš mirties geluonį ir suveda mus akis į akį su amžino gyvenimo realumu. Daugelis šeimų buvo pašauktos laikinai atsisveikinti su savo mylimaisiais. Tokioms mirtims įvykus, jos sugriauna mūsų ramybę, jeigu tai leidžiame, ir taip į mūsų gyvenimą atneša didelį sielvartą. Tačiau jeigu mūsų dvasinės akys galėtų atsiverti ir galėtume pamatyti, esu įsitikinęs, kad mus paguostų tai, ką pamatytume. Viešpats nepaliko mūsų be vilties. Netgi priešingai – Jis visokeriopai patikino mus, jog įgysime amžinąją laimę, jei būdami čia, mirtingume, priimsime Jo patarimus ir pamokymus.

Tai ne bergždžia svajonė. Tai faktai. Jums, kurie esate Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, ši istorija yra paprasta, tačiau ji – tikra. Mūsų Dangiškasis Tėvas padarė mums prieinamus šventus Raštų tomus, kuriuose mokoma, kad mes gyvename amžinai. […] Viešpats mus labai aiškiai apie tai informavo, ir aš iš visos širdies Jam dėkoju už Jo suteiktą žinojimą, kad gedintieji galėtų būti paguosti, o patys galėtume suprasti savo buvimo čia paskirtį. Jeigu išėjusieji anapus galėtų mums kalbėti, jie pasakytų: „Pirmyn, eikite pirmyn siekdami tikslo, atnešiančio amžinąją laimę mums kartu.“ Darykite tai, ką Viešpats norėtų, kad darytumėte, ir neprarasite nieko tikrai vertingo, ir netgi priešingai – toliau krausitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia. [Žr. Mato 6:19–20.]

Aš liudiju jums, jog žinau, kad gyvename amžiną gyvenimą ir kad laikinas mirties įvykdomas atskyrimas… tėra vienas iš žingsnių amžinosios pažangos kelyje ir galiausiai atneš laimę, jei būsime ištikimi.²⁸ (Žr. 6 pasiūlymą 73 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.

Skaitydami poskyrį „Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo“ (p. 63–65), pagalvokite apie laiką, kuomet mėginote paguosti ką nors po jam artimo žmogaus mirties. Koks žinojimas paguodė Prezidentą Smitą?
Prezidentas Smitas mokė, kad „[šis gyvenimas] tėra amžinybės dalis“ (p. 66). Ką tai reiškia jums? Kaip šio principo supratimas veikia mūsų pasirinkimus?
Išstudijuokite 66-ame puslapyje prasidedantį poskyrį. Kuo šiame poskyryje pateikiami mokymai skiriasi nuo to, ko moko pasaulis apie gyvenimo paskirtį? Kokių išgyvenimų galime patirti mirtingume, padėsiančių mums „įgyti dievybės savybių“?
Peržvelkite 67-ame puslapyje prasidedantį poskyrį, ypač paskutines keturias jo pastraipas. Kodėl siekti pasaulietinių dalykų yra tas pats, kaip laikytis „burbulo, kuris pats susprogo“?
70-ame puslapyje Prezidentas Smitas pamini Doktrinos ir Sandorų 88 skyriuje pateiktą informaciją apie prikėlimą. Ko apie prikėlimą esame mokomi šio skyriaus 14–17 ir 28–33 eilutėse? Kokie būdai yra veiksmingi mokant apie prikėlimą vaikus?
Perskaitykite 70-ame puslapyje prasidedantį poskyrį. Kokius gyvenimo išbandymus lengviau ištverti, jei turime liudijimą apie šiame poskyryje išdėstytus principus?

Susijusios Raštų ištraukos: 1 Korintiečiams 15:12–26, 35–42, 53–58; 2 Nefio 9:6–13; Almos 12:24; 28:12; Doktrinos ir Sandorų 93:19–20, 29–34; 130:18–19; Abraomo 3:24–26

Pagalba mokytojui: „Paprašykite, kad mokiniai pasirinktų juos dominantį poskyrį ir tyliai jį perskaitytų. Pakvieskite juos susirinkti į grupeles po du ar tris tą patį poskyrį pasirinkusius žmones ir aptarti, ko išmoko.“ (Iš šios knygos VII puslapio.)

„Esu dėkingas, kad šiomis paskutinėmis dienomis mums buvo apreikšta ir paaiškinta, jog šis gyvenimas yra ne pabaiga, bet amžinybės dalis“

„Tai, […] kas vertingiau už visa kita, yra galimybė įgyti amžinąjį gyvenimą [su savo] sūnumis ir dukterimis, vyrais ir žmonomis“

„Gelbėtojo… prisikėlimas buvo pirmasis patikinimas žmonijai, kad ir mes išeisime iš kapo“