20 skyrius

Fizinis mūsų ir kitų žmonių išgelbėjimas

Jeigu laikomės Viešpaties patarimų, galime geriau tenkinti savo fizinius poreikius ir padėti aplinkiniams, kurie skursta.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Džordžas Albertas Smitas Bažnyčios prezidentu tapo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Po karo daug šalių buvo nuniokotos, ir tūkstančiams žmonių trūko maisto bei kitų būtiniausių dalykų. Visuotinės konferencijos kalboje Prezidentas Smitas nusakė sunkią jų padėtį ir paragino šventuosius prisidėti prie jų kančių palengvinimo: „Visi jie yra [Dievo] vaikai. Jiems reikia mūsų; jiems reikia ne tik mūsų moralinio palaikymo ir religinio mokymo, bet taip pat ir maisto, drabužių, patalynės bei visokeriopos pagalbos, nes daugeliu atvejų jiems neliko nieko. Jei tik pamatytumėte kai kuriuos iš mūsų biurą pasiekusių laiškų, parašytų ten esančių vargstančių žmonių, jums suspaustų širdį. Žmonės buvo išvesti iš namų su mintimi, kad galės įsikurti kitur, bet staiga buvo apleisti, o grįžę į savo namus rado juos apiplėštus, o viskas, ką turėjo, buvo pavogta, o jie palikti bejėgiai, neturintys kur eiti.“¹

Kadangi Bažnyčia jau daugelį metų kaupė maisto atsargas, ji buvo pasiruošusi padėti tokiomis aplinkybėmis. Bandymai suteikti tokią pagalbą prasidėjo 1945 metų pabaigoje, kada Prezidentas Smitas nuvyko į Vašingtoną ir tarėsi su Jungtinių Valstijų Prezidentu Hariu S. Trumanu dėl maisto ir drabužių siuntimo į Europą. Jų susitikime Prezidentas Trumanas sakė: „Mes maloniai jums padėsime kuo galėdimi. […] Kiek jums reikia laiko pasiruošti tam?“

Prezidentas Smitas nustebino jį, atsakydamas: „Viskas jau paruošta. […] Mes statėme grūdų saugyklas, pripildėme jas grūdais, gausinome savo kaimenes ir bandas, o dabar visa, ko mums reikia, tai vagonų ir laivų, kad galėtume pakankamai maisto, drabužių ir patalynės nusiųsti vargstantiems Europos žmonėms. Bažnyčioje turime organizaciją [Paramos bendriją], kuri yra paruošusi daugiau nei du tūkstančius rankų darbo antklodžių.“

Prezidentas Smitas šventiesiems raportavo, kad dėl tų siuntų „daug žmonių, be jokios gaišaties, gavo šiltų drabužių, patalynės ir maisto. Vos tik galėjome gauti vagonus ir laivus, turėjome tai, ką reikėjo siųsti į Europą.“²

Beveik 15 metų anksčiau vyresnysis Smitas, būdamas Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu, kreipėsi į Paramos bendriją dėl kito žutbūtinio poreikio – Didžiosios depresijos. Jis mokė, kad pagalba vargstantiems apima daugiau negu tik fizinių poreikių tenkinimą; tam taip pat reikia nuoširdaus gerumo ir tikrosios meilės:

„Mano supratimu, dar niekada nebuvo tokio meto, kada gerumo būtų reikėję daugiau, negu jo reikia dabar. Dabar yra dienos, kai išbandomos žmonių sielos ir kai spaudžiamos jų širdys. Tai dienos, kai daugelis, netgi tarp pastarųjų dienų šventųjų, susiduria su alkiu ir sielvartu. […]

[…] Tikiu, kad mūsų Dangiškasis Tėvas suteikia mums progą tobulėti. […] Dabar išsiaiškinsime, ar turime tą meilę, kuri, pasak Gelbėtojo, turi būti mūsų širdyse.“³ (Žr. 1 pasiūlymą 208 puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Jeigu išmintingai naudosime savo išteklius, būsime pasiruošę sunkiems laikams

Prezidentas [Brigamas] Jangas ankstyviesiems pionieriams patarė kaupti maisto atsargas metams, kad, jei kuris netektų savo pasėlių, galėtų ištverti iki kito sezono. […]

Broliai ir seserys, mes galime patirti sunkius laikus, bet galime būti jiems pasiruošę, jeigu prisiminsime septynerius pertekliaus ir septynerius bado metus faraono dienomis ir planuosime, kaip jie planavo [žr. Pradžios 41]. Tokios sąlygos gali vėl pasikartoti. To nežinome, tačiau žinome, kad akstyvosiomis Bažnyčios dienomis Bažnyčios prezidentūra ir vadovybė patarė žmonėms sukaupti pakankamai maisto netikėtam atvejui. Dėl to nuo tada, kai žmonės čia tvirtai įsikūrė, o ūkiai pradėjo gaminti žemės ūkio produktus ir gausėjo kaimenės bei bandos, nebuvo rimtos priežasties kam nors alkti.⁴

Gyvename pavojingais laikais. Raštai pildosi ir, man regis, dabar yra tas metas, kada, jei tai bus įmanoma, net išrinktieji bus suklaidinti. Negaliu atsistebėti, kaip lengvai žmonės, trokštantys pasirūpinti savo finansiniais interesais pasaulyje, randa pasiteisinimą, kodėl atideda į šalį su mūsų gyvenimu susijusius Viešpaties mokymus. Ir man atrodo keista, kad tiek daug žmonių įpranta klausytis kalbančių priešingai tam, ką apreiškė mūsų Dangiškasis Tėvas. […]

[…] Šiems žmonėms buvo patariama taupyti savo jėgas ir išteklius. Vyrų, kuriuos Viešpaties pakėlė duoti nurodymus mums, buvome mokomi, kad turime gyventi pagal pajamas, kad nederėtų vaikytis pasaulio madų ir į mūsų rankas įplaukiančius pinigus, kuriais turėtume pasirūpinti savimi ir savo šeimomis, išleisti vos juos uždirbę ar net dar neuždirbę.

Bijau, kad pastarųjų dienų šventieji daugeliu atvejų yra apakinti savo pačių tuštybės, savo troškimo būti tokie kaip pasaulis; o mūsų Dangiškasis Tėvas mums taip aiškiai sako, kad negalime gyventi, kaip gyvena pasaulis, ir mėgautis Jo Dvasia.⁵

Kai kurie asmenys … švaisto savo turtą ir leidžia pinigus nereikalingiems dalykams, ir jei ateis sunkūs laikai, jie gali nebesugebėti vykdyti savo įsipareigojimų.

Galime pasimokyti iš skruzdės. Ji renka atsargas, kol jų yra, ir kaupia jas tai dienai, kai jų nebus galima gauti. Todėl jos sandėliuke dažniausiai daug atsargų. Žiogas, daug didesnis vabzdys, taip nesielgia. Jis nieko nekaupia sunkiems laikams, bet tikisi, kad apvaizda parūpins jam ko reikės, ir dėl to dauguma žiogų miršta badu.

Bijau, kad kai kurie žmonės yra tarytum žiogai ir tinkamai nepasinaudoja jiems pasitaikančiomis galimybėmis. Jeigu pasimokytų iš skruzdės, jie atidėtų maisto, kurio jiems reikia, ir visuomet turėtų ką nors po ranka.⁶ (Žr. 2 pasiūlymą 208 puslapyje.)

Viešpats mums nurodė dirbti, kad užsidirbtume pragyvenimui

Vien dėl to fakto, kad nemažai žmonių gauna didelius pinigus, jaunimui kartais atrodo, kad jei pinigai gaunami palyginti lengvai, tai sąžiningas darbas nereikalingas arba nepageidaujamas. Ir vis dėl to esu patenkintas, kad žemėje nebuvo tokių žmonių, kurie, atmetę galimybę pragyvenimui užsidirbti sąžiningu ir stropiu darbu, nebūtų nusiritę į sugedimą.

Jeigu mūsų vaikai auga tinginiaudami, žinome, kad tai Viešpačiui nepatinka.⁷

Mums yra daug geriau, kai užsiimame kokiu nors prasmingu darbu.⁸

Mūsų Dangiškasis Tėvas… labai seniai yra minėjęs, kad Sionėje būta tinginių, … ir Jis pasakė: „Tinginys nevalgys darbininko duonos ir nedėvės darbininko apdaro.“ [DS 42:42.] Manau, Jis neturėjo omenyje tų, kurie negali rasti darbo, ir tų, kurie bando savimi pasirūpinti teisingais būdais. Manau, Jis turėjo omenyje kai kurių žmonių įprotį remtis į savo kaimyną. […] Manau, kad nėra jokio pateisinimo jokiam žmogui šiame pasaulyje, manančiam, kad jis gali būti kito žmogaus išlaikomas. Būdamas vaikas nejaučiau, kad kažkas privalo rūpintis mano pragyvenimu. Viešpats man suteikė proto. Jis nurodė, kad turiu dirbti, ir aš pradėjau dirbti būdamas dvylikos metų, ir tame radau džiaugsmą, ir daugiau nei penkiasdešimt metų užsidirbdavau pragyvenimui ir padėdavau kitiems.

Dėkoju Dievui už tą džiaugsmą, kuris kyla pasaulyje kažką darant. Neišskyriu jokio konkretaus pobūdžio darbo, svarbu tik, kad jis būtų garbingas. Tačiau Viešpats nurodė, kad turime būti darbštūs. Senovėje Jis sakė, kad veido prakaitu turime užsidirbti pragyvenimui [žr. Pradžios 3:19].⁹ (Žr. 3 pasiūlymą 208 puslapyje.)

Nei turtingieji, nei vargšai neturėtų nukreipti širdžių į turtus

„Vargas jums turtingieji, kurie neduodate savo turto vargšui, nes jūsų turtai sugadins jūsų sielas; ir tokia bus jūsų rauda aplankymo, teismo ir pasipiktinimo dieną: pjūtis praėjo, vasara pasibaigė, o mano siela neišgelbėta!“ (DS 56:16.)

Būtent tai Viešpats sako apie turtinguosius, kurie atsisako duoti savo turto vargšams. Tačiau vargšams, kurie nesistengia, Jis kalba taip pat griežtai. Jis sako:

„Vargas jums vargšai, kurių širdys nesudužusios, kurių dvasios neatgailaujančios ir kurių pilvai nepatenkinti, ir kurių rankos nesusilaiko nuo kitų žmonių gėrybių, kurių akys pilnos godumo, ir kurie nedirbate savo pačių rankomis!“ (DS 56:17.) […]

[…] Toliau Jis sako: „Bet palaiminti tyraširdžiai vargšai.“ Čia jau kitokia kalba: „Palaiminti tyraširdžiai vargšai, kurių širdys sudužusios ir kurių dvasios atgailaujančios, nes jie matys Dievo karalystę, ateinančią su galia ir didžia šlove jų išvadavimui; nes žemės riebumas bus jų.“ (DS 56:18.)

Tai tie, kurie neturi pasaulio turtų, bet vistiek gyvena, egzistuoja ir turi protą, ir tie, kurie trokšta daryti tai, ko Viešpats iš jų nori. […]

Taigi, mano broliai ir seserys, mūsų organizacijose yra tiek turtingų, tiek ir vargšų. Jeigu esame vargšai, galime būti verti, kaip Viešpats čia nurodo. Galime būti tyraširdžiai ir iš visų jėgų stengtis, ir Jis neleis, kad žmonėms, priklausantiems Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai ir darantiems viską, ką gali, truktų būtiniausių dalykų. […]

Tikiuosi nepasipiktinsime, kad kai kurie vyrai ir moterys yra turtingi. Jeigu esame pasiturintys, tikiuosi nebūsime savanaudžiai ir nejautrūs kitų mūsų Tėvo vaikų poreikiams. Jeigu mums sekasi geriau nei jiems, turime būti tikri broliai ir seserys, ne apsimetėliai. Turėtume trokšti šiame pasaulyje išvystyti tokią organizaciją, kad kiti, matydami mūsų gerus darbus, būtų paskatinti šlovinti mūsų Dangiškojo Tėvo vardą. […]

Neturime pasiduoti blogiems kitų žmonių įpročiams. Negalime pasiduoti mąstysenai, kad paimsime tai, ką turi kitas žmogus. Prisiminkite Dešimt įsakymų ir rasite vieną trumpą žodį: „Negeisi“. [Išėjimo 20:17.] […]

Negalime pasiduoti tokiai mąstysenai. Kiti gali tai daryti, bet jei mūsų širdyse yra Jėzaus Kristaus evangelija, tuo klausimu neapsigausime.

Mums pasakyta, kad negalime tarnauti Dievui ir kokiam nors kitam šeimininkui [žr. Mato 6:24]. Turime rinktis ir, jei norime būti Dievo tarnai bei mūsų Dangiškojo Tėvo vaikai ir pelnyti Jo palaiminimus, turime gerbti Jį, ir laikytis Jo įsakymų. Mūsų jausmai ir mūsų meilė, jei tik galiu taip išsireikšti, turi pasiekti visą pasaulį, visur, kur ją priims.¹⁰ (Žr. 4 pasiūlymą 209 puslapyje.)

Per dešimtinę ir kitas atnašas prisidedame prie Bažnyčios darbo ir laiminame stokojančius

Viešpats mums suteikė privilegiją aukoti dešimtąją savo pajamų dalį Jo Bažnyčiai, Jo darbui pasaulyje remti. Mokantieji dešimtinę gauna jiems priklausančią palaimą. […] Negalime tikėtis, kad pelnysime palaimas, nedėdami nuoširdžiausių pastangų. Mums reikės daryti tai, ką kiti pavadintų aukojimu. Manau, žmonės galvoja, kad mokėdami dešimtinę jie aukoja, bet taip nėra; jie investuoja į tai, kas atneš amžinus dividendus. Viską, ką turime, mums davė mūsų Dangiškasis Tėvas. Jis mums duoda viską, leisdamas pasilikti sau devynias dešimtąsias viso to, ir tuomet prašo, kad Jo dešimtąją dalį panaudotume ten, kur Jis nurodo, kur Jis žino, kad ji bus naudingiausia Jo Bažnyčios augimui.

Kai šįryt klausėmės šios didžios Bažnyčios ataskaitų [visuotinės konferencijos sesijoje], man didelį įspūdį padarė finansinė ataskaita – žinojimas, kad tokia didžiulė organizacija, kaip ši, turinti tiek daug žmonių, veikianti skirtingose kryptyse, pasaulio sumaišties ir nelaimių metu yra tokios būklės, kad žmogus iš Bažnyčios prezidentūros gali čia stovėti ir nemeluodamas sakyti mums, kad ši Bažnyčia neturi skolų. Kai valstybės ir dauguma žmonių gyvena skoloje, Bažnyčia yra valdoma taip, kad neturi įsiskolinimų. Pagalvokime apie tai. Palaikykime Bažnyčią. Sekime aktyvia Bažnyčios vadovybe. Gyvenkime taip, kad Viešpats galėtų mus taip laiminti, kaip Jis laimina Bažnyčią.¹¹

Jeigu sąžiningai mokate dešimtinę, nedvejodamas galiu pasakyti, kad ją mokantiems devynios dešimtosios yra didesnė palaima nei šimtas procentų nemokantiems. Tai Viešpaties darbas. […] Žmonės to nebūtų galėję padaryti. Turint omenyje visą jūsų dosnumą ir visus paaukojimus, visą jūsų atliekamą misionierišką darbą, visą rūpinimąsi vargšais […], viską, ką duodavote kaip paprasti žmonės, liudiju, kad tai, kas liko, jums teikia daugiau laimės, daugiau ramybės, daugiau komforto ir daugiau amžinojo gyvenimo patikinimo, nei šiais laikais turi bet kokia kita liaudis žemėje.¹²

Esu tikras, kad Viešpats myli tas nuolankias, ištikimas sielas, kurios pasiryžusios ištiesti pagalbos ranką ir paliesti tuos, kurie stokoja tiek maisto, tiek drabužių, tiek patalynės, tiek gerumo, nes tai yra Jėzaus Kristaus evangelijos dalis.¹³ (Žr. 5 pasiūlymą 209 puslapyje.)

Jei būsime dosnūs savo turtu, nebereikės niekam stokoti

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje jokiam vyrui, moteriai ar vaikui nereikia stokoti, nes Bažnyčia įkurta tam, kad padėtų tiems, kurie stokoja būtiniausių dalykų pragyvenimui. Yra užtektinai visiems ir daugiau. […] Dievas leido žmonėms įsigyti turtų, ir, jeigu jie tinkamai juos įsigijo, jie priklauso jiems, ir Jis palaimins juos naudojant tuos turtus, jeigu naudos juos tinkamai.¹⁴

Mes taip pasineriame į pasaulį, kad pamirštame kenčiančius žmones, kuriems daugeliu atvejų galėtume padėti.¹⁵

Pagalvokite apie darbo netekusius vyrus ir taip pat apie moteris. […] Pagalvokite apie gausybę mūsų Tėvo vaikų, kuriuos Jis myli lygiai tiek pat, kiek ir mus, kuriems gali nutikti bėda. Pagalvokite apie galimas kančias, jeigu mes, kuriems pasisekė labiau, dosniai neduosime savo turtų, kuriuos Dievas įdėjo į mūsų rankas, – ne vien tik turtų, jeigu mes nuo Jo vaikų sulaikysime padrąsinimo žodį ir pagalbą ir nesilankysime namuose, kuriuose tiek daug stokojančių, ir nesuteiksime to, ką kiekvienas iš mūsų galime suteikti. Broliai ir seserys, visos tos galimybės suteiktos mums, kad praturtintume save ir ugdytume charakterį, ir kauptume sau turtus danguje, kur nei kandis, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia [žr. Mato 6:20]. Tas galimybes mums suteikė visažinantis Tėvas, kuris, žinodamas viską nuo pradžios iki galo, pasakė: „Štai kelias, eikite juo.“

Apsidairykime savo kaimynystėje – nepalikime to vyskupui ir Paramos bendrijai, bet tegul kiekvienas iš mūsų maloningai tarnauja tiems, kuriems mūsų labai reikia. Kad ir ką darytume, neverskime tų, kuriems reikia mūsų pagalbos, jaustis skurdžiais. Tai, ką duodame, duokime tarytum tai priklausytų jiems. Dievas mums tai paskolino. Kartais mes, prikaupę turtų, [elgiamės] tarytum manytume, kad tai priklauso mums. Viskas, ką turime – mūsų maistas, drabužiai, pastogė, namai ir galimybės – viskas duota mums kaip prievaizdams Bažnyčioje ir mūsų Dangiškojo Tėvo karalystėje, ir jei… suteiksime savo turtų, netgi jei tai būtų našlės skatikas, mes gausime iš To, kuris gyvena aukštybėse, palaiminimus, kurių reikia dabar žemėje, ir, atėjus laikui mums keliauti iš čia, rasime mus laukiančią mylinčio Tėvo, kuris dėkingas už mūsų įdėtas pastangas, palaimą.¹⁶

Jeigu trokštame būti susieti su mūsų Viešpaties karalyste, celestialine karalyste, tai yra mūsų galimybė pasiruošti – nevaidmainiška meile, darbštumu, taupumu, ištvermingumu, troškimu daryti viską, kas mūsų galioje, kad laimintume kitus, duoti, o ne visuomet galvoti, kad turime gauti, bet troškti duoti, nes sakau jums: „Palaimingiau duoti negu imti.“ [ApD 20:35.] Jėzaus Kristaus Evangelija yra davimo evangelija, ne tik savo turtų, bet ir savęs, ir aš dėkoju savo Dangiškajam Tėvui, kad priklausau tokiai organizacijai, kuriai taip nurodyta.¹⁷ (Žr. 6 pasiūlymą 209 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, peržvelkite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite V–VII puslapiuose.

Džordžas Albertas Smitas Didžiosios depresijos metu šventiesiems pasakė: „Tikiu, kad mūsų Dangiškasis Tėvas suteikia mums progą tobulėti“ (p. 201). Ką tai reiškia jums? Kokiais būdais „tobulėjame“, jei tarnaujame stokojantiems?
Skaitydami pirmąjį mokymų poskyrį (p. 201–203), pagalvokite apie tai, ką galite padaryti, kad pradėtumėte kaupti ar toliau pildytutumėte savąsias maisto ir išteklių atsargas. Kokius žinote nenumatytų situacijų ar sąlygų, kurioms turėtumėte pasiruošti, pavyzdžius? Kaip kunigystės kvorumai ir Paramos bendrija gali padėti nariams pasiruošti tiems nenumatytiems atvejams?
Peržvelkite 203 puslapyje prasidedantį poskyrį ir perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 68:31. Kodėl, jūsų manymu, Viešpats reikalauja, kad dirbtume savo pragyvenimui? Kokius žinote veiksmingus būdus, kaip mokyti vaikus darbo svarbos?
Perskaitykite 204–205 puslapiuose esančius Prezidento Smito perspėjimus turtuoliams ir vargšams. Kokios būna pasekmės, jei savo širdis nukreipiame į turtus? Ką galime padaryti siekdami to išvengti?
Perskaitykite 205 puslapyje prasidedantį poskyrį, kuriame Prezidentas Smitas aptaria dešimtinės ir kitų atnašų mokėjimo palaiminimus. Kokius žinote veiksmingus būdus, kaip apie tuos palaiminimus galima mokyti jaunimą arba naujus narius?
Studijuodami paskutinį mokymų poskyrį (p. 207–208), pamąstykite apie tai, ką konkrečiai galite daryti, kad padėtumėte vyskupui ir kitiems apylinkės vadovams tenkinti jūsų apylinkės ar bendruomenės žmonių poreikius. Ką jums reiškia duoti „ne tik savo turtų, bet ir savęs“?

Susijusios Raštų ištraukos: Efeziečiams 4:28; Jokūbo 1:27; 2 Nefio 5:17; Jokūbo kn 2:17–19; Mozijo 4:22–25; Doktrinos ir Sandorų 104:13–18

Pagalba mokytojui: „Netgi vienu metu mokydami daug žmonių galite padėti kiekvienam asmeniškai. Pavyzdžiui, padedate kiekvienam asmeniškai, kai pamokai prasidedant kiekvieną žmogų nuoširdžiai pasveikinate… Taip pat padedate asmeniškai kiekvienam, kai padarote, kad dalyvavimas būtų patrauklus ir saugus.“ (Teaching, No Greater Call, p. 35.)

Džordžas Albertas Smitas kartu su kitais Bažnyčios vadovais lankosi vyskupo sandėlyje. Ilgus metus kaupusi maistą, Bažnyčia buvo pasiruošusi padėti stokojantiesiems, kenčiantiems nuo Antrojo pasaulinio karo padarinių

„Broliai ir seserys, mes galime patirti sunkius laikus, tačiau galime būti jiems pasiruošę“

„Viešpats mums suteikė privilegiją aukoti dešimtąją savo pajamų dalį Jo Bažnyčiai, Jo darbui… remti“