14 skyrius

Kaip veiksmingai dalintis Evangelija

Mūsų pastangos dalintis evangelija yra veiksmingiausios, jei mylime savo brolius bei seseris ir su mumis yra Šventoji Dvasia.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Savo nenuilstančiose pastangose dalintis evangelija su kitais Džordžas Albertas Smitas laikėsi teiginio iš savo asmeninio tikėjimo išpažinimo: „Nesieksiu priversti žmones gyventi pagal manuosius idealus, bet juos mylėsiu taip, kad jie norėtų daryti tai, kas teisu.“¹ Jis jautė, kad veiksmingiausias būdas dalintis evangelija yra žmonėse iš kitų tikėjimų ieškoti gerų savybių ir tada drąsiai, bet maloniai, pasiūlyti priimti papildomas sugrąžintosios Jėzaus Kristaus evangelijos tiesas. Jis papasakojo apie tai, ką patyrė pirmininkaudamas Europos misijai:

„Vieną dieną važiavau traukiniu. Mano kupė bendrakeleivis buvo presbiterionų dvasininkas, labai malonus, geras džentelmenas, ir kai jis suteikė man galimybę, aš pasakiau jam esąs Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys. Jis nustebo ir pažvelgė į mane nuostabos kupinomis akimis. Tarė: „Ar Jums ne gėda priklausyti tokiai grupei?“

Aš jam nusišypsojau ir pasakiau: „Brolau, man būtų gėda, jei nepriklausyčiau tai grupei, žinodamas tai, ką žinau.“ Tada tai suteikė man trokštamą progą pakalbėti su juo ir paaiškinti kai ką iš to, kuo mes tikime. […]

Jis buvo geras žmogus, nesuprantantis, ką mėginame padaryti. Mes buvome ten ne tam, kad sukeltume jam sielvartą ar kančią; mes mėginome jam padėti. Ir mums apie visa tai besikalbant, aš jam pasakiau: „Jūs neteisingai supratote Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios tikslą šioje šalyje. Esu čia kaip vienas iš jos atstovų, ir jeigu tik leisite man kai ką jums pasakyti, manau, jūsų nuomonė apie mus pagerės.“ Po to taip kalbėjau: „Visų pirma mes prašome visų jūsų, čia gyvenantys geri žmonės, išsaugoti sau visas šlovingas tiesas, kurias įgijote savo bažnyčiose, kurias sužinojote iš savo Raštų, išsaugokite visa tai, išsaugokite visą tą gerą išsilavinimą, kurį įgijote savo lavinimo įstaigose, visą pažinimą ir tiesą, kuriuos gavote iš kiekvieno šaltinio, išsaugokite… visas geras savo charakterio savybes, kurios susiformavo jumyse dėl jūsų puikios šeimos; išsaugokite visą jūsų širdies meilę ir grožį, jumyse atsiradusius dėl to, kad gyvenate tokioje gražioje ir nuostabioje šalyje. […] Visa tai yra Jėzaus Kristaus evangelijos dalis. Tuomet susėskime drauge ir leiskite mums pasidalinti su jumis kai kuo, ko dar nėra jūsų gyvenime, kas praturtino mūsų gyvenimą ir padarė mus laimingus. Tai siūlome jums be pinigų ir be kainos. Visa, ko prašome iš jūsų, tai išklausyti, ką turime pasakyti, ir, jeigu tai jums patiks, laisvai tai priimti. […]

Toks yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios požiūris.“² (Žr. 1 pasiūlymą 146 puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Misionieriškas darbas veiksmingiausiai atliekamas tada, kada jį dirbame ne su prievarta ar kritika, bet su meile ir gerumu

Mūsų Dangiškasis Tėvas… pasiuntė mus, Savo atstovus, į pasaulį ne tam, kad varytume ar verstume, bet kad kviestume. „Ateik ir sek paskui mane, – štai ką sakė Gelbėtojas, – ir aš jus nuraminsiu.“ Štai to mokoma Evangelijoje, ir tokia yra mūsų tarnystė.³

Šios Bažnyčios tikslas nėra sakyti žodžius, kurie užgautų nesuprantančiuosius. Ši Bažnyčia nevaikšto kritikuodama ar ieškodama ydų kituose. Jos atstovai Evangelijos žinią žemės tautoms neša meilingumo ir noro padėti dvasioje.⁴

Visose… bažnyčiose yra gerų vyrų ir gerų moterų. Tai, kas gera tose įvairiose denominacijose, ir laiko jas drauge. Turėjau privilegiją bendrauti su žmonėmis daugelyje pasaulio vietų ir lankytis daugelio įvairioms pasaulio denominacijoms, tiek krikščionims, tiek žydams, priklausančių žmonių namuose. Bendravau su [musulmonais], bendravau su tikinčiais Konfucijumi ir dar galėčiau paminėti didelę daugybę kitų. Visose šiose organizacijose sutinku nuostabius žmones, ir kur tik tarp jų beeičiau, visur turiu didžiulę pareigą jų neįžeisti, neužgauti jų jausmų, nekritikuoti jų, kadangi jie nesupranta tiesos.

Būdami Bažnyčios atstovai, turime pareigą eiti tarp jų su meile kaip Mokytojo tarnai, kaip dangaus ir žemės Viešpaties atstovai. Jie nebūtinai iki galo tai pripažins, jie galbūt tuo piktinsis sakydami, kad tai egotistiška ir neteisinga, bet tai nepakeis mano požiūrio. Jei galiu, aš nesistengsiu jų nuliūdinti. Norėčiau padaryti juos laimingus, ypač kai galvoju apie nuostabias galimybes, kurios man pasitaikė dėl to, kad esu šios palaimintos Bažnyčios narys.⁵

Mūsų tarnystė yra meilės ir pakantumo tarnystė, ir mes norime daryti gera visiems ir padėti visiems suprasti gyvenimo ir išgelbėjimo planą, kurį Viešpats apreiškė šiomis pastarosiomis dienomis.⁶

Negalime šių jaunuolių ir savo kaimynų bei draugų į dangaus karalystę varyti juos plūsdami ir ieškodami juose ydų, bet noriu jums pasakyti, kad galime su meile kreipti juos link mūsų Tėvo danguje ir po truputį ten juos ir vesti.

Tai mūsų privilegija. Meilė yra didi galia, galinti paveikti šį pasaulį.⁷

Tad mes, kurie žinome, tie iš mūsų, kurie turime liudijimą, eikime pirmyn diena po dienos ir su neveidmainiška meile ir gerumu būkime tarp tų vyrų ir moterų, tiek esančių Bažnyčioje, tiek ir ne, ir raskime būdą paliesti jų širdis ir atvesti į tą kelią, kuris garantuotai nuves juos į tiesos pažinimą.⁸

Kaip aš meldžiu, kad mes, Viešpaties tarnai, turėtume tikrosios meilės žmonijai, būtume kantrūs klystantiesiems ir su gerumu bei meile eitume pirmyn, mokydami paprastų mūsų Viešpaties evangelijos principų, kad palaimintume kiekvieną mūsų sutiktą sielą!⁹ (Žr. 2 pasiūlymą 146 puslapyje.)

Neturime gėdytis dalindamiesi tuo, ką žinome esant tiesa

Kartais man atrodo, kad nepakankamai suvokiame [Evangelijos] svarbą, kad nemokome jos su tam reikalingu uolumu.¹⁰

Ši Jėzaus Kristaus evangelija yra Dievo galybė išgelbėti, kaip skelbė apaštalas Paulius [žr. Romiečiams 1:16]. Tai yra Išpirkėjo darbas. Tai vienintelis kelias, kuriuo galime pasiekti didžiausią išaukštinimą, kurį, kaip numatė žmonijos Gelbėtojas, Juo sekantieji galės patirti. Nesakau to egotistiškai, sakau tai kitoms bažnyčioms priklausantiems mūsų Tėvo vaikams su tikrąja meile. Sakau tai su meile nesuprantantiems Jo sūnums ir dukroms, tačiau Jis įsakė, kad tai turime sakyti. Tai yra Jo valia, kad žmonės žinotų.¹¹

Aš žinau, kad Dievas gyvas. Žinau, kad Jėzus yra Kristus. Žinau, kad Džozefas Smitas buvo Viešpaties pranašas. Niekada niekur nesigėdijau liudyti apie šias tiesas. Nežinau, kodėl žmogus turėtų gėdytis, kad žino tiesą, kai kažkas kitas jos nežino, ypač kai tai susiję su evangelija, kuri yra Dievo galybė išgelbėti.¹²

Tai neturėtų būti laikoma gyrimusi, jei mes, žinodami tiesą, visa tai išsakome. Manome, kad tai neturėtų būti laikoma egotistiška, jei galime pasakyti kitiems savo Tėvo vaikams: „Štai ką aš žinau, ir, jei norite, jūs taip pat galite sužinoti.“

Tai yra Jėzaus Kristaus evangelijos grožis. Ji skirta pažinti ne keliems asmenims, bet kiekvienai į šį pasaulį gimusiai sielai. […] Šiais laikais yra žmonės, žinantieji, kad Dievas gyvas, ir yra tūkstančiai kitų, kurie gali tai sužinoti, jei panorėtų. […] Ne nuo mūsų priklauso, ar šie žmonės sužinos, bet nuo mūsų priklauso, ar mokysime juos, kaip sužinoti.¹³

Žinau, kad mūsų Dangiškasis Tėvas prakalbo šiais pasaulio laikais ir amžiuje, kad žemėje yra Jo Evangelija, ir nors neversiu nė vienos sielos jos priimti, meldžiu, kad turėtume galios, išminties ir stiprybės ištiesti kviečiančią ranką tiems mūsų kaimynams, kurie nesupranta tiesos. Vykdykime savo pareigą ir traukime juos į Viešpaties avidę, kad jie kaip ir mes žinotų, kad Jis gyvas.¹⁴ (Žr. 3 pasiūlymą 146 puslapyje.)

Siekiame padidinti Dievo vaikų jau turimą laimę ir gerąsias savybes

Kai [žmonės] manęs klausia: „Kuo svarbi ši organizacija, kuriai priklausote? Dėl ko jūs taip rūpinatės, kad siunčiate savo misionierius į visą pasaulį?“, kartais aš atsakau taip: „Norime, kad visi būtumėte laimingi. Norime, kad visi džiaugtumėtės taip, kaip mes džiaugiamės.“¹⁵

Tūkstančių tūkstančiai misionierių… eina į pasaulį ir su meile ir gerumu vaikšto nuo durų prie durų, kitiems mūsų Tėvo vaikams sakydami:

„Leiskite pasamprotauti su jumis; leiskite jums paaiškinti tai, kas, esame tikri, padarys jus laimingus, kaip padarė laimingus mus!“

Tokia yra Bažnyčios, su kuria esame susiję, misionieriško darbo istorija.¹⁶

Prisimenu, kartą vienas žmogus, mudviem kurį laiką pasikalbėjus, man pasakė: „Na, iš viso to, ką žinau, galiu pasakyti, kad jūsų bažnyčia yra tokia pat gera, kaip bet kuri kita bažnyčia.“ Manau, jis galvojo, kad išsako mums didelį komplimentą, tačiau aš jam pasakiau: „Jei mano čia atstovaujama Bažnyčia žmonių vaikams yra nė kiek ne svarbesnė už bet kurią kitą bažnyčia, tuomet aš klystu vykdydamas čia savo pareigą. Atėjome ne tam, kad iš jūsų atimtume jūsų turimas gerąsias savybes ir tiesą. Atėjome ne tam, kad ieškotume jumyse ydų ar jus kritikuotume. […] Išsaugokite visą tą gėrį, kurį turite, ir leiskite jums atnešti daugiau gėrio tam, kad būtumėte laimingesni ir kad būtumėte pasiruošę įeiti mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdon.“ (Žr. 4 pasiūlymą 147 puslapyje.)

[…] Tuo metu, kai žemėje buvo Gelbėtojas, laiko viduryje, buvo kitų bažnyčių; buvo apstu denominacijų ir sektų, ir jos tikėjo, kad tarnauja Viešpačiui. Didelės Judėjos sinagogos buvo pilnos žmonių, tikėjusių, kad turi kunigystės įgaliojimą. Jie laikėsi, kaip patys manė, Abraomo ir Mozės mokymų. Jie toliau skelbė apie ateisiantį pasaulio Gelbėtoją. Jie skatino vyrus ir moterys daryti teisumo darbus. Jie pastatė šventyklą ir garbinimo namus. Jie statė paminklus apie Dievo egzistavimą liudijusiems pranašams, daugelis kurių buvo nužudyti ir kurie savo krauju užantspaudavo savo liudijimą. Tai pas tokius žmones atėjo Gelbėtojas. […] Juose buvo daug gero. Tarp jų buvo daug gerų vyrų ir moterų. Toje liaudyje buvo daug teisumo. Gelbėtojas atėjo ne tam, kad atimtų iš jų tuos gerus dalykus. Jis pasirodė tarp jų ne tam, kad juos pasmerktų, bet tam, kad pakviestų juos į atgailą, kad pašauktų juos iš klaidų ir ragintų išlaikyti visą turimą tiesą.

[…] Taip skelbdami žmonijos šeimai, kad žmogus atsimetė nuo evangelijos, mes neskelbiame kažko, ko pasaulyje pirmiau niekada nėra įvykę. Sakydami, kad geri vyrai ir moterys buvo mokomi daryti ir tikėti neteisingų dalykų, sakome tai ne tam, kad pasmerktume, kalbame apie tai ne norėdami įskaudinti, bet norėdami, kad žmonės stabtelėtų ilgėliau, kad galėtų ištirti save, kad pamatytų, kur eina ir kokia bus jų galutinė lemtis.¹⁷

O, kad galėtume padėti žmonijai suprasti mūsų jausmus, kad jie suvoktų, jog norime ne apriboti jų galimybes, bet kad jie galėtų pajusti, jog mūsų širdys tiesiasi link jų su meile ir gerumu, o ne su troškimu įskaudinti. Mūsų misija pasaulyje yra gelbėti sielas, laiminti jas ir padaryti jas tokias, kad jos galėtų grįžti mūsų Tėvo akivaizdon karūnuotos garbe ir šlove, nemirtingumu ir amžinuoju gyvenimu.¹⁸

Jei mokysime su Šventąja Dvasia, mūsų mokomiems žmonėms Ji liudys apie tiesą

Ši Bažnyčia siunčia misionierius į keturis šios žemės kraštus, ir jie skelbia Jėzaus Kristaus Evangeliją. Daugelis jų nebuvo mokyti didžiuosiuose pasaulio universitetuose. Jų išsilavinimas dažniausiai apsiriboja praktiška gyvenimo patirtimi, tačiau jie turi tai, kas gali daug geriau įkvėpti žmonijos šeimą – Šventosios Dvasios bendrystę.¹⁹

Visur keliaudamas misijos lauke matau, kaip vystosi šie geri nesavanaudiškai tarnaujantys vaikinai ir merginos, ir suvokiu, kad jie ne tik išmoksta šalių, kuriose tarnauja, kalbą, bet ir sužino, jog turi Viešpaties dovaną skleisti tiesą, kurios žmonės negali sužinoti jokiu kitu būdu.²⁰

Daugelis iš jūsų ar iš jūsų protėvių girdėjo evangeliją, kurios mokė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia. […] Kartais jūs girdėjote ją gatvėje, kur koks nors nuolankus misionierius mokė to, ko Viešpats pašaukė jį mokyti.

Ir kažkas palietė girdėjusiųjų širdis. Misijos laike patyriau tokius išgyvenimus. Kartą mačiau grupelę žmonių, kurie stovėjo ir klausėsi, kaip nuolankus misionierius aiškino jiems gyvenimo tikslą, kalbėjo žmonėms ir ragino juos atgailauti dėl savo nuodėmių. Kartais išgirsdavau, kaip žmonės sakė: „Niekada pirmiau nejutau tokio poveikio, kokį jaučiu klausydamasis to žmogaus kalbos.“²¹

Kad ir kokie gabūs esame ar kad ir kokia rinktiniai yra mūsų žodžiai, tai mūsų Tėvo Dvasia pasiekia širdį ir atneša įtikinimą apie šio darbo dieviškumą.²²

Tai yra Viešpaties darbas. Žmonės negalėtų vykdyti jo taip sėkmingai, kaip tai darome naudodamiesi tokiomis paprastomis priemonėmis. Paprastas žmogus nebūtų galėjęs į jūsų sielas atnešti to pažinimo, kokį įgijote. Nė negalime, būdami žmonės, įkvėpti tiems pasaulyje įsitikinimo, kad Dievas gyvas ir kad tai – Jo Bažnyčia, tačiau, jei darysime savo dalį, mūsų Dangiškasis Tėvas palaimins mūsų pastangas.²³

Darbuokimės kiekvieną dieną, kad mūsų Tėvas galėtų mus palaiminti. Jei turime Jo Šventąją Dvasią, žmonės, su kuriais susitinkame, Ją pajus, nes Ji persmelks atmosferą, kurioje gyvename, ir jie paragaus Jos vaisių ir priims Ją.²⁴

Palyginus tik nedaugelis žmonių priėmė evangeliją, kokia buvo apreikšta paskutinėmis dienomis; bet yra milijonai mūsų Tėvo vaikų, kurie trokšta pažinti Jo valią; ir kai jiems bus atnešta tiesa ir Dvasios įtikinanti įtaka paliudys jiems apie tą tiesą, jie su džiaugsmu ją priims.²⁵ (Žr. 5 pasiūlymą 147 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.

Išstudijuokite paskutines dvi dalies „Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo“ pastraipas (p. 139–140). Pagalvokite apie kokį nors savo pažįstamą, kuris nėra Bažnyčios narys. Kokios to asmens savybės jus žavi? Kokiomis Evangelijos tiesomis jis ar ji jau tiki? Kokios kitos Evangelijos tiesos būtų jam ar jai ypač naudingos? Kaip šitoks mąstymas apie žmones paveikia tai, kaip su jais dalijamės Evangelija?
Skaitydami pirmą mokymų poskyrį (p. 141–142), pagalvokite apie laiką, kai jus į gera paveikė kito žmogaus jums parodyta meilė. Kodėl taip svarbu vengti kritikuoti žmones, kurių įsitikinimai skiriasi nuo mūsų įsitikinimų?
Perskaitykite 142-ame puslapyje prasidedantį poskyrį. Ką reiškia „uoliai“ dalintis Evangelija? Kaip galime išsakyti liudijimą apie sugrąžintąją Evangeliją, neatrodydami tarsi girtumėmės ar didžiuotumėmės?
Ką, jūsų nuomone, turėjo omenyje Prezidentas Smitas, sakydamas: „Jei mano čia atstovaujama Bažnyčia žmonių vaikams yra nė kiek ne svarbesnė už bet kurią kitą bažnyčia, tuomet aš klystu, vykdydamas čia savo pareigą“? (p. 143.) Ką siūlo Jėzaus Kristaus Bažnyčia, kas padidintų žmogaus laimę gyvenime?
Skaitydami paskutinį mokymų poskyrį (p. 144–146), pagalvokite apie tai, kada su kažkuo pasidalinote Evangelija. Kodėl jums pavyko tai padaryti? Kaip galėtumėte patobulinti savo pastangas dalintis Evangelija?

Susijusios Raštų ištraukos: Jono 13:34–35; 2 Timotiejaus 1:7–8; 2 Nefio 33:1; Almos 20:26–27; Doktrinos ir Sandorų 50:13–22

Pagalba mokytojui: „Apsvarstykite galimybę padalinti klasės narius į mažas grupeles po tris – penkis žmones. Kiekvienoje grupėje paskirkite vadovą. Kiekvienai grupei paskirkite skirtingą poskyrį. Paprašykite jų visa grupe perskaityti savo poskyrį ir aptarti atitinkamus klausimus skyriaus pabaigoje. Tada tegul grupių nariai visai klasei papasakoja, ko išmoko savo grupėse.“ (Žr. Teaching, No Greater Call, p. 161.)

„Mes norime daryti gera visiems ir padėti visiems suprasti gyvenimo ir išgelbėjimo planą, kurį Viešpats apreiškė šiomis pastarosiomis dienomis“

„Darbuokimės kiekvieną dieną, kad mūsų Tėvas galėtų mus palaiminti. Jei turėsime Jo Šventąją Dvasią, žmonės, su kuriais susitinkame, Ją pajus“