1 skyrius

Gyventi pagal tai, ką tikime

Mūsų religija turi matytis kasdieniame mūsų gyvenime.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Būdamas 34-erių, Džordžas Albertas Smitas sudarė sprendimų, kuriuos pavadino savo „asmeniniu tikėjimo išpažinimu“, – 11-kos idealų, pagal kuriuos jis pasiryžo gyventi, sąrašą:

„Aš būsiu draugas tiems, kurie neturi draugų, ir džiugiai padėsiu vargšams.

Lankysiu ligonius bei suspaustuosius ir įkvėpsiu jiems troškimą tikėti, kad būtų išgydyti.

Mokysiu tiesos taip, kad visa žmonija ją suprastų ir būtų palaiminta.

Ieškosiu klystančiojo ir mėginsiu sugrąžinti jį į teisų ir laimingą gyvenimą.

Nesieksiu priversti žmones gyventi pagal manuosius idealus, bet juos mylėsiu taip, kad jie norėtų daryti tai, kas teisu.

Gyvensiu su paprastais žmonėmis ir padėsiu spręsti jų problemas, kad jų žemiškasis gyvenimas būtų laimingas.

Vengsiu aukštų pareigų afišavimo ir nepriimsiu nerūpestingų draugų meilikavimo.

Neužgausiu jokio žmogaus jausmų tyčia, netgi to žmogaus, kuris galbūt įskaudino mane, bet sieksiu su juo elgtis gerai ir padaryti jį savo draugu.

Įveiksiu polinkį į savanaudiškumą bei pavydą ir džiaugsiuosi dėl visų mano Dangiškojo Tėvo vaikų sėkmės.

Nebūsiu priešas jokiai gyvai sielai.

Žinodamas, kad žmonijos Išpirkėjas pasauliui pasiūlė vienintelį planą, kuris iki galo mus išlavins ir padarys tikrai laimingus čia ir po mirties, jaučiu, jog skleisti šią tiesą yra ne vien pareiga, bet ir palaiminta privilegija.“¹ (Žr. 1 pasiūlymą 8 puslapyje.)

Pažinojusieji Prezidentą Smitą skelbė, kad jis tikrai gyveno pagal šį savo tikėjimo išpažinimą. Ezra Taftas Bensonas, tuo metu Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, papasakojo įvykį, iliustruojantį, kad Prezidentas Smitas liko ištikimas savo sprendimui lankyti „ligonius bei suspaustuosius ir įkvėpti jiems troškimą tikėti, kad būtų išgydyti“:

„Niekada nenustosiu būti dėkingas už jo apsilankymus mano namuose, kai [išvykęs] tarnavau kaip nuolankus misionierius. […] Ypač esu dėkingas už vieną vizitą vėlai naktį, kai mūsų mažylė jau buvo ant mirties slenksčio. Be jokio pranešimo Prezidentas Smitas rado laiko ateiti į mūsų namus ir uždėti rankas ant galvos mažylei, jau daugelį valandų pragulėjusiai ant savo motinos rankų, ir pažadėti, kad ji visiškai pasveiks. Toks jau buvo Prezidentas Smitas – visada rasdavo laiko padėti, ypač sergantiesiems, tiems, kuriems jo reikėjo labiausiai.“²

Spenseris V. Kimbolas nurodė kitą atvejį, kai Prezidento Smito poelgiai pademonstravo jo pasiryžimą daryti gera „žmogui, kuris galbūt įskaudino“ jį:

„[Prezidentui Smitui] buvo pranešta, kad kažkas iš jo brikelės pavogė apklotą. Užuot supykęs, jis pasakė: „Gaila, kad nežinome, kas tai padarė, nes galėtume duoti jam ir antklodę, nes jam turbūt šalta; taip pat ir maisto, nes jis turbūt alkanas.“³

Kitas Džordžo Alberto Smito gyvenimą stebėjęs asmuo apie jį rašė taip: „Jo religija nėra šalta, nepraktikuojama doktrina. Tai – ne teorija. Ji jam reiškia daugiau nei nuostabus planas, kuriuo verta žavėtis. Tai daugiau negu gyvenimo filosofija. Tokiam praktiškam žmogui, koks buvo jis, religija yra nuostata, kuria remdamasis žmogus gyvena, kuria grindžiami jo poelgiai, ar tai reikštų tik pasakyti gerą žodį ar paduoti šalto vandens puodelį. Jo religija turi būti parodyta darbuose. Ji turi pasimatyti kasdienio gyvenimo smulkmenose.“⁴

Vienas iš jo patarėjų Pirmojoje Prezidentūroje, prezidentas Dž. Rubenas Klarkas jaunesnysis, Prezidento Smito asmeninę dorą apibendrino tokiais žodžiais: „Jis buvo vienas iš nedaugelio žmonių, apie kuriuos gali pasakyti, kad jis gyveno taip, kaip pats mokė.“⁵

Džordžo Alberto Smito mokymai

Mūsų paklusnumas Evangelijai – ne vien narystė Bažnyčioje – duoda mums teisę vadintis šventaisiais

Garbinimas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje reiškia atsidavusį gyvenimą, troškimą būti vertam To, pagal kurio atvaizdą buvome sukurti ir kuris mums davė viską… kas yra vertinga – Jėzaus Kristaus Evangeliją.⁶

Kaip puiku jaustis, kad priklausome bažnyčiai, kurią sudaro, arba turėtų sudaryti, šventieji. Nepakanka to, kad mūsų vardai yra sąrašuose. Svarbu gyventi taip, kad mūsų gyvenimas leistų vadintis šventaisiais, ir jeigu taip gyvensite, būsite laimingi. […]

Kai Jėzus iš Nazareto atėjo į pasaulį ir ėmė skelbti Karalystės Evangeliją, daugelis, ypač įsitikinę savo teisumu fariziejai, atmetė Jo žinią, pareikšdami, jog jie esą Abraomo palikuonys, ir pažymėdami, kad Dievo Karalystėje juos išgelbės jų kilmė.

Gelbėtojas jiems pareiškė, kad, jeigu jie būtų Abraomo vaikai, jie darytų Abraomo darbus. [Žr. Jono 8:33–39.] Norėčiau pastarųjų dienų šventiesiems pasakyti, kad jei esame verti vadintis pastarųjų dienų šventaisiais, tai dėl to, kad gyvename šventųjų gyvenimą, ir Evangelija skirta mus tam paruošti. Pasaulis nusirito į tokią padėtį ir yra priešininko apgaudinėjamas tiek ilgai, ir skelbia, kad visa, kas būtina, yra tikėti Dievą, jog aš tikrai dėl jo bijau. Tai vien priešininko gudrybė.⁷ (Žr. 2 pasiūlymą 9 puslapyje.)

Vadinamasis „mormonizmas“ yra Jėzaus Kristaus Evangelija, taigi tai yra Dievo galia išgelbėti visus tuos, kurie tiki jos mokymais ir jiems paklūsta. Ne sakantieji „Viešpatie, Viešpatie“ džiaugiasi Jo Dvasios bendryste, bet vykdantieji Jo valią [žr. Luko 6:46].⁸

Skaitydamas Evangelijos pagal Matą 7 skyrių ir jo 24 eilutę, randu štai ką:

„Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.

Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.

Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio.

Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“ [Mato 7:24–27.]

Kiek iš mūsų, pažinę Tėvo valią, ją vykdome? Kiek iš mūsų diena po dienos klojame pamatus ir statomės statinį, atitinkantį mūsų Viešpaties didybės orumą? „Taip, žmogus yra Dievo palapinė, būtent šventyklos; ir jei kuri šventykla yra suteršta, Dievas sunaikins tą šventyklą.“ [DS 93:35.] Žinių ir išminties mums Jis suteikė daugiau nei mūsų aplinkiniams. Pastarųjų dienų šventiesiems buvo suteiktas pažinimas apie egzistavimą prieš gimimą; pažinimas, kad esame čia, nes išlaikėme savo pirmąją būseną, ir kad mums buvo duota galimybė įgyti amžinąjį gyvenimą mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje, jei išlaikysime savo antrąją būseną. Mes būsime teisiami ne taip, kaip mūsų pasaulio broliai ir seserys bus teisiami, bet pagal mums suteiktas didesnes galimybes. Būsime tarp gavusiųjų Viešpaties žodį, tarp išgirdusiųjų Jo pamokymus, ir jei gyvename pagal juos, mums tai bus amžinasis gyvenimas, bet jei ne – pasekmė bus pasmerkimas.⁹

Elkimės geriau nei kada nors pirmiau. Dar kartą pasiryžkime būti tikri pastarųjų dienų šventieji, o ne vien jais apsimesti. […] Nepažįstu nė vieno, kuris negalėtų elgtis truputį geriau nei iki tol, jei tai daryti iš tiesų pasiryžtų.¹⁰

Mūsų Dangiškasis Tėvas tikisi, kad pasiruošime Jo pažadėtoms palaimoms ir gyvensime taip, kad būtume jų verti

Atsiverčiau Šv. Mato pasakojimo apie Gelbėtojo mokymus dvidešimt antrąjį skyrių ir perskaitysiu šį konkretų palyginimą:

„Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:

„Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį. […]

Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu.

Jis tarė jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ Tasai tylėjo.

Tuomet karalius paliepė tarnams: Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų.“ [Žr. Mato 22:1–3, 11–14.] […]

[…] Taigi tas žmogus atėjo į vestuvių pokylį, ir atėjus laikui karalius, arba šeimininkas, pamatė, jog tas neapsirengęs vestuvių drabužiu. Akivaizdu, kad jis nepaisė drabužio svarbos. Jis atėjo nepasiruošęs, tikėdamasis dalyvauti pokylyje. Jis atėjo į pokylį – į ten jie visi buvo pakviesti, bet, manau, kad jie turėjo žinoti, kad įleisti bus tik tinkamai apsirengę, ir šis vyras apstulbo, užklaustas, kodėl esąs ten tokios būklės.

Atrodo, pasaulis galvoja, kad gali ateiti, kada tik patys bus pasirengę. Mūsų Tėvo vaikai nesupranta, kad būtinas tam tikras pasiruošimas. Priešininkas juos taip suklaidino, kad jie mano, jog nereikia jokio pasiruošimo, tiks bet kas, tačiau šioje Gelbėtojo savo bendražygiams išsakyto palyginimo žinioje mums pranešama, kad tam tikras pasiruošimas būtinas ir be to pasiruošimo niekam nebus leista ragauti brangesnių mūsų Dangiškojo Tėvo dovanų. Visa tai tinka ir šios Bažnyčios nariams, įsivaizduojantiems, jog dėl to, kad buvo pakviesti ir jų vardai yra užrašyti sąrašuose tarp kitų pakviestųjų, jiems nieko nebereikia daryti. […] Jie pamiršta Viešpatį ir nesiruošia pokyliui, į kurį Jis juos pakvietė.

Mūsų Dangiškasis Tėvas tikisi, kad pasiruošime vestuvių pokyliui, kitaip mūsų niekas neįleis. Jis tikisi, jog mes savo protuose ir toliau kaupsime tiesą ir, progai pasitaikius, skleisime tą tiesą tarp visų Jo vaikų. Tas faktas, kad mūsų vardai užrašyti Bažnyčios sąrašuose, visai negarantuoja, kad rasime sau vietą celestialinėje karalystėje. Ten vietą ras tik tie, kurie gyvena vertai, kad galėtų būti tos karalystės nariai.

Tokioje neramioje padėtyje, tokioje nežinomybėje, kuri vyrauja pasaulyje, jei kada nors ir buvo laikas, kai mums reikėjo ištirti save, kad sužinotume, ar darome tai, ką Viešpats norėtų, kad darytume, tai tas laikas yra šiandien; jei kada nors ir buvo metas, kada turėjome būti įsitikinę, kad esame amžinojo gyvenimo kelyje, tai tas metas yra dabar. Negalime šių galimybių ignoruoti. Dievas nebus išjuokiamas. Kai Jis pasiūlė mums dovaną, kai padėjo prieinamą palaimą, kai pakvietė dalyvauti pokylyje, o mes tai ignoruojame, galime būti tikri, kad patirsime sielvartą, ateisiantį tiems, kurie atmeta jiems siūlomas Viešpaties palaimas.¹¹

Negalime gyventi kaip pasaulis ir tikėtis gauti savo teisėtą vietą Karalystėje. Kalbėdamas apie blogį Viešpats pirmame Doktrinų ir Sandorų skyriuje sako mums, kad Jis negali žiūrėti į nuodėmę net su mažiausiu nuolaidžiavimu [žr. DS 1:31]. Tai kartūs vaistai, kadangi kai kurie iš mūsų Bažnyčioje įsivaizduoja, jog galime juokauti su Viešpaties Evangelija ir Amžinojo gyvenimo pagrindais ir vis tiek gauti norimą vietą. Tai ne tiesa. Viešpats bus gailestingas, tačiau Jis bus teisingas, ir jei norime bet kokios palaimos, mums tėra tik vienas būdas ją gauti. Tas būdas yra laikytis įsakymų, suteiksiančių mums teisę į tą palaimą.¹² (Žr. 3 pasiūlymą 9 puslapyje.)

Jei vykdome visą savo pareigą, mūsų gyvenimas įrodo, kad tikime Evangelija

Praeitais metais turėjau privilegiją susitikti ir kalbėtis apie Evangeliją su kai kuriais šioje bendruomenėje [Solt Leik Sityje] gyvenančiais žmonėmis, ne mūsų Bažnyčios nariais. Vienas vyriškis čia gyvena dvidešimt metų. Tai žmogus, kurio gyvenimas nepriekaištingas. Jis geras pilietis, puikus verslininkas, mūsų žmonėms jaučiantis vien gerus jausmus. Jis man sakė, kad čia pragyveno dvidešimt metų ir priėjo išvadą, jog mes esame tokie pat geri žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, kitų bažnyčių nariai. Jis negalėjo pamatyti mumyse jokio skirtumo.

Noriu jums pasakyti, mano broliai ir seserys, kad man tai visai ne komplimentas. Jeigu Jėzaus Kristaus Evangelija nepadaro manęs geresniu žmogumi, tuomet aš dar nesu tiek išaugęs, kiek turėčiau, ir jei mūsų kaimynai ne iš šios bažnyčios gali metų metais gyventi tarp mūsų ir nematyti jokių dėl Dievo įsakymų laikymosi į mūsų gyvenimus ateinančios naudos įrodymų, tuomet Izraelyje būtina reforma. […]

[…] Ar vykdome savo pareigą? Ar atliekame Viešpaties mums patikėtą darbą? Ar jaučiame mums uždėtą atsakomybę? O gal tuščiai plaukiame pasroviui, judame ten, kur mus neša bangos, manydami, kad paskutiniąją dieną vis tiek būsime išpirkti?¹³

Esame vadinami įsigytąja, ypatinga liaudimi [žr 1 Petro 2:9] galbūt todėl, kad visiškai tikime Jėzaus Kristaus evangelija. […]

Jei mūsų ypatingumas būtų tai, kad gyvename kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš mūsų Dangiškojo Tėvo burnos [žr. DS 84:44], tada tikrai būtume palaiminta liaudis. Daugiau ar mažiau mes gyvename pagal liudijimą, kurį mums suteikė mūsų Išpirkėjas, ir kiek taip gyvename, tiek esame palaiminta liaudis, tačiau būtume dar labiau palaiminti ir klestėtume, jei pasistengtume vykdyti visą savo pareigą.

Meldžiu, kad ištikimai tarnauti mus įgalinsianti dvasia būtų su mumis, kad troškimas daryti gera įveiktų mūsų kelyje atsiradusias pagundas ir kad žmonės, kad ir kur beeitume, matydami gerus mūsų darbus, būtų paskatinti šlovinti mūsų Tėvą danguje [žr. Mato 5:16].¹⁴

Taigi, ištirkime save. Ar darome tiek, kiek turėtume? O jei nedarome, pasikeiskime ir darykime geriau. Jei viską darome taip, kaip turėtume, jei nepraleidžiame nė vienos progos padaryti gera mūsų Tėvo vaikams, pelnysime visažinio Tėvo palaimą ir džiaugsimės tuo gėriu, kurį čia įvykdėme. […]

Būkime nuolankūs ir pamaldūs, gyvendami arti savo Dangiškojo Tėvo, ir savo tikėjimą Jėzaus Kristaus Evangelija įrodykime tuo, kad gyvename pagal jos principus. Įrodykime, kad tikime Dievą ir tikime Jo žemei suteiktu darbu tuo, kad mūsų gyvenimas teisingas ir atitinkamas, nes galų gale tai stipriausias liudijimas, kurį galėsime išsakyti apie šio darbo tikrumą.¹⁵ (Žr. 4 pasiūlymą 9 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.

Apžvelgdami Prezidento Smito tikėjimo išpažinimą (p. 1–2), apmąstykite kai kuriuos idealus ar principus, kurių patys norėtumėte laikytis savo gyvenime. Apsvarstykite, ar nevertėtų jų užsirašyti į asmeninį dienoraštį.
Perskaitykite pirmąsias keturias 3 puslapio pastraipas. Ką reiškia būti pastarųjų dienų šventuoju? Ką gali daryti gimdytojai, kad padėtų savo vaikams išmokti gyventi kaip šventiesiems?
Skaitydami 5 puslapyje prasidedantį poskyrį apmąstykite, kaip palyginimą apie vestuvių pokylį galima pritaikyti jūsų gyvenime (taip pat žr. Mato 22:1–14). Pavyzdžiui, ką, jūsų nuomone, simbolizuoja vestuvių pokylis? Ką simbolizuoja pakviestieji svečiai? Apgalvokite, ką galite daryti, kad pasiruoštumėte „vestuvių pokyliui“ (p. 6).
Perskaitykite paskutinę mokymų pastraipą (p. 8) ir pagalvokite apie kurį nors savo pažįstamą, turintį stiprų liudijimą apie Evangeliją. Kaip to žmogaus gyvenimas įrodo, kad jis ar ji turi liudijimą? Apgalvokite, ką jūs galite daryti, kad įrodytumėte, jog turite liudijimą.

Susijusios Raštų ištraukos: Mato 7:16–23; Jokūbo 1:22–25; 2:15–18; 1 Jono 2:3–6; Moronio 7:3–5; Doktrinos ir Sandorų 41:5

Pagalba mokytojui: „Kad padėtų mokyti iš Raštų ir pastarųjų dienų pranašų žodžių, Bažnyčia išleido vadovėlius ir kitas priemones. Beveik nėra jokios būtinybės naudotis komentarais ar kitomis pagalbinėmis priemonėmis.“ (Teaching, No Greater Call: A Resource Guide for Gospel Teaching [1999], p. 52.)

„Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos“

„Jei nepraleidžiame nė vienos progos padaryti gera mūsų Tėvo vaikams, …džiaugsimės tuo gėriu, kurį čia įvykdėme“