9 skyrius
Atverk Viešpačiui savo sielą maldoje
Dėl asmeninės ir šeimos maldų galime jausti Dangiškojo Tėvo įtaką mūsų gyvenime ir namuose.
Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo
Malda buvo svarbi gyvenimo dalis namuose, kur užaugo Džordžas Albertas Smitas. Jis pasakojo: „Kiekvienas šeimynos narys skyrė dėmesio slaptoms ir šeimos maldoms. Gyvenime gana anksti sužinojau, kad Viešpats atsako į maldas, nes Jis atsakė į manąsias ir daugybe būdų rodė, kad akylai manimi rūpinasi.“1
Netgi savo gyvenimo pabaigoje Prezidentas Smitas su meile prisimindavo, kaip jo mama Sara Far Smit jį mokė melstis:
„Pastarųjų dienų šventoji motina mane mokė nuo pat mažumės. Viena pirmųjų pamokų, kurią prisimenu, buvo tada, kai ji paėmė mane už rankos ir nusivedė laiptais viršun. Kambaryje buvo dvi lovos: viena, kur miegojo mano tėvai, ir maža ištraukiama lovelė kitoje pusėje. Atsimenu, tarsi tai būtų buvę vakar. Kai užlipome viršun, ji atsisėdo prie mano mažosios ištraukiamos lovelės ir paprašė manęs atsiklaupti priešais ją. Ji sudėjo mano rankas, laikė jas savosiose ir mokė mane pirmosios maldos. Niekada to nepamiršiu. Nenoriu to pamiršti. Tai vienas iš mieliausių mano gyvenimo atsiminimų: angeliška motina sėdi šalia mano lovos ir moko mane melstis.
Tai buvo tokia paprasta malda, bet… ji man atvėrė dangaus langus. Ta malda padėjo Dangiškajam Tėvui ištiesti man ranką, nes ji paaiškino, ką visa tai reiškia, tiek, kiek mažas vaikas gali suprasti. Nuo tos dienos iki dabar, kai pasaulyje esu nukeliavęs apytiksliai milijoną kilometrų tarp mūsų Tėvo vaikų, kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį, kad ir kur bebūčiau, kai guluosi į lovą ar iš jos keliuosi, jaučiu, kad esu arti savo Dangiškojo Tėvo. Jis yra visai netoli.“2
Visą gyvenimą Prezidentas Smitas pasikliovė malda kaip priemone ne tik priartėti prie Dievo, bet ir paprašyti Jį pagalbos sunkiais laikais. Kartą, maudydamasis Ramiajame vandenyne prie Kalifornijos krantų, jis patyrė tokį išgyvenimą:
„Buvau laikomas labai geru plaukiku, ir tas sportas man labai patiko. Būtent tą dieną bangos buvo labai didelės ir greitos. Palikau krantą ir nuplaukiau tolyn į vandenyną panerdamas po didžiulėmis bangomis, lūžtančiomis ir taškančiomis ant manęs purslus. Norėjau nusigauti į ramaus bangavimo zoną anapus lūžtančių bangų, kur galėčiau gulėti ant nugaros ir plaukti tomis didelėmis bangomis aukštyn žemyn.
Man taip užsiėmus šiuo įdomiu sportu, viena didžiulė banga pakilo ir lūžo prieš man atgaunant kvapą vos pranėrus ankstesnę bangą. Antra banga pagavo mane ir nubloškė į vandenyno dugną. Galėjau jausti, kaip grįžtamoji banga tempia mane tolyn. Būtent tuo metu viena po kitos atėjo daug bangų, ir aš nespėdavau atgauti kvapo, kai reikėdavo vėl ir vėl nerti po bangomis. Pajutau, kad jėgos greitai senka, kad būtina skubiai ieškoti pagalbos. Kai viena didžiulė banga pakėlė mane iki pat keteros, netoliese pamačiau pirso polius ir pagalvojau, kad, jei antžmogiškų pastangų dėka pavyktų pasiekti tuos saugumą teikiančius polius, galėčiau išgelbėti savo gyvybę.
Tyliai paprašiau savo Dangiškojo Tėvo suteikti man stiprybės pasiekti savo užsibrėžtą tikslą. Bangos nešė mane prie pirso, ir, kai iki jo liko rankos ilgio atstumas, aš ištiesiau rankas ir apkabinau vieną iš polių. Jie buvo pasidengę aštriais tamsiai mėlynais polipais, kurie, kai rankomis bei kojomis apsikabinau tą polį, įsirėžė man į krūtinę, kojas ir šlaunis. Laikiausi tiek ilgai, kiek galėjau iškęsti skausmą, ir laukiau, kol kuri nors didelė draugiška banga priartės prie manęs, kad galėčiau mestis ant jos ir nusigauti iki kito, arčiau kranto esančio polio. Kas kartą su malda širdyje dėjau pastangas ir prabėgančių bangų pagalba keliavau nuo vieno polio prie kito.
Lėtai, bet patikimai ir labai sunkiai aš nusigavau iki kranto, kur vanduo buvo pakankamai negilus, kad galėčiau nubristi į paplūdimį. Pasiekęs saugų šiltą smėlį, aš iš nuovargio parkritau. Buvau toks silpnas, pabuvęs taip arti nuskendimo, kad nepajėgiau eiti į namus, kol kurį laiką nepailsėjau. Gulėdamas ant saugaus ir šilto smėlio, aš galvojau apie šį ką tik ištvertą šiurpų išgyvenimą, ir mano širdis prisipildė nuolankumo ir padėkos, kad Viešpats… pasigailėjo mano gyvybės.“3 (Žr. 1 pasiūlymą 95 puslapyje.)
Džordžo Alberto Smito mokymai
Malda leidžia mums kalbėtis su mūsų Dangiškuoju Tėvu taip, tarsi Jis būtų šalia
Šiais įtampos ir nežinomybės laikais džiaugiamės nuostabia palaima: jaučiamės įsitikinę, kad sulauksime dieviškos pagalbos, absoliučiai tikime, kad Dievas yra suinteresuotas mumis asmuo, kuris girdi mūsų maldas ir į jas atsako.4
Prieš kažkiek metų… išgirdau apie devynmetį našlaitį berniuką, kurį skubiai atvežė į ligoninę, kur po tyrimo buvo nustatyta, kad jį būtina neatidėliotinai operuoti. Jis gyveno su draugais, suteikusiais jam namus. Jo tėvas ir motina (dar gyvi būdami) išmokė jį melstis; todėl atvežtas į ligoninę jis pirmiausia troško Viešpaties pagalbos.
Gydytojai nusprendė surengti konsiliumą. Atvežtas į operacinę, jis apsižvalgė ir pamatė slaugytojas bei dėl jo ligos besitariančius gydytojus. Supratęs, kad liga yra rimta, jis paprašė vieno iš gydytojų, besiruošiančių duoti jam anestetikų: „Gydytojau, prieš pradėdamas operuoti, ar negalėtumėte pasimelsti dėl manęs?“
Akivaizdžiai susigėdęs gydytojas išsakė savo pasiteisinimą ir tarė: „Negaliu dėl tavęs melstis.“ Tuomet berniukas paprašė kitų gydytojų, bet rezultatas buvo toks pat.
Galiausiai įvyko kažkas labai nepaprasto; šis vaikinukas pasakė: „Jei negalite pasimelsti dėl manęs, ar negalėtumėte palaukti, kol aš pats pasimelsiu dėl savęs?“
Jie nuėmė apklotą, ir jis atsiklaupė ant operacinio stalo, nulenkė galvą ir pasakė: „Dangiškasis Tėve, esu tik našlaitis ir labai sergu. Ar negalėtum išgydyti mane? Palaimink šiuos žmones, kurie operuos mane, kad jie viską padarytų gerai. Jei pagydysi mane, mėginsiu užaugti geru žmogumi. Ačiū Tau, Dangiškasis Tėve, kad pagydysi mane.“
Baigęs melstis, jis atsigulė. Gydytojų ir slaugytojų akys buvo kupinos ašarų. Tada jis tarė: „Aš pasiruošęs.“
Buvo atlikta operacija. Vaikinuką nuvežė atgal į jo kambarį, o po kelių dienų, kaip puikiai sveikstantį, jį paleido iš ligoninės.
Po kažkurio laiko į vieno iš tų chirurgų kabinetą atėjo apie šį įvykį girdėjęs žmogus ir paklausė: „Papasakokite apie jūsų prieš kelias dienas atliktą operaciją – operaciją mažam berniukui.“
Chirurgas atsakė: „Aš operavau keletą mažų berniukų.“
Tas vyriškis pridėjo: „Tas berniukas norėjo, kad kas nors dėl jo pasimelstų.“
Gydytojas labai rimtai pasakė: „Toks atvejis tikrai buvo, tačiau nežinau, ar tai nėra pernelyg šventa, kad apie tai kalbėčiau.“
Vyriškis pasakė: „Gydytojau, jei man papasakosite, žiūrėsiu į tai pagarbiai. Norėčiau tai išgirsti.“
Tada gydytojas papasakojo istoriją panašiai, kaip aš čia perpasakojau, ir tada pridūrė: „Aš operavau šimtus žmonių, vyrų ir moterų, galvojusių, kad turi pakankamai tikėjimo, kad išgytų, bet niekada anksčiau, kol neatsistojau prie to berniuko, nejutau tokio Dievo artumo, kokį jutau tuomet. Tas berniukas atvėrė dangaus langus ir kalbėjo su savo Dangiškuoju Tėvu taip, kaip žmogus akis į akį kalbėtų su kitu žmogumi. Noriu pasakyti, kad tapau geresniu žmogumi dėl to, kad stovėjau ir klausiausi, kaip tas mažas berniukas kalba su savo Tėvu danguje, tarsi Tas būtų buvęs šalia.“5 (Žr. 2 pasiūlymą 95 puslapyje.)
Tad gyvenkime taip, kad, kiekvieną naktį atsiklaupus melstis ir kiekvieną rytą su dėkingumu nusilenkus priešais Viešpatį, mumyse būtų galia atverti dangus taip, kad Dievas išgirstų mūsų maldas ir į jas atsakytų, kad mes žinotume, jog Jis mumis patenkintas.6
Jei gyvename arti mūsų Dangiškojo Tėvo, būsime įkvėpti žinoti, ko turėtume melsti
Mano tėvas, būdamas jaunas, [vos] neprarado gyvybės Provo upėje. […] Jo tėvas, buvęs Solt Leik Sityje, pajuto norą eiti į maldai skirtą kambarį. Jis… atsiklaupė… ir sakė: „Dangiškasis Tėve, jaučiu, kad kažkas labai negerai su mano šeima Provo mieste. Žinai, kad negaliu būti su jais ten ir būti čia. Dangiškasis Tėve, ar neišsaugotum ir neapsaugotum jų? […]“
Tuo metu, kai jis meldėsi, taip tiksliai, kiek tik įmanoma tai nustatyti sutikrinus laiką, mano tėvas buvo įkritęs į upę. Buvo potvynio metas. Iš kanjono krito daug medžių kamienų ir akmenų, ir jis buvo bejėgis. Buvusieji netoliese matė jo keblią padėtį, bet negalėjo jo pasiekti. Vandens sūkuriai buvo tokie stiprūs, kad niekas vandenyje nebūtų galėjęs išlikti gyvas. Visi tik stovėjo apimti siaubo. Tėvas iš visų jėgų stengėsi laikyti galvą virš vandens, bet vanduo kilnojo jį aukštyn žemyn ir daužė į akmenis bei rąstus. Staiga viena banga pakėlė jį visą iš vandens ir nubloškė į krantą. Tai buvo tiesioginis atsakymas į… maldą.7
Turėtume neapleisti asmeninių maldų. Turėtume gyventi taip arti mūsų Dangiškojo Tėvo, kad nusilenkę priešais Jį maldoje galėtume žinoti, kad Jis bus patenkintas tuo, ko prašome, o jei tai nebus suteikta taip, kaip prašome, kad galėtume žinoti, kad mums ateis ta palaima, kurios nusipelnėme, ir tai tikrai bus palaima.8 (Žr. 3 pasiūlymą 95 puslapyje.)
Malda – tai galinga mūsų gyvenimą, namus ir bendruomenes veikianti įtaka
Viešpats… paaiškino mums, kaip galime gauti palaimas per maldą. Daugelis žmonių pasaulyje nesuvokia tikros maldos naudos. Malda yra galia. Ji turi įtaka, kurią, kaip atrodo, suvokia palyginus tik nedaug žmonių. […]
[…] Kiek daug šioje Bažnyčioje tokių, kurie nežino turį teisę, absoliučią teisę melstis savo Tėvui danguje ir prašyti Jo paimti nuo jų sielvartą ir vesti juos į pasitenkinimą ir laimę?9
Būtų keista, jei kurį nors Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narį reiktų raginti melstis, ir visgi yra tokių, kurie nesimeldžia slaptoje ar kartu su šeima. Tačiau jei nesimeldžiame, prarandame maldos teikiamą apsaugą.10 (Žr. 4 pasiūlymą 95 puslapyje.)
Norėčiau pabrėžti tai: viliuosi, kad pastarųjų dienų šventieji neapleis maldų, savo asmeninių ir visos šeimos maldų. Vaikai, užaugę namuose, kur nebūna šeimos ir asmeninių maldų, daug ką praranda, ir bijau, kad vidur pasaulio sumaišties, skubėjimo ir bruzdesio dažnai namai pasilieka be maldos ir be Viešpaties palaimų; tokie namai neilgai teišbus laimingi. Gyvename tokiame amžiuje, kai mums reikia mūsų Dangiškojo Tėvo tiek pat, kiek žmonėms Jo reikėjo bet kuriame kitame amžiuje.11
Nenustumkite nuo savęs Dievo galios. Išlaikykite savo namuose maldos ir dėkojimo įtaką, ir tegul liejasi mūsų dėkingumas Tam, kuris yra mūsų esybės kūrėjas ir viso, kas gera, davėjas.12
Tegul mūsų namai būna nuolatinė maldos, dėkojimo ir dėkingumo buveinė. […] Melskimės dėl didžių pasaulio vyrų ir moterų, kuriems reikia Viešpaties, bet kurie nesupranta Jo domėjimosi jais. Melskimės už… savo valdytojus, mūsų miestų merus, įtaką politikoje turinčius žmones mūsų įvairiose bendruomenėse, kad jie darytų tai, kas geriau visiems mums, darytų mus laimingesnius ir mūsų Dangiškasis Tėvas būtų jais patenkintas. Tai mūsų privilegija. Sakau jums, kad maldos galia yra kažkas, ko neįmanoma išmatuoti.13
Šeimos malda suvienija šeimas
Mes [kaip šeimos nariai] ne visuomet į viską žvelgsime vienodai; vyrai ne visada samprotaus kaip jų žmonos ir atvirkščiai, tačiau, jei melsitės drauge, su tikru troškimu būti vieningi, galiu jums pažadėti, jog sutarsite visais svarbiais klausimais.
Pastebėjau… skelbimų lentoje: „Kartu besimeldžianti šeima ir pasilieka kartu.“ Nežinau, kas tai pakabino, bet noriu pasakyti, kad, jei akimirką pagalvosime apie tai, suprasime, kad tai tiesa. Raginu jus melstis Viešpačiui kartu ir sakydamas tai neturiu omenyje tik maldų kalbėjimo, ne vien… vėl ir vėl ką nors kartoti, bet atverti savo sielas Viešpačiui kaip vyrai ir tėvai savo namuose; ir tegul jūsų žmonos ir vaikai prisijungia prie jūsų. Tegul jie dalyvauja. Tuomet į namus ateina įtaka, kurią galima pajusti ten įėjus.14
Kaip vienas iš tų, kurių Viešpats paprašė mokyti, maldauju jus sutvarkyti savo namus. Netikėkite viskuo, ką jums sako kiti. Nesiduokite nuvedami į pasaulio kvailystes ir keistenybes. Kaip begalėdami saugokite savo šeimas. Suvienykite juos per maldos įtaką. […] Kokia galinga yra malda išlaikant mus kelyje į amžinąjį gyvenimą ir vedant į celestialinę karalystę!15 (Žr. 5 pasiūlymą, esantį žemiau.)
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.
-
Poskyryje „Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo“ (p. 87–90) atkreipkite dėmesį, kaip Prezidento Smito su malda susijusi jaunystės patirtis darė jam įtaką visą gyvenimą. Kaip galima veiksmingai mokyti vaikus apie maldos galią?
-
Peržvelkite istoriją apie devynmetį berniuką (p. 90–91). Kodėl kartais mūsų maldos neatrodo kaip pokalbis akis į akį su Dangiškuoju Tėvu? Apsvarstykite, ką galite keisti savo asmeninėse maldose, kad dažniau jaustumėte Jo artumą.
-
Apmąstydami 91–92 puslapiuose pateiktus Prezidento Smito mokymus, pagalvokite apie laiką, kai jautėtės skatinamas ko nors prašyti maldoje. Ką pasakytumėte žmogui, kuris jaučia, kad į jo maldas neatsakoma?
-
Apsvarstykite Prezidento Smito teiginį: „Jei nesimeldžiame, prarandame maldos teikiamą apsaugą“ (p. 93). Kaip esate pajutęs maldos galią ir apsaugą? Apsvarstykite, ar nevertėtų išsakyti savo liudijimą apie maldos galią žmonėms, kuriuos lankote kaip namų mokytojas ar lankančioji mokytoja.
-
Prezidentas Smitas mokė, kad malda išlaiko „mus kelyje į amžinąjį gyvenimą“ (p. 95). Kodėl, jūsų nuomone, taip yra? Ką šeimos gali daryti, kad nuolat drauge melstųsi? Apsvarstykite, ką galite daryti, kad asmeninė malda taptų prasmingesne jūsų gyvenimo dalimi.
Susijusios Raštų ištraukos: Mato 6:7–13; 7:7–11; 2 Nefio 4:35; Almos 34:18–27; 37:37; 3 Nefio 18:20–21; Doktrinos ir Sandorų 88:63–64
Pagalba mokytojui: „Būtent mokinius reikia įtraukti į veiksmą. Kai mokytojas užgrobia dėmesį, tampa pasirodymo žvaigžde, pats vienas kalba ar kitaip užvaldo visą pamoką, beveik nėra abejonės, kad jis trukdo klasės nariams mokytis.“ (Asahel D. Woodruff, iš Teaching, No Greater Call, p. 61.)