16 skyrius

„Atnašausi savo sakramentus mano šventą dieną“

Švęsdami šabo dieną ir vertai priimdami sakramentą, gauname daugiau dvasinės stiprybės.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Būdamas vaikas Džordžas Albertas Smitas sužinojo, kaip svarbu gerbti šabo dieną. Dažnai sekmadieniais grupė kaimynų vaikų po Sekmadieninės mokyklos ateidavo į jo namus pakviesti jo žaisti su kamuoliu. Jis sakė: „Buvau toks pat kaip ir kiti berniukai. Maniau, kad bus labai smagu žaisti su kamuoliu ar kitokius žaidimus, tačiau turėjau nuostabią mamą. Ji nesakė: „Tu negali žaisti“, bet sakė: „Sūnau, būsi laimingesnis, jei to nedarysi. […]“ Noriu jums pasakyti, jog esu dėkingas už tokį mokymą namuose.“¹ Dažnuose Prezidento Smito priminimuose šventiesiems, kad šabo dienos šventimas atneš didžias palaimas, galima įžvelgti jo motinos mokymų įtaką.

Būdamas visuotiniu įgaliotiniu Džordžas Albertas Smitas turėjo galimybę lankytis sekmadieninėse Bažnyčios pamaldose daugelyje vietų. Stebėdamas, kaip šventieji kartu garbina Dievą šabo dieną, jis buvo patenkintas pagarbiu jų požiūriu į sakramentą: „Jaučiu, kad Bažnyčios nariams svarbu suvokti Viešpaties vakarienės sakramento šventumą. […] Džiaugiuosi matydamas, kaip mūsų broliai bei seserys ateina į šventovę ir vertai priima tuos simbolius…“² (Žr. 1 pasiūlymą 166 puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Dievo įsakymas, jog turime švęsti šabo dieną, yra ne našta, bet palaiminimas

[Viešpats] mus mokė, jog turime atminti šabo dieną ir ją švęsti. Vieną dieną iš septynių Jis išskyrė kaip Savo dieną, ir prisimindami visas kitomis dienomis Jo ant mūsų išlietas palaimas, man atrodo, kad turime džiaugtis darydami tai, ką Jis prašo daryti Jo šventą dieną, ir tikiu, jog to nedarydami nerasime laimės. […] Jis nori, kad būtume laimingi, ir nurodė mums, kaip galime užsitarnauti tą laimę.³

Turime apmąstyti [Viešpaties] dienos paskirtį ir pajusti garbinimo poveikį. Kaip pasikeistų pasaulis, jeigu visi mūsų Dangiškojo Tėvo vaikai – o mes visi esame Jo vaikai – gerbtų Jo troškimą, jog šabas būtų garbinimo diena. Neįmanoma įvertinti, koks tai būtų naudingas pokytis, ne tik mūsų pačių tautoje, bet ir visose pasaulio tautose, jeigu gerbtume ir švęstume šabo dieną.⁴

Šabas tapo pramogų diena … – diena, kurią tūkstančiai žmonių skiria Dievo labai seniai duoto įsakymo laužymui, ir aš esu tikras, jog daugumą to sielvarto ir vargo, kuris vargina ir toliau vargins žmoniją, galima susieti su faktu, kad jie ignoruoja Jo raginimą švęsti šabo dieną.⁵ (Žr. 2 pasiūlymą 166 puslapyje.)

Vienus pirmųjų pamokslų šiame [Druskos ežero] slėnyje skelbė prezidentas Brigamas Jangas, įspėdamas žmones, kad gerbtų šabo dieną ir ją švęstų, ir nepriklausomai nuo to, kokios sunkios būtų jų aplinkybės, jie neturėtų eiti dirbti fizinio darbo šabo dieną. […] Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia skatina savo žmones atminti šabo dieną ir ją švęsti, nes mūsų Dangiškajam Tėvui patinka, kai tai darome.⁶

Mokykime šiuos [Bažnyčios] vaikinus ir merginas, kad suaugę šabo dieną darytų tai, ko iš jų norėtų Viešpats, ir teliks stebėtis, kokią įtaką jie turės savo bendruomenėse. Jeigu pasaulis neatgailaus dėl savo nerūpestingumo ir abejingumo, jeigu mes, pastarųjų dienų šventieji, daugeliu atvejų neatgailausime dėl savo abejingo požiūrio į šventą mūsų Dangiškojo Tėvo dieną, mūsų visų neaplankys džiaugsmas ir laimė, kurių trokštame čia, ir jų nebus su mumis amžinybėje.⁷

Kai kurie žmonės, rodos, mano, kad jeigu lankosi religiniuose susirinkimuose arba atlieka tam tikrą tarnystę, kurios iš jų reikalaujama sekmadienį, tai jie gali laisvai ieškoti malonumų ir dalyvauti veiklose, nesiderinančiose su šabo dvasia, ir vis tiek jausti mūsų Tėvo palankumą. Sakau jums, kad jeigu Bažnyčios nariai, žinodami, kas yra geriau, toliau niekins šabo dieną, vaikydamiesi pasaulio malonumų, praras savo tikėjimą; ir mūsų Dangiškojo Tėvo Dvasia atsitrauks nuo jų.⁸

Šabo laužymas nėra nereikšmingas dalykas. Noriu pasakyti, kad kaskart pažeisdami šabą prarandate daugiau, nei gaunate, nežiūrint to, ką, jūsų manymu, gaunate.⁹

Pamiršti, jog tai [šabo diena] yra Viešpaties diena, ką, berods, kai kurie iš mūsų daro, reiškia nedėkingumą. Jis paskyrė vieną dieną iš septynių, ne tam, kad ji būtų našta, bet tam, kad į mūsų gyvenimą atneštų džiaugsmo ir mūsų namus padarytų šeimos susirinkimo vieta, kad gimdytojai ir vaikai galėtų susirinkti prie šeimos židinio stiprindami meilę vienas kitam. […]

Pastarųjų dienų šventieji, gerbkite ir švęskite šabo dieną, ir ji atneš jums daug džiaugsmo, o mūsų Dangiškasis Tėvas suteiks palaimas, kurios kyla iš paklusnumo Jo patarimams ir pamokymams.¹⁰

Apsilankymas bažnyčioje yra svarbi šabo dienos šventimo dalis

Jeigu darome tai, ko iš mūsų nori Dangiškasis Tėvas, tai šabo dieną einame į Jo šventus namus ir ten priimame sakramentą, atmindami žmonijos Išpirkėjo už mus atliktą auką.¹¹

[Šabo diena] yra Viešpaties diena; tai yra diena, kurią Jis paskyrė, kad garbintume Jį, o šiomis pastarosiomis dienomis Jis davė papildomą įsakymą, kad Jo šventą dieną eitume į maldos ir pasninko namus ir ten vieni prieš kitus pripažintume savo kaltes, ir liudytume [žr. DS 59:9–12]. […]

Šiais nuostabiais laikais, galėdami patogiai sėdėti namuose ir klausytis pasaulio muzikos, viešų kalbų ir pamokslų, žmonės pasilieka prie savo židinio ir galbūt mano, jog gauna viską, ką galėtų gauti, jeigu eitų į religiniams susirinkimams skirtą vietą.

Pastarųjų dienų šventieji šiuo klausimu neturėtų apsigauti. Naudingas yra ne tik girdimas žodis, bet svarbiausia yra ta mūsų maldos namuose vyraujanti įtaka, kuri ateina iš mūsų Dangiškojo Tėvo. Namuose mes galime turėti radijo imtuvą, tačiau negausime iš jo dvasinės naudos tiek, kiek gautume Jo šventą dieną eidami į Viešpaties namus, kur galime priimti sakramentą ir kur meldžiamės ir šaukiamės mūsų Dangiškojo Tėvo palaimų, ir gauname liudijimą apie žmonijai išgelbėti skirtą tiesą.¹² (Žr. 3 pasiūlymą 166 puslapyje.)

Šabo dieną priimti sakramentą yra šventa privilegija

Manau, jog galbūt dauguma iš mūsų suvokiame, kokią dovaną gauname, kai mums leidžiama taikiai ir ramiai susirinkti kartu ir priimti Mokytojo sudarkyto kūno ir pralieto kraujo simbolius. Kiekvieno iš mūsų protuose tai turėtų būti ir, manau, yra švenčiausia ir pagarbiausia proga suvokti, kad atnaujiname savo sandoras su Tuo, kuris atidavė Savo gyvybę, kad galėtume būti prikelti ir išaukštinti. Esu tikras, jog priimdami tuos simbolius, visi suvokiame, kad sakramentas, kurį Jis įsteigė prieš Savo mirtį, mums turi būti pakylėjimas, įkvėpimas ir palaiminimas visą amžinybę.¹³

Sakramentas yra labai svarbus. Pats Viešpats nustatė, kad priimtume tuos simbolius. Yra daugybė žmonių, tikinčių, kad būtina pasikrikštyti ir kad už juos turi būti atliktos kitos Evangelijos apeigos, tačiau Viešpaties vakarienės sakramento atžvilgiu jie tampa abejingi ir nerūpestingi. Sakramentas buvo toks svarbus mūsų Dangiškajam Tėvui, kad per Savo mylimą Sūnų, apaštalus ir pranašus, kaip užrašyta Raštuose, šventiesiems buvo primenama reguliariai jį priimti. Trys evangelistai [Evangelijų autoriai] užsimena apie jį [žr. Mato 26:26–28; Morkaus 14:22–24; Luko 22:19–20], ir mes matome, jog Raštuose daugelyje vietų mokoma apie jo svarbą, kaip kad mokė Pats Viešpats gyvendamas žemėje. Mūsų Tėvas danguje neduoda mums įsakymų ar patarimų, kurie būtų nesvarbūs. Jis moko mus, kad būtume pakylėti, augtume ir vystytumės, ir jei seksime Jo patarimu, jis paruoš mus grįžti Jo akivaizdon. […] Kiekvieną šabo dieną turime rinktis drauge ir priimti mūsų prisikėlusio Išpirkėjo kūno ir kraujo simbolius. […]

Nuorodą į tai taip pat randame Trečio Nefio knygoje,18 skyriuje, kur Gelbėtojas šio žemyno [Amerikos] žmones moko atminti sakramentą, lygiai kaip mokė Savo mokinius senajame pasaulyje. Ten rašoma taip:

„Ir kai minia suvalgė ir prisipildė, jis tarė mokiniams: Štai, vienas iš jūsų bus paskirtas, ir jam aš duosiu galią, tad jis laužys duoną, laimins ją ir duos mano bažnyčios žmonėms, visiems tiems, kurie įtikės ir bus pakrikštyti mano vardu.

Ir tai jūs visuomet stengsitės daryti taip, kaip aš dariau, būtent taip, kaip aš laužiau duoną, ją palaiminau ir daviau jums.“

… Kitoje eilutėje skaitome:

„Ir tai darysite mano kūnui, kurį jums parodžiau, atminti. Ir tai bus liudijimas Tėvui, kad visuomet prisimenate mane. Ir jeigu jūs visuomet mane prisiminsite, mano Dvasia bus su jumis.“ [3 Nefio 18:5–7.]

[…] Be to, sužinome, kad mūsų dienomis Viešpats davė apreiškimą ta tema. Doktrinos ir Sandorų 20 skyriuje Viešpats duoda mums nurodymus apie tai. Tame apreiškime, pradedant 75 eilute, Jis sako:

„Reikalinga, kad bažnyčia dažnai susirinktų valgyti duonos ir gerti vyno Viešpačiui Jėzui atminti;

ir tai pateiks vyresnysis arba kunigas; ir štai kaip jis tai pateiks: jis atsiklaups kartu su bažnyčia ir šauksis Tėvo iškilmingoje maldoje, sakydamas:“

Atkreipkite dėmesį į tą nuostabią maldą:

„O Dieve, Amžinasis Tėve, mes prašome tavęs tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, vardu palaiminti ir pašventinti šią duoną sieloms visų tų, kurie jos valgo, kad valgytų tavo Sūnaus kūnui atminti ir liudytų tau, o Dieve, Amžinasis Tėve, kad jie pasiryžę priimti tavo Sūnaus vardą, visuomet jį atminti ir laikytis jo įsakymų, kuriuos jis davė jiems, kad jo Dvasia visuomet būtų su jais. Amen.“ [DS 20:75–77.]

Vandens laiminimas ir malda yra šiek tiek panaši [žr. DS 20:78–79].

Kokios šventos, kokios giliai šventos yra mintys, išreikštos sakramento maldoje. Raginu jus, mano broliai, kad, patarnaudami prie sakramento, kartotume … tikslius per apreiškimą nurodytus žodžius ir kad tai darytume su Viešpaties Dvasia. Kartodami tas maldas turėtume jausti, ką perteikia mūsų tariami žodžiai.¹⁴

Baiminuosi, jog kartais, kai kuriuose mūsų susirinkimuose, kur pateikiame sakramentą, nėra tos pagarbios atmosferos, kokia turėtų ten būti. Tai yra tokia šventa privilegija. […] Priimantys sakramentą mintyse turėtų apmąstyti maldoje nurodytą įsipareigojimą.¹⁵ (Žr. 4 pasiūlymą 166 puslapyje.)

Vertai priimant sakramentą, atnaujinama mūsų dvasinė stiprybė

Mes valgome fizinį maistą – tai yra valgome duoną, geriame vandenį ir t. t., kad maitintume fizinį kūną. Lygiai taip pat būtina, kad savo dvasinėms jėgoms stiprinti priimtume mūsų prisikėlusio Viešpaties kūno ir kraujo simbolius. Pastebima, kad metai iš metų Viešpaties vakarienės nepriimantys vyrai ir moterys palaipsniui netenka mūsų Dangiškojo Tėvo Dvasios; jie netenka Jos bendrystės, nors turėjo galimybę gauti tą palaiminimą, tačiau tuo nepasinaudojo. […]

Atsiverčiau Raštų ištrauką iš Pirmojo laiško Korintiečiams 11 skyriaus, prasidedančią 23 eilute, kurioje parašyta:

„Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną,

padėkojęs laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui.

Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.

Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.

Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui.

Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.

Kas valgo ir geria to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.

Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių.“ [1 Korintiečiams 11:23–30.]

[…] Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad tyko pavojus, kai tai darome [priimame sakramentą] nevertai. Prieš priimant sakramentą mūsų širdys turi būti tyros; mūsų rankos turi būti švarios; turime atsikratyti bet kokio priešiškumo pažįstamiesiems; turime susitaikyti su aplinkiniais ir savo širdyse turėti troškimą vykdyti savo Tėvo valią, ir laikytis visų Jo įsakymų. Jei tai darysime, sakramento priėmimas bus palaiminimas mums ir atnaujins mūsų dvasines jėgas. […]

[…] Turėtume rimtai apmąstyti sandoras, kurias sudarome su savo Tėvu. Skirkime didelį dėmesį toms sandoroms ir stebėkime, kad jį valgytume ir gertume vertai, kad mūsų sielos būtų palaimintos ir mūsų dvasinė stiprybė augtų. Tie palaiminimai skirti jums, mano broliai ir seserys, kurie esate tikėjimo namiškiai. Vertinkime juos ir būkime jų verti, kad savo gyvenimu galėtume rodyti tikėjimą. Tegu nei vienas iš mūsų neužsitraukia pasmerkimo, priimdamas sakramentą nevertai ir taip prarasdamas mūsų Tėvo Dvasios bendrystę.¹⁶

Jį [sakramentą] turėtume priimti nuolankiai, pasiruošę, švariomis rankomis bei tyra širdimi ir su troškimu būti Tėvo priimti; tada jį priimsime vertai ir džiūgausime mus užliesiančia palaima.¹⁷

Telaimina mus Viešpats; tegul ir toliau ant mūsų būna išliejama Jo Dvasia. Mylėkime vieni kitus, kaip mūsų Tėvas mums įsakė daryti. Jeigu galime vertai priimti sakramentą, galime mylėti vieni kitus, netgi kaip nurodė mūsų Tėvas; atmindami, jog Jis pasakė mums: „Jei nesate viena, jūs – ne mano.“ [DS 38:27.]¹⁸ (Žr. žemiau esantį 5 pasiūlymą.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, peržvelkite šias idėjas. Daugiau pagalbos ieškokite (V–VII) puslapiuose.

Perskaitykite paskutinę 159 puslapio pastraipą. Jeigu Bažnyčios prezidentas apsilankytų jūsų sakramento susirinkime, kokius įspūdžius, jūsų manymų, jis patirtų? Ką galite daryti asmeniškai, kad parodytumėte daugiau pagarbumo Viešpačiui ir sakramentui?
Apmąstykite Prezidento Smito žodžius, esančius antroje ir trečioje 160 puslapio pastraipoje. Kokią naudą galėtų patirti visa visuomenė, jeigu daugiau žmonių gerbtų šabo dieną? Kokius žinote tinkamus būdus, kaip galėtume padėti mūsų šeimoms bei kitiems žmonėms į šabo dienos šventimą žiūrėti kaip į palaiminimą, o ne kaip į naštą?
Kokius žinote garbinimo drauge sekmadienį palaimas, kurių negauname tiesiog studijuodami Evangeliją savo namuose? (Pavyzdžių ieškokite 161–162 puslapiuose); taip pat žr. DS 59:9–12.)
Skaitydami 162 puslapyje prasidedantį skyrių, apmąstykite, kaip galite sakramento apeigas paversti prasmingesne jūsų gyvenimo dalimi. Kokius žinote veiksmingus būdus, kaip padėti vaikams pasiruošti sakramentui ir gerbti jį?
Skaitydami paskutinę mokymų pastraipą (p. 166), ieškokite, kas, pagal Prezidentą Smitą, paruošia mus vertai priimti sakramentą. Kodėl, jūsų manymu, jei vertai priimsime sakramentą, būsime sustiprinti dvasiškai?

Susijusios Raštų ištraukos: Išėjimo 20:8–11; Izaijo 58:13–14; Mato 18:20; 3 Nefio 18:1–12, 20:8–9; Moronio 6:5–6

Pagalba mokytojui: „Įgudęs mokytojas negalvoja: „Ką šiandien darysiu pamokoje?“, bet klausia: „Ką mano mokiniai šiandien darys pamokoje?“; ne „Ko šiandien mokysiu?“, bet „Kaip padėsiu savo mokiniams atrasti tai, ką jiems reikia žinoti?“ (Virginia H. Pearce, iš Teaching, No Greater Call, p. 61.)

„Pastarųjų dienų šventieji, gerbkite ir švęskite šabo dieną, ir ji jums atneš daug džiaugsmo“

„Sakramentas, kurį [Mokytojas] įsteigė prieš savo mirtį, mums turi būti pakylėjimas, įkvėpimas ir palaiminimas visą amžinybę“