24 skyrius

Teisus gyvenimas pavojingais laikais

Per ištikimybę Evangelijai galime rasti saugumą nuo mūsų laikų pavojų ir pasaulyje daryti gerą įtaką.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Džordžo Alberto Smito tarnystė visuotiniu įgaliotiniu truko beveik pusę dvidešimtojo amžiaus. Per tą laikotarpį pasaulis patyrė daug niokojančių ir audringų įvykių, įskaitant Didžiąją depresiją ir abu pasaulinius karus. Dėl tų negandų ir dėl to, ką laikė visuotiniu moraliniu visuomenės nuosmukiu, Prezidentas Smitas ne kartą sakė: „Šitas pasaulis yra kritiškos būklės.“¹ Pasaulio įvykiuose jis matė pranašystės apie paskutiniąsias dienas išsipildymą ir buvo įsitikinęs, kad pasaulyje vienintelę ramybės viltį gali suteikti paklusnumas Dievo įstatymams. Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje jis perspėjo: „Karas nesiliaus ir kovos šiame pasaulyje nesibaigs, kol žmonių vaikai neatgailaus už savo nuodėmes ir neatsigręš į Dievą, ir netarnaus Jam, ir nesilaikys Jo įsakymų.“²

Tais sunkiais laikais Prezidentas Smitas pastebėjo, kad daug žmonių neteko drąsos. Jis pranešė: „Man teko privilegija būti skirtingose [Jungtinių Valstijų] vietose, ir retai kur galima rasti žmonių, kurie dėl sąlygų, kurių, panašu, negalime kontroliuoti, nebūtų be galo pesimistiški.“³ Nors Prezidentas Smitas ir pripažino, kad karas, gamtos stichijos ir dvasiniai pavojai yra gyvenimo pastarosiomis dienomis dalis, jis mokė šventuosius, kad laikydamiesi Evangelijos ir atsispirdami pagundai, jie gali išvengti daugumos šių neramių laikų nelaimių.

Pagrindo jo optimizmui taip pat duodavo įsitikinimas, kad teisūs pastarųjų dienų šventieji gali daryti galingą įtaką juos supančiam pasauliui. Jis mokė, kad šventieji neturi vien susitaikyti su pasaulio sąlygomis, bet turi būti aktyvūs savo bendruomenėse ir stengtis, kad jų įtaka būtų juntama, nepaisant bet kokio galimo pasipriešinimo. Jis sakė: „Visi mes savo buvimu čia privalome šį pasaulį paversti laimingesne vieta.“⁴

Sesuo Belė S. Spaford, visuotinė Paramos bendrijos prezidentė, pasakojo, kaip Prezidentas Smitas mokė ją šio principo. Netrukus po pašaukimo užimti tas pareigas seseriai Spaford buvo pranešta apie Niujorke vyksiantį Nacionalinės moterų tarybos susirinkimą. Paramos bendrija jau daug metų priklausė tai tarybai, tačiau pastaruoju metu kelios tos tarybos narės buvo priešiškai nusiteikusios Bažnyčios atžvilgiu ir tarybos susirinkimuose trikdė pastarųjų dienų šventųjų atstoves. Dėl to sesuo Spaford ir jos patarėjos jautė, kad Paramos bendrija turėtų nutraukti savo narystę toje taryboje, ir paruošė rekomendaciją su savo nuomone. Vėliau sesuo Spaford prisiminė:

„Vieną rytą susitarusi viena nuėjau susitikti su Prezidentu Džordžu Albertu Smitu ir pasiėmiau su savimi rekomendaciją ir sąrašą priežasčių, kodėl ji buvo paruošta. Prezidentas atidžiai perskaitė atspausdintą medžiagą. Tada jis paklausė: „Ar tai ta organizacija, prie kurios seserys prisijungė dar prieš šio šimtmečio pradžią?“

„Taip, pone“, – atsakiau.

Jis pasakė: „Ar turėčiau suprasti, kad jūs dabar norite nutraukti tą narystę?“

Atsakiau: „Taip, pone.“ Tuomet pridūriau: „Prezidente Smitai, jūs žinote, kad nieko iš tos tarybos negauname.“

Prezidentas nustebęs pažvelgė į mane ir tarė: „Sese Spaford, ar visada galvojate tik apie tai, ką gaunate? Ar nemanote, kad kartais gerai pagalvoti ir apie tai, ką turite duoti?“ Jis tęsė: „Tikiu, kad moterys mormonės gali kai ką duoti pasaulio moterims ir kad taip pat gali iš jų pasimokyti. Užuot nutraukus savo narystę, siūlau jums pasiimti keletą pačių gabiausių savo tarybos narių ir vykti į tą susirinkimą.“

Tada pabrėždamas tarė: „Tegu jūsų įtaka būna juntama.“⁵

Sesuo Spaford pakluso jo patarimui ir vėliau buvo išrenkama į įvairias vadovaujančias pareigas Nacionalinėje moterų taryboje, o galiausiai ir jos prezidente. (Žr. 1 pasiūlymą 248 puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Pastarosioms dienoms buvo išpranašauti rimti sunkumai

Mums pasakyta, kad paskutiniosiomis dienomis kils rimtų sunkumų. […] Mus ne tik įspėjo Raštuose, duotuose Gelbėtojo laikais, iki Jo laikų ir vėliau, bet ir mūsų laikais Viešpats kalbėjo ir mūsų Dangiškojo Tėvo apreiškimai yra Doktrinoje ir Sandorose. Jeigu skaitysime tuos apreiškimus, sužinosime, kad tai, ką dabar patiriame, buvo išpranašauta. […]

[…] Dienraščiai praneša apie visur vykstančias katastrofas – kaip šėlsta jūra ir joje žūsta žmonės, apie žemės drebėjimus, didelius viesulus, taip, kaip mums ir buvo pasakyta, jog įvyks paskutinėmis dienomis, – ir man atrodo, broliai ir seserys, jeigu žmonės rimtai galvoja, jeigu jie skaito Raštus, jie turi žinoti, kad vyksta tai, ką Viešpats sakė vyksiant paskutiniosiomis dienomis. Figmedis tikrai leidžia lapus [žr. Džozefas Smitas–Mato 1:38–39], ir dėmesingieji turi žinoti, kad artėja vasara, kad dabar vyksta tai, ką Viešpats išpranašavo vyksiant prieš antrąjį Jo atėjimą.⁶

Mums vis dar gręsia pavojus. Šis pasaulis bus išvalytas, jei mūsų Dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukros neatgailaus už savo nuodėmes ir neatsisuks į Jį. O tai reiškia, kad kartu su visais ir pastarųjų dienų šventuosius, arba Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narius, tačiau mes pirmiau visų turėtume rodyti pavyzdį.⁷ (Žr. 2 pasiūlymą 248 puslapyje.)

Vienintelis kelias į ramybę yra Jėzaus Kristaus Evangelija

Yra tik vienas vaistas nuo visuotinio sielvarto, panacėja nuo pasaulio ligos. Tai yra Jėzaus Kristaus evangelija; tobulas gyvenimo ir laisvės įstatymas, kuris buvo sugrąžintas pagal Raštuose duotą pažadą.⁸

„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi.“ (Jono 14:27.)

Tai yra raminantys Ramybės Kunigaikščio žodžiai Jo ištikimiems pasekėjams. Iš tikrųjų žmonėms nereikia nieko daugiau – tik ramybės ir laimės palaimų, ir nuo baimės išlaisvintų širdžių. O tai yra siūloma visiems mums, jeigu tik priimsime tai.

Kai evangelija buvo sugrąžinta į žemę šiame Evangelijos laikotarpyje, Viešpats pakartojo tai, ką daug kartų buvo sakęs Senojo ir Naujojo Testamentų laikais: kad teisumas yra ramybės ir laimės kaina. Nepaisant to pažinimo, yra daug manančiųjų, kad galime kaip nors kitaip pasiekti laimę, bet visi jau turėtume žinoti, kad nėra kito būdo. Tačiau Šėtonas savo gudrumu ir klasta didesnę žmonijos dalį įkalbėjo, kad nevaikščiotų laimę užtikrinančiu keliu, ir toliau tai daro. Teisumo priešininkas niekada nesnaudžia.

Bet sekdami Viešpaties mokymais, atsigręždami į Jį ir atgailaudami už nuodėmes, eidami ir darydami gera, galime patirti ramybę, laimę ir klestėjimą. Jeigu žmonija vieni kitus mylės, pranyks pasaulyje taip plačiai paplitę neapykanta ir negerumas.⁹

Šiomis nežinomybės dienomis, kai žmonės blaškosi šen bei ten, ieškodami kažkokio naujo plano, kuriuo į pasaulį būtų atnešta ramybė, žinokite štai ką: vienintelis kelias, kaip šį pasaulį gali pasiekti ramybė, tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos kelias. Jokio kito nėra. […] Tiesos pažinimas vertas visų pasaulio turtų. Žinoti, kad, eidami mūsų Dangiškojo Tėvo apibrėžtu pareigos keliu, esame saugiame kelyje, žinoti, kad, jei norime, galime toliau juo eiti, nepriklausomai nuo žmonių, nepaskirtų būti mūsų vadovais, mums primetamos įtakos ir paskatų, yra neįkainojama palaima.¹⁰

Gyvename laikais, kada pasaulio tautose pildosi Raštai, kuriuose per vieną iš Savo pranašų Viešpats pasakė, kad paskutiniosiomis dienomis „…išminčių išmintis nueis niekais, ir protingųjų įžvalgumas pradings“. (Izaijo 29:14.) Su visa pasaulio išmintim jokia grupė dar nesugebėjo užtikrintai nurodyti, kad štai tas kelias į ramybę. Mums… pasisekė, jog žinome, kad yra kelias į ramybę, vienintelis veiksmingas kelias, ir kad tas kelias – tai laikytis Dievo įsakymų, kaip jie buvo senovėje ir mūsų dienomis apreikšti žmonių vaikams. Jeigu būtų sekama tuo keliu, tai visos rimtos problemos pasaulyje būtų išspręstos ir į šią nelaimingą žemę ateitų ramybė.¹¹

Nors pasaulis prisipildytų sielvarto ir dangūs sutelktų juodumą, ir ryškiai žaibuotų, ir žemė drebėtų nuo centro iki pakraščių, jeigu žinosime, kad Dievas gyvas, ir gyvensime teisiai, būsime laimingi, ramybė bus neapsakoma, nes žinosime, kad mūsų Tėvas pritaria mūsų gyvenimams.¹² (Žr. 3 pasiūlymą 248 puslapyje.)

Jeigu darome, ką Viešpats mūsų prašo, neturime bijoti

Jeigu darome, ką Viešpats mūsų prašo, neturime bijoti. Tai Jo pasaulis. Visi vyrai ir moterys pavaldūs Jam. Visos blogio jėgos bus suvaldytos Jo žmonių labui, jeigu jie gerbs Jį ir laikysis Jo įsakymų.¹³

Jeigu mūsų Dangiškasis Tėvas pasitiki mumis, jeigu jaučiame Jo meilę, jeigu esame verti Jo palaiminimų, visos pasaulio armijos negalės mūsų sunaikinti, negalės palaužti mūsų tikėjimo ir negalės pergalėti Bažnyčios, pavadintos Dievo Sūnaus vardu.

Antros Karalių knygos 19 skyriuje perskaitykite apie tai, kaip Asirijos karalius Sanheribas siekė nugalėti Jeruzalę. Ezekijas, Izraeliui atstovavęs karalius, meldė Viešpaties išvadavimo, o Sanheribas iš jo tyčiojosi, sakydamas: „Nemanyk, kad jūsų maldos jūsų Dievui jums padės. Žmonės meldėsi visose vietose, kur pabuvojau ir kurias užgrobiau. Jūs esate bejėgiai.“ Kitą rytą didžiulė asirų armijos dalis buvo rasti negyvi gulintys ant žemės, ir Viešpats apsaugojo Jeruzalę. [Žr. 2 Karalių 19:10–20, 35.] Jis yra mūsų stiprybė, … jūsų ir mano Tėvas, visų Tėvas; jeigu tik būsime verti, Jis apsaugos mus, kaip apsaugojo Helamano sūnus [žr.Almos 57:24–27], kaip apsaugojo Danielių nuo liūtų [žr. Danieliaus 6] ir tris hebrajų vaikus nuo ugnimi plieskiančios krosnies [žr. Danieliaus 3], ir šešis šimtus tūkstančių Abraomo palikuonių, kai juos, vadovaujamus Mozės, išvedė iš Egipto ir nuskandino faraono armiją Raudonojoje jūroje [žr. Išėjimo 14:21–30]. Jis yra šios visatos Dievas. Jis yra visų mūsų Tėvas. Jis yra visagalis ir Jis pažadėjo mus saugoti, jeigu būsime to verti.¹⁴

Nepaisant to, ar susikaups debesys, nepaisant to, kaip muš karo būgnai, nepaisant to, kokios pasaulyje susidarys sąlygos, jeigu gerbsime ir laikysimės Dievo įsakymų, čia, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, bus apsauga nuo blogio galių ir vyrams bei moterims bus leista gyventi žemėje, kol jų gyvenimai pasibaigs garbingai ir šlovingai, jeigu jie laikysis mūsų Dangiškojo Tėvo įsakymų.¹⁵ (Žr. 4 pasiūlymą 248 puslapyje.)

Mūsų namai gali būti ramios, šventos vietos netgi vidur didžiulių nelaimių

Manau, kad visur esant sielvartui ir Viešpačiui išpranašavus tai, kas užrašyta pirmajame Doktrinos ir Sandorų skyriuje, kad „taika bus paimta nuo žemės“ [DS 1:35], mes turime jausti, kad tas laikas atėjo. Iš tikrųjų turime įvertinti save, ir mūsų namai turi būti maldos, dėkingumo ir dėkojimo buveinės. Vyrai turi būti malonūs savo žmonoms, o žmonos – dėmesingos savo vyrams. Gimdytojai, teisiai gyvendami, turi puoselėti meilę savo vaikams. Tuomet mūsų namai būtų ne tik maldos ir dėkojimo buveinės, bet ir vieta, kur dėl mūsų vertumo mūsų Tėvas galėtų suteikti savo rinktines palaimas.¹⁶

Meldžiuosi, kad mūsų namai būtų pašventinti mūsų gyvenimo teisumu, kad priešininkas neturėtų galios ateiti ten ir sunaikinti mūsų namų, vaikų arba tų, kurie gyvena po mūsų stogu. Jeigu gerbsime Dievą ir laikysimės Jo įsakymų, mūsų namai bus pašventinti, priešininkas neturės jokios įtakos, ir mes laimingai ir taikiai gyvensime iki baigiamosios mirtingumo scenos, kada keliausime atsiimti savo atlygio nemirtingume.¹⁷

Priderinkite savo gyvenimus prie Jėzaus Kristaus evangelijos mokymų, ir, kai negandos jums grasins, jausite Jo visagalės rankos paramą. Savo namus paverskite Viešpaties Dvasios buveine; tegu jie būna šventos vietos, kur priešininkas negalėtų ateiti; klausykitės ramaus tylaus balso, skatinančio jus daryti teisumo darbus. Meldžiuosi už kiekvieną, kad nebūtumėte atitraukti nuo kelio, vedančio prie Dievo pažinimo ir galios, ištikimųjų paveldo, netgi amžinojo gyvenimo.¹⁸

Meldžiuosi, kad mūsų širdyse ir namuose apsigyventų meilės, kantrybės, gerumo, tikrosios meilės, pasitarnavimo dvasia, kuri praturtina mūsų gyvenimus ir pasaulį padaro šviesesnį ir geresnį.¹⁹ (Žr. 5 pasiūlymą 248 puslapyje.)

Mes galime daryti gerą įtaką pasauliui

Noriu jūsų paprašyti, …būkite tarytum inkarai bendruomenėje, kurioje gyvenate, kad kitus trauktų prie jūsų ir jie saugiai jaustųsi. Taip tešviečia jūsų šviesa, kad kiti matydami jūsų gerus darbus širdyje norėtų būti panašūs į jus.²⁰

Mūsų pareiga rodyti pavyzdį; mūsų pareiga aukštai iškelti tiesos vėliavą. Mūsų pareiga padrąsinti kitus Tėvo vaikus klausytis Jo patarimų ir pamokymų taip viską suderinti, kad kur bebūtume, mūsų sielose degtų Dievo Dvasia ir mūsų įtaka būtų gera.²¹

Viešpats nepareikalavo nieko neįmanomo. Priešingai, Jis davė mums įsakymus, patarimus ir pamokymus, kurių šiais mūsų gyvenamais laikais galime laikytis visi. […]

[…] Broliai ir seserys, privalome būti ištikimi. Žemė, kurioje gyvename, turi būti pašventinta mūsų gyvenimo teisumu. […] Visa, ką turime daryti, tai atgailauti dėl savo nuodėmių, nusigręžti nuo savo klaidingų kelių, išvalyti savo gyvenimus nuo nešvarumo ir tada eiti ir daryti gera. Tam nereikia, kad būtume paskirti. Kiekvienas vyras, moteris ir vaikas Jėzaus Kristaus Bažnyčioje gali eiti ir daryti gera, ir gauti iš to kylančias palaimas. [Žr. 6 pasiūlymą 249 puslapyje.]

[…] Kibkime į darbą, kurį Jis patikėjo mums, laiminkime mūsų Tėvo vaikus, kad ir kur jie būtų, ir mūsų gyvenimai bus praturtinti ir šitas pasaulis bus laimingesnis. Tokia misija uždėta ant mūsų pečių. Mūsų Dangiškasis Tėvas laikys mus atsakingais už tai, kaip tai vykdėme. Teduoda Dievas, kad savo sielų nuolankume eitume su troškimu širdyse daryti gera visiems žmonėms, kad ir kur jie būtų, ir atneštume jiems džiaugsmą, kuris gali ateiti tik per Jo įstatymų ir įsakymų laikymąsi. Nuolankiai meldžiuosi, kad ta ramybė apsigyventų mūsų širdyse ir namuose, kad kur tik beeidami spinduliuotume šviesą ir džiūgautume, kad savo gyvenimu įrodytume pasauliui, kad žinome, jog Dievas gyvas, ir už tai gautume Jo palaimas.²²

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, peržvelkite šias idėjas. Daugiau pagalbos ieškokite V–VII puslapiuose.

Perskaitykite pasakojimą apie tai, kaip Belė S. Spaford gavo patarimą iš Prezidento Smito (p. 242). Kaip galite padaryti, kad „jūsų įtaka būtų juntama“?
Pirmajame mokymų poskyryje (p. 243) Prezidentas Smitas pasakoja apie išpranašautus sunkumus, kurie vyks prieš antrąjį atėjimą (taip pat žr. 2 Timotiejui 3:1–7; DS 45:26–35). Kodėl, jūsų manymu, svarbu žinoti, kad tie sunkumai buvo išpranašauti Raštuose?
Peržvelkite 243 puslapio apačioje prasidedantį poskyrį. Kokias pasaulyje žinote problemas, kurias būtų galima išspręsti per paklusnumą sugrąžintajai Jėzaus Kristaus Evangelijai? Kaip Evangelija atnešė ramybę jūsų asmeniniame gyvenime? Jūsų šeimoje? Jūsų santykiuose su kitais?
245 puslapyje Prezidentas Smitas pateikia pavyzdžius iš Raštų, kaip Viešpats apsaugo Savo žmones. Kaip Jis apsaugojo jus ir jūsų šeimą? Kaip paklusnumas padeda mums nugalėti baimę?
Kokius žinote pavojus, kurie šiais laikais kėsinasi į dvasinį saugumą mūsų namuose? Kaip galime paversti savo namus „šventomis vietomis, kur priešininkas negalėtų ateiti“? (Kai kurių idėjų galima rasti 246 puslapio apačioje prasidedančiame poskyryje.)
Perskaitykite ketvirtą ir penktą 247 puslapio pastraipas. Kuo ištikimi šventieji panašūs į „inkarus“ savo bendruomenėse? Kodėl „išvalydami savo gyvenimus nuo nešvarumo“ geriau sugebėtume „eiti ir daryti gera“? Su malda apsvarstykite, ką darydami galėtumėte išvalyti savo gyvenimus nuo nešvarumo.

Susijusios Raštų ištraukos: Izaijo 54:13–17; Mato 5:13–16; Jono 16:33; 2 Nefio 14:5–6; Doktrinos ir Sandorų 87:6–8; 97:24–25; Džozefas Smitas–Mato 1:22–23, 29–30

Pagalba mokytojui: Galite pakviesti mokinius perskaityti dalies „Džordžo Alberto Smito mokymai“ antraštes ir pasirinkti poskyrį, kuris būtų svarbus jiems ar jų šeimai. Pakvieskite juos studijuoti Prezidento Smito mokymus, esančius tame poskyryje, įskaitant visus susijusius klausimus skyriaus pabaigoje. Tuomet paprašykite, kad mokiniai pasidalintų tuo, ką sužinojo.

„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi“ (Jono 14:27)

„Savo namus paverskite Viešpaties Dvasios buveine; tegu jie būna šventos vietos“