4 skyrius

Pranašas Džozefas Smitas – Dievo įrankis sugrąžinant tiesą

Per Pranašą Džozefą Smitą Dievas sugrąžino tyrą Jėzaus Kristaus evangeliją.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Artinantis 100-sioms Pranašo Džozefo Smito gimimo metinėms, vyresnysis Džordžas Albertas Smitas su Prezidentu Džozefu F. Smitu ir kitais keliavo lankydamiesi svarbiose Pranašo gyvenimo vietose. 1905 m. gruodžio 23 dienos ryte Džozefo Smito gimtinėje, Vermonte, buvo pašventintas jam skirtas paminklas. Pabuvoti tokioje Evangelijos sugrąžinimui svarbioje vietoje Džordžui Albertui Smitui ir kitiems kartu atvykusiesiems buvo labai jaudinanti patirtis. Jis pasakojo: „Mums iš akių plūdo ašaros. Dvasios veikiama kiekviena siela nusižemino, kiekviena širdis ištirpo, ir mes džiūgavome savo Dangiškojo Tėvo palaimomis.“¹ Džordžą Albertą Smitą paprašė sukalbėti baigiamąją pašventinimo susirinkimo maldą. Apibendrindamas tą dieną savo dienoraštyje, jis rašė: „Taip baigėsi viena įvykių gausiausia diena mano gyvenime. Esu dėkingas, kad buvau vienas iš nedaugelio mūsų žmonių, galėjusių padėti šioje ką tik atliktoje užduotyje.“²

Vėliau jie nuvyko į Pirmojo regėjimo vietą Palmyroje, Niujorko valst. Vyresnysis Smitas pasakojo: „Įėjome į giraitę, kurioje Džozefas klaupėsi ir prašė Viešpatį jam pranešti, prie kurios iš bažnyčių prisijungti. Toje šventoje vietoje pajutome norą sugiedoti nuostabią… giesmę „Pirmoji Džozefo Smito malda.“³

Draugijai aplankius Kumoros kalvą, Kirtlando šventyklą ir kitas, su Pranašo misija susijusias vietas, paskutinį kelionės vakarą Prezidentas Džozefas F. Smitas sukvietė visus kartu. „Sugiedojus keletą Sionės giesmių, kiekvienam draugijos nariui buvo leista paliudyti apie mūsų Tėvo gerumą ir gailestingumą mums. Ant mūsų buvo išlieta Viešpaties Dvasia, ir mes verkėme iš džiaugsmo ir laimės.“⁴ (Žr. 1 pasiūlymą 40 puslapyje.)

Po kelių metų, Džordžui Albertui Smitui tarnaujant Bažnyčios Prezidentu, buvo išleista keletas knygų, kuriose buvo mėginama apšmeižti Džozefą Smitą. Visuotinėje Bažnyčios konferencijoje Prezidentas Smitas drąsiai gynė Pranašą, apie jo misiją liudydamas šiais žodžiais:

„Daugelis mano gautų privilegijų ir palaimų atėjo per tą žmogų, atidavusį savo gyvybę dėl Jėzaus Kristaus evangelijos. Atsirado žmonių, kurie jį menkino, tačiau norėčiau pasakyti, jog taip padariusieji bus pamiršti ir jų palaikai atguls į motiną žemę, jei dar neatgulė, ir jų niekšybės kvapas niekada neišnyks, o Pranašo Džozefo Smito parodyta šlovė, garbė, didybė, drąsa ir atsidavimas bus siejami su jo vardu per amžius.“⁵

Vyresniajam Haroldui B. Ly, tada Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariui, šis teiginys padarė tokį įspūdį, kad jo iškarpą jis nešiojosi piniginėje ir dažnai ją cituodavo, norėdamas, kad Prezidento Smito žodžiai būtų „išgirsti iki pat visų žemės pakraščių“.⁶

Džordžo Alberto Smito mokymai

Džozefo Smito Pirmasis regėjimas parodė, kad dangūs nėra užantspauduoti

Mes tikime, kad mūsų Dangiškasis Tėvas kalbėjo mūsų dienomis, … kad Jis išgirdo nuolankią jaunuolio Palmyroje maldą ir atsakė į jo maldą, ir palaimino jį Savo asmenybės pažinimu, kad visi žmonės galėtų pažinti Viešpatį, jei panorės.

Buvo visiškai natūralu, kad Džozefas Smitas ieškojo Viešpaties. Jis kilo iš… žmonių, tikėjusių mūsų Dangiškąjį Tėvą, dieviškąja Gelbėtojo misija, maldos veiksmingumu ir kad Dievas išklauso ir atsako savo žmonėms, jeigu jie prieš Jį ateina tinkamoje dvasioje. Šiam vaikinui buvo lengva tikėti, kadangi jis gimė ir buvo auginamas tikinčioje šeimynoje. Atsiliepdamas į Raštuose duotą paliepimą (Jokūbo 1:5): „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta“, ir nuėjęs į giraitę jis tikėjo, kad į jo maldą bus atsakyta ir kad mūsų Dangiškasis Tėvas iš pat pradžių savo vaikams yra pažadėjęs, jog „tikėjimu galite viską pažinti“.⁷

Tikėjimas Dievu vedė jį tolyn nuo jo dienomis įprasto įsitikinimo, kad Biblijoje yra visi žmogui įmanomi gauti apreiškimai ir kad dangūs virš jo galvos užantspauduoti. Jis meldėsi Viešpačiui, ir į jo maldą buvo atsakyta. Jis pamatė šlovingos šviesios apgaubtus Tėvą ir Sūnų, nužengiančius į žemę. Jis įgijo nenuginčijamą pažinimą, kad jie turi kūnus kaip žmonės ir kad jie yra materialios esybės; jie kalbėjo su juo ir jis girdėjo jų balsus.⁸

Dėl [Džozefo maldos] įvyko tas nuostabus apsireiškimas, nepanašus į jokį kitą apsireiškimą, kada nors mūsų girdėtą pasaulio istorijoje. Esame girdėję apie atvejus, kai mūsų Dangiškasis Tėvas apreiškė save, esame skaitę apie žmonijos Išpirkėjo apsireiškimus; bet niekada neskaitėme apie atvejus, kad kokiai nors gyvai esybei būtų apsireiškę Tėvas ir Sūnus ir su tuo asmeniu kalbėję.

Pasaulio žmonės tuo netiki. Vyrai ir moterys buvo mokomi, jog dangūs užantspauduoti… ir kai šis jaunuolis pareiškė, kad mūsų dienomis, kaip tik tada, kai mums labiausiai reikėjo šviesos, kai pagal senovės pranašų pranašystes vyrai ir moterys skubėjo šen ir ten, ieškodami Dievo žodžio, ir negalėjo jo rasti [žr. Amoso 8:11–12], Viešpats apreiškė save, jie išjuokė jį [Džozefą]. […] Jie atmetė jo tvirtinimą, ir tie, kurie turėjo būti jo draugai, nusisuko nuo jo ir net sakė, kad visa tai iš piktojo. Ką liudijo tas berniukas?

„[…] Aš tikrai mačiau šviesą ir vidur šitos šviesos mačiau dvi Asmenybes, ir jos tikrai man kalbėjo; ir nors buvau nekenčiamas ir persekiojamas už tai, kad sakiau matęs regėjimą, vis dėlto tai tiesa; ir tuomet, kai jie mane persekiojo, plūdo ir melagingai kalbėjo visokius piktumus prieš mane už tai, kad taip sakiau, man norėjosi sakyti savo širdyje: kodėl mane persekiojate už tai, kad sakau tiesą? Aš tikrai mačiau regėjimą; ir kas aš toks, kad galėčiau priešintis Dievui, arba kodėl pasaulis nori priversti mane paneigti tai, ką tikrai mačiau? Nes aš mačiau regėjimą; aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėčiau to paneigti, nė nedrįsčiau to padaryti; mažų mažiausiai aš žinojau, kad tai padarydamas įžeisčiau Dievą ir patekčiau į pasmerkimą.“ [Žr. Džozefas Smitas–Istorija 1:25.]⁹

1830 metais, kai buvo suorganizuota ši Bažnyčia, žemėje nebuvo bažnytinės organizacijos, kuri būtų paskelbusi, jog tiki, kad Dievas apreiškia save žmonių vaikams. Visi bažnyčių mokymai prieštaravo tam, ir mūsų Tėvas matė, kad beprasmiška mėginti išgelbėti savo sūnus ir dukteris, kol jie negali būti įkvėpti eiti prie Jo su įsitikinimu, jog Jis išgirs jų maldas ir atsakys į jas. Kai berniukas-pranašas Palmyros giraitėje pamatė Tėvą ir Sūnų ir suvokė, kad Jie iš tikro yra asmenybės, kad Jie gali išgirsti tai, ką jis sako, ir atsiliepti, tai pradėjo naują erą šiame pasaulyje ir paklojo pamatą žmonių vaikų tikėjimui. Nuo tol jie galėjo melstis mūsų Tėvui danguje ir suvokti, jog Jis gali išgirsti ir atsakyti į jų maldas, kad tarp dangaus ir žemės yra ryšys.¹⁰ (Žr. 2 pasiūlymą 40 puslapyje.)

Nors buvo jaunas ir nepatyręs, Džozefas Smitas buvo pašauktas atkurti tikrąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią

Tikėjimas skatino Džozefą ieškoti Dievo maldoje ir klausti, su kuria bažnyčia jam reikia susieti save. Koks buvo atsakymas? Ar Viešpats pasakė: „Mano berniuk, jos visos geros, jos visos stengiasi laikytis mano įsakymų, vyrus, kurie yra visų tų bažnyčių vadovai, aš patvirtinau, tau tiks bet kuri bažnyčia, jos visos tave ves atgal į mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdą“? Tuometinėmis aplinkybėmis berniukas galbūt galėjo tikėtis tokio atsakymo. Bet jis norėjo sužinoti, ką daryti, ir visiškai tikėjo, kad Viešpats jam tai pasakys. Todėl, kai meldėsi, jis klausė, prie kurios bažnyčios jam jungtis, ir, manau, buvo priblokštas, kai [jam buvo pasakyta]: „Nesijunk nė prie vienos iš jų; jie žmonių mokymus dėsto kaip doktrinas; jie artinasi prie manęs savo lūpomis, bet jų širdys toli nuo manęs; jie laikosi dievotumo pavidalo, bet atmeta dievotumo galią.“ [Žr. Džozefas Smitas–Istorija 1:19.] Pagalvokite apie keturiolikmetį berniuką, giraitėje netoli savo namų pakylantį nuo kelių ir paskelbiantį pasauliui štai tokią žinią. Ar galite įsivaizduoti, kad jaunuolis drįstų tai padaryti? Bet gavęs tokį liudijimą, kokį jam suteikė jo Dangiškasis Tėvas, gavęs tokį įsakymą iš paties Viešpaties, ar galėjo jis išdrįsti padaryti ką nors kitą, nei paskelbti, kad su juo kalbėjo Viešpats?¹¹

Džozefas Smitas buvo tik vaikinukas, kai Petras, Jokūbas ir Jonas uždėjo rankas jam ant galvos ir įšventino jį į Melchizedeko kunigystę, – jį ir Oliverį Kauderį. Truputį vėliau Džozefui Smitui buvo nurodyta organizuoti Bažnyčią. Jis tebuvo tik jaunuolis, bet ją organizavo vadovaujamas žmonijos Išpirkėjo. Ir ji buvo pagal pavyzdį tos Bažnyčios, kurią, būdamas žemėje, suorganizavo pats Gelbėtojas. Neabejoju, kad buvo daug tokių, kurie žiūrėjo į šį jaunuolį kaip į išsišokėlį ir galvojo, kad tai absurdas, kai neišsilavinęs žmogus tampa vadovu ir manosi galįs vadovauti. Tačiau jis buvo kaip kiti mūsų Dangiškojo Tėvo tarnai, gyvenusieji šioje žemėje, kuriuos Viešpats pašaukė atlikti ypatingą darbą. Su šio pasaulio dalykais susijusių žinių trūkumas neatėmė iš Viešpaties galimybės suteikti jam informacijos, kuri sulygino jį ar netgi padarė pranašesnį už turėjusiuosius didelių žemiškų galimybių, kokių negavo jis.¹²

Nors jis buvo užgauliojamas, šmeižiamas ir niekinamas žmonių, kurie turėjo būti jo draugai, nors jam priešinosi to meto mokytieji ir išsilavinusieji, jam pavyko sugrąžinti gyvenimo ir išgelbėjimo Evangeliją ir įkurti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią.

Nors blogio jėgos visuomet aktyviai siekė jo sunaikinimo, Viešpats jį apsaugojo, kol jo darbas buvo užbaigtas ir visi žmonijos šeimos išgelbėjimui reikalingi raktai ir apeigos vėl buvo įteikti žmonėms.¹³ (Žr. 3 pasiūlymą 40 puslapyje.)

Per Džozefą Smitą sugrąžintos tiesos jas priimantiems atneša ramybę ir džiaugsmą

Iš to berniuko, kuris, būdamas keturiolikos, regėjo Tėvą ir Sūnų, atėjo ta nuostabi žinia, kad mūsų Tėvas danguje ir Jo Sūnus Jėzus Kristus yra pašlovinti žmonės; kad pasaulio Gelbėtojas prisikėlė iš mirusiųjų. Tas jaunuolis pamatė tai, ką pasaulis žinojo, bet kažkodėl pamiršo, ir jis apie tai pradėjo liudyti žmonių vaikams.¹⁴

[18 šimtmečio pradžioje] pasaulyje buvo labai nedaug žmonių, tikėjusių, kad Dievas yra asmuo, turintis kūną. Bet tuo metu Pranašas Džozefas Smitas, kuris tada tebuvo berniukas, jam dar nebuvo sukakę ir penkiolikos, pamatė apsireiškimą. Jis matė Tėvą ir Sūnų ir apie tai paliudijo. Jį taip pat lankė kitos dangiškos esybės, ir Viešpats per jas suteikė jam papildomos informacijos žmonių vaikams, o jis savu būdu perdavė mums, arba prieš mus buvusiems Bažnyčioje, supratimą apie gyvenimo paskirtį. […] Jo dangaus apibūdinimas mums įkvepia troškimą būti vertiems namų tenai, kai mūsų žemiškasis gyvenimas pasibaigs. Prisikėlimas tiesiogine prasme ir dangus bei pragaras apibūdinti taip aiškiai, kad, kaip Raštuose sakoma, „keliautojui, kad ir paikam, nereikia jame klydinėti“. [Žr. Karaliaus Jokūbo vertimo Biblijos Izaijo 35:8.]¹⁵

Per jį buvo apreikšta apie šventyklų statymą, santuokos sandoros amžinumą ir mirusiųjų išgelbėjimą, kas atnešė neapsakomą džiaugsmą tūkstančiams mūsų Tėvo vaikų.

Jo išdėstytos amžinosios tiesos plinta tarp šios žemės žmonių, jas priimantiems nešdamos ramybę ir pasitenkinimą.¹⁶

Mūsų Dangiškasis Tėvas žinojo, kas įvyks, kai šiomis pastarosiomis dienomis sugrąžino tyrą evangeliją. Jis žinojo apie atsimetimą pasaulyje tarp Jo vaikų ir kad jie atsitraukė nuo aiškios tiesos. Iš savo didžiulio gailestingumo Jis apreiškė šį pastarųjų dienų darbą. Iš žmonių šioje šalyje Jis pasirinko berniuką ir įkvėpė jį pradėti darbą, kuriam buvo lemta iš pagrindų pakeisti religinį pasaulį. Jis žinojo, jog pasaulis apgraibomis vaikščiojo tamsoje, ir iš gailesčio sugrąžino šviesą. Nėra kito kelio, kaip žmonių vaikai galėtų pasiekti laimę, tik teisus gyvenimas, o žmonės negali gyventi teisaus gyvenimo ir nebūti darnoje su tiesa. Pasaulyje buvo daug tiesos, bet ji buvo tiek sumaišyta su netiesa, kad pats Viešpats pasakė Pranašui Džozefui Smitui, kad bažnyčių mokytojai ir vadovai žmonių įsakymus dėsto kaip doktriną. Jis įspėjo berniuką nesusieti savęs nė su vieną iš jų. Po to Jis sugrąžino evangeliją – Dievo galybę išgelbėti – visiems tiems, kurie ja tikės ir paklus jai.¹⁷

Sakau visiems pasaulio žmonėms: ištirkite mūsų Viešpaties Evangelijos mokymus, apreikštus Pranašui Džozefui Smitui, tyrinėkite juos su malda ir rasite panacėją nuo šio pasaulio ligų, ir niekaip kitaip jos nerasite.¹⁸ (Žr. 4 pasiūlymą 40 puslapyje.)

Džozefas Smitas buvo pasiryžęs atiduoti gyvybę dėl savo liudijimo

Kaip buvo su Viešpaties pirmiau pakeltais pranašais, atrodo, ir šiuo atveju buvo būtina, kad Jo tarno liudijimas būtų užantspauduotas jo gyvybės krauju. Pasaulio istorijoje neatsiras labiau širdį gniaužiančio puslapio nei tas, kuriame užrašyti paskutiniai mūsų mylimo Pranašo Džozefo Smito žodžiai. Jis žinojo, kad artinasi jo mirties metas; jis suvokė, kad jo gyvenimo misija įvykdyta. […] Ir atėjus metui akis į akį susitikti su mirtimi, jis sakė: „Aš einu kaip avinėlis į skerdyklą; bet aš ramus kaip vasaros rytas; mano sąžinė švari nuo nusižengimo Dievui ir visiems žmonėms. Jeigu jie nužudys mane, aš mirsiu nekaltas, ir mano kraujas nuo žemės šauksis keršto, ir apie mane bus sakoma: „Jis buvo šaltakraujiškai nužudytas.“ [Žr. DS 135:4.]

Jis nebijojo stoti prieš maloningąją teismo pertvarą… ir atsakyti už kūne padarytus darbus. Jis nebijojo jam mesto kaltinimo, kad apgaudinėjo žmones ir neteisiai su jais elgėsi. Jis nebijojo savo gyvenimo misijos pasekmių ir galutinio triumfo to darbo, kuris, kaip žinojo, yra dieviškos prigimties ir dėl kurio atidavė savo gyvybę. Vis dėlto pasaulio žmonės, kaip ir pirmiau, šį darbą vertina pagal žmogaus dvasią. Jie neturi Dievo Dvasios, kuri įgalintų juos suvokti, kad tą darbą skyrė mūsų Dangiškasis Tėvas.¹⁹

Šis jaunuolis buvo tiek įsitikinęs dėl gautų apreiškimų ir taip troško, kad jo Tėvo vaikai, visi jie, žinotų tiesą, jog, iš angelo Moronio gavęs Mormono Knygos plokšteles, jis visą savo gyvenimą paskyrė Bažnyčios organizavimui ir tiesos skleidimui. […] Jo sieloje liepsnojo toks pat pažinimas, kokį turėjo Steponas [žr. ApD 7:54–60]; kokį turėjo Išpirkėjas, – kad prie šturvalo stovi mūsų Dangiškasis Tėvas, kad tai Jo darbas vyksta žemėje, kad tai Jo galia galiausiai valdys ir kad šis gyvenimas tėra amžinybės dalis. Jis buvo pasiruošęs atiduoti dalį savo žemiškojo gyvenimo, jei reikėtų, kad galėtų amžinai džiaugtis ta jo taip nuoširdžiai vertinta draugyste ir bendravimu su gerais vyrais ir moterimis, gyvenusiais bei tebegyvenančiais žemėje ir vėl gyvensiančiais joje, kai ji taps celestialine karalyste.²⁰

Džozefas Smitas mokė, jog žino esant pomirtinį gyvenimą ir žino, kad Dievas gyvas ir kad Dievas žino, jog jis žino, kad Dievas gyvas. Jis buvo pasiryžęs atiduoti savo gyvybę, kad jūs, mano broliai ir seserys, galėtumėte sustiprinti savo tikėjimą ir jūsų pasitikėjimas juo nebūtų sudrebintas. Jis žinojo šio gyvenimo paskirtį. Jis žinojo, jog esame čia, kad pasiruoštume ateinančiam šlovingesniam egzistavimui. Ir jis buvo pasiryžęs, jei reikėtų, atiduoti savo gyvybę, ne paprasčiausiai prarasti ją mūsų labui, bet todėl, kad žinojo, jog Tėvas sakė, kad tas, kuris nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, bet kas pražudo gyvybę dėl Jo, tas ją atras, netgi amžinąjį gyvenimą [žr. Mato 16:25]. Tai dėl šio žinojimo Pranašas ir Bažnyčios patriarchas [Hairumas Smitas] ankstyvosiomis dienomis galėjo [palikti] mylimus žmones, leistis įkalinami kalėjime ir atiduoti visa, ką šiame pasaulyje turėjo, visa, ką žmonės gali atiduoti dėl savo brolių – savo gyvybę.²¹

1830 metais suorganizuotą Bažnyčią sudarė šeši nariai. Viso teisumo priešininkas nuo tos dienos iki šiandienos siekė stabdyti jos pažangą ir ją sunaikinti. Norėčiau žinoti, ar tas didis žmogus Džozefas Smitas, atidavęs savo gyvybę, kad Bažnyčia būtų suorganizuota ir toliau vystytųsi, kaip Viešpats numatė, gali matyti, kaip Bažnyčia atrodo šiandien su visose pasaulio dalyse įkurtais jos skyriais, ir suvokti, kad kiekvieną dieną po jo nužudymo, nuo tada, kai jis paguldė gyvybę ir užantspaudavo savo liudijimą krauju, Bažnyčia darėsi vis stipresnė ir stipresnė nei pirmiau.²² (Žr. 5 pasiūlymą 40 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.

Pamąstykite apie išgyvenimus, kuriuos Prezidentas Smitas apibūdina pirmose trijose poskyrio „Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo“ pastraipose (p. 31–32). Kokie jūsų gyvenimo patyrimai sustiprino liudijimą apie Pranašą Džozefą Smitą? Skaitydami šį skyrių, nustatykite tuos teiginius iš Prezidento Smito mokymų, kurie stiprina jūsų liudijimą. Apsvarstykite, ar nevertėtų jų perskaityti savo šeimos, kunigystės kvorumo ar Paramos bendrijos nariams.
Peržvelkite pirmą mokymų poskyrį (p. 32–34) ir paties Džozefo Smito pasakojimą apie Pirmąjį regėjimą (žr. Džozefas Smitas–Istorija 1:10–19). Kaip Pirmasis regėjimas paveikė jūsų tikėjimą Dievu? Prašome pateikti pavyzdžių, kaip jis paveikė kitų žmonių tikėjimą.
Išstudijuokite 34 puslapyje prasidedantį poskyrį ir perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 1:17–19. Ko galime pasimokyti iš Džozefo Smito pavyzdžio apie tarnavimą Bažnyčioje? Pagalvokite apie tą laiką, kai Viešpats jums buvo pavedęs užduotį, o jūs nesijautėte jai tinkamas. Kaip Viešpats jums padėjo?
Kokias tiesas Viešpats apreiškė per Džozefą Smitą? (Šių tiesų pavyzdžių galite rasti 36 puslapyje prasidedančiame poskyryje.) Kaip dėl šių tiesų žinojimo buvo palaimintas jūsų gyvenimas?
Apmąstydami paskutinę mokymų pastraipą (p. 39), apsvarstykite, ką galite daryti, kad padėtumėte Bažnyčiai ir toliau stiprėti.

Susijusios Raštų ištraukos: Izaijo 29:13–14; 1 Korintiečiams 1:26–27; 2 Nefio 3:5–9, 11–15; Doktrinos ir Sandorų 135

Pagalba mokytojui: „Skatindami diskusiją panaudokite skyriaus pabaigoje esančius klausimus. […] Taip pat galite sugalvoti savo klausimus, ypatingai skirtus jūsų mokomiems žmonėms. Pavyzdžiui, mokinių galite paklausti, kaip jie gali pritaikyti Prezidento Smito mokymus vykdydami savo, kaip gimdytojų, namų mokytojų ar lankančiųjų mokytojų, pareigas.“ (Iš šio vadovėlio VI puslapio.)

1905 m. gruodžio 23 d. Džordžas Albertas Smitas su kitais Bažnyčios vadovais dalyvavo paminklo Pranašo Džozefo Smito gimtinėje pašventinime

Džozefo Smito Pirmasis regėjimas „pradėjo naują erą šiame pasaulyje ir paklojo pamatą žmonių vaikų tikėjimui“

„Sakau visiems pasaulio žmonėms: ištirkite mūsų Viešpaties Evangelijos mokymus, apreikštus Pranašui Džozefui Smitui, tyrinėkite juos su malda“