13 skyrius

Darykime savo dalį dalijimosi Evangelija darbe

Yra daug būdų, kaip galime dalyvauti šiame didžiame dalijimosi sugrąžintąja Jėzaus Kristaus evangelija darbe.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Be to, kad beveik 48-ius metus tarnavo kaip visuotinis įgaliotinis, Džordžas Albertas Smitas dar atliko 3 misijas Bažnyčiai, apimančias ir dvejus metus, pratarnautus Europos misijos prezidentu. Jis ragino Bažnyčios narius dvasiškai ruoštis nuolatinei misionieriškai tarnystei ir priimti tokius pašaukimus, kai juos gauna. Tačiau jis taip pat mokė, kad nariams nebūtina gauti formalų misijos pašaukimą, kad galėtų skelbti Evangeliją. Džordžas Albertas Smitas visą gyvenimą buvo misionierius ir dažnai primindavo Bažnyčios nariams apie gausybę progų dalintis Evangelija su savo kaimynais bei draugais, ir ragino juos rodyti gerą Kristaus mokinių pavyzdį.

Prezidento Smito tarnystė Europos misijoje prasidėjo netrukus po Pirmojo pasaulinio karo. Dėl karo šioje misijoje tarnaujančių misionierių skaičius buvo dramatiškai sumažintas ir pastangos tą skaičių didinti susidūrė su kliūtimis – misionieriai negalėjo gauti vizų. Be to, Bažnyčios priešai apie pastarųjų dienų šventuosius skleidė melagingas istorijas, taip kurdami išankstinį žmonių nusistatymą prieš Bažnyčią, kurį buvo sunku nugalėti. Nepaisant šių suvaržymų Prezidentas Smitas buvo įsitikinęs, kad darbas judės pirmyn dėl pavyzdžių, kuriuos rodė ištikimi pastarųjų dienų šventieji. Jis pažymėjo, kad Bažnyčiai tampant geriau žinomai „jos nariai yra vertinami dėl jų dorybių“, o kritikai „greitai praranda nepagrįstą išankstinį nusistatymą, savo kasdieniame gyvenime tiesiogiai susidurdami su pastarųjų dienų šventaisiais. […] Tuomet jie vertina mus iš mūsų vaisių asmeniškai mus stebėdami, ir tokia jų gaunama informacija gali turėti vienintelį poveikį – mums patį palankiausią“¹.

Netrukus po to, kai pradėjo tarnauti misijos prezidentu, jis parašė Bažnyčios nariams Europoje, primindamas jų pareigas dalintis Evangelija ir prisidėti prie šio darbo pažangos:

„Būdami visiškai įsitikinę, kad Viešpats palenks visų vertų žmonių širdis link evangelijos, kai jie supras ją, vieningai naudokimės galimybe dirbti, kol dar yra laiko. Platinkime Mokytojo mokymus, kad tiek materialiai, tiek dvasiškai išgelbėtume gerus Didžiosios Britanijos ir kitų Europos misijos šalių žmones.“²

Po kelių mėnesių jis rašė: „Kiekvienas Bažnyčios narys turėtų su malonumu mokyti tiesos. Kas dieną kiekvienas turėtume padaryti ką nors, kad suteiktume šviesos mūsų aplinkiniams. Visi yra brangūs mūsų Dangiškojo Tėvo akyse, ir Jis atitinkamai atlygins mums už jų apšvietimą. Negalime savo atsakomybės perkelti ant kitų pečių.“³

1921 metais, grįžęs iš Europos, Džordžas Albertas Smitas visuotinėje konferencijoje pranešė: „Praeityje prieš mus buvęs išankstinis nusistatymas yra didžiąja dalimi išsklaidytas, ir šimtams ir tūkstančiams vyrų bei moterų pranešta apie mūsų atliekamą darbą.“ Tada jis patarė šventiesiems nuolatos ieškoti būdų dalintis Evangelija su kitais: „Mūsų problema yra rasti būdų, kaip galėtume visiems žmonėms pristatyti mūsų Viešpaties evangeliją. Tai mūsų problema, ir su dieviška pagalba rasime būdą ją išspręsti. Jei norime patenkinti mūsų Dangiškojo Tėvo reikalavimus, mums būtina nustatyti, ar nėra kokių nors būdų, kuriais galėtume padaryti daugiau, nei padarėme iki šiol.“⁴ (Žr. 1 pasiūlymą 137 puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Visi Bažnyčios nariai turi pareigą dalintis evangelija

Jaučiuosi toks dėkingas už savo privilegijas Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, už bendravimą su šios Bažnyčios ir kitų bažnyčių vyrais ir moterimis. Esu dėkingas, kad turiu pulkus draugų įvairiose pasaulio bažnyčiose, išsibarsčiusius po skirtingas vietas. Esu dėkingas už tą draugystę, bet nenusiraminsiu, kol nepasidalinsiu su jais kai kuo, ko jie dar negavo.⁵

Siunčiame misionierius į žemės tautas skelbti Evangelijos, kaip ji apreikšta šiomis pastarosiomis dienomis. Tačiau tai nėra visa mūsų pareiga. Prie pat mūsų durų yra šimtai ir tūkstančiai rinktinių mūsų Dangiškojo Tėvo sūnų ir dukterų. Jie gyvena tarp mūsų, mes susidraugaujame, bet nemokome jų tiek, kiek turėtume, apie Evangeliją, kurią žinome esant Dievo galybe išgelbėti. Bažnyčios Prezidentūra daro visa, kas jų galioje; Bažnyčios interesams jie skiria savo laiko dienos metu ir dažnai iki pat vėlaus vakaro. Su jais susiję broliai dosniai skiria savo laiko keliaudami, mokydami pastarųjų dienų šventuosius ir nešdami Evangeliją mūsų Tėvo vaikams. Kuolų prezidentai, aukštieji tarėjai, apylinkių vyskupai ir jų padėjėjai be perstojo darbuojasi, kad laimintų žmones, ir jų atlygis garantuotas. Bet ar mes darome visa, ką turime daryti, tam, kad stovėdami prieš mūsų Dangiškojo Tėvo [teismo] pertvarą išgirstume Jį sakant, jog atlikome visą savo pareigą savo aplinkiniams, Jo vaikams?⁶

Viename iš pirmųjų apreiškimų… Doktrinoje ir Sandorose skaitome:

„Dabar štai, netrukus prasidės nuostabus darbas tarp žmonių vaikų; […]

Taigi, jei turite norą tarnauti Dievui, jūs esate pašaukti į darbą.“ [DS 4:1, 3.]

Jums neprivalu būti pašauktiems eiti į misijos lauką, kad skelbtumėte tiesą. Pradėkite nuo gretimai gyvenančio žmogaus, įkvėpdami jame pasitikėjimą jumis, meilę jums dėl jūsų teisumo, ir jūsų misionieriškas darbas jau prasideda,

„nes štai laukas jau pabalęs pjūčiai“. [DS 4:4.]⁷

Tiesos skleidimas yra ne kažkieno kito atsakomybė, bet tai jūsų ir mano atsakomybė pasirūpinti, kad žmonių vaikai būtų mokomi Jėzaus Kristaus evangelijos visame jos tyrume. Argi tai neverčia jūsų pasijusti dėkingais?⁸

Kiekvienam iš mūsų yra puiki galimybė prisidėti. Norėčiau akcentuoti kiekvieno iš mūsų asmeninį misionierišką darbą tarp savo kaimynų. Jei darysime visa, ką galime, nustebsime, kiek daug bus besidominčiųjų, ir jie mums ne tik bus dėkingi už tai, kad atnešėme jiems tiesą ir atvėrėme akis pamatyti mūsų Dangiškojo Tėvo paruoštas šloves ir palaimas, bet jie mus mylės ir bus mums dėkingi per visus amžinybės amžius.

Yra tiek daug Viešpaties mums suteiktų dalykų, kurių kiti žmonės dar nėra gavę. Mes tikrai nebūsime savanaudžiai. Mūsų širdyse turėtų degti troškimas su kiek įmanoma daugiau sielų pasidalinti džiaugsmingomis Jėzaus Kristaus evangelijos tiesomis.⁹

Taigi, visi mes, eidami į priekį, kiekvienas darydamas tam tikrą įtaką savo kaimynams ir draugams, nebūkime per daug drovūs. Mums nereikia žmonių erzinti, bet padėkime jiems pajusti ir suprasti, kad mums svarbu ne padaryti juos Bažnyčios nariais vien sąrašuose, bet atvesti juos į Bažnyčią, kad jie galėtų džiaugtis tomis pačiomis palaimomis, kaip ir mes.¹⁰ (Žr. 2 pasiūlymą 137 puslapyje.)

Jei gyvename pavyzdingą gyvenimą, mūsų įtaka gali paskatinti kitus mokytis evangelijos

Atminkime, visi turime pareigų. Galbūt nesame pašaukti į kokias nors konkrečias pareigas, bet kiekvienas iš mūsų turime galimybę tarp kaimynų spinduliuoti ramybės, meilės ir laimės dvasią tam, kad žmonės galėtų suprasti evangeliją ir būtų surinkti į avidę.¹¹

Vos prieš kelias dienas, vienai iš mūsų seserų lankantis rytinėse valstijose ir bendraujant su išsilavinusiu žmogumi, šis jai tarė: „Negaliu tikėti, kaip jūs tikite, bet norėčiau. Tai nuostabu.“ Ir panašiai yra su daugeliu mūsų Tėvo vaikų, kurie, matydami šio darbo pobūdį, stebėdami tiesą priėmusių vyrų ir moterų poelgius, prisipildo nuostabos dėl to, kas buvo nuveikta, dėl tos nuoširdų tikintįjį supančios ramybės ir džiaugsmo ir trokšta taip pat tame dalyvauti; ir jie galėtų, jei turėtų tikėjimo.¹²

Dažnai pastebiu, ir, manau, dauguma jūsų, turinčių misionieriškos patirties, mane palaikysite, kad joks geras vyras ar moteris, kurie pajuto ištikimų Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių įtaką, negali susilaikyti nuo pagyrų tam, ką matė būdami tarp mūsų. Kai jie mus palieka, tada kartais reikalai pasikeičia, bet kol jaučia iš Viešpaties sklindančią, Jam tarnaujančių Jo tarnų turimą įtaką, dažniausiai jie su malonumu giria tai, ką matė ir pajuto.¹³

Priešininkas deda didžiausias pastangas, kad sutrukdytų skleisti evangelijos tiesas. O jūsų bei mano pareiga yra taktiškai, su broliška meile ir tikėjimu įveikti mūsų Tėvo vaikų širdyse priešininko pasėtą išankstinį nusistatymą, sulaužyti klaidingą gerų vyrų ir gerų moterų protuose kai kuriais atvejais susidariusį įspūdį ir mokyti juos mūsų Viešpaties evangelijos, kuri yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam ir jai paklūstančiajam.¹⁴

Manau, ši didi organizacija, kuriai priklausome, turėtų parodyti tokį pavyzdį, kad žmonės mūsų kaimynystėje, ne Bažnyčios nariai, matydami mūsų gerus darbus, būtų paraginti šlovinti mūsų Dangiškojo Tėvo vardą. Štai tokia mano nuomonė apie visa tai. Viskas, ką mums reikia daryti, tai rodyti pavyzdį, būti gerais vyrais ir geromis moterimis, ir jie pamatys tai. Tada galbūt suteiks mums progų mokyti juos to, ko jie nežino.¹⁵

Jei mes, Bažnyčios nariai, laikytumėmės Dievo įsakymų, jei vertintume tiesą taip, kaip turėtume tai daryti, jei mūsų gyvenimas atitiktų jos mokymų grožį taip, kad kaimynai, matydami mūsų elgesį, būtų raginami ieškoti tiesos, tada darytume nuostabų misionierišką darbą.¹⁶ (Žr. 3 pasiūlymą 137 puslapyje.)

Dalyvaujame misionieriškame darbe padėdami ruošti būsimus misionierius ir palaikydami juos jiems tarnaujant misijose

Mūsų misija yra ne tik mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos ir pagal ją gyventi, bet ir siųsti į pasaulį mūsų sūnus ir dukteris, kai juos laikas nuo laiko pašaukia darbuotis Bažnyčios tarnystėje. Eidami tarnauti jie turėtų būti taip apmokyti, kad išliktų tvirti prieš priešininko pagundas, jie turėtų būti tokie tyri, dori ir teisūs savo gyvenime, kiek tai įmanoma, ir tada tie, kuriuos jie susitiks, galės jausti pačios jų akivaizdos įtaką. Dievo Dvasia negyvens nešvariose palapinėse, bet Jo Dvasia gyvens su tais, kurie išlieka švarūs ir malonūs.

Todėl [auginkime] savo berniukus ir mergaites Dievo Dvasios įtakoje.¹⁷

Neleiskite savo vaikams užaugti nemokytiems Jėzaus Kristaus evangelijos principų. Nelaukite, kol išsiųsite juos į misijos lauką, kad išmoktų, ką reiškia evangelija. Prisimenu, kaip prieš penkiasdešimt penkerius ar šešiasdešimt metų man [kaip misionieriui] būnant pietuose vienas iš didelės šeimos kilęs vyras sakė: „Nežinau, ką sakyti. Nežinau, ką kalbėti šiems žmonėms.“

Vienas iš brolių sakė: „Na, mokyk juos Biblijos. Eik ir pasiimk Bibliją, ir perskaityk Pradžios knygą.“ Anas tarė: „Aš nežinau, kur Biblijoje yra Pradžios knyga.“ O jis juk atėjo iš… pastarųjų dienų šventųjų namų, kad neštų gyvenimo ir išgelbėjimo žinią tiems pietuose gyvenantiems žmonėms. Vis dėlto nelabai ilgai trukus, jis pasikeitė. Per studijavimą ir maldą jis gavo liudijimą apie tiesą ir sužinojo, jog čia yra evangelija, ir galėjo atsistoti ant savo kojų, ir laisvai liudyti, kad Jėzaus Kristaus evangelija yra tiesa.¹⁸

Esu įsitikinęs, kad labai svarbu ruoštis šiam darbui. Nepakanka vien to, kad vaikinas dėl pasitikėjimo savo gimdytojais parodytų norą daryti tai, ką jie norėtų, kad jis darytų – eitų į pasaulį ir skelbtų evangeliją; nepakanka to, kad jis atsiliepia į kvietimus, kuriais mūsų Dangiškasis Tėvas laikas nuo laiko per savo tarnus kviečia į misionierišką tarnystę; bet taip pat būtina, kad jis padarytų save tinkamą tam darbui: nagrinėtų Raštus, mokytųsi to, ką Viešpats norėtų, kad jis žinotų. Svarbu, kad mūsų sūnūs ir dukterys įsitvirtintų tikėjime ir žinotų taip, kaip žino jų gimdytojai, kad tai – mūsų Tėvo darbas. […]

Tuzinas šiam darbui pasirengusių vyrų misijos lauke yra geriau nei šimtas tokių, kurie nepažįsta tiesos ir kuriuos pačius reikia mokyti, kol pajėgia paaiškinti tai kitiems.

Tai yra mūsų Tėvo darbas ir su juo negalima juokauti. Mums jis yra didžiausios svarbos. Stenkimės… įtvirtinti tikėjimą savo vaikuose, kad jie galėtų noriai priimti kiekvieną pašaukimą ir jaustųsi galintys iš savo sielos gelmių pasakyti: „Esu pasiruošęs eiti, kur tik mano Dangiškasis Tėvas benorėtų, kad eičiau.“¹⁹ (Žr. 4 pasiūlymą 137 puslapyje.)

Buvo paskelbtas prašymas… kad siųstume savo sūnus ir dukteris į misijos lauką. […] Man buvo džiaugsmas matyti, kaip vyrai ir moterys taupo ir planuoja, kad jų vaikai galėtų eiti į pasaulį. Per paskutines kelias savaites vienas vaikinas…išvyko į misijos lauką, o dvi jo seserys…siunčia jam dalį savo mažų atlyginimų, kad jis galėtų džiaugtis misijos palaima. Jis yra pirmas vaikas iš didelės šeimos, išvykęs į misijos lauką skleisti tiesos. […] Pažįstu tą džiaugsmą, ateisiantį į širdis tų dviejų gerų moterų, kurios turi tikėjimą duoti lėšų savo broliui, kad jis galėtų tarnauti Viešpačiui misijoje. Jos gaus iš Evangelijos mokymo kylančią palaimą tiek, kiek ją įmanoma gauti asmeniškai pačiam netarnaujant.²⁰

Galvoju apie… mūsų atstovus misijos lauke, išsibarsčiusius po įvairias šios šalies dalis ir kai kuriose užsienio šalyse. Broliai ir seserys, melskitės už juos. Jiems reikia Viešpaties pagalbos ir mūsų tikėjimo bei maldų. Rašykite jiems ir padrąsinkite juos, kad gavę laišką iš namų jie žinotų, kad juos visą laiką prisimename.²¹

Dalyvaujame misionieriškame darbe ruošdamiesi patys tarnauti misijose

Nepraeis daug laiko, kol atsiras poreikis, kad gabūs šios Bažnyčios vyrai ir moterys mokytų tiesos tose žemės dalyse, kuriose iki šiol negalėjome būti; ir jei norime patirti amžinąjį džiaugsmą mūsų Tėvo karalystėje su tais, kuriais Jis mus čia palaimino, būkime savo gyvenime nesavanaudiški: pasiruoškime darbui, eikime į pasaulį ir, pasitaikius progai, skelbkime tiesą, ir, mokydami mūsų Tėvo vaikus Jo evangelijos grožybių, būkime įrankiai Jo rankose, vedantys Jo vaikus atgal pas Jį.²²

Vos prieš keletą metų daugelis mano draugų buvo turtingi, turėjo gyvenimui būtinų ir daugelį prabangos dalykų, o kai buvo užsiminta, kad jiems reiks eiti į misiją, kai kurie iš jų sakė: „Negaliu palikti savo verslo, nepragyvensiu, jei išeisiu palikęs ką turiu.“ Tačiau jų verslai žlugo ir juos nuvylė. Tai, be ko jie manėsi negalį pragyventi, išsprūdo jiems iš rankų, ir daugelis šių vyrų šiandien būtų laimingi, jei galėtų grįžti dešimčia metų atgal ir, jei būtų pašaukti tarnauti Viešpačiui, atsakyti: „Aš pakoreguosiu savo planus, esu laimingas turėdamas man pasiūlytą progą pabūti gyvenimo ir išgelbėjimo pasiuntiniu.“

[…] Pagalvokime apie mūsų galimybes ir privilegijas, kad galime sėdėti garbingų pasaulio žmonių namuose ir mokyti juos Jėzaus Kristaus Evangelijos, pagalvokite, ką tai galėtų reikšti – susėsti su neturinčiais dieviškojo įgaliojimo vyrais ir mokyti juos išgelbėjimo plano, ir paaiškinti jiems būdą, kaip ir jie galėtų džiaugtis dieviškojo įgaliojimo palaimomis, kuriomis džiaugiatės jūs.

Jaučiu, kad kai kurie iš mūsų esame savanaudiški. Esame tokie laimingi, kad galime mėgautis palaimomis, taip džiaugiamės, kad mus supa gyvenimo patogumai ir kad bendraujame su geriausiais vyrais ir moterimis, kokių tik galima rasti pasaulyje, kad pamirštame savo pareigą prieš kitus. Kokie laimingi galėtume būti, jei stengtumėmės atlikti daugiau gėrio pasaulyje tarnaudami tiems, kurie dar nesupranta mūsų Viešpaties Evangelijos.

Daugelis iš mūsų pasiekė gyvenimo vidurį, daugelis esame beužbaigią savo darbą. Bažnyčiai reikia misionierių pasaulyje. Reikia vyrų, kurie supranta Evangeliją ir kurie pasiryžę, jei reikės, atiduoti savo gyvybę, o sakydamas, kad mums reikia misionierių, turiu omenyje, kad jų reikia pasauliui.²³

Mūsų misionieriško darbo laukas plyti priešais mus. Mūsų Tėvo sūnums ir dukterims reikia mūsų. […] Šioje Bažnyčioje yra tūkstančiai vyrų ir moterų, galinčių mokyti evangelijos ir galinčių išmokti tai daryti dar geriau, jei vykdytų savo pareigą misijos lauke. Jie bus palaiminti priemonėmis, kurių pakaks, kad atliktų darbą, kurį Viešpats nori, kad atliktume.²⁴

Dabar, kai artėja laikas, kuomet evangelijos skleidimui trukdę užtvarai bus nuleisti ir kliūtys pašalintos, kai Viešpaties balso garsas per Jo tarnus pasieks jus: „Pasiruoškite eiti į pasaulį ir skelbti evangeliją“, nedarykite, kaip darė Jona, nemėginkite pasislėpti ar pabėgti nuo savo pareigos, neieškokite pasiteisinimų, kad neturite būtinų priemonių tai daryti, neužgriozdinkite savo regėjimo kvailais dalykais, sutrukdysiančiais jums pamatyti amžinąjį gyvenimą savo Dangiškojo Tėvo akivaizdoje, kurį galima pasiekti tik per tikėjimą ir atsidavimą Jo reikalui. Tegul kiekvienas žmogus sutvarko savo namus, tegul kiekvienas kunigystę turintis vyras susitvarko pats, ir kada Viešpaties tarnai pašauks, liepdami jam eiti į pasaulį mokyti tiesos, įspėti žmonių vaikus taip, kaip mūsų Tėvas reikalauja, kad jie būtų įspėti, tegul nė vienas nesislepia už kokių nors kvailų dalykų ir nebūna praryti, jei ne didžuvės, tai kvailų pasaulio dalykų. [Žr. Jonos 1:1–17.]²⁵

Tai nėra lengva užduotis; galbūt, tai nėra malonus dalykas – būti pašauktiems eiti į pasaulį, palikti savo artimuosius, bet sakau jums: ištikimiesiems, įvykdantiems iš jų pareikalautą pareigą, tai pelnys ramybę ir laimę, kurių neįmanoma suvokti, ir paruoš juos reikiamu laiku, kai gyvenimo triūsas bus atliktas, atsistoti savo Kūrėjo akivaizdoje ir būti Jo priimtiems dėl to, ką yra padarę.²⁶

Meldžiu, kad Jo Dvasia būtų visoje [Bažnyčioje], kad mūsų Tėvo vaikų meilė būtų mūsų širdyse, kad galėtume pajusti mūsų misijos pasaulyje svarbą, kol graibstome tai, kas mums nepriklauso, kas paskolinta mums tik kaip prievaizdams, kad nepamirštume tos mums prieinamos neįkainojamos dovanos, neįkainojamos privilegijos – mokyti evangelijos ir gelbėti žmonių vaikų sielas.²⁷ (Žr. 5 pasiūlymą 138 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.

Apmąstykite Prezidento Smito žodžius, esančius poskyryje „Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo“ (p. 127–129). Kodėl, jūsų nuomone, jis buvo toks optimistiškas misionieriško darbo Europoje atžvilgiu, nepaisant jaučiamo pasipriešinimo? Kaip jo pavyzdys gali padėti jums, jei jūsų šeimos nariai ar draugai atmeta jūsų kvietimą mokytis apie Evangeliją?
Peržvelkite pirmą mokymų poskyrį (p. 129–131). Kokie būdai iš jūsų patirties yra veiksmingiausi dalijantis Evangelija su kaimynais ir draugais?
Skaitydami 131-ame puslapyje prasidedantį poskyrį, pagalvokite apie jums žinomą atvejį, kuomet Bažnyčios nario pavyzdys paskatino ką nors siekti sužinoti daugiau apie Bažnyčią. Dėl kokių kitų priežasčių misionieriškame darbe yra toks svarbus gyvenimas pagal Bažnyčios standartus?
Peržvelgdami 132–134 puslapius, ieškokite to, ką būsimi misionieriai turėtų daryti, kad dvasiškai pasiruoštų savo misijoms (taip pat žr. DS 4). Ką gali daryti gimdytojai, kad padėtų savo sūnums ir dukroms pasiruošti? Kaip gali padėti kunigijos kvorumai ir Paramos bendrijos seserys?
Peržvelkite paskutinį mokymų poskyrį (p. 134–137). Kokie gali būti tie „kvaili dalykai“, sulaikantys mus nuo tarnavimo misijoje? Kokias palaimas galime gauti tarnaudami misijoje kaip vyresni misionieriai? Apmąstykite, ką reikėtų daryti, kad pats pasiruoštumėte misionieriškai tarnystei?

Susijusios Raštų ištraukos: Mato 5:14–16; Morkaus 16:15–16; 1 Timotiejaus 4:12; Almos 17:2–3; Doktrinos ir Sandorų 31:1–8; 38:40–41

Pagalba mokytojui: „Kai naudojate įvairias mokymosi veiklas, besimokantieji geriau supranta Evangelijos principus ir atsimena daugiau. Kruopščiai pasirinktas metodas gali padaryti principą aiškesnį, įdomesnį ir geriau įsimenamą.“ (Teaching, No Greater Call, p. 89.)

Džordžas Albertas Smitas tarnavo Europos misijos prezidentu nuo 1919 iki 1921 m.

„Kiekvienas iš mūsų turi galimybę tarp kaimynų spinduliuoti ramybės, meilės ir laimės dvasią“

„Šioje Bažnyčioje yra tūkstančiai vyrų ir moterų, galinčių mokyti evangelijos ir galinčių išmokti tai daryti dar geriau, jei vykdytų savo pareigą misijos lauke“