2 skyrius

„Mylėk savo artimą kaip save patį“

Su meile ir užuojauta tiesti pagalbos ranką kitiems yra būtina pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Džordžas Albertas Smitas buvo gerai žinomas dėl gebėjimo mylėti kitus. Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas jaunesnysis, vienas iš jo patarėjų Pirmojoje Prezidentūroje, apie jį sakė: „Tikrasis jo vardas buvo Meilė. […] Savo meile jis dalijosi su kiekvienu sutiktu žmogumi. Savo meile jis dalijosi su visais nesutiktais žmonėmis.“¹

Prezidento Smito meilė kitiems augo dėl jo nuoširdaus įsitikinimo, jog visi esame broliai ir seserys, to paties Dangiškojo Tėvo vaikai. Beveik savo gyvenimo pabaigoje jis sakė šventiesiems:

„Kiek žinau, neturiu nė vieno priešo. Pasaulyje nėra nė vieno, kam jausčiau priešiškumą. Visi vyrai ir moterys yra mano Tėvo vaikai, ir savo gyvenime siekiau laikytis išmintingo žmonijos Išpirkėjo nurodymo – mylėti savo artimą kaip save patį. […] Niekada nesužinosite, kaip jus myliu. Man trūksta žodžių tai išreikšti. Ir noriu tą patį jausti kiekvienam mano Dangiškojo Tėvo sūnui ir kiekvienai dukteriai.“²

Prezidentas Smitas meilę žmonėms rodė nesuskaičiuojamais gailestingumo darbais. Vienas stebėtojas pažymėjo: „Prezidentui Smitui yra būdinga išsukti iš įprasto kelio, kad asmeniškai paguostų ir palaimintų daugelį sergančiųjų, prislėgtųjų ir turinčiųjų priežastį dėkoti už jo malonų padrąsinimą. Nėra reta pamatyti jį prieš darbo valandas ar po jų, einantį ligoninės koridoriais, laiminantį, drąsinantį ir džiuginantį savo netikėtu pasirodymu tose vietose, kur jo paguodžiančių ir raminančių apsilankymų su tokiu dėkingumu laukiama. […] Jam būdinga eiti ten, kur jis jaučiasi galintis padėti ir padrąsinti.“³

Prezidentas Tomas S. Monsonas pasidalijo konkrečiu pavyzdžiu, kaip Prezidentas Smitas išsuko iš įprasto kelio, kad parodytų meilę stokojančiajam:

„Vieną šaltą žiemos rytą gatvių valymo komanda [Solt Leik Sityje] iš gatvių nutekamųjų griovių šalino didelius ledo gabalus. Nuolatinei komandai padėjo laikini darbininkai, kuriems labai reikėjo darbo. Vienas toks darbininkas dėvėjo tik plonoką megztinį ir kentėjo nuo šalčio. Lieknas vyriškis su gerai prižiūrėta barzdele stabtelėjo prie valymo komandos ir paklausė to darbininko: „Tokį rytmetį jums reikia daugiau nei tik šio megztinio. Kur jūsų paltas?“ Darbininkas atsakė, kad neturi palto. Tada vyriškis nusivilko savo paltą, padavė darbininkui ir tarė: „Štai jums paltas. Jis iš storos vilnos, jums bus šilčiau. O aš dirbu vos kitoje gatvės pusėje.“ Ta gatvė vadinosi Pietinė šventyklos gatvė. Tas gerasis samarietis, įėjęs į Bažnyčios Administracijos pastatą dirbti savo kasdienių darbų be savo palto, buvo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Prezidentas Džordžas Albertas Smitas. Dosnumo kupinas pasiaukojantis jo poelgis atskleidė jo jautrią širdį. Tikrai jis buvo savo brolio sargas.“⁴ (Žr. 1 pasiūlymą 17) puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Visi žmonės yra mūsų broliai ir seserys, mūsų Dangiškojo Tėvo vaikai

Į visus vyrus žiūrime kaip į savo brolius, į visas moteris – kaip į savo seseris; į kiekvienos žmogiškos būtybės, esančios šiame pasaulyje, veidą žvelgiame kaip į mūsų Tėvo vaiką ir tikime, jog kaip kiekvienas yra pagal Tėvo paveikslą, taip kiekviename yra ir dieviškumo kibirkštėlė, kuri, jei bus kurstoma, paruoš mus grįžti į Jo akivaizdą. […]

Taip mes suprantame savo egzistavimo šiame pasaulyje tikslą, ir tai paaiškina mūsų domėjimąsi savo aplinkiniais. Daugelis manė, jog esame susitelkę vien į savo gyvenimą, kiti galvojo, kad esame užsidarę savųjų rate. Faktas yra tas, kad mes žiūrime į kiekvieną šiame pasaulyje gimstantį vaiką kaip į Dievo sūnų ar dukterį, kaip į savo brolį ar seserį ir manome, jog mūsų laimė dangaus karalystėje nebus pilna, jei negalėsime džiaugtis bendryste savo šeimos ir draugų bei aplinkinių, kuriuos pažinome ir kurių interesams skiriame tiek daug savo laiko žemėje.⁵

Kai galvoju apie savo pagarbą ir meilę mūsų Tėvo šeimai, žmonijos šeimai, prisimenu, ką sakė mano žemiškasis tėvas, ir, manau, tikriausiai tai, bent iš dalies, aš paveldėjau iš jo. Jis sakė: „Niekada nemačiau Dievo vaiko taip giliai griovyje, kad nepajusčiau impulso pasilenkti ir jį iškelti, pastatyti ant kojų ir leisti vėl eiti pirmyn.“ Norėčiau pasakyti, kad gyvenime niekada nemačiau nė vieno iš mano Tėvo vaikų, kurio nebūčiau suvokęs esant mano broliu ir nebūčiau įsisąmoninęs, kad Dievas myli visus savo vaikus.⁶

Koks laimingas būtų pasaulis, jei žmonės visur suvoktų, kad aplinkiniai yra jų broliai ir seserys, ir dėl to mylėtų savo kaimynus kaip save pačius.⁷ (Žr. 2 pasiūlymą 17 puslapyje.)

Jėzaus Kristaus evangelijoje esame mokomi mylėti visus Dievo vaikus

Evangelijoje esame mokomi turėti tikrosios meilės visiems ir mylėti savo aplinkinius. Gelbėtojas sakė:

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.

Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“ [Mato 22:37–40.]

Broliai ir seserys, jeigu Jėzaus Kristaus evangelija, tokia, kokia buvo jums pateikta, nepasėjo jūsų širdyse to meilės aplinkiniams jausmo, tada noriu pasakyti, kad jūs dar nepajutote malonumo patirti visiško tos nuostabios dovanos, suteiktos žemei, kai buvo suorganizuota ši Bažnyčia, išsipildymo.⁸ (Žr. 3 pasiūlymą 17 puslapyje.)

Mūsų tarnystė yra meilės tarnystė. Tarnavimas praturtina mūsų gyvenimą… Jei gyvename taip, kaip Dievas paskyrė, kad gyventume, jei tarnaujame taip, kaip Jis trokšta, kad tarnautume, Jo Dvasia praturtina kiekvieną mūsų gyvenimo dieną, mūsų meilė aplinkiniams auga ir mūsų sielos plečiasi, kol pajuntame, kad galėtume paimti ant rankų visus Dievo vaikus, trokšdami juos palaiminti ir atvesti į tiesos pažinimą.⁹

Mes, Kristaus Bažnyčios nariai, turėtume laikytis Jo įsakymų ir mylėti vienas kitą. Tada mūsų meilė prasiplės už Bažnyčios, su kuria esame susiję, ribų ir pasklis žmonių vaikams.¹⁰

Parodykime savo elgesiu, savo gerumu, savo meile, savo tikėjimu, jog laikomės to didaus įsakymo, kurį Gelbėtojas pavadino į pirmąjį didžiausią įsakymą panašiu: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“¹¹

Mes rodome tikrąją meilę, kai tiesiame ranką tiems, kam reikia pagalbos ir padrąsinimo

Neįmanoma pamatuoti to, ką meilė ir malonė gali atnešti į pasaulį. Kiekviename skyriuje, apylinkėje ir misijos lauke suteikiama galimybė skleisti šviesą, plėtoti laimę, pakylėti nusiminusiuosius ir pradžiuginti bei paguosti sielvarto prislėgtuosius.¹²

Štai ką Viešpats sako:

„Žiūrėkite, kad mylėtumėte vienas kitą; liaukitės būti godūs; mokykitės dalintis vienas su kitu, kaip reikalauja Evangelija. […]

Ir svarbiausia, lyg skraiste apsirenkite tikrosios meilės raiščiu, kuris yra tobulumo ir taikos raištis.“ [DS 88:123, 125.] […]

[…] Ar laikotės Jo patarimo, susijusio su tikrąja meile? Noriu pasakyti, kad šiuo konkrečiu mūsų gyvenimo laikotarpiu turime rodyti tikrąją meilę ne tik tuo, kad dalijamės savo turtu su stokojančiaisiais, bet turime rasti savyje tikrosios meilės mūsų Tėvo vaikų silpnybėms, nesėkmėms ir klaidoms.¹³

Jei randame vyrą ar moterį, kuriam gyvenime nepasisekė, kurio tikėjimas silpsta, neatsukime jam nugaros; uoliai stenkimės jį aplankyti ir eikime pas jį su gerumu ir meile, ir skatinkime jį nusigręžti nuo savo klaidingo kelio. Tarp mūsų, kaip liaudies, visur galime rasti progų asmeniškai tarnauti; ir šioje Bažnyčioje tik nedaugelis vyrų ir moterų neištiestų, jei galėtų, pagalbos rankos truputėlį toliau už socialinio rato, su kuriuo yra susiję, ribų ir nepasakytų gero žodžio ar nemokytų tiesos kokių nors mūsų Dangiškojo Tėvo vaikų. […] Tai mūsų Tėvo darbas. Šiame gyvenime tai pats svarbiausias dalykas, su kuriuo būsime susiję.¹⁴

Širdyje žmonijai jaučiu vien geros valios jausmus. Savo širdyje nejaučiu jokio priešiškumo jokiai gyvai žmogiškai esybei. Pažįstu kelis, kurie norėčiau, kad elgtųsi truputį geriau, nei dabar elgiasi, tačiau tai jų problema, ne mano. Jei galėsiu juos apkabinti ir mokydamas Jėzaus Kristaus evangelijos padėti grįžti į laimės greitkelį, tai padidins mano laimę. […] Negalite varyti žmones daryti tai, kas teisu, bet galite mylėti juos taip, kad jie patys tai darytų, jeigu jūsų pavyzdys toks, kad jie gali matyti, jog kalbate rimtai.¹⁵ (Žr. 4 pasiūlymą 17 puslapyje.)

Tikroji laimė ateina, kai mylime kitus ir jiems tarnaujame

Nepamirškite, jog, kad ir kaip smarkiai pasiduosite pinigų įtakai, kad ir kaip trokšite, kad šio pasaulio dalykai padarytų jus laimingus, jūsų laimė bus proporcinga jūsų malonei, gerumui ir meilei, kuriuos jaučiate žmonėms, su kuriais bendraujate čia, žemėje. Mūsų Dangiškasis Tėvas labai aiškiai pasakė, kad sakantysis, jog myli Dievą, bet nemylintis savo brolio, yra melagis [žr. 1 Jono 4:20].¹⁶

Ne vien tai, ką gauname, daro mus laimingus, bet tai, ką duodame, ir kuo daugiau duodame to, kas pakylėja ir praturtina mūsų Tėvo vaikus, tuo daugiau turime duoti. Tai plečiasi kaip didingas gyvenimo šaltinis ir burbuliuodamas pučiasi į amžinąją laimę.¹⁷

Kai mūsų gyvenimas čia baigsis ir mes grįšime namo, pamatysime, kad ten mums bus atmokėta už kiekvieną atliktą gerą poelgį, už kiekvieną padarytą gerą darbą, už visas mūsų pridėtas pastangas padedant savo aplinkiniams. […]

[…] Įrodykime savo dėkingumą už tai, ką Viešpats mums suteikė, tarnavimu Jam – o mes tarnaujame Jam, kai darome gera Jo vaikams. Dovanai gavome, dovanai ir duokime [žr. Mato 10:8]. Meilės ir gerumo savo aplinkiniams sušildytomis širdimis nuolat veržkimės pirmyn, kol mirtis mus pakvies ir mes pamatysime savo gyvenimo aprašymą. Tuomet, jei tobulinome savo talentus, jei buvome sąžiningi, patikimi, skaistūs, geranoriški ir labdaringi ir stengėmės pakylėti kiekvieną sielą, su kuria bendravome, jei gyvenome vertai gautos šviesos ir skleidėme tą šviesą, kai tik pasitaikydavo proga, kokie laimingi tada būsime ir kokios kupinos dėkingumo bus mūsų širdys, kai išgirsime iš dangaus ir žemės Kūrėjo tą sveikinantį pagyrimą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ [Mato 25:21.]¹⁸ (Žr. 5 pasiūlymą, esantį žemiau.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.

Apsvarstykite, kaip jūs galėtumėte parodyti meilę, kaip tai darė Prezidentas Smitas (žr. 11–12 puslapius). Pavyzdžiui, kaip meilę galite parodyti tuo, kad įvykdote namų ar lankomojo mokymo užduotis?
Studijuodami pirmąjį mokymų poskyrį (12–13 puslapiuose) pamąstykite, kaip taikydami šiuos mokymus galite pagerinti santykius su savo kaimynais, bendradarbiais, šeimos nariais ir kitais žmonėmis.
Perskaitykite priešpaskutinę 13 puslapio pastraipą. Kokie Raštuose pateikti mokymai ar pasakojimai įkvepia jus mylėti kitus ir jiems tarnauti?
Išstudijuokite 14 puslapyje prasidedantį poskyrį, ypač paskutines dvi pastraipas. Pagalvokite apie kokį nors žmogų, kuris galbūt yra už „socialinio rato, su kuriuo jūs esate susiję“, ribų. Ką konkrečiai galite padaryti, kad ištiestumėte tokiam asmeniui draugiškumo ranką?
Apmąstykite 15–17 puslapiuose pateiktus Prezidento Smito mokymus. Ką esate patyrę, kas pamokė jus, jog tikroji laimė ateina stengiantis kitus padaryti laimingus?

Susijusios Raštų ištraukos: Mato 5:43–44; 25:34–40; Luko 10:25–37; Jono 13:34–35; 1 Jono 4:7–8; 1 Nefio 11:16–25; Moronio 7:44–48

Pagalba mokytojui: „Gana dažnai Bažnyčioje mokoma taip nelanksčiai, jog gaunasi pamokslas. Klasėse mums nelabai patinka pamokslai. Jie tinka sakramento susirinkime ir konferencijoje, bet mokymas gali būti abipusis tam, kad galėtumėte užduoti klausimus. Galite lengvai skatinti klausimus klasėje.“ (Boyd K. Packer, „Principles of Teaching and Learning“, Ensign, June 2007, p. 87.)

„Evangelijoje esame mokomi turėti tikrosios meilės visiems ir mylėti savo aplinkinius“

Parodykime savo elgesiu… jog laikomės to didaus įsakymo… „Mylėk savo artimą kaip save patį“

„Skleiskime šviesą, plėtokime laimę, pakylėkime nusiminusiuosius ir pradžiuginkime bei paguoskime sielvarto prislėgtuosius“