17 skyrius

Stiprinanti tikėjimo galia

Tikėjimas – tai Viešpaties dovana, per kurią teisieji įgyja galią daryti nepaprastus dalykus.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

1919 m. Džordžas Albertas Smitas, tuometinis Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, buvo pašauktas Europos misijos prezidentu. Netrukus po atvykimo, kreipdamasis į vietinius šventuosius, Prezidentas Smitas paminėjo sunkias sąlygas Europoje, kuri vis dar kentė Pirmojo pasaulinio karo padarinius: „Suprantu, kad gyvename svarbiu pasaulio istorijos laikotarpiu. Kai valstybės susiduria su naujomis, įtemptomis sąlygomis ir beveik visur tarp žmonių vaikų yra paplitusi neramumų dvasia, jaučiu, kad susitikti su jais nepaprastai svarbu ir vykdydamas savo pareigas labai smarkiai trokštu dieviško vadovavimo.“ Prezidentas Smitas tikėjo, kad nepaisant išbandymų laikotarpio, su kuriuo jie susidūrė, narių ir misionierių pastangos bus apvainikuotos sėkme: „Gerų, gabių bendradarbių [misijos] valdyboje ir ištikimų vyrų ir moterų misijoje padedamas, maloniai nekantraudamas laukiu gausaus sąžiningų sielų derliaus.“¹

Vienas iš labiausiai neatidėliotinų prezidento Smito, kaip misijos prezidento, uždavinių buvo padidinti misionierių skaičių Europoje. Per karą Bažnyčia į Europą siuntė labai nedaug misionierių, o dėl maisto stokos ir kitų ekonominių problemų Europos šalių valdžios atstovai nenoriai išduodavo vizas užsieniečiams. Prezidentui Smitui teko sunki užduotis įtikinti tuos valdininkus įsileisti misionierius į savo šalis. Savo laiške dukrai Emilei Prezidentas Smitas papasakojo apie su tuo susijusią kelionę į Londoną.

„Mūsų ambasadorius iš Amerikos buvo labai malonus ir mūsų vardu susitarė dėl pokalbio su seru Robertu Hornu, Didžiosios Britanijos darbo ministru. Atvykę į jo biurą, ambasadoriaus laišką padavėme sero Roberto sekretoriui, kuris mūsų pasiteiravo, ar galėtų mūsų susitikimą perkelti, nes jo viršininkas po kelių minučių trims savaitėms išvyksta į Škotiją. Patikinau jį, kad būtume didžiai dėkingi galėdami jį sutrukdyti penkioms minutėms dabar, kadangi negyvenome Londone, o mūsų reikalas buvo skubus. Sekretorius užėjo pas serą Robertą ir greitai grįžo pranešdamas, jog jis atidės savo kelionę ir susitiks su mumis tą dieną, ketvirtą valandą. Tą rytą kuo širdingiausiai meldžiausi, kad mums būtų atvertas kelias, ir kai buvome pakviesti sugrįžti vėliau, jaučiausi be galo dėkingas mūsų Dangiškajam Tėvui.“

Paskirtu laiku prezidentas Smitas ir jo bendražygiai buvo pakviesti į asmeninį sero Roberto Horno kabinetą. „Bandėme jam pasakyti, ko mums reikia, ir patikinome jį, kad Didžiajai Britanijai reikia to, ko prašėme. Beveik pusantros valandos jis kuo įdėmiausiai klausėsi pasakojimo apie Bažnyčios istoriją, mūsų tikėjimą ir t. t.

Kai baigiau, jis vėl paklausė, ko iš jo norėjome, ir kai pasakėme, kad norėjome privilegijos padidinti misionierių skaičių iki dviejų šimtų penkiasdešimties – tiek pat, kiek buvo prieš karą, jis pasakė, kad jam bus malonu nurodyti savo departamentui, kad tokiam skaičiui misionierių būtų leista atvykti kiek įmanomai greičiau. Žinoma, buvome labai patenkinti ir išvykome patikinę, kad jis nuo mūsų pečių nuėmė didelę naštą.

Tikrai jaučiu, kad susidraugavome su vienu iš įtakingiausių Anglijos vyrų, ir nedvejodamas kreipčiausi į jį bet kuriuo metu, jei tik prireiktų.“²

Džeimsas Ganas Makėjus, vienas iš tame susitikime su seru Robertu Hornu dalyvavusių Prezidento Smito misionierių, vėliau pasakojo: „Tik pažiūrėkit, kokį nuostabų darbą jis nuveikė. Ten [misijoje] buvo vos keli vyresnieji. Atrodė, kad kelias užtvertas, tačiau jis atvyko kupinas Viešpaties įkvėpimo ir sugebėjo pasibelsti į valdininkų duris, įgyti jų pasitikėjimą, ir galiausiai mums buvo suteiktos norimos privilegijos, kad vyresnieji galėtų atvykti darbuotis ir vykdyti savo misiją, remdami Dievo reikalą ir vykdydami Jo darbą, ir tokiu būdu jis mums padėjo įgyti liudijimą, jog šiam darbui vadovauja Dievas.“³ Vyresnysis Makėjus Prezidento Smito sėkmę priskyrė jo „tikėjimui, pasišventimui ir tikrajai meilei visiems, su kuriais jis bendravo“. Jis sakė: „Dirbau su juo; tariausi su juo; meldžiausi su juo ir žinau, kad jo tikėjimas ir ištikimybė yra tokie neaprėpiami, koks yra pats gyvenimas.“⁴ (Žr. 1 pasiūlymą 177 puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Raštuose akivaizdi tikėjimo galia

Mums pasakyta, kad be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui [žr. Hebrajams 11:6]. Tikėjimas – tai skatinantis bet kokio veiksmo motyvas, ir Raštuose apstu tikėjimo galios įrodymų. Tai tikėjimas įgalino Nojų statyti arką, ir dėl paklusnumo Dievo įsakymams jis su savo šeima buvo išgelbėti, tuo tarpu tuos, kuriems trūko tikėjimo, palaidojo didysis tvanas [žr. Pradžios 6:13–22; 7:1–24].

Tai per tikėjimą Lotas ir jo šeimos nariai buvo apsaugoti, kai ugnis iš dangaus prarijo Sodomos bei Gomoros miestus ir sunaikino neturėjusius tikėjimo gyventojus [žr. Pradžios 19:12–25].⁵

Tikėjimu Mozė vedė Izraelio vaikus iš vergijos per Raudonąją jūrą lyg per sausumą, o tai bandę padaryti persekiojantys egiptiečių pulkai nuskendo. Žmonių minia buvo pamaitinta duona iš dangaus. Kai Mozė Horebe sudavė į uolą, ištryško vanduo, kad numalšintų jų troškulį; ir keliaudami tyrais jie buvo vedami į pažado žemę. [Žr. Išėjimo 14:21–31; 16:14–15; 17:5–6.]⁶

Kai Danielius nesiliovė viešai melstis Izraelio Dievui, priešingai įstatymui, kurį jo priešai parengė, kad jį sunaikintų, jis buvo įmestas į duobę su liūtais ir paliktas ten visai nakčiai. Jis žinojo, kad jo Dangiškasis Tėvas gali jį apsaugoti, todėl tvirtai pasitikėjo. Kitą rytą anksti karalius nuėjo prie duobės ir rado Danielių gyvą. Dėl jo tikėjimo laukiniai žvėrys buvo nekenksmingi, ir jis pelnė karaliaus ištikimybę. [Žr. Danieliaus 6:4–28.]

Trys hebrajai – Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas – atsisakę garbinti Nebukadnecaro pastatytą aukso statulą, buvo įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį, pakurtą septynis kartus smarkiau nei įprastai. Jie pasitikėjo gyvuoju Dievu, ir atlygis už jų tikėjimą buvo išsaugotos jų gyvybės. [Žr. Danieliaus 3:8–28.]

Tikėjimu pranašas Elija iš dangaus iššaukė ugnį, kad sudegintų jo atnašas, o karalius ir žmonės įsitikino, jog Izraelio Dievas buvo Dievas, o Baalas – ne [žr. 1 Karalių 18:36–40].

Tai per tikėjimą Jaredo brolis ir jo pasekėjai išlaikė savo tėvų kalbą, kai prie Babelio bokšto buvo sumaišytos kalbos ir jie buvo atvesti į Vakarinį žemės pusrutulį [žr. Etero 1:33–43]. […] Tai panašus tikėjimas įgalino Lehį perkelti per jūrą savo šeimą ir pastatyti juos šitoje žemėje – rinktinėje iš visų žemių.

Tai tikėjimas įgalino Jėzaus mokinius ištverti juos užgriuvusį persekiojimą ir, nepaisant žydų pasipriešinimo, įtvirtinti Gelbėtojo jiems duotą evangeliją.⁷

Tai per tikėjimą pasaulio Išpirkėjas ir Jo bendradarbiai atliko visus stebuklus. Nuo laiko pradžios iki dabar Dievo galią turėdavo tikėjimo vyras.⁸ (Žr. 2 pasiūlymą 177 puslapyje.)

Tikėjimo galia akivaizdi šio Evangelijos laikotarpio teisių šventųjų gyvenime

Šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje tik dėl savo besąlygiško tikėjimo Dievu berniukas pranašas [Džozefas Smitas] nuėjo į giraitę, atsiklaupęs meldėsi ir patyrė savo pirmąjį reikšmingą dangišką apsireiškimą, per kurį žmonijai vėl buvo atskleista Dievybės esmė. Tai per tikėjimą jis galėjo nueiti prie Kumoros kalvos ir iš angelo rankų gauti šventus užrašus, kuriuos vėliau išvertė Dievo dovana ir galia. Tai tikėjimu jis vedė savo žmones iš Kirtlando į Misūrį ir atgal į Ilinojų, ir nors ne kartą buvo apiplėšti bei varomi iš savo namų, jų širdyse pasodintas tikėjimas išliko su jais, ir jie žinojo, kad Dievas jais rūpinasi. Tai tikėjimu buvo įkurtas didis Navū miestas vadovaujant pranašui Džozefui Smitui; ir tikėjimu jis gavo Doktrinoje ir Sandorose esančias šlovingas tiesas.

Tai tikėjimu Brigamas Jangas vedė žmones į šias vakarines žemes [Druskos ežero slėnį]; ir kai jis pasiekė kalno viršūnę, ir pažvelgė į slėnį, Dievas davė jam patvirtinimą, jog tai ta vieta, kur turi būti įtvirtintas Izraelis. […] Tai tikėjimu žmonės padėjo šios didžios šventyklos [Solt Leiko šventyklos] kertinį akmenį, būdami silpni ir skurstantys, tikėdami, jog Dievas paruoš kelią ir parūpins priemones, kad pastatas būtų užbaigtas. Tai per tikėjimą, šiems žmonėms pamačius, jog jų pasėlius ryja skėriai, neturint kaip tam užkirsti kelią, jiems buvo ištiesta mūsų Dangiškojo Tėvo malonė ir dėl Dievo apvaizdos į jų maldas buvo atsakyta, ir tai jiems patvirtino atskridusios žuvėdros, apsaugojusios jų derlių ir išgelbėjusios juos nuo bado. […]

[…] Tai per tikėjimą šiam darbui vadovavę vyrai buvo įkvėpti laikas nuo laiko duoti nurodymus, kurių mums reikėjo. Tai per tikėjimą mus ugdo … tarnaujantieji Viešpaties vardu, ir Guodėjas gaivina jų supratimą, primindamas jiems viską ir parodydamas, kas bus; taip paliudydamas apreiškimo dvasią.⁹

Tai tikėjimu Izraelio vyresnieji iškeliavo, palikdami namus ir artimuosius ir kęsdami pasaulio gėdą, kad liudytų, jog Dievas gyvas ir Jėzus yra Kristus ir jog Džozefas Smitas buvo Viešpaties pranašas. Tikėjimu jūsų ligoniai buvo išgydyti, jūsų mirusieji prikelti į gyvenimą. Jei tik būtų surašyti tarp šių žmonių atlikti stebuklai, … tai būtų Dievo galios, pasireiškiančios per tikėjimą, liudijimas, nepranoktas jokiame pasaulio amžiuje.

Tai šis principas, broliai ir seserys, nukreipia mus į dangų ir teikia vilties gyvenimo mūšyje. Kai sutrinkame ir susiduriame su kliūtimis, kurių, atrodo, negalime įveikti, tikėdami pasaulio Išpirkėju galime kreiptis į Jį ir žinoti, kad mūsų labui į mūsų maldas bus atsakyta.¹⁰ (Žr. 3 pasiūlymą 177 puslapyje.)

Dažnai užduodamas klausimas: ar berniukai ir mergaitės, vaikinai ir merginos, augę šioje Bažnyčios kartoje, būtų pasiryžę kentėti sunkumus, nepriteklių ir išbandymus, kuriuos dėl evangelijos iškentė jų tėvai ir motinos? Ar jie dėl savo tikėjimo paliktų savo patogius namus, kad apgyvendintų naują kraštą?

Sakau jums, kad jeigu jų širdyse yra pasodintas šio darbo dieviškumo pažinimas, kokį turime mes, jeigu laikydamiesi Viešpaties įsakymų jiems suteikėme tikėjimą, jeigu jie buvo mokomi, kad žinotų, jog Jėzus yra Kristus ir Džozefas Smitas buvo Viešpaties pranašas, tuomet sakau jums: taip! Jie darytų tai, ką darė jų tėvai ir motinos, – užimtų savo vietą pastarųjų dienų Izraelio gretose!

Jeigu tai reikštų nepriteklių, jeigu tai reikštų ligas ir sielvartą arba netgi ištrėmimą iš namų, būtų šimtai ir tūkstančiai mūsų sūnų bei dukterų, kurie žinodami, jog tai yra Kristaus evangelija, prireikus savo liudijimą užantspauduotų savo gyvybe.¹¹ (Žr. 2 pasiūlymą 177 puslapyje.)

Jei panaudosime tikėjimą, Viešpats atvers mums kelią, kad padarytume tai, ko Jis prašo

Prisimenu, kaip vieną dieną pajutau, jog vienam misionieriui, išvykstančiam į vieną miestą, kur mums nebuvo leidžiama pamokslauti gatvėje, turiu pasakyti:

„Dabar atmink, suteik Viešpačiui progą. Tau teks prašyti malonės. Suteik Viešpačiui progą. Paprašyk, kad Jis atvertų kelią.“

Jaunuolis nuvyko į tą miestą, nuėjo į mero biurą ir paklausė, ar negalėtų su juo susitikti. Jis ketino paklausti, ar jie negalėtų pakeisti tą taisyklę.

Nuėjęs jis sužinojo, kad meras išvykęs iš miesto. Jaunuolis išėjo iš biuro, pažvelgė į koridoriaus gilumą ir jo gale ant durų pamatė užrašą „Policijos viršininko kabinetas“. Jis padvejojo truputį, ir kažkas jam pakuždėjo: „Suteik Viešpačiui progą“. Jis įėjo į policijos viršininko kabinetą ir pasakė jam, ko atėjo. Kai jis baigė, tas vyras pasakė:

„Gerai, kurios gatvių sankryžos norėtumėte?“

Jis sakė: „Nežinau šito miesto taip gerai, kaip žinote jūs. Neprašyčiau nepatrauklios sankryžos, ar tokios, kur trukdytume eismui. Ar negalėtumėte nueiti su manimi ir išrinkti tą sankryžą?“

Tik pagalvokite apie misionierių, kuris prašo policijos viršininko, kad šis išrinktų gatvių sankryžą, kur skelbti evangeliją!

Viršininkas pasakė:

„Žinoma, aš eisiu su jumis.“

Po penkiolikos minučių jiems buvo išskirta viena geriausių gatvių sankryžų mieste su leidimu skelbti Jėzaus Kristaus evangeliją ten, kur ji nebuvo skelbiama gatvėse dar prieš karą [Pirmąjį pasaulinį karą]. […]

Viešpats parūpina būdą, kaip atlikti tai, ko negalime mes, ir niekada mūsų neprašo padaryti ko nors, kam padaryti Jis neparuošia kelio. Tai Jis mums pasakė per Nefį. Jis nieko nereikalaus neparuošdamas kelio.

„Ir buvo taip, kad aš, Nefis, pasakiau savo tėvui: Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė, nes žinau, kad Viešpats neduoda įsakymų žmonių vaikams, neruošdamas jiems kelio atlikti tai, ką jis jiems įsako.“ [1 Nefio 3:7.]

Jeigu yra kažkas, ką Viešpats jūsų prašo padaryti ar tikisi, kad padarysite, o jūs net nežinote, kaip pradėti, darykite, ką galite. Eikite ta linkme, kur turėtumėte eiti; pasitikėkite Viešpačiu, suteikite Jam progą, ir Jis niekada jūsų neapvils.¹²

Kaip nuostabu žinoti, jog galime, jei norime, laikytis mūsų Dangiškojo Tėvo rankos ir būti Jo vedami. Pasaulyje nėra kitų žmonių, kurie turėtų tokį patikinimą, kokį gavo šita žmonių grupė.¹³ (Žr. 4 pasiūlymą 177 puslapyje.)

Dievas tikėjimą kaip dovaną suteikia teisiesiems

Mūsų tikėjimas priklauso nuo mūsų teisaus gyvenimo. Negalime netinkamai gyventi ir turėti deramą tikėjimą, tačiau laikydamiesi Viešpaties įsakymų galime jį turėti, ir jis augs, ir stiprės augant mūsų teisumui.¹⁴

Jeigu bet kuriam iš mūsų trūksta tikėjimo šiuo darbu, tai yra todėl, kad nesilaikėme Dievo įsakymų. Jeigu yra nežinančių, jog tai Tėvo darbas, tai yra todėl, kad jie neatliko savo pareigos. Žinau, jog tai Viešpaties darbas, lygiai kaip žinau, kad gyvenu, ir tas žinojimas kyla iš Jo įsakymų laikymosi.¹⁵

Žinome, jog tikėjimas yra Dievo dovana, – tai teisaus gyvenimo vaisius. Jo negauname pareikalavę, tačiau jis kyla iš mūsų Dangiškojo Tėvo valios vykdymo. Jeigu mums trūksta tikėjimo, ištirkime save ir pažiūrėkime, ar laikėmės Jo įsakymų, ir nedelsdami atgailaukime, jei nesilaikėme. […] Lai Viešpats sustiprina mūsų tikėjimą, o mes būkime to verti.¹⁶

Tikiuosi, kad tie, kurie gavo šią nuostabią tikėjimo dovaną, gyvena taip, kad išsaugotų ją.¹⁷ (Žr. 5 pasiūlymą 177 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, peržvelkite šias idėjas. Daugiau pagalbos ieškokite V–VII puslapiuose.

169–171 puslapiuose esančiame pasakojime ieškokite Džordžo Alberto Smito tikėjimo įrodymų. Vienas iš prezidento Smito misionierių pasakė, kad jo pasiekimai „mums padėjo įgyti liudijimą, kad šiam darbui vadovauja Dievas“ (p. 170). Kokią įtaką jums padarė kitų žmonių, tokių kaip jūsų šeimos nariai ar artimas draugas, tikėjimas?
Peržvelkite 171–171 puslapiuose esančius tikėjimo pavyzdžius. Kokie dar tikėjimo pavyzdžiai yra ypatingai vertingi jums? Kaip galėtumėte panaudoti tuos pavyzdžius ir padėti kam nors, kas naudoja tikėjimą, bet dar negavo trokštamų palaiminimų?
Kaip jums tikėjimas suteikė „vilties gyvenimo mūšyje“? Kaip tikėjimas gali padėti mums įveikti baimę arba kitas „[kliūtis], kurių, atrodo, negalime įveikti“? (p. 174).
Perskaitykite 175 puslapyje prasidedantį pasakojimą ir palyginkite su pasakojimu „Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo“. Kokie jūsų patyrimai buvo panašūs į tuos? Ką, jūsų manymu, reiškia „suteikti progą Viešpačiui“?
Prezidentas Smitas mokė, kad „tikėjimas yra Dievo dovana“ ir kad jo „negauname pareikalavę“ (p. 176). Kaip šis principas veikia jūsų pastangas stiprinti savo tikėjimą ir įžiebti tikėjimą kitiems žmonėms? Ką konkrečiai galime daryti, kad „išsaugotume“ tikėjimo dovaną? (Žr. Almos 32:35–43).

Susijusios Raštų ištraukos: Hebrajams 11:1–11, 17–34; Jokūbo laiškas 2:17–24; Almos 32:26–43; Etero 12:6–22; Moronio 7:27–39; Doktrinos ir Sandorų 136:42

Pagalba mokytojui: „Norėdami padėti mokiniams pasiruošti atsakyti į klausimus, galite, prieš kažką skaitydami ar mokydami, pasakyti jiems, jog prašysite jų atsakymų… Pavyzdžiui, galite pasakyti: „Kai skaitysiu šią pastraipą, klausykitės, kad galėtumėte papasakoti, kas joje jus domina labiausiai“ arba „kai bus skaitoma ši Raštų ištrauka, pagalvokite, kaip suprantate, ką Viešpats mums sako apie tikėjimą“ (Teaching, No Greater Call, p. 69).“

„Raštuose apstu tikėjimo galios įrodymų. […] Tikėjimu pranašas Elija iš dangaus iššaukė ugnį, kad sudegintų jo atnašas“

„Tikėjimu Mozė vedė Izraelio vaikus iš vergijos per Raudonąją jūrą lyg per sausumą“

„Tai tikėjimu Brigamas Jangas vedė žmones į [Druskos ežero slėnį]“