5 skyrius

Šventoji kunigystė skirta Dievo vaikams laiminti

Kunigystė – tai Dievo įgaliojimas. Turintieji kunigystę turi būti verti ir ją naudoti, kad laimintų kitus.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

1948 m. spalio 2 d. įvykusios visuotinės konferencijos kunigystės sesijoje Prezidentas Džordžas Albertas Smitas sakė:

„Kartais savęs klausiu, ar mes, kaip tėvai, dedame pakankamai pastangų aiškindami savo berniukams įsipareigojimų, kuriuos tapdamas diakonu berniukas prisiima, rimtumą. Norėčiau žinoti, ar, įšventinus berniuką diakonu, jo tėvas padeda jam pajusti, jog dabar jis turi kažką amžinai svarbaus. […]

Prisimenu, tarsi tai būtų buvę vakar, kaip Džonas Tingis uždėjo savo rankas man ant galvos ir įšventino mane į diakonus. Man taip paaiškino visą reikalą ir jo svarbumą, kad jaučiau, jog tai didelė garbė. Dėl to man tai tapo palaima, o tada, po tam tikro laiko, gavau kitus įšventinimus. Tačiau kas kartą mano galvoje buvo klojamas pagrindas, kad tai proga dar vienai palaimai.“¹

Toje pačioje kalboje Prezidentas Smitas mokė, kad viena iš palaimų, ateinančių dėl įšventinimo į kunigystę, yra galimybė laiminti kitų žmonių gyvenimus. Pavyzdžiui, jis papasakojo apie vieną, didelę įtaką dariusį kunigystės turėtoją – namų mokytoją – iš savo jaunystės:

„Rodnis Badžeris daugybę metų buvo mokytojas mano tėvo namuose. Taip pat jis buvo didis žmogus. Kai tik jis ateidavo, susirinkdavo šeima, o jis atsisėsdavo, užduodavo mums klausimus ir kalbėdavo apie tai, ką manė esant svarbu mums suprasti. Ir noriu jums pasakyti, kad, ateidamas į mūsų namus, su savimi jis atsinešdavo Viešpaties dvasią. Ir jam išėjus jausdavomės, kad mus ką tik aplankė Viešpaties tarnas.“²

Prezidentas Smitas užbaigė kalbą išsakydamas troškimą, kad kunigystę turintieji tarnautų savo apylinkių bei kuolų nariams ir „nepraleistų galimybės padėti, pakylėti, vystyti ir vesti juos būti tokius, kokius mūsų Tėvas norėtų, kad jie būtų“³. (Žr. 1 pasiūlymą 50 puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Savo mirtingosios tarnystės metu Jėzus Kristus į žemę sugrąžino dieviškąjį įgaliojimą

Atėjęs laiko viduryje, Gelbėtojas tą didį Jeruzalės miestą rado kupiną blogio. Jo gyventojai gyveno taip, kad buvo praradę dieviškąjį įgaliojimą, todėl [Dievas] į pasaulį pasiuntė Savo Sūnų ir vėl įkūrė Bažnyčią, turinčią dieviškąją galią. […] Tarp tų, iš Jo kilmės, buvo ir gerų žmonių, …taip pat ten buvo vis dar tarnaujančių kunigystės apeigose žmonių, tačiau Gelbėtojui buvo būtina ateiti ir sugrąžinti dieviškąjį įgaliojimą. […]

[…] Pradėjęs tarnystę, į pagalbą Jis nesikvietė karalių, valdovų, kunigų ir aukštų valdžios atstovų, bet šaukė nuolankius žvejus. Dėl to aplink save Jis subūrė ne tuos, kurie nenorėjo Juo tikėti, o žmones, kuriuos buvo galima mokyti. Vadovaujamas mūsų Dangiškojo Tėvo, Jis organizavo Bažnyčią. Jis suteikė dieviškąjį įgaliojimą savo bendražygiams ir rodė jiems, ką šie turėtų daryti. […] Jis turėjo dieviškąjį įgaliojimą, ir teisieji pripažino, kad Jis yra Dievo Sūnus. Kai kas galvojo, kad Jis tebuvo geras žmogus. Mes tikime, jog Jis atėjo į šią žemę ne tik mokyti žmones, ką daryti, bet kad suteiktų Savo bendražygiams dieviškąjį įgaliojimą vykdyti Savo Bažnyčios apeigas…

Tais laikais Gelbėtojas buvo pirmininkaujantis įgaliotinis. Šalia Jo buvo dvylikos vyrų, kuriuos Jis pasirinkto, kvorumas. Jam mirus, Dvylikos Kvorumas, ne dvylika paprastų žmonių, vadinusių save mokiniais, bet dvylikos vyrų, turėjusių dieviškąjį įgaliojimą ir jį gavusių iš Jėzaus Kristaus, kvorumas tapo Bažnyčios vadovybe.⁴ (Žr. 2 pasiūlymą 50 puslapyje.)

Kunigystę mūsų dienomis sugrąžino ją senovėje turėję vyrai

Yra užrašyta ir pripažinta danguje ir žemėje, kad, Jėzui Kristui palikus žemę, tikėjimo išpažinimų ir denominacijų ėmė daugėti ir žemėje gausėjo bažnyčių. Mūsų mylimo pranašo Džozefo Smito dienomis denominacijų buvo daugybė. Buvo daug žmonių, kurie dėjosi turį dieviškąjį įgaliojimą, ir, manau, jog kai kurie iš jų galvojo, kad buvo jį gavę. […]

Atėjus metui ir pasauliui praradus įgaliojimą, arba kunigystę, Viešpats pašaukė nuolankų berniuką, apsireiškė jam ir kalbėjosi su juo, pasakė jam, ką šis turėtų daryti, ir laikas nuo laiko siuntė kitus pasiuntinius ir dangiškas esybes, ir viso to rezultatas buvo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios suorganizavimas, ir šiai Bažnyčiai buvo suteiktas dieviškasis įgaliojimas. […]

Kai Džozefas Smitas buvo jaunuolis, Viešpats nurodė jam išversti Mormono Knygą. Kartą Džozefui ir Oliveriui Kauderiui verčiant, Viešpats pasiuntė šventą esybę atsakyti į jų klausimus dėl krikšto. Kas buvo tas atėjęs asmuo? Jonas Krikštytojas, turėjęs Aarono kunigystę. Iš kur jis atėjo? Jis atėjo iš dangaus. […] Jis pasirodė Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui kaip šlovinga prisikėlusi esybė. Mūsų Dangiškajam Tėvui nurodžius, jis atėjo, kad suteiktų Aarono kunigystę Džozefui ir Oliveriui, nes jos niekur visame pasaulyje nebuvo. Tad buvo reikalinga, kad dangūs atsivertų ir kunigystę turėjęs ir vis dar ją tebeturintis žmogus ateitų ir ją suteiktų.

Po to Melchizedeko kunigystę turėję Petras, Jokūbas ir Jonas suteikė Džozefui ir Oliveriui šią kunigystę, ir Viešpats nurodė suorganizuoti Bažnyčią su Prezidentūra, sudaryta iš prezidento ir dviejų patarėjų; taip pat su Dvylikos Apaštalų Kvorumu, su patriarchu, aukštaisiais kunigais, Septyniasdešimčių nariais, vyresniaisiais, kunigais, mokytojais ir diakonais; tokią pačią organizaciją, kokia egzistavo pirmykštėje Bažnyčioje, kiek tai susiję su įgaliojimu.⁵

Tas pats įgaliojimas, kokį turėjo [Džozefas Smitas], buvo suteiktas ir jūsų sūnums, ir mūsų Tėvas danguje reikalaus iš jų, kad jie tarnautų Evangelijos apeigose. Džozefui Smitui suteikta atsakomybė nebuvo prarasta jam išėjus anapus. Ji užkrito ant kitų pečių. Mūsų Tėvas danguje laikas nuo laiko pakeldavo žmones, turinčius įgaliojimą kalbėti Jo vardu, atlikti Evangelijos apeigas ir laiminti žmonių vaikus. Jie dalijasi šia garbe su jumis ir jūsų vaikais.⁶

Esu dėkingas, kad šiais laikais ir šiame amžiuje Viešpats vėl apreiškė Evangeliją. Tėvas ir Sūnus pasirodė; pirmiau kunigystę turėję vyrai atėjo ir suteikė tą kunigystę nuolankiems žmonėms, o jiems savo ruožtu buvo įsakyta suteikti ją kitiems. Taip Evangelija ir kunigystė tapo prieinama visiems, kurie pasirengs jas gauti, ir tai yra Viešpaties būdas.⁷

Jūsų misija nepaprasta – esate kunigystę turintys vyrai. Jums buvo suteiktas dieviškasis įgaliojimas. Savo teisę skelbti evangeliją, mokyti jos ir atlikti jos apeigas jūs įgijote ne iš mokslų koledže ar universitete. Savo įgaliojimą jūs gavote iš dieviškai pavestų veikti Viešpaties tarnų, ir ją jums suteikė vyrai, gavę ją tiesiogiai iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.⁸ (Žr. 3 pasiūlymą 50 puslapyje.)

Dievo galią ir įgaliojimą galite rasti tik Jo tikrojoje Bažnyčioje

Žmonės manęs klausia: „Kiek naudingiau priklausyti jūsų Bažnyčiai negu kuriai nors kitai?“ Mėginu taktiškai paaiškinti jiems skirtumą. Bet kuri organizacija gali susiburti bendram garbinimui, bet tai nesuteikia jiems dieviškojo įgaliojimo. Bet kuri bažnyčių grupė gali rinktis drauge ir organizuoti bendruomenės bažnyčias. Tai nesuteikia dieviškojo įgaliojimo. Žmonės gali susivienyti vedini gerų tikslų, bet įgaliojimas iš mūsų Dangiškojo Tėvo įgyjamas tik Jo nustatytų būdu, o Jo būdas senovės dienomis buvo šaukti bei įšventinti žmones ir paskirti juos darbui. Tai lygiai taip pat galioja ir mūsų dienoms. […]

Žmonės privalo suprasti, kad vien nusilenkimas prieš Viešpatį maldoje nesuteikia jiems dieviškojo įgaliojimo. Gyvenimas pagal sąžiningumo, doros, tiesos ir kitų dorybių reikalavimus nesuteikia jiems dieviškojo įgaliojimo. […] Nepakanka to, kad meldžiamės, kad lankome bažnyčią. Yra būtina turėti dieviškąjį įgaliojimą, ir kaip tik tvirtinimas, jog turime tą įgaliojimą, užtraukė šiai Bažnyčiai didžiąją dalį nuo pat pradžios paskui ją vis sekusių persekiojimų. Tačiau tai tiesa, ir daugelis mūsų Tėvo vaikų ima pastebėti dieviškojo įgaliojimo poveikį šioje Bažnyčioje. Jie mato vyrų ir moterų gyvenimuose vykstantį vystymąsi.⁹ (Žr. 4 pasiūlymą 50 puslapyje.)

Asmeniškai aš nenoriu būti suprastas kaip ieškantis žmonėse ydų ir kritikuojantis priklausančiuosius įvairioms pasaulio denominacijoms. Esu dėkingas, kad tokioje jų daugybėje yra gerų vyrų ir gerų moterų, tikinčių Dievą ir pagal turimą šviesą tarnaujančių Jam; bet išlieka faktas, jog mūsų Tėvas šiame pasaulyje įkūrė Savo Bažnyčią. Jis suteikė žmonėms Savo įgaliojimą šiais laikais, ir pasaulyje nėra jokio kito įgaliojimo, kurį Jis pripažins, tik tą, kurį Jis pats įsteigė.¹⁰ (Žr. 5 pasiūlymą 50 puslapyje.)

Kunigystės apeigos mums yra būtinos, kad įeitume į celestialinę karalystę

Jei būtume kaip visos kitos denominacijos, galėtume ieškoti Viešpaties ir gauti Jo palaimų, kadangi kiekvienas šiame pasaulyje gera darantis žmogus gauna palaimas. Galėtume turėti visas svarbiausias dorybes ir nuoširdžiai jų laikytis, bet be Dievo galios ir šventosios kunigystės įgaliojimo žmonėms neįmanoma pasiekti celestialinės karalystės.¹¹

Vienintelis planas, paruošiantis žmones celestialinei karalystei, yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus duotas planas; ir vienintelis įgaliojimas, suteikiantis žmonėms teisę mokyti ir tinkamai atlikti Evangelijos apeigas, yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įgaliojimas.¹²

Džozefą Smitą jaunesnįjį Dievas pašaukė būti Jo pranašu ir per jį į žemę sugrąžino šventą Melchizedeko kunigystę, kuri yra Dievo galia, perduota žmogui veikti Jo vardu. Per šią kunigystę visos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos apeigos, būtinos žmogaus vaikų išgelbėjimui, vykdomos tinkamu įgaliojimu.¹³

Kaip mus paveiktų tai, jei turėtume atsisveikinti su Dievo mums suteiktu įgaliojimu? Tai reikštų, kad mums užsidarytų celestialinės karalystės durys. Tai reikštų, jog vainikuojančios palaimos, kurių siekti buvau mokomas nuo vaikystės, nebūtų įgyvendintos. […] Negalėčiau džiaugtis mano mylimų žmonių…, beveik tokių pat man brangių kaip ir pats gyvenimas, bendryste celestialinėje karalystėje.¹⁴

Kunigystė… yra palaiminimas, kuris, jei esame ištikimi, atvers celestialinės karalystės duris ir suteiks mums ten vietą gyventi per visus amžinybės amžius. Nesielkite lengvabūdiškai su šiuo neįkainojamu palaiminimu.¹⁵ (Žr. 6 pasiūlymą 50 puslapyje.)

Kunigystę turintieji įpareigoti gyventi pavyzdingai ir kunigystę naudoti kitiems laiminti

Kaip nuostabu suvokti, kad verti vyrai gali gauti kunigystę ir jiems suteiktu įgaliojimu daryti tiek daug dalykų, kurie yra palaiminimas kitiems mūsų Tėvo vaikams.¹⁶

Jūs negalite, išėję į pasaulį, kokioje nors kitoje bažnyčioje ar visose kitose bažnyčiose rasti… dieviškąjį įgaliojimą turinčių žmonių. Nepamirškite to. Priklausote išrinktų vyrų grupei, … kuriems ant galvos buvo uždėtos rankos ir kurie gavo dieviškąjį įgaliojimą, padariusį jus partneriais su dangaus ir žemės Viešpačiu. Aš turiu omenyje ne tai, kad negalite juoktis, šypsotis ir džiaugtis gyvenimu, bet iš tiesų – tai, kad į kiekvieną sielą turėtų giliai įsismelkti suvokimas, jog „esu savo brolio sargas. Aš turiu įgaliojimą iš Viešpaties Jėzaus Kristaus – esu šventosios kunigystės turėtojas“. Jei taip darysime, nepradėsime su šventais dalykais elgtis lengvabūdiškai, kaip tai darė kai kurie praeityje.¹⁷

Tas faktas, kad jie turi kunigystę, daugeliui vyrų virs pasmerkimu dėl to, kaip jie su ja elgėsi, laikydami ją kažkuo labai paprastu.¹⁸

Kai kurie vyrai galvoja, kad dėl to, jog turi kunigystę, jie gauna teisę savo namuose elgtis, kaip nori. Noriu jums pasakyti, kad jūs, kunigystę turintys vyrai, niekada nepateksite į celestialinę karalystę, jei negerbsite savo žmonų ir šeimų, nemokysite jų ir neteiksite jiems tų palaiminimų, kurių patys norite.¹⁹

Mūsų Dangiškojo Tėvo įgaliojimas yra žemėje tam, kad žmonija būtų laiminama, ne tam, kad tą įgaliojimą gavusieji išpuiktų, bet kad nusižemintų; ne tam, kad šias ypatingas privilegijas turintieji jaustųsi esantys didesni už kitus, bet kad taptume nuolankūs savo sielose, pamaldūs širdyse ir malonūs visiems žmonėms visame, ką bedarytume, ir taip teisiu gyvenimu iliustruotume tai, ko mūsų Dangiškasis Tėvas trokšta, kad mokytume.²⁰

Buvimas Bažnyčios nariu ir kunigystės turėjimas niekur mūsų nenuves, jei būsime neverti. Viešpats sakė, jog kiekviena mūsų trokštama palaima pagrįsta paklusnumu Jo įsakymams. Galime apgauti kaimynus, galime apgauti save mintimi, kad elgiamės normaliai, bet jei nesilaikome mūsų Dangiškojo Tėvo įsakymų, jei nevertai naudojame šią šventą ir tokią brangią kunigystę, mums niekada neatsiras vietos celestialinėje karalystėje.²¹

Jums, broliai, …buvo suteikta šventa galimybė, šventas pasitikėjimas. Gavote šventosios kunigystės palaiminimus. Jums buvo suteiktas dieviškasis įgaliojimas, o su tuo įgaliojimu įgijote ir pareigą kelti savo balsą ir taip gyventi savo gyvenimą, kad pasaulio žmonės matytų skirtumą tarp Jėzaus Kristaus Evangelijos ir kitų pasaulio organizacijų.²²

Kad ir kur beeitumėte, atminkite faktą, kad atstovaujate Jį, kuris yra mūsų egzistavimo autorius. Jūsų turima kunigystė yra ne Džozefo Smito ar Brigamo Jango, ar kokių kitų namuose ar užsienyje į Bažnyčios vadovybę pašauktų žmonių kunigystė. Jūsų turima kunigystė yra Dievo galia, jums suteikta iš aukštybių. Šventos esybės turėjo būti atsiųstos į žemę… kad sugrąžintų tą šlovingą palaimą, kuri šimtus metų žemėje buvo prarasta. Tikrai turime būti dėkingi už savo palaimas.²³

Meldžiu, kad Viešpats palaimintų mus visus, kad būtume verti turėti kunigystę, kurią Jis mums pasiūlė ir suteikė, kad bet kur mums nuvykus žmonės galėtų sakyti: „Tas žmogus yra Viešpaties tarnas.“²⁴ (Žr. 7 pasiūlymą 51 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.

Pagalvokite apie Prezidento Smito 43–44 puslapiuose apibūdintus išgyvenimus. Ką galime daryti, kad padėtume vaikinams pasiruošti įšventinimams į kunigystės pareigybes? Ką galime daryti, kad padėtume merginoms suprasti kunigystės galios jų gyvenime svarbą? Kodėl vyrams ir moterims svarbu mokytis apie kunigystę?
Kodėl be to, kad mokytų Evangelijos, „Gelbėtojui buvo būtina… sugrąžinti dieviškąjį įgaliojimą“ (p. 44) žemiškosios tarnystės metu?
Perskaitykite 45 puslapį ir pirmąją pastraipą 46 puslapyje. Kodėl, jūsų manymu, Viešpats leidžia Savo įgaliojimą gauti visiems vertiems vyrams, užuot leidęs jį gauti keliems formalų parengimą gavusiems vyrams?
Prezidentas Smitas kalbėjo apie dėl kunigystės „vyrų ir moterų gyvenimuose vykstantį vystymąsi“? (p. 46). Ką jums reiškia šis teiginys? Ką galite daryti, kad puoselėtumėte kunigystės galią ir įtaką savo gyvenime?
Peržvelgę 46 puslapyje prasidedančią pastraipą, apgalvokite, ką atsakytumėte, jei kas nors jums užduotų Prezidentui Smitui pateiktą klausimą: „Kiek naudingiau priklausyti jūsų Bažnyčiai negu kuriai nors kitai?“
Išstudijuokite 48 puslapyje prasidedantį poskyrį. Kokių „neįkainojamų palaiminimų“ esate gavę dėl kunigystės?
Studijuodami paskutinį mokymų poskyrį (p. 48–50), ieškokite ten paminėtų pareigų, kurios, pasak Prezidento Smito, įgyjamos kartu su kunigyste. Ką gali daryti kunigystės kvorumo nariai, kad palaikytų vienas kitą savose pareigose? Kaip moterys gali padėti kunigystę turintiesiems ištikimai vykdyti tas pareigas? Ką gali daryti kunigystę turintieji, kad palaikytų moteris jų dieviškuose vaidmenyse?

Susijusios Raštų ištraukos: Jono 15:16; Almos 13:1–3, 6–10; Doktrinos ir Sandorų 84:19–22; Džozefas Smitas–Istorija 1:68–72; Tikėjimo Teiginiai 1:5

Pagalba mokytojui: „Liudykite visuomet, kada tik Dvasia skatina tai daryti, o ne tik kiekvienos pamokos pabaigoje. Suteikite progas jūsų mokomiems žmonėms išsakyti savo liudijimus.“(Teaching, No Greater Call p. 45.)

„Norėčiau žinoti, ar, įšventinus berniuką diakonu, jo tėvas padeda jam pajusti, jog dabar jis turi kažką amžinai svarbaus“

„Pirmiau kunigystę turėję vyrai atėjo ir suteikė tą kunigystę nuolankiems žmonėms“