Džordžo Alberto Smito gyvenimas ir tarnystė

Vieną dieną, tarnaudamas Bažnyčios Prezidentu, Džordžas Albertas Smitas gavo nuotrauką su tokia žinute: „Siunčiu jums šią nuotrauką, nes ji gerai iliustruoja, koks, mūsų įsitikinimu, esate žmogus.“ Tai buvo Prezidento Smito, besikalbančio su moterimi ir jos keturiais mažais vaikais, nuotrauka. Tą dieną Prezidentą Smitą, beskubantį į traukinį, sustabdė viena motina, tikėdamasi, kad jos vaikai turės progą paspausti ranką Dievo pranašui. Tą akimirką stebėtojas ir buvo užfiksavęs nuotraukoje.

Žinutėje toliau buvo rašoma: „Mes taip branginame [tą nuotrauką], nes, būdamas toks užsiėmęs, nors ir skubėdamas į mašiną ir po to į laukiantį traukinį, jūs vis tiek skyrėte laiko paspausti ranką kiekvienam tos šeimos vaikui.“¹

Panašūs gerumo darbai apibūdina Džordžo Alberto Smito gyvenimą ir tarnystę. Tiek išreikšdamas meilę ir padrąsinimą kaimynui, turinčiam sunkumų su tikėjimu, tiek organizuodamas didžiulę gerovės programą, kad pamaitintų tūkstančius žmonių, Džordžas Albertas Smitas gyveno laikydamasis Gelbėtojo įsakymo: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Morkaus 12:31).

Ankstyvieji metai, 1870–1890 m.

Džordžas Albertas Smitas gimė 1870 m. balandžio 4 d. Džono Henrio ir Saros Far Smitų šeimoje, kukliuose jų namuose Solt Leik Sityje. Smitų šeima turėjo didelį tarnystės Dievo karalystėje paveldą. Džordžo Alberto tėvas vėliau tarnavo Dvylikos Apaštalų Kvorume ir Pirmojoje Prezidentūroje. Jo senelis ir bendravardis Džordžas A. Smitas buvo Pranašo Džozefo Smito pusbrolis ir vienas pirmųjų pastarųjų dienų šventųjų pionierių, 1847 m. įžengusių į Druskos ežero slėnį; Džordžas A. Smitas taip pat buvo Apaštalas ir Prezidento Brigamo Jango patarėjas. Džordžo Alberto prosenelis Džonas Smitas tarnavo Bažnyčios Patriarchu ir pirmuoju Solt Leik Sičio kuolo prezidentu. O senelis iš motinos pusės Lorinas Faras buvo Ogdeno, Jutoje, pirmasis meras ir pirmasis to miesto kuolo prezidentas.

Džordžas Albertas Smitas mylėjo savo tėvus ir žavėjosi jais. Jis gerbė savo tėvą už tai, kad šis mokė jį ištiesti pagalbos ranką stokojantiesiems,² ir gyrė savo motiną už jos pasiaukojimą auginti šeimą Evangelijoje. Jis prisiminė: „Nors buvome labai neturtingi, o man būnant penkerių, tėvas tarnavo misijoje, neprisimenu, kad būčiau girdėjęs mamą skundžiantis ar matęs ją verkiant dėl ją supančių aplinkybių. Nepažinojau nieko kito, kas mokėtų taip išmintingai panaudoti pinigus kaip ji. […]

„[…] Kai tėvas buvo išvykęs į misiją, mama užėmė jo vietą ir jam nesant ji tikrai buvo namų galva. Mes meldėmės kartu, laiminome maistą, ir ligos atveju ji pakviesdavo vyresniuosius, nes stipriai tikėjo evangelijos apeigomis. Ji visada griežtai mokėjo dešimtinę, ir, kiek galėjau pastebėti, jai niekada nekilo net mintis, kad gal būt čia yra kažkokia klaida ir „mormonizmas“ nėra tiesa. Ji visa savo siela tikėjo tuo.“³

Džordžas Albertas Smitas ypatingai prisimindavo, kaip motina mokė jį melstis ir pasitikėti, kad Dievas atsakys: „Kai galvoju apie savo motinos įtaką man, mažam [berniukui], užlieja pagarbumo jausmas ir ašaros. […] Prisimenu, tarytum tai buvo vakar, ji paėmė mane už rankos ir nusivedė laiptais į antrą aukštą. Ten atsiklaupiau priešais ją ir laikiau jos ranką, kai ji mokė mane melstis. Dėkui Dievui už tas motinas, kurios savo širdyse turi Evangelijos dvasią ir trokšta laiminti. Galėčiau dabar pakartoti tą maldą, o nuo tada, kai ją išmokau, praėjo labai daug laiko. Tai suteikė man įsitikinimą, kad turiu Dangiškąjį Tėvą, ir patikino, kad Jis girdi ir atsako į maldas. Kai buvau vyresnis, mes vis dar gyvenome dviaukščiame karkasiniame name, ir vėjui smarkiai pučiant jis siūbuodavo tarytum tuoj apsivers. Kartais taip bijodavau, kad negalėdavau miegoti. Mano lova buvo atskirame mažame kambarėlyje, ir ne kartą naktį išlipdavau iš jos, atsiklaupdavau ir prašydavau savo Tėvo danguje, kad pasirūpintų namu, apsaugotų jį, kad nesubyrėtų į dalis, ir grįždavau į savo mažytę lovą toks įsitikinęs, kad būsiu apsaugotas nuo blogio, tarytum laikyčiau savo Tėvo ranką.“⁴

Prisimindamas savo vaikystę Džordžas Albertas Smitas sakė:

„Mano tėvai gyveno labai kukliai, bet šlovinu savo Kūrėją ir iš visos širdies jam dėkoju, kad atsiuntė mane į jų namus.

[…] dar būdamas berniuku sužinojau, kad tai yra Viešpaties darbas. Sužinojau, kad žemėje gyvena pranašai. Sužinojau, kad Visagalio įkvėpimas veikia tuos, kurie gyvena taip, kad džiaugtųsi tuo.

[…] Esu dėkingas už savo prigimtines teises, esu dėkingas už gimdytojus, kurie savo namuose mane mokė Jėzaus Kristaus evangelijos ir rodė pavyzdį.“⁵

Jaunasis Džordžas Albertas Smitas buvo laimingas, žaismingas berniukas. Draugai vertino jo linksmą būdą, o jam patiko linksminti juos armonikėle, bandža, gitara ir juokingų dainų repertuaru. Vis dėlto buvo patyrimų, kurie padėjo jam išsiugdyti stiprų atsakomybės jausmą, kuris jo jauname amžiuje buvo nepaprastas. Būdamas 12 metų, Džordžas Albertas lankė Brigamo Jango akademiją, kur gavo patarimų, ypatingai paveikusių jo gyvenimą. Vėliau jis pasakojo:

„Man pasisekė, kad prie mano mokymo prisidėjo ir daktaras Karlas G. Mezeris, tas puikus pedagogas, kuris buvo didžių mūsų Bažnyčios mokyklų įkūrėjas. […] Mažai ką prisimenu iš to, kas buvo mokoma tais metais, kai buvau ten, bet yra vienas dalykas, kurio tikriausiai niekad nepamiršiu. Tai kartojau daug kartų. […] Vieną dieną daktaras Mezeris atsistojo ir pasakė:

„Jūs turėsite atsakyti ne tik už tai, ką darote, bet turėsite atsakyti net už pačias savo mintis.“

Būdamas berniukas, neįpratęs labai kontroliuoti savo minčių, susidūriau su galvosūkiu, ką turiu daryti, ir tai man nedavė ramybės. Tiesą sakant, tai prilipo prie manęs kaip varnalėša. Praėjus savaitei ar dešimčiai dienų staiga suvokiau, ką jis turėjo omeny. Tada galėjau suprasti, ką tai reiškia. Staiga man atėjo toks jo sakytų žodžių paaiškinimas: juk, žinoma, turėsi atsakyti už savo mintis, nes kai baigsi savo mirtingąjį gyvenimą, pamatysi savo minčių rezultatą. Ta prielaida visą gyvenimą man buvo didi palaima ir įgalino daugeliu atvejų išvengti netinkamų minčių, nes suvokiau, kad mano gyvenimo triūsui pasibaigus, aš būsiu savo minčių rezultatas.“⁶

1882 m. jaunasis Džordžas Albertas namuose prisiėmė didelę atsakomybę, kai jo tėvas, ištarnavęs dvejus metus Dvylikos Kvorume, buvo pašauktas Europos misijos prezidentu. Džono Henrio išvykimas įpareigojo Džordžą Albertą padėti aprūpinant šeimą. Būdamas 13 metų, jis padavė paraišką dirbti Bažnyčiai priklausančiame fabrike ir parduotuvėje Solt Leik Sityje, bet direktorius pasakė, kad finansiškai jie negali sau leisti, ką nors daugiau samdyti. Džordžas Albertas atsakė, jog neprašo, kad jam mokėtų, o tik prašo darbo. Jis pridūrė: „Žinau, jei būsiu ko nors vertas, man tikrai užmokės.“⁷ Pozityvus nusiteikimas jam pelnė gamyklos darbininko vietą su savaitiniu 2,5 dolerio užmokesčiu, o jo stipri darbo drausmė netrukus padėjo jam pakilti į geresnes pareigas toje kompanijoje.

Būdamas 18 metų, jis rado darbą geležinkelių priežiūros kompanijoje. Dirbant tą darbą, saulės atspindys nuo dykumos smėlio pakenkė jo akims. Tai visam laikui pablogino Džordžo Alberto regėjimą, apsunkino skaitymą ir kėlė nepatogumų visą gyvenimą.

Misionieriška tarnystė ir santuoka, 1891–1894 m.

1891 m. rugsėjį Prezidentas Vilfordas Vudrafas pašaukė Džordžą Albertą Smitą tarnauti trumpalaikėje misijoje pietinėje Jutoje. Jam buvo paskirta dirbti konkrečiai su Bažnyčios jaunimu tame krašte. Keturis mėnesius jis su porininku padėjo steigti jaunimo organizacijas kuoluose ir apylinkėse, sakė kalbas daugelyje susirinkimų ir skatino jaunimą laikytis Bažnyčios standartų.

Grįžęs iš misijos Džordžas Albertas toliau mergino vaikystės meilę Liusę Vudraf, Prezidento Vilfordo Vudrafo anūkę. Jie augo kaip kaimynai, ir Liusė pastebėjo Džordžo Alberto ugdomas charakterio savybes. Žavėdamasi juo ji rašė savo dienoraštyje: „Šįvakar einu gulti su širdimi, dėkinga Dievui,… ir meldžiu, kad Jis suteiktų man stiprybės, kad būčiau vertesnė meilės to, kurį tvirtai tikiu esant vienu geriausiu iš kada nors atsiųstų į žemę vaikinų. Dėl jo gerumo ir geranoriškumo mano akis užlieja ašaros.“⁸

Tačiau Liusei nestigo gerbėjų. Kai kurie iš jų buvo labai pasiturintys ir siūlė jai ekstravagantiškas dovanas. Kita vertus, Džordžas Albertas patraukė Liusę savo pasišventimu Viešpačiui. Jis rašė jai: „Jeigu nori už ko nors ištekėti dėl pinigų, tai nebūsiu aš, nes seniai nusprendžiau, kad nepašvęsiu savęs, savo gyvenimo ar laiko pinigams uždirbinėti, bet tarnauti Viešpačiui ir padėti Jo vaikams šiame pasaulyje.“⁹ Liusė pasirinko, ir 1892 m. gegužės 25 d. ji ir Džordžas Albertas susituokė Jutos Mančio šventykloje. Apeigas atliko Džordžo Alberto tėvas. Tą dieną Liusė savo vyrui padovanojo nedidelį medalioną su savo nuotrauka. Jis prisegė medalioną prie savo kišeninio laikrodžio grandinėles, kur jis kabėjo arti jo širdies, ir beveik kasdien nešiojo jį visą likusį gyvenimą.¹⁰

Jaunavedžiai kartu praleido mažiau nei mėnesį, kol Džordžas Albertas išvyko į dar vieną misiją – šį kartą tai buvo paskyrimas skelbti Evangeliją pietinėse Jungtinėse Valstijose. Nors jie ir žinojo, kad jo išvykimas bus neišvengiamas – pašaukimas buvo paskelbtas trys savaitės iki jų santuokos – išsiskirti vis tiek buvo sunku. Jie abu be galo džiaugėsi, kai po keturių mėnesių Liusė buvo pašaukta tarnauti kartu su savo vyru misijos biure, kur vyresnysis Smitas neseniai buvo paskirtas tarnauti misijos sekretoriumi.

Pietinių Valstijų misijos prezidentas buvo Dž. Goldenas Kimbolas, kuris tuo pačiu metu tarnavo kaip Septyniasdešimties narys. Vyresniojo Smito tarnystės metu prezidentas Kimbolas du kartus turėjo išvykti iš misijos, kad pasirūpintų svarbiais reikalais Solt Leik Sityje: pirmą kartą netrukus po to, kai vyresnysis Smitas tapo misijos sekretoriumi, ir dar kartą – maždaug po vienerių metų. Abiem atvejais prezidentas Kimbolas vyresniajam Smitui paliko daug atsakomybės, susijusios su vadovavimu misijai ir jos reikalų tvarkymu, palaikydamas ir pamokydamas per daugybę laiškų. Bendrai paėmus, vyresnysis Smitas veikiančiuoju misijos prezidentu tarnavo maždaug 16 mėnesių. Prezidentas Kimbolas nerimavo, kad tiek daug laiko turėjo būti išvykęs, bet pasitikėjo savo jaunuoju padėjėju. Laiške vyresniajam Smitui jis rašė: „Manau, kad mano įžvalgumas ir supratingumas, kad ir kokie jie būtų riboti, leidžia man vertinti tavo dorumą ir vertingumą, ir noriu patikinti, kad tikrai tai darau.“¹¹ Kitame laiške jis rašė: „Tegu ši viena mintis visuomet būna svarbiausia: aš vertinu tavo darbus, uolumą ir optimistinį nusiteikimą.“¹²

Prezidentas Kimbolas turėjo daug galimybių būti vyresniojo Smito uolumo ir optimistinio nusiteikimo liudininku. Vieną kartą jie abu keliavo kartu ir buvo pakviesti pernakvoti mažame ręstiniame name. Džordžas Albertas vėliau pasakojo:

„Maždaug vidurnaktį mus pažadino baisus šūkavimas ir rėkavimas, sklindantis iš lauko. Atsisėdę lovose, kad išsiaiškintume, kas vyksta, išgirdome nepadorią kalbą. Naktis buvo apšviesta ryškios mėnesienos, ir lauke galėjome matyti daugybę žmonių. Prezidentas Kimbolas pašoko ir pradėjo rengtis. Vyrai ėmė daužyti į duris ir nepadoriai kalbėdami liepė mormonams išeiti laukan, nes jie ruošiasi juos nušauti. Prezidentas Kimbolas paklausė manęs, ar nesiruošiu keltis ir rengtis, o aš pasakiau jam, kad ne ir kad ruošiuosi likti lovoje, kad esu įsitikinęs, jog Viešpats mumis pasirūpins. Vos po kelių sekundžių kambarį perskrodė šūviai. Matyt, gauja susiskirstė į keturias grupes ir šaudė į namo kampus. Mums virš galvų į visas puses skraidė atplaišos. Akimirką buvo ramu, o po to pasipylė kita šūvių salvė ir dar daugiau atplaišų. Visiškai nejaučiau baimės. Gulėjau visiškai ramus, patirdamas vieną baisiausių savo gyvenimo akimirkų, bet buvau tikras… kad Viešpats apsaugos mane, ir Jis apsaugojo.

Gauja, matyt, nusivylė ir išsiskirstė. Kitą rytą, atidarę duris, radome didelį ryšulį storų hikorijos lazdų, kokiomis Pietuose gaujos mušdavo misionierius.“¹³

Po daugelio metų Džordžas Albertas Smitas papasakojo šį nutikimą savo vaikaičiams, mokydamas juos pasitikėti Viešpačiu. Jis sakė: „Noriu, jog suprastumėte, kad Viešpats pasirūpins jumis pavojingais laikais, jeigu jūs suteiksite jam progą.“¹⁴

Šeimyninis gyvenimas

1894 m. birželį Džordžas Albertas ir Liusė buvo atleisti iš savo misijos. Praėjus porai mėnesių po jų sugrįžimo į Solt Leik Sitį, Liusė gavo palaiminimą iš savo senelio Prezidento Vilfordo Vudrafo, kuriame jai buvo pažadėta, kad ji gimdys vaikus. 1895 m. lapkričio 19 d. ji pagimdė dukrą, kurią jie pavadino Emile, o po ketverių metų gimė kita dukra – Edita. 1905 m. gimė jų paskutinysis vaikas Džordžas Albertas jaunesnysis.

Džordžas Albertas Smitas buvo mylintis tėvas, kurį nepaprastai mylėjo jo vaikai. Edita apie jį rašė: „Mano supratimu, mano tėvas turėjo visas savybes, kurios jį darė brangų savo dukrai. Jis išpildė visus mano su tėvu susijusius lūkesčius.“ Ypatingą įspūdį vaikams paliko tai, kaip Džordžas Albertas elgėsi su savo mylima žmona. Edita rašė: „Tėvo meilės jausmai ir dėmesys mamai buvo nuostabūs. Jis niekada nepraleido progos parodyti jai dėkingumo. Visa, ką jie darė, jie darė drauge, po kruopščių planų ir komandinio darbo. Ji buvo jam brangi. […] Nors mes visi labai mylėjome mamą, esu įsitikinusi, kad jo dėmesys ir švelnumas jai mums, vaikams, ją padarė dar mylimesnę.“¹⁵

Kaip tėvas, Džordžas Albertas Smitas nuoširdžiai stengėsi padėti savo vaikams patirti džiaugsmą, kurį pats jautė gyvendamas pagal Evangeliją. Per vienas Kalėdas, po to, kai dovanos buvo atplėštos, jis paklausė savo jaunųjų dukrų, kaip jos jaustųsi, jei kai kuriuos iš savo žaislų atiduotų vaikams, kurie negavo jokių kalėdinių dovanų. Kadangi mergaitės ką tik gavo naujų žaislų, jos sutiko vargstantiems vaikams atiduoti kai kuriuos savo senuosius žaislus.

„Ar nenorėtumėte taip pat atiduoti kai ką iš naujųjų žaislų?“ – švelniai pasiūlė Džordžas Albertas.

Dukros svyravo, bet galiausiai sutiko atiduoti vieną ar du iš savųjų žaislų. Tada Džordžas Albertas pasiėmė mergaites į tų vaikų, apie kuriuos galvojo, namus, ir jie įteikė dovanas. Ta patirtis buvo tokia pakilėjanti, kad, jiems išėjus, viena iš mergaičių su užsidegimu pasakė: „Dabar eikime ir nuneškime jiems likusius žaislus.“¹⁶

Dvylikos Apaštalų Kvorumas, 1903–1945 m.

1903 m. spalio 6 d., antradienį, Džordžas Albertas Smitas buvo labai užsiėmęs darbe ir tą dieną negalėjo dalyvauti visuotinės konferencijos sesijose. Kai jis išėjo iš biuro, popietinė sesija jau artėjo į pabaigą, taigi jis patraukė namo, planuodamas nusivesti vaikus į mugę.

Sugrįžęs į namus, nustebo radęs minią lankytojų, kurių viena įšėjo į priekį ir šiltai jį pasveikino.

„Ką tai turėtų reikšti?“ – paklausė jis.

„Argi nežinote?“ – atsakė ji.

„Ko nežinau?“

„Na, jus palaikė kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo narį“, – sušuko toji lankytoja.

„To negali būti, – pasakė Džordžas Albertas. – Turbūt įvyko klaida.“

„Pati tai girdėjau“, – nenusileido ji.

„Tai turbūt buvo koks kitas Smitas, – pasakė jis. – Man apie tai nė žodžio nebuvo užsiminta, ir netikiu, kad tai tiesa.“

Sumišusi lankytoja grįžo į Tabernakulį pasidomėti, ar ji nesuklydo. Ten ją informavo, kad ji buvo teisi – Džordžas Albertas Smitas buvo naujausias Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys.¹⁷

Jo dukra Emilė vėliau prisiminė tą vaizdą Smitų namuose: „Atrodė lyg visas Tabernakulis traukė per pievelę į mūsų namus, verkdami ir bučiuodami mamą. Visi sakė, kad tėvas yra apaštalas, ir mes manėme, kad būti apaštalu reiškė, kad nutiko blogiausia, kas tik galėjo žmogui nutikti.“

Netgi po to, kai ta žinia buvo patvirtinta, Džordžas Albertas nusprendė, kad vis dar nusives dukras į mugę, kaip buvo žadėjęs, nors, pasak Emilės, „jis ten beveik nieko nematė. Visą laiką jis praleido stovėdamas nugara į sieną ir kalbėdamas su žmonėmis.“¹⁸

Po dviejų dienų, 1903 m. spalio 8 d., Prezidentas Džozefas F. Smitas aukštutiniame Solt Leiko šventyklos kambaryje Džordžą Albertą Smitą įšventino apaštalu. Po įšventinimo jo paprašė pasidalinti savo jausmais su ten dalyvavusiais Dvylikos Kvorumo nariais. Jis sakė: „Jaučiuosi silpnas ir palyginus su brandesnio amžiaus vyrais stokojantis išminties, bet mano širdis teisi, ir aš nuoširdžiai trokštu tolesnio Viešpaties darbo klestėjimo. […] Turiu gyvą liudijimą apie šio darbo dieviškumą; žinau, kad evangelija atėjo į žemę, pačiam Viešpačiui vadovaujant ir vedant, ir kad išrinktieji pirmininkauti iš tiesų buvo ir yra Jo tarnai. Trokštu ir meldžiuosi, kad galėčiau tyrai ir nuolankiai gyventi, kad savo gyvenime galėčiau turėti teisę būti Dvasios raginimų ir perspėjimų vedamas.“¹⁹

Džordžas Albertas Smitas Dvylikos Kvorume tarnavo beveik 42 metus, įskaitant 2 metus tarnavimo Kvorumo prezidentu. Per tą laiką jis vykdė daug pavedimų ir įvairiausiai laimino žmones visame pasaulyje.

Evangelijos skelbimas ir draugų Bažnyčiai radimas

Vyresnysis Smitas turėjo įgimtą talentą nuraminti žmones ir priešus paversti draugais. Vietinis nepriklausantis Bažnyčiai verslininkas jo laidotuvėse apie jį pasakė: „Jį buvo lengva pažinoti. Jis buvo toks žmogus, kurį norėtumėte pažinoti. Dėl jo draugiškos šypsenos, širdingo rankos paspaudimo ir šilto pasisveikinimo viduj, širdyje, galėjai jausti jo draugystės tau ir aplinkiniams nuoširdumą.“²⁰

Tas talentas buvo vertingas laikais, kai Bažnyčia pasaulyje vis dar nebuvo plačiai žinoma ir daugelis į ją žiūrėjo įtariai. Kartą vykdydamas pavedimą Vakarų Virdžinijoje jis sužinojo, kad miesto valdžios atstovai grasino suimti bet ką, kas skelbs mormonizmą. Vyresnysis Smitas, siekdamas pakeisti tokią politiką, susitiko su miesto valdininku ponu Englu. Vėliau jis rašė savo dienoraštyje: „Kai pirmą kartą kreipiausi į poną Englą, jis buvo labai irzlus ir šiurkščiai informavo mane, kad tame mieste nebūsime toleruojami. […] Pasakiau jam, kad manau, jog jis apie mus buvo neteisingai informuotas, ir norėčiau susėsti su juo ir pasikalbėti. […] Kurį laiką diskutavome apie mormonizmą. Iki man išeinant jis akivaizdžiai suminkštėjo ir paspaudęs man ranką davė savo vizitinę kortelę. Išėjau būdamas tikras, kad pašalinau tam tikrą išankstinį nusistatymą.“²¹ Po trijų dienų vyresnysis Smitas dar kartą apsilankė pas jį ir tą kartą paliko jam Mormono Knygos egzempliorių.²²

Vyresnysis Smitas visada ieškojo progų pasikalbėti su žmonėmis apie Bažnyčią. Kai tik dėl savo pavedimų turėdavo keliauti, jis pasiimdavo keletą Mormono Knygos egzempliorių, Bažnyčios žurnalų ir kitos Bažnyčios literatūros, kuriuos tikėjosi išdalinti. Kadangi Mormono Knyga galingai liudija apie Jėzų Kristų, vyresnysis Smitas manė, kad ji yra ideali kalėdinė dovana, ir dažnai paštu nusiųsdavo jos egzempliorių draugams iš kitų tikėjimų ir netgi įžymiems žmonėms, kurių nė karto nebuvo sutikęs.²³ Su viena tokia kalėdine dovana buvusiame laiške jis rašė: „Po kelių dienų krisčioniškas pasaulis švęs Gelbėtojo gimimą ir tokiu metu priimta prisiminti savo draugus. Todėl tikiu, kad priimsite iš manęs Mormono Knygos egzempliorių. […] Manydamas, kad jūs džiaugsitės turėdamas ją savo bibliotekoje, siunčiu jums ją kaip kalėdinę dovaną.“

Jis gavo tokį atsakymą: „Šiai knygai atsiras vietos mūsų lentynose, ir ji bus be išankstinio nusistatymo kruopščiai perskaityta [nuo viršelio iki viršelio]. Ji negali nepraplėsti pažiūrų ir nesustiprinti tolerancijos dvasios visiems, kurie ją atidžiai skaito.“²⁴

Pilietinė veikla

Vyresnysis Smitas ragino Bažnyčios narius įsitraukti į savo bendruomenes ir panaudoti savo įtaką, kad pagerintų sąlygas pasaulyje. Jis pats, nežiūrint daug jėgų reikalaujančio visuotinio įgaliotinio pašaukimo, buvo įsitraukęs į keletą pilietinių organizacijų. Jis buvo išrinktas Tarptautinio drėkinimo kongreso (International Irrigation Congress) ir Nedrėkinamojo ūkininkavimo kongreso (Dry Farming Congress) prezidentu, ir šešis kart buvo išrinktas Amerikos revoliucijos sūnų nacionalinės bendrijos (National Society of the Sons of the American Revolution) viceprezidentu. Būdamas didelis aviacijos, kaip priemonės visuotiniams įgaliotiniams veiksmingiau vykdyti savo kelionių paskyrimus, šalininkas, vyresnysis Smitas tarnavo Western Air Lines direktorių taryboje. Jis taip pat buvo aktyviai įsitraukęs į Amerikos skautų veiklą ir 1934 m. buvo apdovanotas Sidabriniu buivolu, aukščiausiu skautų organizacijos apdovanojimu. Po Pirmojo pasaulinio karo jis tarnavo Jutos valstijos pagalbos Armėnijai ir Sirijai kampanijos pirmininku ir valstijos atstovu Tarptautinėje aprūpinimo būstu konvencijoje, kurios tikslas buvo rasti pastogę po karo likusiems be namų.²⁵

Iki pašaukimo apaštalu Džordžas Albertas aktyviai dalyvavo politikoje, uoliai agituodamas už kampanijas ir kandidatus, kurie, jo nuomone, galėtų pagerinti visuomenę. Jam tapus visuotiniu įgaliotiniu, jo politinė veikla sumažėjo, tačiau jis toliau rėmė reikalus, kuriais tikėjo. Pavyzdžiui, 1923 m. jis padėjo Jutos valstijos įstatymų leidžiamajam organui pristatyti įstatymo projektą, leidusį pastatyti sanatoriją sergantiems tuberkulioze.²⁶

Kai nuo 1933 iki 1949 m. vyresnysis Smitas tarnavo Paramos akliesiems bendrijos (Society for the Aid of the Sightless) prezidentu, jo užuojauta kitiems buvo ypač akivaizdi. Pats kentėjęs nuo regėjimo sutrikimo, jis ypatingą simpatiją jautė akliesiems. Jis prižiūrėjo Mormono Knygos leidimą Brailio raštu ir pradėjo programą, padedančią akliesiems mokytis skaityti Brailio raštu ir kitais būdais prisitaikyti prie savo negalios. Dėl jo pastangų tie, kuriems jis tarnavo, mylėjo jį. Viena Paramos akliesiems bendrijos narė savo dėkingumą vyresniajam Smitui išreiškė eilėraščiu, kurį jam pristatė jo septyniasdešimtojo gimtadienio proga:

Kai gyvenimas skaudžiai audringomis rankomis muša
Ir karčios ašaros krinta;
Kai nedraugiška žiema mano sielą šaldo
Ir tuščias aidas kviečia –
Tuomet grįžteliu nekantriai vildamasi,
Nors išsekusi ir klupdama,
Jog rasiu supratingą širdį,
Kurioje dega draugiška liepsna –
Širdį, kurioje nuolaidi išmintis gyvena,
Užjaučiančią ir mielą,
Kurios tikėjimas Dievu ir žmogumi mokė
Tokio pat tikėjimo akląjį. […]

Nors švelnus, meilingas jo veidas
Nuo mūsų atskirtas,
Mes regim maloningą išmintį
Jo širdies supratingos;
Jaučiam jo sielos ramybę
Ir savą ramybę atrandam;
Mes girdim jo tylią maldą, atskleidžiančią,
Kad vieni mes neiname;
Jo tikėjimas mumis suteiks mums jėgos,
Sunkiai žengiant nematomu keliu;
Mūsų sielas pakylės žmogus
Bendrystėje su Dievu.27

Asmeninės ligos ir kiti išmėginimai

Džordžo Alberto Smito sveikata didesnę gyvenimo dalį nebuvo ypatingai gera. Nors jam patiko plaukioti, jodinėti ir užsiimti kitomis aktyviomis veiklomis, kūnas buvo netvirtas ir dažnai silpnas. Be įsisenėjusios akių problemos, vyresnysis Smitas visą savo gyvenimą kentėjo nuo skrandžio ir nugaros skausmų, nuolatinio nuovargio, širdies ligos ir daugelio kitų negalavimų. Daugybės pareigų sukeltas stresas ir spaudimas taip pat jį paveikė, nors iš pradžių jis nenorėjo dėl sveikatos sulėtinti tempo. Dėl to nuo 1909 iki 1912 m. jis kovojo su tokia sunkia liga, kad dėl jos buvo prikaustytas prie lovos ir negalėjo vykdyti savo pareigų Dvylikos Kvorume. Tai buvo labai sunkus metas vyresniajam Smitui, kuris žūt būt norėjo grįžti prie savo tarnystės. Jo tėvo mirtis 1911 m. ir rimtas gripo priepuolis, kamavęs jo žmoną, dar labiau apsunkino vyresniojo Smito sveikimą.

Po kelių metų jis papasakojo tuo metu patirtą įvykį:

„Prieš keletą metų sunkiai sirgau. Tiesą sakant, manau, visi, išskyrus mano žmoną, mane buvo nurašę. […] Buvau toks nusilpęs, kad vos begalėjau pajudėti. Netgi norint apsiversti lovoje prireikdavo ilgų ir varginančių pastangų.

Vieną dieną tokiomis sąlygomis nebejaučiau mane supusios aplinkos ir maniau, kad išėjau Anapus. Pastebėjau, kad stoviu nugara į didelį ir gražų ežerą, o veidu – į didelį mišką. Nesimatė jokio žmogaus, ir nebuvo nei valties ežere, nei jokių kitų priemonių, parodančių, kaip galėjau tenai patekti. Suvokiau ar man atrodė, jog suvokiu, kad užbaigiau savo mirtingojo gyvenimo darbus ir grįžau namo. […]

Pradėjau dairytis ir netrukus aptikau takelį miške, kuriuo tikriausiai nebuvo dažnai vaikščiojama, ir jis buvo beveik apaugęs žole. Ėjau tuo taku ir po kurio laiko, kai buvau nuėjęs nemažą atstumą mišku, pamačiau link manęs einantį vyrą. Pastebėjau, kad jis labai stambus vyras, ir nuskubėjau jį pasitikti, nes atpažinau, kad tai buvo mano senelis [Džordžas A. Smitas]. Mirtingame gyvenime jis svėrė virš 136 kilogramų, todėl galite suprasti, kad jis buvo labai stambus žmogus. Prisimenu, koks buvau laimingas, matydamas jį ateinant. Man buvo duotas jo vardas, ir aš visuomet didžiavausi tuo.

Priartėjęs per porą metrų, senelis sustojo. Tai kvietė sustoti ir mane. Tada – ir aš norėčiau, kad berniukai, mergaitės ir jaunuoliai niekada to nepamirštumėte, – jis pažiūrėjo į mane labai įdėmiai ir pasakė:

„Norėčiau sužinoti, ką padarei su mano vardu.“

Priešais mane pralėkė viskas, ką kada nors buvau padaręs, tarytum besikeičiantys ekrane paveikslėliai – viskas, ką buvau padaręs. Staiga ta atgijusi praeitis užplūdo tą akimirką, kai stovėjau tenai. Priešais mane pralėkė visas mano gyvenimas. Nusišypsojau ir žiūrėdamas į savo senelį pasakiau:

„Su tavo vardu nesu padaręs nieko, ko turėtum gėdytis.“

Jis paėjo į priekį, apkabino mane, ir kai jis tai padarė, vėl pajutau mane supančią žemišką aplinką. Mano pagalvė buvo tokia šlapia, tarytum apipilta vandeniu – šlapia nuo dėkingumo, kad galėjau nesigėdydamas atsakyti, ašarų.

Daug kartų apie tai galvojau ir noriu jums pasakyti, kad nuo tada, labiau nei bet kada, stengiausi rūpintis tuo vardu. Taigi noriu pasakyti berniukams ir mergaitėms, vaikinams ir merginoms, Bažnyčios ir viso pasaulio jaunimui: „Gerbkite savo tėvus ir motinas. Gerbkite jums duotus vardus.“²⁸

Galiausiai vyresnysis Smitas atgavo jėgas ir iš savo išbandymo pakilo su atnaujintu dėkingumo už tiesos liudijimą jausmu. Kitoje visuotinėje konferencijoje jis pasakė šventiesiems: „Pastaruosius metus praleidau mirties šešėlio slėnyje, būdamas taip arti kitos pusės, jog esu tikras, kad [jei ne] ypatingas mūsų Dangiškojo Tėvo palaiminimas, nebūčiau čia pasilikęs. Tačiau tas liudijimas, kuriuo mane palaimino mano Dangiškasis Tėvas, nė akimirką nenusilpo. Kuo arčiau kitos pusės buvau, tuo didesnis buvo mano įsitikinimas, kad evangelija yra tikra. Dabar, kai mano gyvybė išsaugota, džiūgauju galėdamas liudyti, kad žinau, jog evangelija yra tikra, ir visa savo siela dėkoju savo Dangiškajam Tėvui, kad jis man tai apreiškė.“²⁹

Vėlesniais metais įvairios fizinės negalios ir kiti išbandymai ir toliau spaudė vyresnįjį Smitą. Galbūt didžiausias jo išmėginimas buvo nuo 1932 iki 1937 m., kai jo žmona Liusė sirgo artritu ir neuralgija. Ją kamavo didelis skausmas, ir 1937 m. jai reikėjo beveik nuolatinės priežiūros. Tada 1937 m. balandį ją ištiko širdies smūgis, kuris vos neatėmė jai gyvybės ir dar labiau ją susilpnino.

Nors vyresnysis Smitas nuolat išgyveno dėl Liusės, bet ir toliau, kiek galėdamas, vykdė savo pareigas. 1937 m. lapkričio 5 d. jis kalbėjo draugo laidotuvėse, ir kai po kalbos atsisėdo, kažkas jam perdavė raštelį, kuriame buvo rašoma, kad kuo greičiau grįžtų namo. Vėliau savo dienoraštyje jis rašė: „Iš karto išėjau iš maldos namų, bet mano brangioji žmona iškvėpė paskutinį atodūsį dar prieš man grįžtant namo. Man kalbant laidotuvėse ji merdėjo. Aš netekau atsidavusios pagalbininkės, ir be jos būsiu vienišas.“

Iki Liusės mirties jiedu su Džordžu Albertu santuokoje buvo išgyvenę truputį ilgiau nei 45 metus. Jai buvo 68 metai. Nors labai ilgėjosi žmonos, vyresnysis Smitas žinojo, kad išsiskyrimas yra tik trumpalaikis, ir tas žinojimas teikė jam stiprybės. Jis rašė: „Nors mano šeima yra didžiai prislėgta, mus guodžia įsitikinimas, kad su mama vėl susijungsime, jeigu išliksime ištikimi. Ji buvo ištikima, paslaugi, rūpestinga žmona ir mama. Ji vienaip ar kitaip kentėjo šešerius metus ir, esu tikras, kad tenai yra laiminga su savo mama ir kitais artimaisiais. […] Viešpats buvo maloningiausias ir pašalino bet kokį slegiantį mirties jausmą, už ką esu be galo dėkingas.“³⁰

Europos misijos prezidentas

1919 m. Prezidentas Hiberis Dž. Grantas, neseniai palaikytas kaip Bažnyčios Prezidentas, pašaukė vyresnįjį Smitą pirmininkauti Europos misijai. Kalbėdamas visuotinėje konferencijoje vos keletą dienų iki išvykimo vyresnysis Smitas pasakė:

„Norėčiau jums, mano broliai ir seserys, pasakyti, kad laikau tai garbe – ne, daugiau nei garbe, aš laikau tai labai didele palaima – kad Viešpats pakėlė mane iš silpnos būklės, kurioje ne taip seniai buvau, sugrąžindamas mane į tokią sveikatos būklę, kad broliai jautė, jog galėčiau tarnauti misijoje užsienyje. […]

[…] Kitą trečiadienį tikiuosi važiuoti traukiniu iki pakrantės, o tada persikelti per vandenyną į misijos lauką, į kurį buvau pašauktas. Dėkui Dievui už galimybę ten vykti. Esu dėkingas, kad šios tiesos pažinimas pasiekė mano sielą.“³¹

Tuo metu Europa vis dar išgyveno Pirmojo pasaulinio karo, kuris pasibaigė vos prieš kelis mėnesius, padarinius. Dėl karo Europoje buvo labai mažai misionierių, ir viena iš vyresniojo Smito užduočių buvo padidinti jų skaičių. Tačiau dėl įtemptos ekonominės pokario Europos situacijos vyriausybės nenorėjo suteikti reikalingų vizų. Situaciją dar labiau sunkino vis dar vyravęs didelis nesupratimas ir išankstinis nusiteikimas prieš pastarųjų dienų šventuosius. Siekdamas pagerinti Bažnyčios įvaizdį, vyresnysis Smitas susitiko su daugeliu vyriausybių atstovų ir kitų iškilių veikėjų. Aiškindamas misionierių Europoje ir visame pasaulyje vaidmenį, jis dažnai sakydavo: „Išlaikykite visa kas gera pas jus, išlaikykite visa, ką Dievas jums davė, kas praturtina jūsų gyvenimą, o tada leiskite mums pasidalinti su jumis kai kuo, kas padidins jūsų laimę ir pasitenkinimą.“³² Pasak vieno iš misionierių, tarnavusių jam vadovaujant, „savo meistrišku, geru būdu jis pelnė jų pagarbą ir draugystę ir užtikrino lengvatas misionieriams, kurių anksčiau nebuvo.“³³

Baigiantis tarnystei, 1921 m. vyresniajam Smitui buvo pavykę padidinti Europoje tarnaujančių misionierių skaičių ir pakeisti tam tikras klaidingas nuomones apie pastarųjų dienų šventuosius. Jis taip pat pelnė draugų Bažnyčiai ir dar daug metų laiškais palaikė su jais ryšį.

Bažnyčios istorinių vietų išsaugojimas

Vyresniajam Smitui patiko pasakoti kitiems apie Bažnyčią ir didžius jos istorijos įvykius. Savo tarnystėje jis daug prisidėjo prie tos istorijos išsaugojimo, kuriant paminklus ir kitaip pažymint žymias Bažnyčios istorijos vietas. Kaip rašė vienas jo bendradarbių, „jis tikėjo, kad patraukdamas jaunesniosios kartos dėmesį į jų protėvių pasiekimus, jis atliks svarbų darbą“.³⁴

Kaip jaunas apaštalas, jis nuvyko į Palmyrą, Niujorko valstijoje, ir tarėsi dėl Džozefo Smito vyresniojo ūkio pirkimo Bažnyčios vardu. Būdamas Niujorko valstijoje, jis taip pat aplankė vyrą, vardu Plinis Sekstonas, kuriam priklausė Kumoros kalva, vieta, kurioje Džozefas Smitas gavo aukso plokšteles. Ponas Sekstonas nenorėjo tos žemės parduoti Bažnyčiai, bet juodu su vyresniuoju Smitu vistiek tapo draugais. Iš dalies dėl gerų vyresniojo Smito santykių su ponu Sekstonu Bažnyčia galiausiai galėjo įsigyti tą sklypą ir tenai pašventinti paminklą.

1930 metais Bažnyčios įkūrimo šimtosioms metinėms vyresnysis Smitas padėjo įkurti Jutos Pionierių kelių ir žymių vietų asociaciją (Utah Pioneer Trails and Landmarks Association) ir buvo išrinktas pirmuoju jos prezidentu. Per kitus 20 metų ta organizacija pastatė daugiau nei 100 paminklų ir paminklinių lentų, dauguma kurių įamžino pionierių žygį į Druskos ežero slėnį. Vyresnysis Smitas pašventino daugumą tų paminklų.³⁵

Aiškindamas Bažnyčios susidomėjimą istorinėmis vietomis, jis rašė: „Yra tradicija statyti paminklus žmonėms, siekiant išsaugoti jų atminimą. Statomi paminklai žmonių atmintyje taip pat visam laikui įamžina didžius įvykius. […] Yra daug svarbių vietų, kurios pamirštamos, ir žmonės jautė, kad reikia jas deramai pažymėti, kad vėliau gyvenantys atkreiptų dėmesį į svarbius įvykius.“³⁶

Kaip žmogus, kurio senelis su pionieriais keliavo į Jutą, vyresnysis Smitas jautė gilią pagarbą tiems pirmiesiems Bažnyčios nariams, kurie dėl savo tikėjimo tiek daug paaukojo. Kalbėdamas Paramos bendrijai, jis papasakojo, ką patyrė atkurdamas rankinių vėžimėlių pionierių kelionės maršrutą:

„Mes priėjome tą kelio dalį, kur Martino rankinių vėžimėlių grupė neteko tiek daug žmonių. Kiek galėdami tiksliau nustatėme jų stovyklavietės vietą. Ten dalyvavę tos grupės dalyvių palikuonys padėjo pastatyti paminklinę lentą. Tada priėjome Rok Kryką; prieš metus ten buvome pastatę laikiną paminklinę lentą. Tuo metų laiku visur augo nuostabios laukinės gėlės, daugiausiai buvo laukinio iriso, ir grupės nariai priskynė šių gėlių ir švelniai padėjo ant akmenų sampylos, kuri buvo sukrauta prieš metus. […] Ten viename kape buvo palaidota 15 Bažnyčios narių, kurie mirė nuo alkio ir šalčio.

Žinote, yra momentų ir vietų, kur mes tarytum priartėjame prie mūsų Dangiškojo Tėvo. Kai susėdome aplinkui laužą tame mažame Rok Kryko slėnyje, kur Vilio rankinių vėžimėlių grupę ištiko nelaimė, mes, tų pionierių, kurie persikėlė per tas lygumas vasaros karštyje ir žiemos speige, palikuonys, pasakojome mūsų protėvių istorijas. […] Tai buvo žavinga proga. Mūsų labui buvo atkartota istorija.

[…] Man atrodė, kad buvome akivaizdoje tų, kurie atidavė viską, kad galėtume turėti Evangelijos palaimas. Atrodė, kad jautėme Viešpaties artumą.

Išeidami liejome ašaras – nes abejoju, ar bent vieno žmogaus iš 30–40 žmonių grupės akys buvo sausos – mūsų širdis palietė ta įtaka, kuri jautėsi dėl to mažo susirinkimo, ir viena gera sesuo paėmė mano ranką ir pasakė: „Broli Smitai, nuo šiol būsiu geresnė moteris.“ Toji moteris… buvo viena geriausių moterų, bet manau ją paveikė, kaip turbūt daugelį iš mūsų, tas faktas, jog kažkaip jautėme, kad neatitikome tų idealų, kurie buvo mūsų sielose. Ten palaidoti žmonės ne tik atidavė savo gyvenimo dienas, bet atidavė pačią gyvybę kaip savo tikėjimo šio darbo dieviškumu įrodymą. […]

Jeigu šios organizacijos [Paramos bendrijos] narės bus tokios ištikimos kaip tie, kurie guli palaidoti tose lygumose, kurie su tikėjimu Viešpačiu drąsiai sutiko savo problemas, jūs papildysite daugybę savo pasiekimų ir jums bei jūsų šeimoms liesis mylinčiojo Tėvo palankumas.“³⁷

Bažnyčios Prezidentas, 1945–1951 m.

Ankstyvą 1945 m. gegužės 15 d. rytą vyresnįjį Smitą, važiuojantį traukiniu rytinėse Jungtinėse Valstijose, pažadino geležinkelio darbuotojas su žinia, kad mirė Prezidentas Hiberis Dž. Grantas, kuris tuo metu buvo Bažnyčios Prezidentas. Vyresnysis Smitas kuo skubiausiai persėdo į kitą traukinį ir grįžo į Solt Leik Sitį. Vos po kelių dienų Džordžas Albertas Smitas, kaip ilgiausiai tarnavęs Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, buvo palaikytas kaip aštuntasis Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Prezidentas.

Pirmoje savo, kaip Bažnyčios Prezidento, visuotinės konferencijos kalboje jį palaikiusiems šventiesiems jis sakė: „Galvoju, ar kas nors dar čia jaučiasi toks silpnas ir nuolankus, kaip prieš jus stovintis vyras.“³⁸ Savo šeimos nariams jis išreiškė panašius jausmus: „Nenorėjau šių pareigų. Nesijaučiau joms tinkamas. Bet jos mane užklupo, ir aš jose tarnausiu, kiek galiu geriausiai. Noriu, kad visi žinotumėte, kad ką bedarytumėte Bažnyčioje, pradedant [namų] mokymu ir baigiant pirmininkavimu kuolui, jeigu darysite geriausiai kiek galite, jūsų pareigos bus tiek pat svarbios, kiek ir manosios.“³⁹

Buvo daug tokių, kurie jautė, kad Prezidento Smito talentai nepaprastai tiko šiam pašaukimui. Vienas iš visuotinių įgaliotinių, kalbėjusių netrukus po Prezidento Smito palaikymo toje konferencijoje, išsakė tokį įsitikinimą: „Dažnai yra sakoma, kad Viešpats užaugina tam tikrą žmogų, kad tas atliktų tam tikrą misiją. […] Ne man sakyti, kokia konkreti misija laukia Prezidento Džordžo Alberto Smito. Tačiau žinau, kad dar niekada pasaulio istorijoje taip smarkiai nereikėjo meilės tarp brolių, kaip reikia dabar. Be to, žinau, kad nepažįstu kito vyro, kuris taip mylėtų žmonijos šeimą, tiek asmenis, tiek bendrai, giliau, nei myli Prezidentas Džordžas Albertas Smitas.“⁴⁰

Pagalba vargšams po Antrojo pasaulinio karo

Antrasis pasaulinis karas baigėsi vos keli mėnesiai po to, kai Džordžas Albertas Smitas tapo Bažnyčios Prezidentu. Europoje karas skurstančiais ir be namų paliko tūkstančius žmonių, ir Prezidentas Smitas greitai mobilizavo Bažnyčios gerovės išteklius, kad suteiktų pagalbą. Prezidentas Gordonas B. Hinklis vėliau apie tą darbą sakė: „Buvau tarp tų, kurie čia, Solt Leik Sityje, naktimis dirbo Gerovės aikštėje kraudami produktus į vagonus, vežusius maistą į uostą, iš kur jis buvo plukdomas anapus jūros. Kai buvo pašventinta Šveicarijos šventykla [1955 m.] ir daug šventųjų į šventyklą atvyko iš Vokietijos, girdėjau kai kuriuos iš jų su ašaromis, riedančiomis skruostais, dėkojant už jų gyvybes išgelbėjusį maistą.“⁴¹

Prezidentas Smitas taip pat žinojo, kad po tokio niokojančio karo pasaulio žmonės turi didelių dvasinių poreikių. Todėl jis ėmėsi reorganizuoti misijas šalyse, kur karas sustabdė misionierišką darbą, ir skatino šventuosius savo asmeniniame gyvenime laikytis taikos Evangelijos. Netrukus po karo pabaigos jis pasakė: „Geriausias dėkingumo įrodymas šiuo metu – tai daryti viską, ką galime, kad atneštume laimę į šį liūdną pasaulį, nes visi esame mūsų Tėvo vaikai, ir visi savo buvimu pasaulyje privalome paversti jį laimingesne vieta.

Visiems, kam reikia, rodykime gerumą ir supratingumą, nepamiršdami tų, kurie daug neteko; ir džiaugdamiesi taika nepamirškime tų, kurie, sumokėdami už taiką, neteko savo mylimųjų. […]

Meldžiuosi, kad žmonės atsigręžtų į Dievą ir paklustų Jo keliams, ir taip išgelbėtų pasaulį nuo ateities konfliktų ir naikinimo. Meldžiuosi, kad tik iš mūsų Dangiškojo Tėvo ateinanti ramybė gyventų visų liūdinčių širdyse ir namuose.“⁴²

Padidėjusios galimybės dalintis Evangelija

Prezidentas Smitas ir toliau vos pasitaikius progai dalinosi Evangelija su kitais, o jo naujose pareigose tų progų gausėjo. 1946 m. gegužę Prezidentas Smitas tapo pirmuoju Bažnyčios Prezidentu, aplankiusiu šventuosius Meksikoje. Čia Prezidentas Smitas ne tik susitiko su Bažnyčios šventaisiais, kalbėjo didelėje konferencijoje, bet susitiko ir su keletu aukšto rango Meksikos pareigūnų ir kalbėjosi su jais apie sugrąžintąją Evangeliją. Susitikime su Meksikos prezidentu Manueliu Kamaču Prezidentas Smitas ir jo palydovai paaiškino: „Mes atėjome su ypatinga žinia jums ir jūsų žmonėms. Mes esame čia, kad papasakotume jums apie jūsų protėvius ir sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Evangeliją. […] Turime knygą, kurioje… pasakojama apie didį pranašą, kuris su šeima ir kitais išvyko iš Jeruzalės 600 m. prieš Kristaus gimimą ir atvyko į… šią didžią Amerikos žemę, jiems žinomą kaip „pažado žemę, kuri yra rinktinė tarp visų kitų žemių“. Šioje Mormono Knygoje taip pat pasakojama apie Jėzaus Kristaus apsilankymą šiame kontinente ir kad Jis įkūrė Savo Bažnyčią ir išsirinko dvylika mokinių.“

Prezidentas Kamačas, išreiškęs pagarbą ir susižavėjimą pastarųjų dienų šventaisiais, gyvenusiais jo šalyje, labai susidomėjo Mormono Knyga ir paklausė: „Ar galėčiau gauti Mormono Knygos egzempliorių? Dar nesu apie ją girdėjęs.“ Tada Prezidentas Smitas padovanojo jam knygos egzempliorių ispanų kalba odiniais viršeliais, kurios pradžioje buvo pateiktos ypatingos svarbos ištraukos. Prezidentas Kamačas pasakė: „Perskaitysiu visą knygą, nes tai labai įdomu man ir mano žmonėms.“⁴³

Pionierių atvykimo šimtmečio minėjimas

Vienas ryškiausių Džordžo Alberto Smito šešių metų tarnystės Bažnyčios Prezidentu įvykių buvo 1947 metais, kai Bažnyčia minėjo pionierių atvykimo į Druskos ežero slėnį šimtmetį. Prezidentas Smitas prižiūrėjo minėjimą, kuris patraukė nacionalinį dėmesį ir kurio kulminacija buvo paminklo Štai ta vieta (This is the place) Solt Leik Sityje, netoli vietos, kur pionieriai pirmiausiai įžengė į slėnį, pašventinimas. Nuo 1930 m. Prezidentas Smitas buvo užsiėmęs paminklo pionierių pasiekimams ir tikėjimui pagerbti planavimu. Jis taipogi pasirūpino, kad paminklas pagerbtų ir to laikmečio ankstyvuosius tyrinėtojus, kitų tikėjimų misionierius ir svarbius Amerikos indėnų vadovus.

Paminklo Štai ta vieta (This is the place) pašventinimo metu Džordžas K. Morisas, tuometinis Rytinių valstijų misijos prezidentas, atkreipė dėmesį į draugiškumo dvasią, kurią jis priskyrė Prezidento Smito įdirbiui: „Prezidento Smito indėlis į brolystę ir toleranciją atsispindėjo pašventinimo ceremonijoje. […] Paties paminklo skulptūroje – kiek pavyko atskirų asmenų skulptūrose – nepriklausomai nuo rasės ar religijos buvo pagerbti vyrai, kūrę vakarų tarpukalnės regiono istoriją iki mormonų pionierių. Kai buvo ruošiama pašventinimo ceremonijos programa, būtent Prezidentas Smitas pageidavo, kad be valstijos, apygardos ir miesto pareigūnų dalyvautų ir pagrindinių religinių grupių atstovai. Katalikų kunigas, protestantų vyskupas, žydų rabinas ir Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios atstovai buvo pagrindiniai kalbantieji. Vienas svečias iš rytinių valstijų po programos pastebėjo: „Šiandien patyriau dvasinį pakartotinį krikštą. Tai, ką mačiau, negalėjo įvykti niekur kitur pasaulyje. Šiandien parodyta tolerancijos dvasia buvo nuostabi.“⁴⁴

Nors 18 metrų aukščio paminklas buvo įspūdingas, Prezidentas Smitas mokė, kad geriausias būdas pagerbti pionierius, tai sekti jų tikėjimo ir pasišventimo pavyzdžiu. Paminklo pašventinimo maldoje jis sakė: „Mūsų Tėve, kuris esi danguje, …šį rytą stovime Tavo akivaizdoje šioje ramioje kalvos įkalnėje ir žiūrime į didį paminklą, kuris buvo pastatytas pagerbti Tavo sūnus bei dukras ir jų atsidavimą. […] Meldžiame, kad galėtume būti palaiminti ta pačia dvasia, kuria pasižymėjo tie ištikimieji, tikėję Tave ir Tavo Mylimąjį Sūnų, kurie atvyko į šį slėnį, nes troško čia gyventi ir garbinti Tave. Meldžiame, kad mūsų širdyse išliktų garbinimo ir dėkingumo dvasia.“⁴⁵

Gyvenimo apmąstymai, sulaukus 80 metų amžiaus

Nežiūrint senyvo amžiaus, didesnę prezidentavimo dalį Prezidentas Smitas galėjo eiti savo pareigas be fizinių negalių, kurios jam trukdė praeityje. 1950 m. balandžio mėn. išleistame straipsnyje, artėjant 80-ajam gimtadieniui, Prezidentas Smitas apžvelgė savo gyvenimą ir pastebėjo, kaip Dievas palaikė ir laimino jį:

„Per šiuos aštuoniasdešimt metų pasaulyje Jėzaus Kristaus evangelijos labui nukeliavau daugiau nei milijoną kilometrų. Pabuvojau daugybėje klimatų, šalių ir tautų, ir nuo pat mano vaikystės žmonės, tiek Bažnyčios nariai, tiek nepriklausantys jai, buvo man malonūs ir paslaugūs. Kur tik nuvykdavau, rasdavau kilnių vyrų ir moterų. […]

[…] Kai susimąstau, koks esu silpnas, trapus asmuo, būdamas pašauktas būti šios didžios Bažnyčios vadovu, suvokiu, kiek daug pagalbos man reikia. Dėkingai pripažįstu savo Tėvo danguje pagalbą ir daugelio geriausių, kokie tik yra pasaulyje, vyrų ir moterų, tiek namuose, tiek svetur, padrąsinimą ir draugystę mano gyvenime.“

Jis tęsė reikšdamas meilę žmonėms, kuriems tiek daug metų tarnavo:

„Be abejonės yra palaiminga bendrauti su tokiais žmonėmis, ir iš savo sielos gelmių naudojuosi proga visiems jums padėkoti už jūsų gerumą man ir taip pat visiems jums pasakyti: Niekada nesužinosite, kaip stipriai jus myliu. Man nepakanka žodžių tai išreikšti. Ir aš noriu tai jausti kiekvienam mūsų Dangiškojo Tėvo sūnui ir dukrai.

Nugyvenau ilgą gyvenimą, palyginus su vidutiniu žmonių amžiumi, ir mano gyvenimas buvo laimingas. Nepraeis daug metų ir natūraliai klostantis įvykiams būsiu pašauktas keliauti anapus. To meto laukiu maloniai nekantraudamas. Mirtingume nugyvenęs aštuoniasdešimt metų, apkeliavęs daugelį pasaulio vietų, bendravęs su daug didžių ir gerų vyrų bei moterų, liudiju jums, jog dabar, geriau nei bet kada anksčiau, žinau, kad Dievas gyvas, kad Jėzus yra Kristus, kad Džozefas Smitas buvo Gyvojo Dievo pranašas ir kad mūsų Dangiškajam Tėvui vadovaujant jo įkurta Bažnyčia, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, … veikia tos pačios kunigystės, kurią Petras, Jokūbas ir Jonas suteikė Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui, galios ir įgaliojimo vadovaujama. Žinau tai lygiai taip pat, kaip kad žinau, jog gyvenu, ir suvokiu, kad tai jums liudyti yra labai svarbu, ir už tai, bei už visa kita, ko mokiau Jo vardu, turėsiu atsiskaityti savo Dangiškajam Tėvui. […] Su meile ir geranoriškumu savo širdyje liudiju tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“⁴⁶

Po vienerių metų, 1951 m. balandžio 4 d., sulaukęs 81 gimtadienio Džordžas Albertas Smitas ramiai pasimirė savo namuose jo sūnui ir dukroms būnant prie jo lovos.

Paprasti meilaus tarnavimo darbai

Džordžas Albertas Smitas per savo 81-ius metus daug nuveikė Bažnyčioje, bendruomenėje ir visame pasaulyje. Tačiau asmeniškai jį pažinoję labiausiai prisimena daugelį paprastų, kuklių jo gerumo ir meilės darbų. Prezidentas Deividas O. Makėjus, vedęs Prezidento Smito laidotuvių ceremoniją, taip apie jį kalbėjo: „Iš tiesų jis buvo kilni siela, laimingiausias, kai darė kitus laimingus.“⁴⁷

Vyresnysis Džonas A. Vidsou, Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, papasakojo, kas nutiko, kai jis stengėsi išspręsti sunkią, sudėtingą problemą:

„Sėdėjau savo kabinete gana pavargęs po dienos darbų. […] Buvau išsekęs. Kaip tik tuomet pasigirdo stuksenimas į duris, ir įėjo Džordžas Albertas Smitas. Jis tarė: „Einu namo po šios dienos darbų. Pagalvojau apie tave ir tas problemas, kurias turi išspręsti. Užėjau tavęs paguosti ir palaiminti.“

Toks jau buvo Džordžas Albertas Smitas. […] Niekada to nepamiršiu. Kurį laiką kalbėjomės; tada išsiskyrėme, jis nuėjo namo. Mano širdis buvo pakylėta. Nebebuvau išsekęs.

Matote, meilė… nėra vien žodis ar vidinis jausmas. Kad būtų tikra, meilė turi būti panaudota. Prezidentas Smitas tąkart tai padarė. Jis man skyrė savo laiko, savo jėgų.“⁴⁸

Vyresnysis Metju Kaulis, taip pat Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys ir artimas prezidento Smito draugas, laidotuvių ceremonijoje pagerbė jį taip:

„Kiekvienas sielvartaujantis, kiekvienas užkluptas ligos ar kitos nelaimės, kas tik patekdavo šio Dievo sūnaus akivaizdon, sėmėsi jo dorybės ir stiprybės. Būti jo akivaizdoje reiškė būti išgydytam, jei ne fiziškai, tai išties dvasiškai. […]

[…] Dievas traukia tai, kas dieviška, ir, esu tikras, kad kelionė, kurion ką tik leidosi šis Dievo žmogus, buvo trumpiausia kada nors jo nukeliauta kelionė. Dievas yra meilė. Džordžas Albertas Smitas yra meilė. Jis yra dieviškas. Dievas pasiėmė jį pas save.

[…] Tokio gyvenimo negalime pagerbti žodžiais. Jų nepakanka. Yra tik vienas būdas, kaip galime pagerbti jo dorybę, jo švelnų būdą, jo meilės didžias savybes, – savo darbais. […]

Visi būkime truputį atlaidesni, truputį švelnesni bendraudami vieni su kitais, truputį rūpestingesni vieni kitiems, truputį dosnesni savo jausmais.“⁴⁹

Ant Džordžo Alberto Smito antkapio yra toks užrašas. Jis tinkamai apibendrina jo meilaus tarnavimo gyvenimą:

„Jis suprato ir skleidė Kristaus mokymus, ir nepaprastai sėkmingai juos taikė gyvenime. Jis buvo geras, kantrus, išmintingas, tolerantiškas ir supratingas. Jis vaikščiojo darydamas gera. Jis mylėjo Jutą ir Ameriką, tačiau nebuvo provincialas. Jis be išlygų tikėjo meilės galia ir jos reikalingumu. Jis begalo mylėjo savo Bažnyčią ir šeimą ir karštai jiems tarnavo. Tačiau jo meilė nebuvo ribota; ji apėmė visus žmones, nepriklausomai nuo rasės, tikėjimo ar vietos. Jiems ir apie juos jis dažnai sakė: „Visi esame mūsų Tėvo vaikai.“

Pietinių valstijų misijos misionieriai. Jaunavedžiai Liusė (trečia iš kairės) ir Džordžas Albertas Smitas (sėdintis greta jos) kartu tarnavo misijos namuose

Dvylikos Apaštalų Kvorumas 1921 m. Stovi, iš kairės: Džozefas Fildingas Smitas, Džeimsas E. Talmidžas, Stivenas L. Ričardsas, Ričardas R. Laimanas, Melvinas Dž. Balardas ir Džonas A. Vidsou. Sėdi, iš kairės: Radgeris Klosonas, Rydas Smūtas, Džordžas Albertas Smitas, Džordžas F. Ričardsas, Orsonas F. Vitnis ir Deividas O. Makėjus

Vyresnysis Džordžas Albertas Smitas prižiūrėjo Mormonos Knygos leidimą Brailio raštu

Paminklas Kumoros kalvoje, kur angelas Moronis Džozefui Smitui įteikė auksines plokšteles

Prezidentas Smitas ir jo patarėjai: Dž. Rubenas Klarkas jaunesnysis (kairėje) ir Deividas O. Makėjus (dešinėje)

Paminklas Štai ta vieta (This is the place), kuris įamžina pionierių atvykimą į Druskos ežero slėnį ir kurį 1947 m. pašventino Prezidentas Smitas

Prezidentas Smitas savo biure

Džono Henrio ir Saros Far Smitų vaikai. Džordžas Albertas Smitas yra kairėje