1 skyrius

Mūsų Tėvas danguje

„Trokštu jums priminti, kokios prigimties esybė yra Dievas; ir tai tam, kad garbintumėte Jį dvasioje ir tiesoje ir už tai gautumėte visas Jo Evangelijos palaimas.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas labai žavėjosi savo laikų technikos pasiekimais. Jis pasakė: „Daug pasiekta mechanikoje, chemijoje, fizikoje, chirurgijoje ir kitose srityse. Žmonės sukūrė didžiulius teleskopus, kurie leidžia išvysti nematomas galaktikas. Su mikroskopais jie atrado plačius mikroorganizmų pasaulius. < …> Jie sugalvojo kaip kontroliuoti ligą. < …> Jie išrado tokius įrengimus, kurie yra jautresni už žmogaus lytėjimą ir rodo toliau, nei mato žmogaus akis. Jie suvaldė stichijas ir sukūrė įrengimus, galinčius išjudinti kalnus, ir dar daug kitų dalykų, kurių yra per daug, kad suminėčiau. Taip, tai nuostabūs laikai.“ Tačiau rūpestį jam kėlė kita tendencija, kurią pastebėjo pasaulyje. Jis sielojosi: „Visi šie atradimai ir išradimai žmogaus nepriartino prie Dievo! Nepadarė jų nei nuolankių širdimi, nei atgailaujančių dvasia, atvirkščiai, tapo pasmerkimu jiems. < …> Pasaulyje neišaugo nei tikėjimas, nei teisumas, nei paklusnumas Dievui.“¹

Priešingai augančiam pasaulio abejingumui Dievui, Prezidentas Smitas rodė artumą savo Tėvui danguje. Vienas iš jo anūkų prisiminė: „Mano mama buvo puiki virėja, todėl senelis dažnai valgydavo mūsų namuose. Mano tėtis jį labai dažnai prašydavo palaiminti maistą. Jo maldos būdavo visuomet labai asmeniškos – lyg pokalbis su draugu.“²

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Po pirmojo Džozefo Smito regėjimo į pasaulį šiais laikais sugrįžo tikrasis Dievo pažinimas

Esu labai dėkingas už pirmąjį regėjimą, kuriame jaunam pranašui pasirodė Tėvas ir Sūnus ir vėl žmogui sugrąžino tikrąjį Dievo pažinimą.³

Per Džozefo Smito pirmąjį regėjimą sugrįžo „tikrasis Dievo pažinimas“

Reikia nepamiršti, kad visas krikščioniškasis pasaulis 1820-aisiais neturėjo tikrosios Dievo doktrinos. Paprasta tiesa, kurią aiškiai suvokė senieji apaštalai ir šventieji, buvo išslapstyta atsimetusio pasaulio slėpiniuose. Visi senovės pranašai ir Jėzaus Kristaus apaštalai aiškiai suvokė, kad Tėvas ir Sūnus yra atskiri asmenys, to aiškiai moko mūsų Raštai. Šis žinojimas buvo užmirštas per atsimetimą. < …> Dievas tapo paslaptingas, o Tėvas ir Sūnus buvo pradėti laikyti viena nesuvokiama sklandančia dvasia, neturinčia nei kūno, nei jo dalių, nei jausmų. Po Tėvo ir Sūnaus atėjimo į žemę buvo atsiųstas dieviškas liudytojas, kuris pasauliui grąžino žinias apie tikrąją Dievo prigimtį.⁴

[Pirmasis] Džozefo Smito regėjimas išaiškino, kad Tėvas ir Sūnus yra skirtingos asmenybės, kurios turi tokius pat apčiuopiamus kūnus, kaip ir pats žmogus. Jam taip pat buvo apreikšta, kad Šventoji Dvasia yra dvasinė esybė, besiskirianti nuo Tėvo ir Sūnaus asmenybių [žr. DS 130:22]. Ši labai svarbi tiesa sukrėtė pasaulį; ir dar, kai pažvelgiame į aiškius šventraščių išdėstymus pasidaro labai neįtikėtina ir nuostabu, kad žmogus sugebėjo taip toli nuklysti. Gelbėtojas pasakė: „Tėvas už mane aukštesnis“ [Jono 14:28], o po savo prisikėlimo Jis pakvietė mokinius paliesti Jį ir įsitikinti, kad tai Jis, nes pasakė: „dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ [Luko 24:39]. Apaštalai aiškiai suvokė apie skirtingas Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios esybes, apie kurias jie nuolat mini savo laiškuose; Paulius korintiečius mokė, kad kai viskas bus palenkta Tėvui, „tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam palenkęs, kad Dievas būtų viskas visame kame“ [1 Korintiečiams 15:28].

Džozefas Smitas regėjo Tėvą ir Sūnų; todėl asmeniškai žinodamas jis galėjo liudyti, kad Raštuose teisingai rašo, kur skaitome: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ [Pradžios 1:27]. Tai reikia suprasti tiesiogine, o ne kažkokia mistine ar perkeltine prasme.⁵

Kad galėtume naudoti tikėjimą Dievu ir Jį garbinti, turime suprasti Jo savybes

Viename mūsų apreiškime sakoma, jei norime būti pašlovinti Kristuje, kaip Jis yra pašlovintas Tėve, turime suprasti ir žinoti, kaip ir ką turime garbinti (žr. DS 93:19–20).

Noriu jums priminti, kokios prigimties esybė yra Dievas; ir tai tam, kad garbintumėte Jį dvasioje ir tiesoje ir už tai gautumėte visas Jo Evangelijos palaimas.

Žinome, kad Dievą galima pažinti tik per apreiškimą ir jokiu kitu būdu. Jei norime žinoti tiesą apie Dievybę, tai jos ieškoti turime Raštuose, o ne mokslininkų ar filosofų darbuose. Taip, didingoji Jono pranašystė apie Evangeliją sugrąžinsiantį angelą, praskriesiantį dangaus viduriu, byloja, kad tai įvyks dėl to, kad žmonės imtų pažinti tikrąjį Dievą ir būtų mokomi: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, <…> pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ (Apr 14:7.) Kitaip tariant, po Evangelijos sugrąžinimo šiame Evangelijos laikotarpyje, žmonės vėl bus pašaukti garbinti ir tarnauti savo Kūrėjui, o ne kažkokioms pasaulyje paplitusioms išgalvotoms dievybėms.

Visais amžiais Viešpats šaukė pranašus, kad šie grumtųsi su neteisingu garbinimu ir skelbtų tikrąjį Dievą. Senovės Izraelyje žmonės garbino atvaizdus ir pagonių dievus, tad Izaijas klausė: „Į ką jums bus panašus Dievas ir kokį jo paveikslą susikursite?

<…> Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs? Viešpats – amžinasis Dievas, visų žemės šalių kūrėjas. Jis nepailsta, nepavargsta; jo išmintis neištiriama“ (Izaijo 40:18, 28).

Didžioji pasaulio dalis neturi šio pažinimo apie Dievą, net ir [šioje Bažnyčioje] yra tokių, kurie neištobulino savo supratimo apie tą šlovingąją Esybę, kuri yra mūsų Amžinasis Tėvas. Tiems, kurie to nežino, galime pasakyti: „Kodėl riboji Dievo šlovę? Arba, kodėl manai, kad Jis yra kažkas kita, nei Jis iš tikrųjų yra? Nagi, ar nežinai? Argi negirdėjai, kad Amžinasis Dievas, Viešpats, pasaulio pakraščių Kūrėjas, yra begalinis ir amžinas; kad Jis turi visą galią, jėgą ir visą valdžią; kad Jis viską žino ir kad viskas yra prieš Jo veidą?“

Doktrinos ir Sandorų 20-ame skyriuje, kuriame Pranašui Džozefui Smitui yra pavedama šiame Evangelijos laikotarpyje suorganizuoti Bažnyčią, turime kelių apreikštų esminių išgelbėjimo doktrinų santrauką. Tame apreiškime apie Dievybę sakoma: „<…> yra Dievas danguje – beribis ir amžinas, nuo amžinybės iki amžinybės tas pat nekintantis Dievas, dangaus ir žemės, ir viso, kas juose, supavidalintojas“ (DS 20:17). <…>

Dievas yra mūsų Tėvas; Jis yra Esybė, pagal kurią yra sukurtas žmogus. Jis turi tokį pat apčiuopiamą kūną iš mėsos ir kaulų, kokį turi ir žmogus (DS 130:22), ir Jis yra tiesioginis ir asmeninis visų žmonių dvasių tėvas. Jis yra visa galintis ir visa žinantis; jis turi visą galią ir visą išmintį; o Jo tobulumas yra tai, kad jis turi visą pažinimą, visą tikėjimą ir galią, visą teisingumą, visą bausmę, visą gailestį, visą tiesą ir visų dieviškų savybių pilnatvę. <…> Jei norime turėti tokį tobulą tikėjimą, kad įgytume amžinąjį gyvenimą, tai turime tikėti, kad Dievas turi visų tų savybių pilnatvę. Taip pat sakau, kad Jis yra beribė ir amžina Esybė, o būdamas nekintančia Esybe, šias tobulas galias ir savybes Jis turi nuo amžinybės iki amžinybės.⁶

Žinome, kad mūsų Dangiškasis Tėvas yra pašlovinta ir išaukštinta asmenybė, turinti visą galią, visą jėgą ir visą valdžią, ir kad Jis žino viską. Liudijame, kad Jis per Savo Viengimį Sūnų yra šios žemės ir dar gausybės nesuskaičiuojamų pasaulių Kūrėjas.⁷

Dievas yra asmeninė Esybė ir mūsų dvasių Tėvas

Esame Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, dvasiniai vaikai. <…> Esame Jo šeimos nariai. <…> Ilgus amžius ikižemiškame gyvenime buvome kartu su Juo. <…> Jis sukūrė tobulėjimo ir išgelbėjimo planą, pagal kurį, jei visame kame būsime ištikimi, galėsime tobulėti ir augti tol, kol tapsime panašūs į Jį.⁸

Raštai mus moko, kad Dievas tiesiogine, o ne perkeltine prasme yra pats mūsų amžinasis Tėvas. Prie kapo, iš kurio prisikėlė ir kur nugalėjo mirtį, mūsų Išpirkėjo Marijai ištarti žodžiai yra patys didingiausi ir pilni šlovingos prasmės: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ [Jono 20:17]. Šiais žodžiais Jo Viengimis Sūnus išsako tiesą apie Dievo tėvystę ir apie tai, kad Jis pats yra mūsų Brolis ir kad turime tą patį amžinąjį Tėvą.⁹

Esu dėkingas, kad šiomis dienomis yra sugrąžintas Dievo pažinimas ir Jo įstatymai ir kad mes, Bažnyčios nariai, žinome, jog Jis yra asmenybė, o ne, kaip kai kurie ribotų pažiūrų žmonės pasakė, „padrika dėsnių visuma, lyg kokia migla užklojusi Visatą.“ Esu dėkingas už žinojimą, kad Jis yra mūsų Tėvas danguje, mūsų dvasių Tėvas ir kad Jis sukūrė įstatymus, pagal kuriuos galime augti ir tobulėti tol, kol tapsime panašūs į Jį. Esu dėkingas už tai, kad žinome, jog Jis yra beribė ir amžina Esybė, kuri viską žino ir turi visą galią, kuri toliau tobulėja ne įgydama daugiau žinių ir galios, ne tobulindama Savo dieviškas savybes, bet plėsdama ir gausindama Savo karalystes.¹⁰

Dangiškasis Tėvas mus myli ir domisi kiekvienu

Į galvą ateina viena frazė iš Mozės regėjimo, užrašyto Brangiajame Perle, kuri buvo pasakyta, kai Mozė buvo pagautas į nepaprastai aukštą kalną ir matė Dievą veidas į veidą, ir kalbėjo su Juo. Viešpats parodė Mozei „savo rankų dirbinius“ ir Mozė išvydo pasaulį ir visus žmonių vaikus iki pat paskutiniosios kartos [žr. Mozės 1:1–8, 27–29].

Ir Viešpats tarė Mozei:

„Nes štai yra daug pasaulių, kurie praėjo mano galios žodžiu. Ir yra daug, kurie dabar egzistuoja, ir žmogui jie yra nesuskaičiuojami; bet man viskas suskaičiuota, nes jie yra mano ir aš juos pažįstu.

Ir buvo taip, kad Mozė kalbėjo Viešpačiui, sakydamas: Būk gailestingas savo tarnui, o Dieve, ir papasakok man apie šią žemę ir jos gyventojus, ir taip pat apie dangus, ir tada tavo tarnas bus patenkintas.

Ir Viešpats Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas: Dangūs – jų yra daug, ir žmogui jie nesuskaičiuojami; bet man jie suskaičiuoti, nes jie yra mano.“ [Mozės 1:35–37.]

<…> Manau, kad nepaisant nesuskaičiuojamų pasaulių ir jų gausybės, jie yra priemonė tikslui pasiekti, o ne pats tikslas. Tėvas pasaulius kuria tam, kad juos apgyvendintų žmonėmis – patalpintų juose Savo sūnus ir Savo dukteris. Doktrinos ir Sandorų 76-ame skyriuje rašoma, kad per Dievo Sūnų ir Juo „sukuriami ir buvo sukurti pasauliai, ir jų gyventojai – Dievui užgimę sūnūs ir dukros“ [DS 76:24].

Iš šių mano perskaitytų Raštų eilučių ir iš kitų Viešpaties apreiškimų sužinome, kad žmogus yra pats svarbiausias iš visų mūsų Tėvo kūrinių. Tame pačiame Mozei duotame regėjime Tėvas tarė: „Ir kaip praeis viena žemė ir jos dangūs, lygiai taip ateis kita; ir nėra galo mano darbams, nei mano žodžiams. Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ [Mozės 1:38–39].

Remdamasis šia ir kitomis Raštų eilutėmis, sakau, jog sužinome, kad didysis Tėvo darbas yra įgyvendinti Savo vaikų išgelbėjimą, suteikti kiekvienam atlygį, užtarnautą savo darbais. Esu visiškai tikras, kad mūsų Tėvui danguje kiekviena siela – kiekvienas Jo vaikas – rūpi labiau nei bet kuriam žemiškajam tėvui. Jo meilė mums viršija bet kokią žemiškojo tėvo meilę savo palikuonims.¹¹

Mozė, kuris čia pavaizduotas žvelgiantis į pažadėtąją žemę, matė regėjimą, per kurį jis sužinojo apie Dievo darbą ir šlovę

Dangiškasis Tėvas verkia dėl Savo nepaklusnių vaikų

Mes žinome, kad tuomet, kai Viešpats kalbėjosi su Henochu ir jam rodė žemės tautas, ir aiškino, kokia jas užgrius bausmė dėl Jo įsakymų nepaisymo, Viešpats pravirko ir ašaromis parodė, kaip sielojasi dėl jų nepaklusnumo. Henochas stebėjosi tuo, nes jam atrodė keista, kad Viešpats verkia.

Štai toji ištrauka:

„Ir buvo taip, kad dangaus Dievas pažvelgė į likusius žmones ir pravirko; ir Henochas paliudijo apie tai, sakydamas: Kaip tai yra, kad dangūs verkia ir lieja ašaras kaip lietų ant kalnų?

Ir Henochas tarė Viešpačiui: Kaip yra, kad tu gali verkti, žinant, kad esi šventas ir nuo visos amžinybės iki visos amžinybės?

Ir jei būtų įmanoma, kad žmogus galėtų suskaičiuoti žemės daleles, taip, milijonų žemių kaip ši, tai dar nebūtų nė tavo kūrinių daugybės pradžia; ir tavo uždangalai vis dar užtraukti; tačiau ten tu esi, ir ten tavo prieglobstis; ir be to tu teisingas; tu gailestingas ir maloningas per amžius“ [žr. Mozės 7:28–30].

Ir Viešpats atsakė: „<…> Pažvelk į šiuos savo brolius; jie yra mano rankų dirbinys, ir tą dieną, kai juos sukūriau, aš daviau jiems pažinimą; ir Edeno sode aš daviau žmogui valios laisvę;

ir tavo broliams pasakiau ir taip pat daviau įsakymą, kad jie turi mylėti vienas kitą ir kad pasirinktų mane, savo Tėvą; bet štai jie be jokio prieraišumo ir neapkenčia savo pačių kraujo“ [Mozės 7:32–33].

Būtent dėl to ir verkė Viešpats, būtent dėl to ir verkė dangūs.

Kartą vienas brolis manęs paklausė, ar gali žmogus būti laimingas celestialinėje karalystėje, jei vienam iš jo vaikų nebuvo leista į ją įžengti. Jam atsakiau, kad bet kuris žmogus, kuriam taip nepasisekė, jog vienam iš jo vaikų nebuvo leista įžengti į celestialinę karalystę, sielvartaus dėl tokios padėties; būtent tokia situacija yra ir su mūsų Tėvu danguje. Ne visi Jo vaikai yra verti celestialinės šlovės, daug jų dėl savo nusižengimų yra priversti kęsti Jo rūstybę, ir dėl to Tėvas ir visi dangūs sielvartauja ir verkia. Viešpats veikia vadovaudamasis natūraliais dėsniais. Žmogus išperkamas pagal įstatymą ir jo atlygis turi būti pagrįstas teisingumo įstatymu. Dėl to Viešpats žmogui neduos to, ko jis neužsitarnavo; žmogui bus atlyginta pagal jo darbus.

<…> Tikrai tikiu, kad jei tai būtų įmanoma, mūsų Tėvas danguje tikrai visiems žmonėms suteiktų celestialinę šlovę, net išaukštinimo pilnatvę. Bet žmogui Jis yra davęs pasirinkimo laisvę, ir jei jis nori gauti teisiųjų išaukštinimą, tai jam reikia paklusti tai tiesai, kuri yra apreikšta.¹²

Dangiškasis Tėvas išpirkimą parūpino tam, kad galėtume sugrįžti Jo akivaizdon

Būdamas Edeno sode Adomas buvo Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdoje. <…> Tačiau po to, kai buvo išvarytas iš Edeno sodo, veiksmo vieta pasikeitė. Adomas iš Tėvo akivaizdos buvo išvytas dėl savo nusižengimo. Raštai sako, kad jis mirė dvasiškai, kad jis buvo iškirstas iš Dievo akivaizdos.¹³

Žinau, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir kad iš Savo Tėvo gavo galią išpirkti žmones iš dvasinės ir laikinosios mirties, kurią į pasaulį atnešė Adomo nuopuolis.¹⁴

Buvo tik vienas išpirkimo būdas, vienas atitaisymo kelias, per kurį kūnui galėjo būti grąžinta dvasia; per beribį Apmokėjimą, kurį galėjo atlikti tik beribė Esybė, nepajungta mirčiai, tačiau turinti galią numirti ir turinti galią prieš mirtį. Taigi mūsų Tėvas danguje pasiuntė mums Savo Sūnų Jėzų Kristų – Tą, kuris yra gyvybė. Kadangi Jis [Jėzus Kristus] turėjo motiną, kurios venomis tekėjo kraujas, Jis turėjo galią numirti. Jis galėjo pajungti savo kūną mirčiai ir po to jį vėl atgauti. Leiskite man paskaityti Jo paties žodžius: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau.

Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jono 10:17–18).¹⁵

Mūsų Tėvas danguje niekada neketino palikti žmonių vienų, apgraibomis slampinėjančių tamsoje ir neturinčių kuo pasišviesti, ir nesitikėjo, kad tokiomis sąlygomis jie suras kelią atgal į Jo karalystę ir Jo šventon akivaizdon. Tai ne Viešpaties būdas. Nuo pat pirmųjų amžių mūsų Tėvas danguje rodė gerumą Savo vaikams ir buvo pasiryžęs juos vesti. Dangūs buvo atviri nuo seniausiųjų laikų ir iš Savo akivaizdos Viešpats pasiuntė pasiuntinius, dieviškai paskirtus tarnus, kunigystės įgaliojimą turinčius vyrus, kuriems buvo pavesta mokyti Evangelijos principų, įspėti žmones ir mokyti juos teisumo; tad žmonės tą pažinimą, tą įkvėpimą ir vadovavimą gavo iš šių pasiuntinių, atsiųstų nuo Dievo akivaizdos. Tas pats pasakytina apie mūsų Evangelijos laikotarpį. Žmonėms nebereikia užsimerkus galvoti, kad jei nebėra šviesos, tai belieka kliautis tik savo suvokimu; Viešpats visada yra pasiruošęs vesti ir rodyti kelią. Kaip minėjau, Jis iš savo akivaizdos yra pasiuntęs pasiuntinius. Jis yra pasiuntęs apreiškimą. Jis įsakė užrašyti Jo žodį, kad būtų išspausdintas ir kad visi žmonės jį žinotų.¹⁶

Tad sakau jums ir visai Bažnyčiai, ir visam pasauliui, kad gailestingas ir mylintis Tėvas šiomis paskutiniosiomis dienomis vėl iš dangaus prabilo Savo tarnams pranašams.

Jo balsas kviečia visus žmones ateiti pas Jo Mylimą Sūnų, mokytis iš Jo, ragauti Jo gerumo, užsidėti ant savęs Jo jungą ir paklusus Jo Evangelijos įstatymams darbuotis savo išgelbėjimui. Jo balsas yra šlovės ir garbės balsas, ramybės šiame gyvenime balsas ir amžinojo gyvenimo būsimame pasaulyje balsas.¹⁷

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kaip manote, dėl kokių priežasčių žmogus ima su Dievu bendrauti taip, lyg kalbėtųsi su draugu? („Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“.) Pagalvokite, kaip galite sustiprinti savo ryšį su Dangiškuoju Tėvu.
Prezidentas Smitas išreiškė dėkingumą už pirmąjį Džozefo Smito regėjimą, per kurį buvo sugrąžintas „tikrasis pažinimas apie Dievą“ (1 poskyris). Kokių tiesų iš pirmojo regėjimo sužinojote apie Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų?
Kokios Dievo savybės, kurias 2 poskyryje mini Prezidentas Smitas, Jums yra pačios reikšmingiausios? Kodėl? Kaip jūsų tikėjimas Dangiškuoju Tėvu padeda jums pažinti Jo savybes?
Prezidentas Smitas liudijo: „Esame Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, dvasiniai vaikai. <…> Esame Jo šeimos nariai“ (3 poskyris). Kaip ši tiesa jus veikia?
Kokios 4 ir 5 poskyriuose esančios frazės padeda jausti Dangiškojo Tėvo meilę jums? Kodėl svarbu suprasti, kad Dievas mus myli ir yra kiekvienu iš mūsų asmeniškai suinteresuotas? Kaip galime šeimos nariams ir draugams padėti pajusti Jo meilę?
Pagalvokite, kaip Dangiškasis Tėvas padeda jums grįžti Jo akivaizdon (žr. 6 poskyrį). Ką jaučiate mąstydami, kad Dangiškasis Tėvas atsiuntė Savo Mylimą Sūnų? Kokiais būdais Dangiškasis Tėvas [jums] pasiuntė šviesą?

Susijusios Raštų ištraukos

Jono 3:16; 17:3; 1 Nefio 11:17; Almos 30:44

Pagalba mokytojui

„Nemažai Bažnyčioje vykdomo mokymo vyksta gana nelanksčiai, lyg paskaitoje. Mums nelabai patinka paskaitos per pamokas. Tai galime daryti per sakramento susirinkimą ir per konferencijas, tačiau mokymas turėtų būti abipusis, kai galime užduoti klausimus. Pamokose klausimus galite užduoti nevaržomai (Boyd K. Packer, „Principles of Teaching and Learning“, Ensign, June 2007, p. 87).