5 skyrius

Tikėjimas ir atgaila

„Bažnyčios nariams, ir ne tik jiems, reikia atgailauti. Mums reikia daugiau tikėjimo ir daugiau ryžto tarnauti Viešpačiui.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas mokė: „Nuodėmių atleidimas gaunamas tikėjimu ir nuoširdžia atgaila.“¹ Jis sakė, kad „būtina ne tik tikėti, bet ir atgailauti“, jis taip pat mokė, kad jei iki galo tikėdami darysime gerus darbus, „gausime ištikimiesiems skirtą atlygį ir vietą celestialinėje Dievo karalystėje.“² Trokšdamas, kad visi žmonės gautų tokį atlygį, per visą savo tarnystę jis liudijo Jėzų Kristų ir skelbė atgailą.

Netrukus po to, kai buvo pašauktas Apaštalu, jis pasakė: „Manau, jog tokia mano misija, nes lankantis Sionės kuoluose Viešpaties Dvasia įkvėpdavo žmonėms pasakyti, kad dabar yra atgailos diena. Aš kviesdavau pastarųjų dienų šventuosius atminti savo sandoras, savo pažadus Viešpačiui laikytis jo įsakymų ir sekti Izraelio vyresniųjų – Dievo pranašų – mokymais ir nurodymais, kaip tai buvo užrašyta šiuose Šventuose Raštuose. Visur turėtume būti nuolankūs ir apdairūs priešais Viešpatį, kad mus palaimintų ir vestų jo Šventoji Dvasia. Manau, kad ši diena skirta įspėti. Ji buvo įspėjimo diena nuo to laiko, kai pranašas pirmą kartą gavo dangaus pareiškimą, kad turi būti sugrąžinta Evangelija.”³

Vieną sekmadienį sakramento susirinkime Prezidentas Smitas papasakojo susirinkusiems, kodėl jis kalbėdavo įspėjimo balsu. Tame susirinkime dalyvavęs jo sūnus Džozefas vėliau rašė: „Gerai atsimenu kai kurias tądien [mano tėvo] išsakytas mintis. „Kas jūsų draugas, arba kas jus labiausiai myli?“ – klausė jis susirinkusiųjų. Tas, kas sako, kad viskas gerai Sionėje, kad klestėjimas ne už kalnų, ar tas, kas įspėja, kad jei negyvensite pagal Evangeliją, ateis pažadėtos negandos ir sunkumai? Noriu, jog žinotumėt, kad myliu Bažnyčios narius, nenoriu, kad peržengus mirtingo gyvenimo uždangą kažkas kaltindamas mane pasakytų: „Jei tik būtum mane įspėjęs, nebūčiau tokioje padėtyje.“ Todėl perspėju vildamasis, kad mano broliai ir seserys bus pasiruošę šlovės karalystei.“⁴

President Joseph Fielding Smith sitting in his office, wearing a white shirt, a dark suit, a dotted tie, and glasses. — Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas paaiškino, kodėl kviečia pastarųjų dienų šventuosius atgailauti: „Aš myliu Bažnyčios narius“

Tie, kurie glaudžiai bendradarbiavo su Prezidentu Smitu, matė, kad nepaisant griežtų perspėjimų jis buvo mylintis žmogus, besirūpinantis tais, kurie grumiasi su nuodėme. Vyresnysis Francis M. Gibonsas, tarnavęs Pirmosios Prezidentūros sekretoriumi, dažnai dalyvaudavo susirinkimuose, kuriuose Prezidentas Smitas svarstė Bažnyčios narių drausminimo klausimus. Vyresnysis Gibonsas atsimena: „Sprendimus jis priimdavo vadovaudamasis gera širdimi ir meile, ir pagal aplinkybes parodydavo kiek įmanoma daugiau gailestingumo. Kai susipažindavo su sunkių aplinkybių atvejais, jis dažnai klausdavo: „Kodėl žmonės blogai elgiasi?“ Klausdavo nesistengdamas apkaltinti ar pasmerkti, bet liūdesio ir gailesčio kupina širdimi.“⁵ Prezidentas Spenseris V. Kimbolas, kartu su Prezidentu Smitu tarnavęs Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu, sakė: „Daug kartų esame kalbėję, jog dėl to, kad Dvylika bus Izraelio teisėjai, kiekvienas džiaugsimės patekę į jo rankas, nes jo teismas bus geras, gailestingas, teisingas ir šventas.“⁶ Įšventindamas vyskupus, Prezidentas Smitas dažnai patardavo: „Atminkite, kad visi turi silpnybių ir kiekviena istorija turi dvi perspektyvas. Jei teisdami klystate, įsitikinkite, kad net klysdami esate meilės ir gailestingumo pusėje.“⁷

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Pirmasis Evangelijos principas yra tikėjimas į Viešpatį Jėzų Kristų

Mūsų tikėjimas sukoncentruotas į Viešpatį Jėzų Kristų, o per jį į Tėvą. Mes tikime Kristų, pripažįstame jį Dievo Sūnumi ir krikšto vandenyse priimame jo vardą.⁸

Tai, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, atėjęs į žemę mirti, kad mes gyventume, turi būti svarbiausia dabar ir visada. Tai yra esminė tiesa. Ja pagrįstas mūsų tikėjimas. Jis negali būti sunaikintas. Kad ir kokie būtų pasaulio mokymai ar žmonių išmonė, turime tvirtai laikytis šio mokymo, nes tai yra svarbiausia, tai būtina mūsų išgelbėjimui. Viešpats savo krauju mus išpirko, jis davė mums išgelbėjimą su sąlyga – turime nepamiršti šios sąlygos – kad mes laikysimės jo įsakymų ir visada jį atminsime. Jei tai darysime, būsime išgelbėti, kai tuo tarpu žmonių išvedžiojimai ir kvailystės dings nuo žemės veido.⁹

Tikėjimu ateiname pas Dievą. Mes nenorėtume laikytis Jo įsakymų, jeigu netikėtume Viešpačiu Jėzumi Kristumi, jei neturėtume tikėjimo į Jį ar Jo apmokėjimą. Dėl tikėjimo mes paklūstame Jo tiesai ir mūsų širdys kupinos troškimo Jam tarnauti. <…>

<…> Pirmasis Evangelijos principas yra tikėjimas į Viešpatį Jėzų Kristų; ir žinoma, mes netikėsime Viešpačiu Jėzumi Kristumi, jei netikėsime ir Jo Tėvu. Tada, jeigu tikime Dievą Tėvą ir Sūnų ir mus veda Šventoji Dvasia, kaip tai ir turi būti, mes tikėsime Viešpaties tarnais, per kuriuos Jis kalbėjo. ¹⁰

Tikėti reiškia veikti

„Tikėjimas yra visa ko varomoji jėga“ [Lectures on Faith, 1 pamoka]. Jei akimirką stabtelėsite ir pamąstysite, manau, kad sutiksite, jog tai absoliuti tiesa tiek laikinuose, tiek ir dvasiniuose dalykuose. Tai pasakytina tiek apie mūsų pačių darbus, tiek apie Dievo darbus. <…>

„Tikėjimas be darbų negyvas“ [Jokūbo 2:26] – kitais žodžiais tariant, jo nėra. Manau, kad Jokūbas norėjo pasakyti: „Parodyk man savo tikėjimą be darbų, ir nieko nepasieksi; o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą, ir taip ko nors bus pasiekta“ [žr. Jokūbo 2:18]. Tikėti reiškia veikti. <…> Todėl tikėjimas yra stipresnis už įsitikinimą. <…>

Tikėjimas yra Dievo dovana. Viskas, kas yra gera, yra Dievo dovana. To moko Raštai, kaip tai užrašyta laiško Hebrajams 11-ame skyriuje – šis skyrius yra puiki disertacija apie tikėjimą – ir Viešpaties apreiškimai, užrašyti Doktrinoje ir Sandorose bei kituose Raštuose. Tikėjimas negali būti įgyjamas nieko nedarant, per abejingumą ar pasyvų tikėjimą. Vien tik troškimas įgyti tikėjimą jo nesuteiks, lygiai kaip troškimas tapti įgudusiu muziku ar dailininku nesuteiks įgūdžių, jei nieko nedarysime. Čia prasideda mūsų bėdos. Mes įgyjame liudijimą apie Evangeliją, tikime, kad Džozefas Smitas buvo pranašas, tikime Jėzų Kristų, tikime Evangelijos principais, bet ar stengiamės visa tai išlaikyti?

<…> Jei norime, kad mūsų tikėjimas būtų gyvas ir pastovus, turime aktyviai vykdyti visas Bažnyčios nario pareigas. <…>

O, kad mes turėtume tokį tikėjimą kaip Nefis! Perskaitykite 1 Nefio 17 skyrių, kur aprašoma, kad Nefiui ketinant statyti laivą, broliai jam prieštaravo ir šaipėsi iš jo sakydami:

„Mūsų brolis kvailys, nes galvoja, kad gali pastatyti laivą, taip, ir jis taip pat galvoja, kad gali perplaukti šiuos didžiulius vandenis“ [1 Nefio 17:17].

Nefis jiems atsakė:

„Jei Dievas įsakytų man padaryti viską, aš galėčiau tai padaryti. Jei jis man įsakytų pasakyti šitam vandeniui: Būk žemė, – jis būtų žemė; ir jei aš tai pasakyčiau, tai būtų padaryta“ [1 Nefio 17:50].

Toks buvo jo tikėjimas. ¹¹

Dabar mes negyvename regėjimu, kaip tai buvo prieš gimstant šiame pasaulyje. Viešpats tikisi, kad kiekvienas gyvens tikėjimu [žr. 2 Korintiečiams 5:7]; gyvendami tikėjimu gausime teisumo atpildą tuo atveju, jeigu paklusime mūsų išgelbėjimui duotiems įsakymams.¹²

Jeigu žmogus nepaklus doktrinai ir negyvens tikėjimu, nepriims tiesos ir nesilaikys duotų įsakymų, tai jam nebus įmanoma gauti amžinąjį gyvenimą. Jam nepadės nei tai, kad jis savo lūpomis pripažįsta, kad Jėzus yra Kristus, nepadės ir tai, kad jis tiki, jog Kristaus Tėvas atsiuntė jį išpirkti žmones. Taigi Jokūbas neklysta sakydamas, kad velniai „tiki ir dreba“, bet neatgailauja [žr. Jokūbo 2:19].¹³

Atgaila yra antrasis Evangelijos principas, būtinas mūsų išgelbėjimui ir išaukštinimui

Atgaila yra antrasis esminis Evangelijos principas ir tikėjimo vaisius.¹⁴

Bažnyčiai, ir ne tik jai, reikia atgailauti. Mums reikia daugiau tikėjimo ir daugiau ryžto tarnauti Viešpačiui.¹⁵

Ar tiesa, kad kai kurie iš mūsų yra įsitikinę, kad nesvarbu kaip nusidedame, svarbiausia, kad ta nuodėmė nebūtų rimta nuodėmė, mirtina nuodėmė, ir net tiki, kad bus išgelbėti Dievo karalystėje? Nefis matė mūsų dienas. Jis sakė, kad žmonės taip kalbės [žr. 2 Nefio 28:7–9]. Tačiau aš sakau jums, kad negalime išeiti iš tiesos ir teisumo kelio ir būti vedami Viešpaties Dvasios.¹⁶

Sionėje nėra vietos sąmoningam nusidėjėliui. Joje atsiras vietos atgailaujančiam nusidėjėliui, tam, kuris nusigręžia nuo nedorybės ir siekia amžinojo gyvenimo ir Evangelijos šviesos. Kaip ir Viešpats, mes neturėtume žiūrėti į nuodėmę net su mažiausiu nuolaidžiavimu, bet verčiau turėtume būti dori ir tobuli priešais Viešpatį.¹⁷

Tik teisūs žmonės gali būti išgelbėti ir išaukštinti Dievo karalystėje, todėl mums reikia atgailauti už savo nuodėmes ir vaikščioti šviesoje, kaip Kristus yra šviesoje [žr. 1 Jono 1:7], kad jo kraujas apvalytų mus nuo visų nuodėmių ir neprarastume Viešpaties bendrystės ir gautume jo šlovę ir išaukštinimą.¹⁸

Mums reikia atgailos ir priminimo atgailauti.¹⁹

Atgailos principe pasireiškia Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus gailestingumas

Atgaila yra vienas iš labiausiai guodžiančių ir vienas iš šlovingiausių Evangelijos principų. Šiame principe pasireiškia mūsų Dangiškojo Tėvo ir jo Viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus gailestingumas, ir galimas dalykas, kad šiame principe tai matosi ryškiausiai. Jei nebūtų nuodėmių atleidimo ir jokio būdo jam gauti, atgaila būtų be galo baisus dalykas, ypač tiems, kurie nuolankiai atgailauja! Tik iš dalies galime įsivaizduoti, koks mus apimtų siaubas, jeigu per amžius turėtume kentėti bausmę už savo nusižengimus ir taip be jokios vilties sulaukti palengvėjimo, ateinančio per atgailą. Kaip sulaukiame per atgailą ateinančio palengvėjimo? Kas jį gali gauti?

Mūsų Viešpats sakė:

„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ [Jono 3:16–17; taip pat žr. 18–21 eil.].

Jei Tėvas nebūtų į pasaulį atsiuntęs Jėzaus Kristaus, tada nebūtų jokio nuodėmių atleidimo ir jokio palengvėjimo, ateinančio per atgailą. ²⁰

A young man kneeling in prayer at his bedside. — „Atgaila yra vienas iš labiausiai guodžiančių ir vienas iš šlovingiausių Evangelijos principų“

Jei tikrai suprastume ir galėtume pajusti bent menkiausią dalelytę tos Jėzaus Kristaus meilės ir kilnaus noro kentėti už mūsų nuodėmes, mes būtume pasiryžę atgailauti už visus savo prasižengimus ir jam tarnauti.²¹

Atgaila apima nuoširdų gailėjimąsi ir visišką nusigręžimą nuo nuodėmės

Raštai moko:

„Atnašausi Viešpačiui, savo Dievui, auką teisume, būtent sudužusios širdies ir atgailaujančios dvasios auką“ [DS 59:8].

Tai yra atgaila.

<…> Atgaila, kaip ją apibūdina žodynas, yra nuoširdus gailėjimasis, savęs smerkimas už nuodėmę ir visiškas nusigręžimas nuo nuodėmės. <…> Be širdgėlos ir troškimo išsivaduoti iš nuodėmės atgaila nebus tikra.

Gailėjimasis yra atgailaujančios, arba nusižeminusios, dvasios ženklas, nuoširdus nuodėmės blogumo pripažinimas ir Dievo gailestingumo bei malonės suvokimas, kuris dovanojamas atgailaujančiam nusidėjėliui. <…> Dėl to Viešpats sako, kaip tai jau citavau, kad mums reikia atnašauti auką „teisume, būtent sudužusios širdies ir atgailaujančios dvasios auką.“ <…>

Atgaila yra Dievo dovana. <…> Kai kuriems žmonėms atgailauti nėra lengva, tačiau atgailos ir tikėjimo dovana bus duota visiems jos siekiantiems.²²

Iš patirties žinau, kad jei nori pasikeisti, iš tiesų nori pasikeisti, gali tai padaryti. Mūsų sąžinė ir Raštai moko mus, kuo vadovautis gyvenime, jie moko mus, ką turėtume pakeisti vardan mūsų amžinos gerovės ir tobulėjimo.²³

Dabar yra metas atgailauti

Dievas neišgelbės kiekvieno vyro ir moters celestialinėje karalystėje. Jei norite ten patekti, bet turite silpnybių, jei darote nuodėmes, jei laužote Viešpaties įsakymus ir tai suvokiate, dabar yra tinkamas metas atgailauti ir keistis, ir nemanyti, kad tai menka nuodėmė ir Viešpats jums atleis. Negalvokite, kad gausite tik kelis rėžius ar truputuką pakentėsite ir jums bus atleista, nes jei taip manysite ir laikysitės tokios nuomonės, atsidursite tarp išmestųjų. ²⁴

Atidėliojimas, kalbant apie Evangelijos principus, yra amžinojo gyvenimo Tėvo ir Sūnaus akivaizdoje vagis. Daug iš mūsų, net Bažnyčios narių, mano, kad nėra reikalo skubėti gyventi pagal Evangelijos principus ir laikytis įsakymų. <…>

Nepamirškime [Amuleko] žodžių: „Nes štai šitas gyvenimas yra laikas žmonėms pasiruošti susitikti su Dievu; taip, štai šito gyvenimo diena yra diena žmonėms atlikti savo darbus.

Ir dabar, kaip jau sakiau prieš tai, kadangi turėjote tiek daug liudijimų, aš maldauju jus, kad neatidėliotumėte savo atgailos dienos pabaigai; nes po šitos gyvenimo dienos, kuri duota mums pasiruošti amžinybei, štai, jeigu mes deramai neišnaudosime savo laiko šiame gyvenime, ateis tamsos naktis, kurioje jokio darbo nebus galima atlikti. <…>

„Jūs negalėsite pasakyti: Aš atgailausiu; aš sugrįšiu pas savo Dievą. Ne, jūs negalėsite to pasakyti; nes ta pati dvasia, kuri valdys jūsų kūną tuo metu, kai išeisite iš šito gyvenimo, ta pati dvasia turės galią valdyti jūsų kūną tame amžinajame pasaulyje“ [Almos 34:32–34].²⁵

Mes įpareigoti perspėti pasaulį

Viešpats nori, kad žmonės būtų laimingi, toks yra jo tikslas, tačiau žmonės tam priešinasi ir galvodami, kad išmano geriau už Dievą, daro save labai nelaimingus. Taip atsitinka dėl jų širdžių savanaudiškumo, godumo ir nelabumo. Tokia yra mūsų šiandieninė kebli situacija.²⁶

Iš to, ką pastebime keliaudami, ir iš to, ką skaitome spaudoje, galime spręsti, kad atgailos dėl nuodėmių labai reikia visam nūdienos pasauliui.²⁷

Nemanykite, kad jau negali būti blogiau. Jei neatgailausime, bus blogiau. Todėl šaukiu atgailą šitiems žmonėms, pastarųjų dienų šventiesiems, <…> ir visoms žemės tautoms.²⁸

Mes turime pareigą perspėti pasaulį, ypač Bažnyčios narius [žr. DS 88:81].²⁹

Mūsų pareiga yra vieniems kitus prižiūrėti, apsaugoti, įspėti apie pavojus, mokyti karalystės Evangelijos principų ir vieningai priešintis pasaulio nuodėmėms.³⁰

Kiek žinau, šiuo metu nėra nieko svarbiau ar būtiniau, nei šaukti atgailą net pastarųjų dienų šventiesiems, todėl kviečiu juos ir tuos, kurie nėra Bažnyčios nariai, paisyti šių mūsų Išpirkėjo žodžių. Jis tikrai yra pasakęs, kad niekas nešvarus negali įeiti jo akivaizdon. Tik tie, kurie išliks ištikimi ir išplaus savo apdarus jo krauju per savo tikėjimą ir atgailą, niekas kitas nepateks į Dievo karalystę.³¹

„Bet štai visos tautos, giminės, liežuviai ir liaudys saugiai gyvens Izraelio Šventajame, jei bus taip, kad jos atgailaus“ [1 Nefio 22:28]. Aš meldžiu, kad jie atgailautų. Noriu, kad jie saugiai gyventų. Aš noriu, kad jie įtikėtų Izraelio Šventąjį, kuris atėjo į šį pasaulį apmokėti mūsų, visos žmonijos, nuodėmių. Jis išpirko mus iš mirties, pažadėjo, kad būsime išgelbėti ir gausime savo nuodėmių atleidimą, jei atgailausime.

O, kaip norėčiau, kad visa žmonija jį įtikėtų, garbintų jį ir jo Tėvą ir tarnautų Viešpačiui, mūsų Dievui, Sūnaus vardu. Tada žemėje būtų ramybė, nugalėtų teisumas ir Viešpats įkurtų žemėje savo karalystę.³²

Maldauju pasaulį atgailauti ir tikėti tiesa, leisti Kristaus šviesai šviesti jų gyvenime, išsaugoti visus savo turimus gerus ir tikrus principus ir prie jų pridėti daugiau šviesos ir pažinimo, kurie mūsų dienomis buvo gauti per apreiškimą. Prašau, prisijunkite prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios ir mėgaukitės Evangelijos palaimomis.

Bažnyčios narius meldžiu dirbti teisumo darbus, laikytis įsakymų, siekti Dvasios, mylėti Viešpatį, savo gyvenimuose pirmenybę teikti Dievo karalystės reikalams ir taip darbuotis savo išgelbėjimui su baime ir virpuliu priešais Viešpatį [žr. Filipiečiams 2:12].³³

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Poskyryje „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“ iš naujo perskaitykite Prezidento Smito paaiškinimą, kodėl jis norėjo įspėti. Kaip pakvietimas atgailauti parodo meilę?
Ką jums reiškia sukoncentruoti savo tikėjimą į Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų? (Žr. 1 poskyrį.)
Kodėl tikras tikėjimas visuomet skatina veikti? (Pavyzdžių ieškokite 2 poskyryje.) Įvardinkite kelis būdus, kaip galime veiksmais parodyti savo tikėjimą.
Kodėl atgaila yra „tikėjimo vaisius“? (Žr. 3 poskyrį.)
Tyliai pagalvokite apie atgailą, kai jautėte Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus gailestingumą ir meilę (žr. 4 poskyrį). Ką galite pasakyti apie savo dėkingumą už Gelbėtojo Apmokėjimą?
Kodėl atgaila neįmanoma „be širdgėlos ir troškimo išsivaduoti iš nuodėmės“? (Žr. 5 poskyrį.) Kaip paskutinės dvi 5 poskyrio pastraipos gali suteikti vilties žmogui, apgailestaujančiam dėl nuodėmės?
Kodėl atidėliojimas yra „amžinojo gyvenimo vagis“? (Žr. 6 poskyrį.) Kokie yra atgailos atidėliojimo pavojai?
Peržvelkite 7 poskyrį, pamąstykite, ką reiškia perspėti žmones? Kaip stengdamiesi įspėti žmones galime būti geranoriški ir mylintys?

Susijusios Raštų ištraukos

Hebrajams11:1–6; Mozijo 4:1–3; Almos 34:17; Etero 12:4; Moronio 7:33–34; DS 18:10–16; Tikėjimo Teiginiai 1:4

Pagalba mokytojui

„Mokinys, o ne mokytojas, turi būti veiksmo centre. Kai mokytojas atsiduria dėmesio centre, tampa šou žvaigžde, tik jis vienas kalba ar kitaip užvaldo pamokos eigą, tampa aišku, kad jis trukdo klasės nariams mokytis“ (Asahel D. Voodruff, Teaching the Gospel [1962 m.], p. 37; iš Virginia H. Pearce „The Ordinary Classroom—A Powerful Place for Steady and Continued Growth“, Ensign, Nov. 1996, p. 12).