12 skyrius
Kunigystės priesaika ir sandora
„Viešpaties palaimos šventiesiems ir pasauliui siūlomos per turinčiųjų jo kunigystę ir jį atstovaujančiųjų tarnavimą.“
Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo
Po 41 metų tarnavimo apaštalu, 1951 m. balandžio 9 d. Džozefas Fildingas Smitas buvo palaikytas Dvylikos Kvorumo prezidentu. Netrukus po palaikomojo balsavimo Prezidentas Smitas kreipėsi į susirinkusiuosius. Jis trumpai išsakė savo jausmus:
„Suvokiu, kad pareigos, kurias esu pašauktas atlikti, yra labai svarbios. Tai daro mane nuolankų. <…>
Dėkoju Viešpačiui už Jėzaus Kristaus Evangeliją, už savo narystę šioje Bažnyčioje, už man pasitaikiusią galimybę tarnauti. Kad ir koks silpnas esu, turiu tik vieną troškimą – kad kiek galėdamas išaukštinčiau savo pašaukimą.“1
Prezidentas Smitas dažnai ragindavo kunigystę turinčiuosius aukštinti savo pašaukimus. Nors viešai išsakė troškimą išaukštinti savo pašaukimą kunigystėje,2 jis retai pasakojo apie savo pastangas tai daryti. Tačiau kartą jis papasakojo apie kunigystės patarnavimą, kurį atliko su savo draugu Džordžu F. Ričardsu, prieš jį buvusiu Dvylikos Kvorumo prezidentu:
„Keturiasdešimt metų drauge su prezidentu Džordžu F. Ričardsu dalyvavome tarybose, lankėmės konferencijose ir įvairiais būdais tarnavome. <…>
Kartu keliaudavome nuo vieno Sionės kuolų krašto iki kito. Ankstyvosiomis dienomis mes, broliai visuotiniai įgaliotiniai, lankydami Sionės kuolus keliaudavome po du. Kur negalėdavome nukakti geležinkeliu, o tokių vietų buvo daugybė, paprastai keliaudavome vadinamais „baltastogiais“, t. y. lengvomis spyruoklinėmis vežėčiomis. Tolimos kelionės reiškė apsilankymus dviejuose, dažnai ir trijuose ar keturiuose kuoluose.
Tokiose kelionėse tarp kuolų konferencijų įvairiose kuolų gyvenvietėse, arba apylinkėse, susirinkimai vykdavo kasdien. Tokiose kelionėse keliaudavome duobėtais keliais, kartais tiesiog siaurais keliukais per tirštus dulkių debesis vasarą ir žvarbiame šaltyje žiemą, dažnai per didžiausius purvynus ar storiausią sniegą.“3
Vyresnysis Francis M. Gibonsas, tarnavęs Pirmosios Prezidentūros sekretoriumi, papasakojo, kaip Prezidentas Smitas aukštino savo pašaukimus kunigystėje: „Nors puikiai suvokė savo valdžią, jis visuomet ja naudodavosi romiai ir švelniai. Jo charakteryje nebuvo arogancijos, pozavimo ar puikybės. Jis niekados neapsimetinėjo geresniu už kitus, niekada nesipuikavo savo pareigybės privilegijomis.“4
Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas kalba Britų krašto konferencijoje, 1971 m. rugpjūtis. Sėdi iš kairės į dešinę: vyresnieji Merionas Dž. Romnis, Ričardas L. Evansas ir Hovardas V. Hanteris
Būdamas Bažnyčios Prezidentu, Džozefas Fildingas Smitas kalbėjo penkiose visuotinės konferencijos kunigystės sesijose ir ragino brolius išaukštinti savo pašaukimus kunigystėje. Šio skyriaus mokymai paimti iš keturių pamokslų, ypatingas dėmesys skiriamas kalbai, kurią Prezidentas Smitas pasakė 1970 m. spalio 3 d. Kadangi pamokslai buvo pasakyti kunigijos susirinkimuose, visur šiame skyriuje kreipiamasi į vyrus. Tačiau tas kreipimasis apima supratimą, jog kunigystės galia yra didelė palaima visiems Bažnyčios nariams. Viename iš pamokslų Prezidentas Smitas sakė: „Manau, visi žinome, jog kunigystės palaimos nėra skirtos vien vyrams. Šios palaimos taip pat išliejamos ant mūsų žmonų ir dukterų, ir ant visų ištikimų Bažnyčios moterų. Šios gerosios sesutės Viešpaties namų palaimoms gali pasiruošti laikydamosi Dievo įsakymų ir tarnaudamos Bažnyčioje. Viešpats savo dukterims siūlo kiekvieną dvasinę dovaną ir palaimą, kurias gali gauti jo sūnūs, kadangi Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters“ [žr. 1 Korintiečiams 11:11].5
Džozefo Fildingo Smito mokymai
1
Vyrai turėtų aiškiai suprasti sandorą, kurią sudaro gaudami kunigystės pareigybes
Noriu atkreipti jūsų dėmesį į Melchizedeko kunigystės priesaiką ir sandorą. Manau, jei aiškiai suprasime sandorą, kurią sudarome gaudami kunigystės pareigybes, ir pažadą, kurį Viešpats duoda, jei išaukštiname savo pašaukimus, tada turėsime didesnį stimulą daryti viską, ką privalome daryti, kad įgytume amžinąjį gyvenimą.
Dar norėčiau pasakyti, kad visa, kas susiję su šia aukštesniąja kunigyste, yra sukurta ir skirta tam, kad paruoštų mus įgyti amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje.
1832 m. rugsėjį Džozefui Smitui duotame apreiškime apie kunigystę Viešpats sako, kad Melchizedeko kunigystė yra nesibaigianti; kad ji vykdo Evangeliją, tęsiasi tikrojoje bažnyčioje per visas kartas ir turi Dievo pažinimo raktus. Jis sako, kad ji suteikia galimybę Viešpaties liaudžiai būti pašventintai, matyti Dievo veidą ir įeiti į Viešpaties atilsį, „o tas atilsis yra jo šlovės pilnatvė“ (žr. DS 84:17–24).
Tada, kalbėdamas apie Aarono ir Melchizedeko kunigystes, Viešpats sako: „Nes kurie tik yra ištikimi, kad gautų šias dvi kunigystes, apie kurias kalbėjau, ir išaukštintų savo pašaukimus, tie pašventinami Dvasia jų kūnams atnaujinti.
Jie tampa Mozės ir Aarono sūnumis bei Abraomo sėkla ir Dievo bažnyčia, ir karalyste, ir išrinktaisiais.
Ir taip pat visi tie, kurie priima šią kunigystę, priima mane, – sako Viešpats;
nes tas, kuris priima mano tarnus, priima mane;
o tas, kuris priima mane, priima mano Tėvą;
ir tas, kuris priima mano Tėvą, priima mano Tėvo karalystę; todėl viskas, ką turi mano Tėvas, bus atiduota jam.
Ir tai – pagal kunigystei priklausančias priesaiką ir sandorą.
Todėl visi, kurie priima kunigystę, priima šią mano Tėvo priesaiką ir sandorą, kurių jis negali sulaužyti, nė jos negali būti pašalintos.“
Tada bausmė už sandoros sulaužymą ir visišką nuo jos nusigręžimą pateikta kartu su šiuo įsakymu: „<…> Saugokitės, stropiai dėmėkitės amžinojo gyvenimo žodžius.
Nes jūs gyvensite kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos“ (DS 84:33–44).6
Tie iš jūsų, kurie turite Aarono kunigystę, dar nesate priėmę šios aukštesniajai kunigystei priklausančios priesaikos ir sandoros, bet tikrai turite jums Viešpaties duotą didžią galią ir įgaliojimą. Aarono kunigystė yra paruošiamoji kunigystė, kuri lavina ir moko mus būti vertais vėliau ateisiančių didesnių palaimų.
Jei, būdami diakonais, mokytojais ir kunigais, ištikimai tarnausite, įgysite patirties ir išsiugdysite tokius talentus ir gabumus, kurie leis jums gauti Melchizedeko kunigystę ir išaukštinti joje savo pašaukimą.7
2
Kunigystę turintieji pažada išaukštinti savo pašaukimus kunigystėje ir gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos
Kaip visi žinome, sandora yra sutartis ir susitarimas tarp mažiausiai dviejų šalių. Sudarant Evangelijos sandoras, tos šalys yra Viešpats danguje ir žmonės žemėje. Žmonės sutinka laikytis įsakymų, o Viešpats pažada pagal tai jiems atlyginti. Pati Evangelija yra naujoji ir nesibaigiančioji sandora ir apima visus susitarimus, pažadus ir atlygius, kuriuos Viešpats siūlo savo liaudžiai.
Taigi Melchizedeko kunigystę mes priimame sudarydami sandorą. Mes iškilmingai pažadame priimti kunigystę, išaukštinti savo pašaukimus joje ir gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos. Viešpats mums pažada, kad, jei laikysimės šios sandoros, gausime viską, ką turi Tėvas, t. y. amžinąjį gyvenimą. Ar kuris nors iš mūsų galime įsivaizduoti šlovingesnį susitarimą nei šis?
Kartais apie mūsų kunigystės išaukštinimą kalbame apskritai, bet apreiškimuose kalbama būtent apie pašaukimų kunigystėje, pavyzdžiui, vyresniųjų, septyniasdešimties narių, aukštųjų kunigų, patriarchų ir apaštalų, išaukštinimą.
Žmogaus turima kunigystė yra Dievo galia ir įgaliojimas, perduotas žmogui žemėje, kad šis visame kame veiktų žmonijos išgelbėjimo labui. Kunigystės pareigybės, arba pašaukimai, yra tarnavimo pavedimai atlikti konkrečiai paskirtą tarnystę kunigystėje. Būdas, kaip išaukštinti tuos pašaukimus, – tai vykdyti darbą, kuris skirtas atlikti tiems, kurie turi tam tikrą susijusią pareigybę.
Nesvarbu, kokią pareigybę turime, jei esame atsidavę ir ištikimi savo įsipareigojimams. Viena pareigybė nėra svarbesnė už kitą, nors dėl administravimo reikmių vienas kunigystę turintysis gali būti pašauktas pirmininkauti kitam ir vadovauti jo darbui.
Mano tėvas, Prezidentas Džozefas F. Smitas, sakė: „Jokia šiai kunigystei priklausanti pareigybė nėra, ar negali būti, didesnė negu pati kunigystė. Būtent iš kunigystės pareigybė gauna savo įgaliojimą ir galią. Jokia pareigybė nesuteikia įgaliojimo kunigystei. Jokia pareigybė nepapildo kunigystės galios. Bet visos pareigybės Bažnyčioje savo galią, veiksmingumą, įgaliojimą gauna iš kunigystės.“
Esame pašaukti išaukštinti savo pašaukimus kunigystėje ir vykdyti darbą, susijusį su mūsų gaunama pareigybe. Ir taip Viešpats, apreiškime apie kunigystę, sako: „Todėl tegul kiekvienas žmogus stovi savo pareigybėje ir darbuojasi savo pašaukime; <…> idant būtų išlaikyta tobula sistema“ (DS 84:109–110).
Tai vienas iš didžių tikslų, kurių siekdami darbuojamės Bažnyčios kunigystės programoje, kad vyresnieji darytų vyresniųjų darbą, septyniasdešimties nariai – septyniasdešimties narių darbą, aukštieji kunigai – aukštųjų kunigų darbą ir taip toliau, kad visi kunigystę turintieji galėtų išaukštinti savo pašaukimus ir skinti gausias palaimas, pažadėtas už tokį elgesį.8
Mes – Viešpaties Jėzaus Kristaus atstovai. Mums pavesta jam atstovauti. Mums nurodyta skelbti jo Evangeliją, atlikti išgelbėjimo apeigas, laiminti žmoniją, gydyti ligonius ir galbūt daryti stebuklus: daryti tai, ką jis darytų, jei pats būtų čia – ir visa tai dėl to, kad turime šventąją kunigystę.
Būdami Viešpaties atstovai, esame saistomi jo įstatymo, kad darytume tai, ką jis nori, kad darytume, nepaisydami asmeninių jausmų ar pasaulietinių pagundų. Patys mes neturime jokios išgelbėjimo žinios, jokios doktrinos, kurią būtina priimti, jokios galios krikštyti ar įšventinti, ar sutuokti amžinybei. Visa tai ateina iš Viešpaties, ir ką tik darome, kas susiję su tais dalykais, yra dėl perduoto įgaliojimo.9
3
Išaukštinimo pažadas duodamas kiekvienam, turinčiam Melchizedeko kunigystę ir atsidavusiam kunigystės priesaikai ir sandorai
Dabar norėčiau porą žodžių pasakyti apie priesaiką, kuri priimama gaunant Melchizedeko kunigystę.
Prisiekti su priesaika yra pati iškilmingiausia ir labiausiai įpareigojanti kalbėjimo maniera, kokia tik yra žinoma žmogaus kalboje; ir būtent tokią kalbos manierą Tėvas pasirinko, išsakydamas didingą pranašystę apie Kristų ir kunigystę. Ten apie jį sakoma: „Viešpats prisiekė ir neatsižadės: Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas“ (Ps 110:4).
Aiškindamas šią su Mesiju susijusią pranašystę, Paulius sako, kad Jėzus turi „neatšaukiamą kunigystę“ ir kad per ją atsirado „nenykstamo gyvenimo galybė“ (žr. Hbr 7:24, 16). Džozefas Smitas sakė, kad „visi tie, kurie įšventinti į šią kunigystę, yra padaryti panašūs į Dievo Sūnų, pasiliekantį kunigu visada“, t. y., jeigu jie lieka ištikimi ir atsidavę [žr. Džozefo Smito Vertimas, Hebrajams 7:3].
Taigi Kristus yra didžiausias su kunigyste, kaip ir su krikštu bei visais kitais dalykais, susijęs pavyzdys. Taigi kaip Tėvas su priesaika prisiekia, kad jo Sūnus viską paveldės per kunigystę, taip ir jis su priesaika prisiekia, kad visi, kurie išaukštins savo pašaukimus toje pat kunigystėje, gaus viską, ką turi Tėvas.
Toks išaukštinimo pažadas siūlomas kiekvienam vyriškiui, turinčiam Melchizedeko kunigystę, bet tai pažadas su sąlyga, o pažado išpildymas priklauso nuo to, ar išaukštinsime savo pašaukimus kunigystėje ir gyvensime kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos.
Absoliučiai aišku, kad nėra šlovingesnių pažadų, kurie buvo ar galėtų būti duoti, nei tie, kuriuos gavome mes, kai priėmėme privilegiją ir atsakomybę turėti šventąją kunigystę ir būti Kristaus tarnais.
Aarono kunigystė yra paruošiamoji kunigystė, parengianti mus sudaryti sandorą ir priimti priesaiką, susijusias su šia aukštesniąja kunigyste.10
4
Viešpaties palaimos visiems žmonėms siūlomos per Jo šventąją kunigystę turinčiųjų tarnavimą
Visame šiame pasaulyje nėra nieko svarbesnio, kaip visiems mums pastatyti Dievo karalystės reikalus į pirmąją vietą savo gyvenime, laikytis Dievo įsakymų, išaukštinti savo pašaukimus kunigystėje, lankytis Viešpaties namuose, kur mums siūloma mūsų Tėvo karalystės palaiminimų pilnatvė.11
„Kunigystė yra Dievo galia ir įgaliojimas, perduotas žmogui žemėje, kad šis veiktų visame kame žmonijos išgelbėjimo labui“
Viešpaties palaimos šventiesiems ir pasauliui siūlomos per tarnavimą tų, kurie turi jo šventąją kunigystę ir jam atstovauja, kurie iš tikrųjų yra jo tarnai ir įgaliotiniai ir pasiryžę jam tarnauti ir laikytis jo įsakymų.12
Meldžiuosi, kad visi mes, kurie buvome pašaukti atstovauti Viešpatį ir turėti jo įgaliojimą, atmintume, kas esame, ir atitinkamai elgtumės.
<…> Visas savo dienas siekiau išaukštinti savo pašaukimą kunigystėje ir tikiuosi ištverti šiame gyvenime iki galo ir džiaugtis ateinančiame gyvenime ištikimų šventųjų bendryste.13
Trokštu laiminti visus, tiek jaunus, tiek senus, kurie aukština savo pašaukimus kunigystėje, ir prašyti Viešpaties išlieti ant jų geras Savo Dvasios dovanas šiame gyvenime ir užtikrinti juos dėl amžinybės turtų ateinančiame gyvenime. <…>
Tai didžiulė šlovė – žinoti, kad Viešpats kiekvienam iš mūsų siūlo kunigystės pilnatvę ir pažadėjo mums, kad įgysime nesibaigiantįjį paveldą su juo jo karalystėje, jei priimsime šią kunigystę ir išaukštinsime savo pašaukimus!14
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Prezidentas Smitas mokė, kad per kunigystę „Viešpats savo dukterims siūlo kiekvieną dvasinę dovaną ir palaimą, kurias gali gauti jo sūnūs“ („Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“). Kokių jums kyla minčių, kai apmąstote šį teiginį?
-
Prezidentas Smitas sakė, kad kunigystę turintieji turi didesnį stimulą stengtis įgyti amžinąjį gyvenimą, kai supranta savo sandoras ir Viešpaties pažadus (žr. 1 poskyrį). Kodėl tai taikoma visiems Bažnyčios nariams?
-
Kaip Prezidento Smito pateiktas termino „išaukštinti pašaukimą“ paaiškinimas (žr. 2 poskyrį) skiriasi nuo kitų žodžio išaukštinti prasmių? Kaip buvote palaiminti per Bažnyčios narių, aukštinančių savo pašaukimus, tarnavimą?
-
Prezidentas Smitas mokė: „Kristus yra didžiausias su kunigyste <…> susijęs pavyzdys“ (3 poskyris). Kaip galime sekti Kristaus pavyzdžiu tarnaudami kitiems?
-
4 poskyryje peržvelkite Prezidento Smito žodžius apie šventykloje siūlomas palaimas. Kaip gimdytojai gali padėti savo vaikams pasiruošti šventykloje gaunamoms kunigystės palaimoms?
Susijusios Raštų ištraukos
Hebrajams 5:4; Almos 13:1–2, 6; DS 20:38–60; 84:19–22; 107:99–100; Tikėjimo Teiginiai 1:5
Pagalba mokytojui
„Patyręs mokytojas negalvoja: „Ką šiandien darysiu klasėje?“, bet klausia: „Ką šiandien mano mokiniai darys klasėje?“; ne „Ko šiandien mokysiu?“, bet „Kaip savo mokiniams padėsiu išsiaiškinti tai, ką jie turi žinoti?“ (Virginia H. Pearce, „The Ordinary Classroom—A Powerful Place for Steady and Continued Growth“, Ensign, Nov. 1992, p. 12; taip pat žr. Teaching, No Greater Call [1999], p. 61.)