8 skyrius

Dievo Bažnyčia ir Karalystė

„Tegul visi žmonės tikrai žino, kad tai Viešpaties Bažnyčia ir Jis vadovauja tvarkant jos reikalus. Didelė privilegija – būti tokios dieviškos institucijos nariu!“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Džozefo Fildingo Smito tarnavimas Bažnyčios Prezidentu nuo 1970 m. sausio 23 d. iki 1972 m. liepos 2 d. buvo Viešpaties karalystei atsidavusio gyvenimo kulminacija. Jis juokavo, kad pirmasis jo pavedimas Bažnyčioje buvo duotas, kai buvo dar kūdikis. Kai buvo devynių mėnesių amžiaus, su savo tėvu, prezidentu Džozefu F. Smitu, jis lydėjo Prezidentą Brigamą Jangą į Sent Džordžą Jutoje, į Sent Džordžo šventyklos pašventinimą.¹

Jaunystėje Džozefas Fildingas Smitas tarnavo nuolatinėje misijoje, o vėliau buvo pašauktas kunigystės kvorumo prezidentu ir Vaikinų savitarpio tobulinimo draugijos (iš kurios kilo dabartinė Vaikinų organizacija) vyriausiosios tarybos nariu. Jis taip pat dirbo raštininku Bažnyčios Istoriko biure ir kaip neoficialus sekretorius, tuo nesigirdamas, padėdavo savo tėvui, kai šis buvo Bažnyčios Prezidentas. Taip tarnaudamas Džozefas Fildingas Smitas ėmė vertinti įkvėptą Bažnyčios organizaciją ir jos vaidmenį vedant asmenis ir šeimas į amžinąjį gyvenimą.

Džozefas Fildingas Smitas buvo įšventintas Jėzaus Kristaus apaštalu 1910 m. balandžio 7 dieną. Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu jis tarnavo beveik 60 metų, iš jų beveik 20 metų to kvorumo prezidentu. Būdamas apaštalu jis padėjo vadovauti Bažnyčiai visame pasaulyje. Tarnaudamas Bažnyčios istoriku, Solt Leiko šventyklos prezidentu, Jutos genealogijos draugijos prezidentu ir patarėju Pirmojoje Prezidentūroje jis dalyvavo sprendžiant daugelį Bažnyčios reikalų.

Atsidavęs tarnas Viešpaties karalystėje Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas

Džozefas Fildingas Smitas niekada nesiekė šių postų, nes buvo paprastas ir kuklus žmogus. Bet Viešpaties pašauktas tarnauti, jis noriai ir entuziastingai paklusdavo. Kartą, būdamas 89 metų amžiaus, jis tyliai parodė šį atsidavimą vykdamas į vieną susirinkimą. Išėjęs iš namų, jis paslydo ir nukrito nuo laiptų. Nors susižalojo koją, jis nuėjo apie ketvirtį mylios – kaip pats sakė: „Šlubuodamas kaip senukas“, – kad galėtų įvykdyti savo pareigas. Po susirinkimo jis parėjo namo, kur galiausiai leidosi apžiūrimas gydytojo. Gydytojas nustatė, kad Prezidento Smito koja keliose vietose buvo skilusi. Vėliau Prezidentas Smitas tą atvejį taip pakomentavo: „Tas susirinkimas prailgo, bet antra vertus, dauguma susirinkimų prailgsta.“²

Žinioje pastarųjų dienų šventųjų jaunimui Prezidentas Smitas išsakė savo priežastį, kodėl esąs taip atsidavęs Bažnyčios darbui:

„Aš žinau, kad Dievas gyvas. Žinau, kad Jėzus Kristus yra mūsų Tėvo Viengimis Sūnus kūne. Turiu tobulą tikėjimą Pranašo Džozefo Smito ir kitų jo darbo tęsėjų misija.

Žinau, kad turime nesibaigiančios Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesą, lygiai taip gerai, kaip žinau, jog esu gyvas. Jei to nežinočiau, nenorėčiau čia būti ar turėti ką nors bendro su šiuo darbu. Tačiau aš žinau tai visa širdimi. Dievas man tai apreiškė.“³

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Po dvasinės tamsos ir atsimetimo amžių Viešpats žemėje sugrąžino Savo Evangeliją ir įkūrė Savo Bažnyčią

Viešpats žemėje sugrąžino Evangeliją ir vėl organizavo Savo Bažnyčią. Priežastimi, dėl kurios reikėjo tokio organizavimo ir sugrąžinimo, buvo faktas, kad ilgus amžius pasaulis buvo dvasinėje tamsoje, neturėjo įgaliojimo ir supratimo; nežinojo, kaip garbinti gyvąjį Dievą. <…>

Nesibaigiančioji sandora buvo sulaužyta; teisingas Evangelijos principų supratimas išnyko dėl atsimetimo; žmonės prarado teisę atlikti Evangelijos apeigas. Tapo būtina, kad visa tai būtų sugrąžinta ir kad žmonių tikėjimas sustiprėtų per atsivėrusį dangų ir Evangelijos sugrąžinimą.

Todėl Viešpats iš savo akivaizdos pasiuntė pasiuntinius su Evangelijos pilnatve ir su galia bei kunigystės įgaliojimu, kad suteiktų jį žmonėms, ir davė jiems įsakymus <…>, nes Viešpats žinojo nelaimes, kurios turi ištikti pasaulį, todėl tokia buvo Jo valia, kad deramas įspėjimas ir proga priimti Evangeliją būtų suteikti žmonėms, kad jie galėtų atgailauti, nusisuktų nuo savo nelabų kelių ir tarnautų Viešpačiui [žr. DS 1:17–23].⁴

Mes skelbiame, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Dievo karalystė žemėje, vienintelė vieta, kur žmonės gali ateiti mokytis tikrųjų išgelbėjimo doktrinų ir rasti šventosios kunigystės įgaliojimą.⁵

Mano mylimi broliai ir seserys, negaliu net išsakyti koks esu dėkingas už palaimas, kurias Viešpats suteikė man ir ištikimiems jo Bažnyčios nariams įvairiose žemės tautose, ir visiems jo vaikams visame pasaulyje.

Kiekvieną savo gyvenimo dieną dėkoju jam už tai, kad šiomis paskutinėmis dienomis jis sugrąžino savo Evangeliją, kad išgelbėtų visus, kurie tikės ja ir paklus jos įstatymams.⁶

Pats Viešpats vadovauja Bažnyčios darbui ir mums būti jos nariais yra privilegija

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia tikrai yra Dievo karalystė žemėje.⁷

Noriu pasakyti, kad joks žmogus pats vienas negali vadovauti šiai bažnyčiai. Tai Viešpaties Jėzaus Kristaus Bažnyčia; jis vadovauja. Bažnyčia pavadinta jo vardu, čia yra jo kunigystė, čia mokoma jo Evangelijos, čia skelbiama jo doktrina ir vykdomas jo darbas.

Jis renkasi žmones ir šaukia juos būti įrankiais jo rankose, kad vykdytų jo tikslus, veda juos ir jiems vadovauja jų darbuose. Tačiau žmonės yra tik įrankiai Viešpaties rankose, todėl šlovė bei garbė už viską, ką atlieka jo tarnai, yra ir turėtų būti priskiriama jam per amžius.

Jei tai būtų žmogaus darbas, jis žlugtų, bet tai Viešpaties darbas ir jis nežlugs. Esame patikinti, jei laikysimės įsakymų, narsiai gyvensime pagal Jėzaus liudijimą ir būsime ištikimi kiekvienam patikėtam reikalui, Viešpats vadovaus ir ves mus ir Savo bažnyčią teisumo takais, kad įvykdytų visus Savo tikslus. ⁸

Visiems Bažnyčios nariams visame pasaulyje norėčiau pasakyti, kad šiai bažnyčiai Dievas skyrė misiją, kurią ji turi atlikti mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vadovaujama ir vedama, ir niekas nesužlugdys su tuo susijusių jo planų. Ji įvykdys mūsų Tėvo danguje ketinimus. Tikiuosi, kad šventieji visame pasaulyje kasdien dėkoja Viešpačiui už tai, kad yra jo bažnyčios nariai, ir už Pranašo Džozefo Smito misiją, per kurią didžiam mūsų džiaugsmui ir laimei buvo sugrąžinta Evangelija.⁹

Sąžiningiems žmonėms visose tautose sakome: Viešpats jus myli! Jis nori, kad gautumėte visas Evangelijos palaimas. Dabar Jis kviečia jus įtikėti Mormono Knyga, priimti Džozefą Smitą kaip pranašą ir įeiti į Jo žemiškąją karalystę, ir per tai tapti amžinojo gyvenimo paveldėtojais Jo dangiškoje karalystėje.¹⁰

Nuo pat Bažnyčios organizavimo niekada nebuvo taip, kad šiai Bažnyčiai vadovautų žmogus. Taip nebuvo Džozefo Smito ar Brigamo Jango laikais; taip nėra ir dabar. Tai Viešpaties darbas ir nepamirškite, kad šį darbą vykdo būtent Visagalis, o ne žmogus.¹¹

Žinau, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Dievo karalystė žemėje ir tam, kaip ji dabar sutvarkyta ir vadovaujama, pritaria Viešpats, ir ji juda nurodyta kryptimi.

Tegul visi žmonės tikrai žino, kad tai Viešpaties Bažnyčia ir Jis vadovauja tvarkant jos reikalus. Didelė privilegija – būti tokios dieviškos institucijos nariu!¹²

Bažnyčia organizuota tam, kad padėtų nariams šiame gyvenime rasti džiaugsmą ir laimę, o būsimajame gyvenime – amžinąjį gyvenimą

Viešpats viską įsteigė tvarkingai ir suteikė mums tobulą sistemą. Žmonės negali jos patobulinti. Jei vykdytume tai, ką Viešpats apreiškė, taip, kaip jis apreiškė, tada viskas būtų tobula, nes organizacija yra tobula; jos sumanymas – jos planas – neturi trūkumų.¹³

Viešpats savo bažnyčioje įsteigė kunigystės organizaciją, kuriai vadovauja apaštalai ir pranašai. Taip pat Jis leido įkurti kitas organizacijas <…> kad padėtų kunigystėje.

Kiekvienam Evangelijos laikotarpiui būdingi ypatingi poreikiai, kuriais reikia pasirūpinti, problemos, kurias reikia išspręsti, ir pagalba, kurią reikia suteikti, kad padėtų Bažnyčios nariams įgyvendinti savo išgelbėjimą „su baime ir [virpuliu]“ prieš Viešpatį (žr. Fil. 2:12). Taigi turime pagalbines organizacijas [Paramos bendriją, Vaikinų, Merginų, Pradinukų organizacijas ir Sekmadieninę mokyklą], kad padėtų kunigijai. Jos taip organizuotos, kad pasirūpintų žmonių poreikiais esant įvairiausioms socialinėms aplinkybėms. Jos yra Dievo valdžios dalis ir įsteigtos tam, kad padėtų Bažnyčios nariams tobulinti savo gyvenimą ir daryti tai, kas šiame gyvenime jiems užtikrina džiaugsmą ir laimę, o ateinančiame gyvenime – amžinąjį gyvenimą. <…>

Bažnyčia ir jos organai sudaro tarnavimo organizaciją, skirtą padėti šeimai ir asmeniui. Namų mokytojai, kunigystės vadovai ir vyskupai paskirti vesti tuos, su kuriais jie darbuojasi, į amžinąjį gyvenimą mūsų Tėvo karalystėje, o pagalbinės organizacijos paskirtos padėti šiame didžiame gelbėjimo darbe.

Neįmanoma per stipriai pabrėžti, kaip didžiai svarbu panaudoti visas šias programas visų mūsų Tėvo vaikų naudai ir palaiminimui. <…>

Jei visi darysime visa, ką turėtume, vykdydami Bažnyčios programas, Viešpats mus laimins ir suteiks mums klestėjimo taip gausiai, kad sėkmė lydės mūsų darbus ir dėl to mūsų atlygis čia bus didi ramybė ir džiaugsmas, o ateityje – amžinoji šlovė.¹⁴

Mūsų tarnavimas Bažnyčioje reiškia meilę kitiems ir dėkingumą už beribį Viešpaties tarnavimą

Viešpats yra su Bažnyčia. Jis veda mus. Jo dvasia yra ant šios liaudies. O iš mūsų Jis reikalauja tarnauti Jam nuolankiai, vieninga širdimi ir siela.¹⁵

Mūsų Gelbėtojas atėjo į pasaulį, kad išmokytų mus mylėti kitus, ir ta didi pamoka buvo pateikta per jo didžią kančią ir mirtį tam, kad galėtume gyventi, tad argi mes neturėtume išreikšti meilės savo artimiems tarnaudami jų labui? Ar neturėtume rodyti dėkingumo už begalinį jo atliktą tarnavimą mūsų labui, tarnaudami jo tikslams?

Žmogus, kuris Bažnyčioje daro tik tai, kas svarbu jam vienam, niekada nepasieks išaukštinimo. Pavyzdžiui, žmogus, kuris noriai meldžiasi, moka dešimtinę ir atnašas, vykdo įprastas su jo asmeniniu gyvenimu susijusias pareigas ir nieko daugiau, niekada nepasieks tobulumo.¹⁶

Niekada neatsisakykite tarnauti. Kai pirmininkaujantis pareigūnas prašo jūsų pagalbos, su džiaugsmu priimkite kvietimą ir skirkite tam darbui visas savo jėgas. Viešpats to iš mūsų tikisi, o mes esame sudarę sandorą taip daryti. Toks elgesys atneša džiaugsmą ir ramybę, ir tuo pat metu tarnaujantieji gauna didžiausią palaimą. Mokytojas gauna daugiau nei mokinys; palaima, kuria mums atlyginama, kai priimame pašaukimą tarnauti Bažnyčioje, yra daug didesnė nei palaima, kurią galime suteikti kitiems. Atsisakantis atlikti kokį nors darbą ar vengiantis jam Bažnyčioje suteikiamos atsakomybės žmogus patenka į didelį pavojų prarasti Dvasios vadovavimą. Galiausiai jis tampa apatiškas ir abejingas visoms pareigoms, ir kaip neprižiūrimas ir nelaistomas augalas nudžiūsta ir miršta dvasine mirtimi.¹⁷

Jūsų tinkamas tarnavimas nelieka nepastebėtas to Dievo, kuriam tarnaujate ir į kurio darbą esate įsitraukę.¹⁸

Meldžiuosi, kad mes visi, dirbdami drauge kaip tikri broliai ir seserys Viešpaties karalystėje, taip darbuotumės, kad atliktume priešakyje laukiantį didelį darbą.¹⁹

Šiame Evangelijos laikotarpyje Dievo karalystė ir Viešpaties darbas plis po visą pasaulį

Evangelijos laikotarpis yra apibūdinamas kaip laiko tarpas, kai dieviškai išrinktiems pareigūnams Dievo pavedimu suteikiama galia ir įgaliojimas skelbti Dievo žodį ir atlikti visas jos apeigas. <…>

Buvo laikų, kai Evangelija buvo atimta iš žmonių dėl jų prasižengimų. Taip įvyko Nojaus dienomis. Izraelis nusisuko nuo Viešpaties ir buvo paliktas tamsybėje daugelio kartų laikotarpį prieš Jėzaus Kristaus atėjimą, o išėjęs tarp žmonių Šis sugrąžino Evangelijos pilnatvę. Jis pasiuntė savo apaštalus skelbti Jo žinią visame pasaulyje, bet praėjo nedaug amžių ir žmonės vėl įpuolė į klaidas ir prarado įgaliojimą veikti Viešpaties vardu. Todėl buvo būtina, kad dangūs atsivertų ir būtų įvestas naujas Evangelijos laikotarpis tam, kad paruoštų žemę antrajam mūsų Viešpaties atėjimui dangaus debesyse šlovingai karaliauti žemėje tūkstantį metų, ir šis įvykis jau netoli, netgi prie mūsų durų.²⁰

Pati Evangelija buvo tokia pat visais Evangelijos laikotarpiais; išgelbėjimo planas kiekviename amžiuje yra toks pat visiems mūsų Tėvo vaikams. Kartkartėmis jis būdavo prarandamas dėl atsimetimo, bet kada tik Viešpats turėdavo Savo liaudį žemėje, jiems būdavo pateikiami tokie pat išgelbėjimo įstatymai ir tiesos, kokius jis apreiškė mums.

Bet šiame amžiuje gavome dar kitą didį dalyką, kurio niekada anksčiau nebuvo. Šiame Evangelijos laikotarpyje Viešpats pareiškė, kad Bažnyčia niekada daugiau nebebus nuklaidinta; šį kartą Evangelija čia yra visam laikui. Šį kartą apreikštai tiesai lemta paruošti žmones antrajam Žmogaus Sūnaus atėjimui ir Bažnyčia bus įkurta visose žemės dalyse, kai Viešpats ateis pradėti tūkstantmetę ramybės ir teisumo erą.²¹

Mes esame pasaulinės bažnyčios nariai, bažnyčios, kuri turi gyvenimo ir išgelbėjimo planą, bažnyčios, kurią šiomis paskutinėmis dienomis įkūrė pats Viešpats, kad neštų išgelbėjimo žinią visiems jo vaikams visoje žemėje. <…>

Mes išaugome ir sustiprėjome tiek, kad galime įvykdyti mums Viešpaties per Pranašą Džozefą Smitą duotą pavedimą nešti gerąją Sugrąžinimo naujieną kiekvienai tautai ir visiems žmonėms.

Ir mes ne tik skelbsime Evangeliją kiekvienoje tautoje prieš antrąjį Žmogaus Sūnaus atėjimą, bet bus daug atsivertusiųjų ir tarp jų įkursime šventųjų bendruomenes.²²

Dievo karalystė ir Viešpaties darbas plis vis plačiau; ateityje pasaulyje jis vyks greičiau, nei vyko anksčiau. Viešpats tai pasakė ir Dvasia liudija; ir aš liudiju, nes tikrai žinau, kad tai tiesa. Dievo karalystė čia yra tam, kad augtų, plačiai plistų, įsišaknytų žemėje ir tvirtai laikytųsi ten, kur Viešpats Savo galia ir Savo žodžiu ją pasodino, kad niekada nebūtų sunaikinta, bet pasiliktų kol bus įvykdyti Visagalio tikslai – kiekvienas principas, apie kurį pranašai kalbėjo nuo tada, kai prasidėjo pasaulis. Tai Dievo darbas, kurį Jis pats, dėl savo, bet ne žmogaus išminties, sugrąžino į žemę paskutinėmis dienomis.²³

Evangelija skirta visiems žmonėms, todėl prieš antrąjį Žmogaus Sūnaus atėjimą Bažnyčia bus įkurta visur, visose tautose, net iki žemės pakraščių.²⁴

Aš žinau ir liudiju, kad Viešpaties tikslai žemėje bus įvykdyti. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia čia yra visam laikui. Viešpaties darbas triumfuos. Jokia galia žemėje negali sulaikyti tiesos plitimo ir Evangelijos skelbimo kiekvienoje tautoje.²⁵

Palieku jums savo palaiminimą ir patikinimą, kad Dievas yra su savo žmonėmis ir kad darbas, į kurį esame įsitraukę, triumfuos ir risis pirmyn, kol amžinieji Viešpaties tikslai bus įvykdyti.²⁶

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kaip galime sekti Prezidento Smito pavyzdžiu tarnaudami Bažnyčioje? (Žr. „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“.)
Apmąstykite Prezidento Smito mokymus apie Evangelijos Sugrąžinimą (žr. 1 poskyrį.) Ką jaučiate, mąstydami apie gyvenimą šiais laikais, kai žemėje atkurta Viešpaties Bažnyčia?
Prezidentas Smitas liudijo, kad šiai Bažnyčiai vadovauja Jėzus Kristus (žr. 2 poskyrį). Kaip galėtumėte išsakyti savo liudijimą apie šią tiesą žmogui, kuris nėra Bažnyčios narys?
Kaip Bažnyčios organizacijos ir programos padėjo jums gauti 3 poskyryje minėtas palaimas? Kaip jos padėjo jūsų šeimai?
Prezidentas Smitas sakė: „Mūsų Gelbėtojas atėjo į pasaulį, kad išmokytų mus mylėti kitus“ (4 poskyris). Kaip galime sekti Gelbėtojo meilės pavyzdžiu tarnaudami namų mokytojais ar lankančiomis seserimis?
Skaitydami 5 poskyrį, atkreipkite dėmesį į tai, kuo šis Evangelijos laikotarpis skiriasi nuo kitų. Kaip šis supratimas veikia jūsų tarnavimą Bažnyčioje? Ką jaučiate mąstydami apie pasaulio ruošimą antrajam Gelbėtojo atėjimui?

Susijusios Raštų ištraukos

Mozijo 18:17–29; DS 1:30; 65:1–6; 115:4; 128:19–22

Pagalba mokytojui

„Dažniausiai mokiniai Evangelijos principus supranta ir įsimena geriau, kai naudojate įvairias mokymo veiklas. Kruopščiai parinktas metodas principą gali padaryti aiškesnį, įdomesnį ir lengviau įsimenamą“ (Teaching, No Greater Call [1999], p. 89).