14 skyrius

Šventosios Dvasios dovana

„Po krikšto ir patvirtinimo galime tapti bendražygiais Šventosios Dvasios, kuri mokys mus Viešpaties kelių, atgaivins mūsų protus ir padės mums suvokti tiesą.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas mokė, kad kiekvienas ištikimas Bažnyčios narys „turi teisę asmeniškai gauti jo [ar jos] vedimui naudingus ir būtinus apreiškimus“.¹ Jis visuomet siekė šio asmeniškai gaunamo vedimo, ypač stengdamasis mokyti ir apsaugoti savo sūnus ir dukteris. Vyresnysis Francis M. Gibonsas, tarnavęs Pirmosios Prezidentūros sekretoriumi, papasakojo tokį nutikimą, kurį išgirdo iš Prezidento Smito sūnaus Reinoldso (artimųjų vadinamo Reinu).

„Reinas papasakojo, kad cigaretę savo lūpose laikė tik kartą gyvenime ir tai tik trumpą akimirką. Tai atsitiko, kai mokėsi Ruzvelto vidurinėje mokykloje Solt Leik Sityje. Įėjimas [į mokyklą] buvo ramioje šalutinėje gatvelėje, kur pravažiuodavo labai mažai automobilių. Tą dieną Reinas išėjo pro paradines mokyklos duris su draugu, kuris rūkė ir kuris, kaip dažnai darydavo, pasiūlė jam „tiesiog pamėginti“. Tą kartą draugui pasisekė jį įtikinti. Reinas paėmė vieną cigaretę ir ją prisidegė. Vos jis užtraukė kelis dūmus, kas, jūsų manymu, sustabdė automobilį prie šaligatvio krašto? Žinoma, Reino tėvas. Nuleidęs langą vyresnysis Smitas savo apstulbusiam sūnui pasakė: „Reinoldsai, šiandien po vakarienės norėčiau su tavimi pasikalbėti“, – ir nuvažiavo toliau. Reinas pasakojo:„Kai mano tėvas pavadino mane Reinoldsu, supratau, kad patekau į rimtą bėdą.“ Vyresnysis Smitas leido Reinui apmąstyti savo kaltę visą likusią popietę ir per vakarienę, kurios metu jis, visų nuostabai, kalbėjo labai mažai. Vėliau nejaukiai gūždamasis kėdėje tėvo darbo kabinete, <…> Reinoldsas laukė nuosprendžio. Tačiau sulaukė tik malonios, meile persmelktos paskaitos apie „šio nepadoraus įpročio“ blogybes ir priminimo, kas jis esąs ir kaip jo elgesys užtraukia gėdą visai šeimai. Ji baigėsi prašymu, kad Reinas pažadėtų, jog niekada daugiau jo lūpos nepalies cigarečių. Reinas pažadėjo. Jis pasakė: „Niekada taip nedarysiu.“ Per visus po to ėjusius metus, taip pat ir tuo metu, kai tarnavo Jungtinių Valstijų kariniame jūrų laivyne per Antrąjį pasaulinį karą, kada rūkymas visuotinai paplito, jis laikėsi šio tėvui duoto pažado.“

Apmąstydamas šį nutikimą vyresnysis Gibonsas sakė: „Tikimybė, kad Džozefas Fildingas Smitas atsitiktinai atsirastų toje nuošalioje gatvelėje kaip tik tą akimirką, kada jo jaunas sūnus užsidegė savo pirmąją ir paskutiniąją cigaretę, buvo labai maža. Nors Reinas to neminėjo, jo tonas ir tai, kaip jis apie tai pasakojo, leido suprasti, jog tas įvykis jį įtikino nepaprasta jo tėvo dvasinio jautrumo giluma ir galia, ypač susijusia su jo šeimos gerove.“²

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Šventosios Dvasios misija yra liudyti apie Tėvą ir Sūnų, ir apie visą tiesą

Šventoji Dvasia yra trečiasis Dievybės narys. Ji yra žmogaus pavidalo Dvasia. Tėvas ir Sūnus yra kūniškos asmenybės; jie turi kūnus iš mėsos ir kaulų. Šventoji Dvasia yra dvasinė asmenybė ir turi tik dvasinį kūną [žr. DS 130:22]. Jos misija yra liudyti apie Tėvą ir Sūnų, ir apie visą tiesą [žr. 2 Nefio 31:18; Moronio 10:5].³

Ji dalyvauja Tėvo ir Sūnaus reikaluose ir apreiškia Juos tiems, kurie ištikimai tarnauja Viešpačiui. Būtent per Guodėjo, arba Šventosios Dvasios, mokymus apaštalai prisiminė Jėzaus Kristaus mokymus [žr. Jono 14:26]. Būtent per Šventosios Dvasios mokymus ateina pranašystė [žr. 2 Petro 1:21].⁴

Dievo Dvasia, kalbėdama žmogaus dvasiai, turi galią perduoti tiesą veiksmingiau ir suprantamiau, nei tą tiesą per asmeninį kontaktą gali perduoti dangiškos esybės. Per Šventąją Dvasią tiesa tarsi įpinama į pačias kūno skaidulas ir sausgysles taip, kad jos negalima pamiršti.⁵

Šventoji Dvasia doriems žmonėms visame pasaulyje atskleidžia tiesą

Tikime, kad Šventoji Dvasia yra apreiškėja ir kad Ji paliudys doriems žmonėms visame pasaulyje, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, kad Džozefas Smitas yra pranašas ir kad ši bažnyčia yra „vienintelė tikra ir gyva bažnyčia ant visos žemės veido“ (DS 1:30).

Niekam nebereikia likti tamsybėse; nesibaigiančios Evangelijos šviesa yra čia; ir kiekvienas nuoširdus tuo besidomintis žmogus žemėje iš Šventosios Dvasios gali gauti asmeninį liudijimą apie Viešpaties darbo tikrumą ir dievišką prigimtį.

Petras sakė: „<…> Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisiai gyvena“ (ApD 10:34–35). Tai reiškia, kad Viešpats išlies savo Dvasią ant ištikimųjų taip, kad šie patys žinos šios religijos tiesas.⁶

Šventoji Dvasia apsireikš kiekvienam tiesos prašančiam asmeniui taip, kaip Ji apsireiškė Kornelijui [žr. ApD 10]. Mormono Knygoje yra toks savo metraštį baigiančio Moronio teiginys, 10 skyrius, 4 eilutė:

„Ir norėčiau jus paraginti, kad gavę juos, paklaustumėte Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, argi jie nėra tikri; ir jei paklausite nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų, jis apreikš jums apie jų tiesą Šventosios Dvasios galia.“

Kiekvienas žmogus gali patirti Šventosios Dvasios pasireiškimų net nebūdamas Bažnyčios nariu, jei uoliai siekia šviesos ir tiesos. Šventoji Dvasia ateis ir suteiks tam žmogui trokštamą liudijimą, ir tada Ji pasitrauks.⁷

Po krikšto rankų uždėjimu suteikiama Šventosios Dvasios dovana

Pirmykštės Jėzaus Kristaus bažnyčios laikais buvo duotas pažadas, kad visi, kurie atgailauja, krikštijasi nuodėmėms atleisti ir yra ištikimi, rankų uždėjimu gaus Šventosios Dvasios dovaną. Toks pat pažadas duodamas visiems, kurie priima Evangeliją šiame Evangelijos laikotarpyje, nes Viešpats sako:

„Ir kiekvieną, turintį tikėjimą, jūs patvirtinsite mano bažnyčioje, uždėdami rankas, ir aš suteiksiu jam Šventosios Dvasios dovaną“ (DS 33:15).⁸

„Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia“ (ApD 19:6)

Šventosios Dvasios dovanos negalite gauti melsdamiesi ir jos prašydami, mokėdami dešimtinę, laikydamiesi Išminties Žodžio – netgi krikštydamiesi vandeniu nuodėmėms atleisti. Tą krikštą turite užbaigti Dvasios krikštu. Pranašas kartą sakė, kad smėlio maišą galite pakrikštyti taip pat sėkmingai kaip žmogų, jei tai padarę jo nepatvirtinsite ir nesuteiksite, rankų uždėjimu, Šventosios Dvasios dovanos. Negalite jos gauti jokiu kitu būdu.⁹

Tikiu rankų uždėjimo Šventosios Dvasios dovanai gauti doktrina. Per šią Dvasią galime bendrauti su savo Tėvu danguje ir mokytis Jo kelių, kad galėtume vaikščioti Jo takais.¹⁰

Per Šventosios Dvasios dovaną su Bažnyčios nariais kaip nuolatinė bendražygė gali būti Šventoji Dvasia

Šventoji Dvasia yra Pasiuntinys, arba Guodėjas, kurį Gelbėtojas mokiniams žadėjo atsiųsti po savo nukryžiavimo. Šis Guodėjas savo įtaka turi būti nuolatinis kiekvieno pakrikštyto asmens bendražygis ir per apreiškimą bei patarimą Bažnyčios nariams teikti tiesos pažinimą, kad jie galėtų vaikščioti jos šviesoje. Būtent Šventoji Dvasia apšviečia nuoširdžiai pasikrikštijusio nario protą. Būtent per Ją ateina asmeninis apreiškimas ir mūsų širdyse įsitvirtina tiesos šviesa.¹¹

Po to, kai pasikrikštijame, esame patvirtinami. Kam reikia to patvirtinimo? Tam, kad padarytų mus Šventosios Dvasios bendražygiais, kad suteiktų mums privilegiją būti vadovaujamiems trečiojo Dievybės nario, kad mūsų protai būtų apšviesti, kad būtume Šventosios Dvasios atgaivinti siekti pažinimo ir supratimo apie visa tai, kas susiję su mūsų išaukštinimu.¹²

Po krikšto ir patvirtinimo galime tapti bendražygiais Šventosios Dvasios, kuri mokys mus Viešpaties kelių, atgaivins mūsų protus ir padės mums suvokti tiesą.¹³

Mums pažadėta, kad po mūsų krikšto, jei būsime atsidavę ir ištikimi, mums vadovaus Šventoji Dvasia. Koks viso to tikslas? Mokyti mus, rodyti kelią, liudyti apie gelbstinčius Jėzaus Kristaus Evangelijos principus. Kiekvienas krikštui reikiamo amžiaus vaikas, kuris yra pakrikštijamas, turi teisę, kad jam vadovautų Šventoji Dvasia. Esu girdėjęs žmones kalbant, kad aštuonerių metų vaikelis negali suprasti. Žinau geriau nei jie. Kai buvau aštuonerių, per Šventąją Dvasią įgijau liudijimą apie šią tiesą. Nuo tada jį tebeturiu.¹⁴

Kokia šlovinga privilegija – būti vadovaujamiems Šventosios Dvasios ir matyti, kaip apreiškiami Dievo karalystės slėpiniai.¹⁵

Šventosios Dvasios bendryste gali mėgautis tik tie, kurie pasiruošia Ją priimti

Mano nuomone, yra daug šios Bažnyčios narių, kurie buvo pakrikštyti nuodėmėms atleisti ir rankų uždėjimu ant galvos gavo Šventosios Dvasios dovaną, tačiau niekada nepriėmė tos dovanos, tai yra jos pasireiškimų. Kodėl? Todėl, kad jie nepasiruošė priimti šių pasireiškimų. Jie niekada nenusižemino. Jie niekada nežengė tų žingsnių, kurie paruoštų juos Šventosios Dvasios bendrystei. Todėl jie gyvena savo gyvenimą neturėdami to žinojimo; jiems trūksta supratimo. Kada gudrieji ir klastingieji ateina pas juos su apgaule, kritikuodami Bažnyčios vadovus ir Bažnyčios doktriną, šie silpni nariai neturi pakankamo supratimo, pakankamos informacijos ir pakankamo Viešpaties Dvasios vadovavimo, kad atsispirtų klaidingiems mokymams ir doktrinoms. Jie klausosi ir galvoja, kad galbūt suklydo, ir viskas baigiasi tuo, kad jie išeina iš Bažnyčios, kadangi jiems trūksta supratimo.¹⁶

Tai Viešpaties įsakymas, kad Bažnyčios nariai uoliai darbuotųsi savo pašaukimuose ir studijuotų pagrindines Evangelijos tiesas, kaip tai buvo apreikšta. Viešpaties Dvasia nebesiplūks su abejingaisiais, neklusniaisiais ir maištautojais, neįstengiančiais gyventi dieviškos tiesos šviesoje. Kiekvieno pasikrikštijusio asmens privilegija – turėti tvirtą liudijimą apie Evangelijos sugrąžinimą, bet šis liudijimas vis blanks, kol galiausiai visai išnyks, jei nuolatos negausime dvasinių gėrybių per studijavimą, paklusnumą ir stropų siekimą žinoti ir suprasti tiesą.¹⁷

Turime teisę, kad mums vadovautų Šventoji Dvasia, tačiau negalime būti Jos vadovaujami, jei sąmoningai atsisakysime atsižvelgti į apreiškimus, kurie buvo duoti, kad padėtų mums suprasti ir vestų mus nesibaigiančios Evangelijos šviesoje ir tiesoje. Negalime tikėtis, kad būsime taip vedami, kai atsisakome atsižvelgti į šiuos didžius apreiškimus, tiek daug reiškiančius mums materialiai ir dvasiškai. Tad, jei atsiduriame tokioje būsenoje, kai nenorime tikėti ar siekti šviesos ir pažinimo, kuriuos Viešpats pateikė mums pasiekiamoje vietoje, tada kyla pavojus, arba grėsmė, kad būsime suvedžioti piktų dvasių, velnių doktrinų ir žmonių mokymų [žr. DS 46:7]. Ir kai prieš mus atsiras šios klaidinančios jėgos, neturėsime to padedančio atpažinti supratimo, per kurį galime jas atskirti ir pažinti, kad jos ne iš Viešpaties. Ir taip galime tapti bedievių, pagiežingų, klastingų žmonių apgaulės aukomis. ¹⁸

Viešpaties Dvasia negyvena nešventose šventyklose, ir kai žmogus nuo tiesos nusisuka dėl nelabumo, ta Dvasia nebūna su juo ir pasitraukia, o vietoj jos ateina klaidos dvasia, nepaklusnumo dvasia, nelabumo dvasia, amžinosios pražūties dvasia.¹⁹

Jei liksime ištikimi, Šventoji Dvasia suteiks mums apreiškimų, kad vestų mus ir rodytų kelią visą mūsų gyvenimą

Viešpats pažadėjo visiems, kurie atgailaus ir liks ištikimi, laikysis nuolankumo ir stropumo dvasios, kad jie turės teisę būti vadovaujami Dievo Dvasios. Ši Dvasia juos ves ir rodys kelią visą jų gyvenimą.²⁰

Ant kiekvieno Bažnyčios nario galvos buvo uždėtos rankos Šventosios Dvasios dovanai gauti. Jis turi teisę gauti apreiškimus, kurie reikalingi ir būtini, kad Dvasia vadovautų asmeniškai jam, ne Bažnyčiai, bet jam pačiam. Per savo paklusnumą ir nuolankumą jis įgis teisę gauti šviesos ir tiesos, kaip tai bus apreikšta per Tiesos Dvasią, ir tas, kuris įsiklausys į tą Dvasią ir nuolankiai bei tikėdamas sieks tos Dvasios dovanos, nebus apgautas.²¹

Turime gyventi šventą gyvenimą ir vaikščioti šviesoje ir tiesoje, turėdami deramą supratimą, kuris ateina per Šventosios Dvasios dovaną ir galią, kuri yra pažadėta visiems, tikintiems atgaila ir priimantiems amžinojo gyvenimo žodžius. Jei draugaujame su Dvasia, tada vaikštome šviesoje ir draugaujame su Dievu.²²

Tai kiekvieno šios Bažnyčios nario privilegija – žinoti tiesą, kalbėti tiesą, gauti Šventosios Dvasios įkvėpimą; tai mūsų privilegija, asmeniškai, <…> priimti šviesą ir vaikščioti šviesoje; ir jei pasiliksime Dieve, tai yra, jei laikysimės visų Jo įsakymų, gausime daugiau šviesos, kol galiausiai mums išauš tobula pažinimo diena [žr. DS 50:24].²³

Galiausiai vėl grįžtame Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdon per Šventosios Dvasios vadovavimą.²⁴

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Ko mokoma pasakojime apie Šventąją Dvasią, esančiame poskyryje „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“? Kada Dvasia paskatino jus padėti kam nors?
Prezidentas Smitas minėjo, kad Dievo Dvasia kalba žmogaus dvasiai (1 poskyryje). Kaip bendravimas dvasia skiriasi nuo bendravimo per klausą ir regą? Kodėl toks bendravimas gali būti efektyvesnis?
Kokie yra skirtumai tarp Dvasios pasireiškimų gavimo taip, kaip gavo Kornelijus, ir Šventosios Dvasios dovanos gavimo? (Žr. 2 poskyrį.)
Prezidentas Smitas mokė, kad krikštas be Šventosios Dvasios dovanos yra neužbaigtas (žr. 3 poskyrį). Ko trūktų jūsų gyvenime, jei neturėtumėte Šventosios Dvasios dovanos?
Apmąstykite Prezidento Smito mokymus 4 poskyryje, ką reiškia turėti Šventąją Dvasią kaip nuolatinę bendražygę. Kaip esate palaiminti dėl to, kad Ji nuolat su jumis?
Ką galime daryti, kad pasiruoštume priimti Šventosios Dvasios bendrystę? (Pavyzdžių ieškokite 5 poskyryje.)
Peržvelgdami 6 poskyrį, atkreipkite dėmesį į tai, kaip mums gali vadovauti Šventoji Dvasia. Kaip tėvai gali mokyti savo vaikus atpažinti, kad juos veda Šventoji Dvasia, ir priimti šį vedimą?

Susijusios Raštų ištraukos

Jono 16:13; ApD 19:1–6; 1 Korintiečiams 12:3; 1 Nefio 10:17–19; 2 Nefio 31:15–20; 3 Nefio 19:9; DS 46:13; Tikėjimo Teiginiai 1:4

Pagalba mokytojui

„Nesijaudinkite, jei mokiniai, kai užduodate klausimą, kelias sekundes tyli. Neatsakykite į savo klausimą patys; duokite mokiniams laiko apgalvoti atsakymus. Tačiau pernelyg ilga tyla gali reikšti, kad jie nesupranta klausimo ir kad jums reikia jį perfrazuoti“ (Teaching, No Greater Call [1999], p. 69).