25 skyrius
Jėzaus Kristaus gimimas – Geroji naujiena
„Kaip dėl tos nuostabios istorijos? Ar leidome jai įsismelkti ir veikti mūsų gyvenimus? Ar besąlygiškai priėmėme visą jos prasmę?
Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo
Per 1971 m. Kalėdų laikotarpį vienam laikraščio korespondentui pasitaikė proga pabūti kartu su Prezidentu Džozefu Fildingu Smitu ir jo šeimos nariais. Korespondentas papasakojo, kokį įspūdį jam padarė pranašo gyvenimas:
„Kalėdos Prezidentui Džozefui Fildingui Smitui – ypatingas metas. Tai šeimos ir prisiminimų diena. Tačiau labiausiai Kalėdos Prezidentui Smitui yra vaikų diena.
„Manau, kad Kalėdas labiausiai mėgstu dėl vaikų“, – sakė Prezidentas Smitas, arčiau prie savęs priglausdamas anūkėlę.
Ant kelių pasidėjęs didelę Bibliją su paveikslėliais, Prezidentas Smitas ir dvi anūkėlės, 4 metų Šana Makonki ir 2 metų Šeri, vartė puslapius, kuriuose buvo pasakojama apie kūdikėlio Kristaus gimimą. Jie ilgam laikui sustojo prie vieno puslapio, kuriame buvo paveikslėlis, vaizduojantis prakartėlę. Galima buvo pajusti Prezidento Smito ir dviejų mergaičių artumą. <…>
Prezidentas Smitas per Kalėdas sulaukė daug svečių. Jis sakė: „Kalėdos – tai metas šeimoms būti kartu.“1
Prezidento Smito Kalėdų tradicijos buvo sutelktos į Gelbėtojo gimimą, tarnystę ir Apmokėjimą. Atsakydamas į kalėdinius Bažnyčios narių sveikinimus, jis sakė: „Dėkoju už rūpestingumą tų, kurie siunčia kalėdinius atvirukus. Priimu juos kaip meilės išraišką ir Gelbėtojo, kurį mes gerbiame ir garbiname kaip Bažnyčios vadovą, gimimo priminimą. Jo žinia buvo apie taiką ir gerą valią. To linkiu visiems žmonėms.“2
1973 m. gruodį Prezidentas Smitas išleido Bažnyčios nariams visame pasaulyje skirtą Kalėdų žinią. Joje buvo sakoma:
„Sveikinu jus šiuo Kalėdų laikotarpiu su meile ir draugyste ir meldžiuosi, kad mūsų Amžinasis Tėvas maloningai pažiūrėtų iš viršaus į jus ir išlietų ant jūsų Savo apsčias palaimas.
Šiais laikais, kada klesti nelabumas, kada žemėje yra dideli išmėginimai, kai vyksta karai ir girdisi karų gandai, Viešpaties vadovavimo ir apsaugančio rūpesčio mums reikia labiau nei bet kada anksčiau.
Turime žinoti, kad, nežiūrint visų mus ištinkančių vargų ir bėdų, Viešpats vis dar vadovauja žemės reikalams ir jeigu laikysimės Jo įsakymų ir būsime ištikimi Jo įstatymams, Jis palaimins mus čia ir dabar ir tinkamu laiku atlygins mums amžinuoju gyvenimu Jo karalystėje. <…>
Dabar meldžiuosi, kad šiuo Kalėdų laikotarpiu ir visais laikais sutelktume tikėjimą į Dievo Sūnų ir gautume tą ramybę, kuri pranoksta visą supratimą.“3
Gelbėtojo gimimo istorija „niekada nesensta, kad ir kaip dažnai pasakojama“
Džozefo Fildingo Smito mokymai
1
Mūsų Išpirkėjo gimimo istorija yra iškalbi savo kukliu paprastumu
Nėra kitos tokios nuostabios arba galinčios iki gelmių sujaudinti nuolankią sielą istorijos, kaip tai gali padaryti ši šlovinga mūsų Išgelbėtojo gimimo istorija. Jokie žmogaus žodžiai negali pagražinti, patobulinti ar papildyti jos kuklaus paprastumo iškalbumą. Ji niekada nepasensta, kad ir kaip dažnai būtų pasakojama žmonių namuose, o tai yra daroma per retai. Pabandykime įsivaizduoti save laukuose su piemenimis, kurie tą įsimintiną naktį prižiūrėjo savo kaimenę. Tai buvo nuolankūs, nepraradę savo tėvų tikėjimo vyrai, kurių širdys nebuvo tokios užkietintos, kokios buvo žydų valdovų širdys mūsų Viešpaties tarnystės dienomis, nes jeigu jos būtų tokios kaip valdovų, angelai nebūtų pasirodę jiems su šlovinga žinia. Pakartokime tą nuostabią istoriją.
„Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo kaimenę.
Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando,
bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai.
Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.
Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.
Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama:
„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“
Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“
Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose [Luko 2:8–16].
Ar gali kuri siela skaityti tai ir likti nepaliesta nuolankumo dvasios ir nesužavėta šios istorijos paprastos tiesos?4
2
Nors Jėzus Kristus ir buvo Dievo Sūnus, Jis atėjo į pasaulį kaip kūdikis ir ėjo iš malonės į malonę, kol gavo pilnatvę
Manau, visi suprantame tą faktą, kad Jėzus Kristus buvo Jehova, kuris vedė Izraelį Abraomo ir Mozės dienomis, nuo pat Adomo laikų. Taip pat Jehova, arba Jėzus Kristus, kaip dvasinė asmenybė pasirodė Jaredo broliui, gimė kaip kūdikis ir pasiekė brandų amžių šiame pasaulyje.5
Jaunystėje Jėzus įgijo pažinimą „eilutė po eilutės ir priesakas po priesako“
Dar prieš gimdamas šiame pasaulyje mūsų Gelbėtojas buvo Dievas ir į žemę atėjo būdamas Dievas. Gimęs pasaulyje jis buvo toks pat Dievas, kaip ir prieš tai. Bet, kalbant apie šitą gyvenimą, atrodo, kad jis turėjo pradėti, kaip pradeda visi kiti vaikai, ir įgyti pažinimą eilutė po eilutės. Lukas sako, kad jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ [Luko 2:52]. Jonas rašo, kad jis „iš pradžių negavo pilnatvės“, bet turėjo eiti „iš malonės į malonę, kol gavo pilnatvę“ [DS 93:13]. <…>
Akivaizdu, kad dar nebūdamas 12 metų jis daug žinojo apie savo Tėvo reikalus. Tada jis nustebino mokytus ir išmintingus žmones šventykloje [žr. Luko 2:46–49]. Tos žinios galėjo ateiti pas jį per apreiškimą, angelų apsilankymus arba kokiu kitu būdu. Tačiau jo žinios, kiek tai susiję su šiuo gyvenimu, turėjo ateiti eilutė po eilutės ir priesakas po priesako. Neabejotina, kad jis retkarčiais bendravo su savo Dangiškuoju Tėvu.
<…> „Jėzus augo su savo broliais ir stiprėjo, ir laukė, kada Viešpats pasakys, jog atėjo jo tarnystės laikas. Ir jis tarnavo vadovaujamas savo tėvo, ir jis nekalbėjo kaip kiti žmonės, nė negalėjo būti pamokytas, nes jam nereikėjo, kad kuris žmogus jį mokytų. Ir po daugelio metų atėjo jo tarnystės valanda“ [Džozefo Smito vertimas, Mato 3:24–26].
Viešpaties pareiškimas, kad jis negali nieko daryti, o vien tik tai, ką mato Tėvą darant, iš tiesų reiškia, kad jam buvo apreikšta, ką darė jo Tėvas [žr. Jono 5:19–20]. Be abejonės, Jėzus atėjo į pasaulį paklusdamas toms pačioms sąlygoms, kurios buvo privalomos kiekvienam iš mūsų – jis viską užmiršo ir turėjo augti nuo malonės iki malonės. Tai, kad jis pamiršo, kad jo ankstesnis žinojimas buvo paimtas, buvo būtina lygiai taip, kaip kiekvienam iš mūsų, kad pereitume šią laikiną egzistenciją.
Gelbėtojas iš pradžių neturėjo pilnatvės, bet po to, kai gavo savo kūną ir prisikėlė, visa galia buvo duota jam tiek danguje, tiek žemėje. Nors jis buvo Dievas, netgi Dievo Sūnus, turintis galią ir įgaliojimą šiai žemei ir kitoms žemėms sukurti, visgi kai ko trūko, ko jis negalėjo gauti tol, kol neprisikėlė. Kitais žodžiais sakant, jis negavo pilnatvės, kol negavo prisikėlusio kūno.6
3
Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį, kad išpirktų mus iš fizinės ir dvasinės mirties
Jėzus atėjo čia, kad įvykdytų konkrečią misiją, kuri jam buvo skirta prieš šios žemės sutvėrimą. Apie jį Raštuose rašoma kaip apie Avinėlį, nužudytąjį nuo pasaulio sutvėrimo [žr. Apreiškimo 13:8]. Jis pasisiūlė ateiti laiko viduryje ir išpirkti žmones iš nuopuolio, kuris juos ištiko per Adomo nusižengimą.
<…> Jėzus yra vienintelis gimęs šiame pasaulyje asmuo, kuris neturėjo žemiškojo tėvo. Jo kūno Tėvas taip pat yra ir jo Dvasios Tėvas, ir visų žmonių dvasių Tėvas. Iš savo Tėvo jis gavo amžinąjį gyvenimą; iš savo motinos jis gavo galią mirti, nes jo motina buvo mirtinga moteris. Iš jos jis gavo kraują, o iš savo Tėvo jis gavo nemirtingumą. Taip, turėdamas galią guldyti savo gyvybę ir vėl ją paimti, jis galėjo sumokėti už Adomo nusižengimą ir išpirkti visus tvarinius iš kapo.7
Tikroji Jėzaus Kristaus atėjimo į pasaulį priežastis <…> buvo, pirma, išpirkti visus žmones iš fizinės, arba žemiškosios, mirties, kurią į pasaulį atnešė Adomas, ir antra, išpirkti visus žmones iš dvasinės mirties, arba išvarymo iš Viešpaties akivaizdos, su jų atgailos ir nuodėmių išpirkimo, ir ištvėrimo iki galo mirtingajame išbandyme sąlyga.8
Mes džiūgaujame Dievo Sūnaus gimimu tarp žmonių.
Esame dėkingi už apmokančiąją auką, kurią jis atliko praliedamas Savo kraują.
Esame dėkingi, kad Jis išpirko mus iš mirties ir atvėrė duris, kad galėtume gauti amžinąjį gyvenimą.
Mes meldžiamės, kad žemėje būtų taika, kad Evangelija sklistų ir kad tiesa galiausiai triumfuotų.
Mes prašome mūsų Tėvo vaikų visur, kad prisijungtų prie mūsų ir darytų tai, kas mums duoda visą ramybę šiame pasaulyje ir amžinąją šlovę ateinančiame pasaulyje [žr. DS 59:23].9
4
Turime leisti, kad Gelbėtojo gimimo istorija persmelktų ir keistų mūsų gyvenimus
Kai ateina [Kalėdų rytas], kai kurie nulenkia savo galvas nuolankiai dėkodami Šviesulių Tėvui už palaiminimus, kuriuos gavo per jo mylimojo Sūnaus kančias, ir dėkingai šlovindami skaito nuostabią istoriją. Kiti, deja, mažai žinantys arba visai nieko nežinantys apie savo skolą Dievo Sūnui, švenčia ne su šlovinimu ir nuolankia malda, bet šventvagiškai girtaudami, nė kiek nesusimąstydami apie Vyro iš Galilėjos gimimo svarbą. <…>
Kaip kas nors galėtų skaityti šią jaudinančią istoriją apie Jėzaus Kristaus gimimą ir nenorėti išsižadėti savo nuodėmių? Šiuo metų laiku dera kiekvienam – karaliui rūmuose, jeigu dar yra karalių rūmuose, valstiečiui jo kuklioje trobelėje, turtuoliui ir vargšui – priklaupti ir pagerbti tą, kuris buvo be nuodėmės, kurio gyvenimas buvo skirtas aukai ir kančiai dėl savo artimo; kurio kraujas buvo pralietas kaip auka už nuodėmę. <…>
Kaip dėl tos nuostabios istorijos? Ar leidome jai įsismelkti ir keisti mūsų gyvenimus? Ar besąlygiškai priėmėme jos visą prasmę? Ar tikime, kad šis kūdikis iš tiesų buvo Dievo viengimis Sūnus kūne? Ar tvirtai tikime jo misija ir esame pasiryžę paklusniai jį sekti? Jeigu pasaulis būtų taip tikėjęs ir nuoširdžiai paklausęs jo mokymų, tada jis nebūtų ištisus amžius draskomas nesantaikos ir nelabumo. <…> Tarp išpažįstančių Dievo Sūnaus pasekėjų būta per daug garbinimo lūpomis ir per mažai tikrojo garbinimo, paremto jo mokymų principingumu.
Tą šlovingą naktį angelas paskelbė piemenims, kad atnešė gerąją naujieną visiems žmonėms [žr. Luko 2:8–10], bet, tiesą sakant, žmonės ant viso žemės veido atsisakė priimti tos naujienos palaiminimus. Jie nepanoro išsižadėti savo nuodėmių, nusižeminti ir suderinti savo gyvenimus su Mokytojo mokymais. <…>
Dar kartą meldžiu visų žmonių: atsigręžkite nuo savo piktų kelių prie Dievo Sūnaus tikrojo garbinimo, kad jūsų sielos galėtų būti išgelbėtos jo karalystėje.10
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Ką darote, kad savo namuose Kalėdų laikotarpiu prisimintumėte Gelbėtoją? Ko galime pasimokyti iš Prezidento Smito kalėdinių tradicijų? (Žr. poskyrį „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“.)
-
Kodėl, jūsų manymu, Jėzaus Kristaus gimimo istorija „niekada nepasensta“? (Žr. 1 poskyrį.)
-
Peržvelkite Prezidento Smito žodžius apie Jėzaus Kristaus kaip kūdikio atėjimą į pasaulį ir mirtingumo sunkumų ištvėrimą (žr. 2 poskyrį). Ką jaučiate ir galvojate, kada mąstote apie Gelbėtojo pasiryžimą tai padaryti?
-
Pagalvokite apie ryšį tarp Gelbėtojo gimimo ir Gelbėtojo Apmokėjimo (žr. 3 poskyrį). Kaip tėvai gali padėti savo vaikams įgyti supratimą apie tai? Kaip toks supratimas veikia mūsų Kalėdų tradicijas?
-
Ką galime padaryti, kad leistume, jog Gelbėtojo gimimo istorija „persmelktų ir keistų mūsų gyvenimus“? (Žr. 4 poskyrį.)
Susijusios Raštų nuorodos
Pagalba mokytojui
Aptarimas mažose grupelėse „suteikia galimybę pamokoje dalyvauti dideliam žmonių skaičiui. Paprastai nesiryžtantys dalyvauti asmenys mažose grupelėse gali pasidalinti tokiomis mintimis, kuriomis jie nesidalintų su visa grupe“ (Teaching, No Greater Call [1999], p. 161).