6 skyrius
Sakramento reikšmė
„Šių simbolių priėmimas yra pačios švenčiausios Bažnyčios apeigos.“
Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo
Po 19 metų tarnystės apaštalu, 1929 m. spalio 5 d., vyresnysis Džozefas Fildingas Smitas atsistojo Solt Leiko Tabernakulyje, kad pasakytų savo 39-ąją visuotinės konferencijos kalbą. Jis sakė: „Yra viena ar dvi mintys, susijusios su sakramentu, kurias norėčiau išsakyti, ypač apie susirinkimus, kurie apreiškimu, Viešpaties įsakymu, skirti, kad Bažnyčioje priimtume šiuos simbolius, reiškiančius Jėzaus Kristaus kūną ir kraują.“ Pristatydamas šią temą, jis išsakė savo mintis apie sakramentą:
„Mano nuomone, sakramento susirinkimas yra pats švenčiausias iš visų Bažnyčios susirinkimų. Kai mąstau apie Gelbėtojo susitikimą su savo apaštalais tą atmintiną vakarą, kada Jis įsteigė sakramentą; kai galvoju apie tą didingą įvykį, mano širdis prisipildo nuostabos ir jaudulio. Aš laikau tą susirinkimą vienu iškilmingiausių ir nuostabiausių nuo pat laiko pradžios.
Ten Gelbėtojas juos mokė apie savo artėjančią auką, kurios jie, sumišę, negalėjo suprasti. Jis aiškiai jiems pasakė apie savo mirtį ir kad jo kraujas bus pralietas, ir tai buvo pasakyta būtent tą jo agonijos dėl pasaulio nuodėmių valandą. Tai buvo didingas įvykis; ten buvo įsteigtas sakramentas ir mokiniams buvo įsakyta dažnai kartu rinktis ir minėti Jėzaus Kristaus mirtį ir kančias, nes jo auka buvo skirta išpirkti pasaulį.
Jis buvo beprisiimąs atsakomybę apmokėti dėl nuopuolio pasaulyje atsiradusią skolą, kad žmonės būtų išpirkti iš mirties ir pragaro. Jis mokė žmones, kad jam skirta būti pakeltam, kad galėtų visus traukti prie savęs, ir kad visi, kurie atgailaus ir tikės jį, jei laikysis jo įsakymų, neturės kentėti, nes jis paims ant savęs jų nuodėmes.“1
„Tai darykite mano atminimui“ (Luko 22:19)
Džozefo Fildingo Smito mokymai
1
Viešpats mums įsakė dažnai rinktis drauge, kad priimtume sakramentą
Šių simbolių (duonos ir vyno) priėmimas yra vienos švenčiausių Bažnyčios apeigų, apeigos, kurios pakeitė Velykų avinėlio užmušimą ir valgymą, [simbolizavusius] mūsų Išpirkėjo auką ant kryžiaus. <…> Nuo išėjimo iš Egipto laikų iki mūsų Išpirkėjo nukryžiavimo, izraelitams buvo įsakyta tam tikru laiku kiekvienais metais švęsti Paschą. Tą didingą vakarą prieš nukryžiavimą Viešpats pakeitė šias apeigas ir vietoj jų įsteigė sakramentą. Mums įsakyta dažnai rinktis drauge, ne tik kartą metuose, ir eiti į maldos namus, ir ten atminti savo Išpirkėją, dažnai priimti šias šventas apeigas ir taip sudaryti su Juo sandorą.2
Ištisas savaites ir mėnesius sakramento susirinkimuose nedalyvaujantis žmogus, kuriam niekas nekliudo ateiti, yra neištikimas tiesai. Jis nemyli tiesos. Jei mylėtų, tai jis būtų ten ir priimtų tuos simbolius: tik mažą duonos gabalėlį, mažutę stiklinaitę vandens. Jis norėtų taip elgtis, kad parodytų savo meilę tiesai ir ištikimą tarnystę Dievo Sūnui.3
Esame pašaukti minėti šį didingą įvykį [Jėzaus Kristaus Apmokėjimą] ir nuolat išlaikyti jį savo mintyse. Tam kartą per savaitę esame sušaukiami draugėn priimti šiuos simbolius ir paliudyti, kad tikrai atmename savo Viešpatį, kad esame pasiryžę priimti jo vardą ir kad laikysimės jo įsakymų. Šią sandorą esame kviečiami atnaujinti kas savaitę, todėl negalime išlaikyti Viešpaties Dvasios, jei nuolatos nesilaikome šio įsakymo. Jei mylime Viešpatį, šiuose susirinkimuose būsime nusiteikę garbinti ir melstis, atmindami Viešpatį ir sandorą, kurią per šį sakramentą turime atnaujinti kiekvieną savaitę, kaip Jis mūsų to prašė.4
2
Mes priimame sakramentą atmindami Jėzaus Kristaus Apmokėjimą
Bažnyčios narių pareiga – gyventi nuolankiai ir ištikimai, semiantis jėgų iš Jėzaus Kristaus apmokėjimo pažinimo ir supratimo. <…> Nors ir norėčiau klysti, visgi manau, jog labai labai didelė dalis Bažnyčios narių nesuvokia, ką reiškia mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus kraujo ir jo aukos ant kryžiaus atminimui suvalgyti mažą duonos gabalėlį, išgerti mažytę stiklinaitę vandens.
Norėčiau atkreipti dėmesį į [duonos] laiminimą. Perskaitysiu jį nuolankiai, tad suprasite, kas jame sakoma:
„O Dieve, Amžinasis Tėve, mes prašome tavęs tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu palaiminti ir pašventinti šią duoną sieloms visų tų, kurie jos valgo, kad valgytų tavo Sūnaus kūnui atminti ir liudytų tau, o Dieve, Amžinasis Tėve, kad jie pasiryžę priimti tavo Sūnaus vardą, visuomet jį atminti ir laikytis jo įsakymų, kuriuos jis davė jiems, kad jo Dvasia visuomet būtų su jais. Amen“ (DS 20:77). <…>
Valgyti, kad atmintų jį. Ar tai reiškia, kad tiesiog turėčiau atminti, jog beveik prieš 2000 metų nelabi žmonės jį pačiupo, pakabino ant kryžiaus, jo rankose ir kojose įkalė vinis ir paliko jį mirti? Man tai turi daug gilesnę prasmę nei tai. Atminti jį: kodėl jis kabojo ant kryžiaus? Kokia [man] iš to nauda, kad jis kabojo ant kryžiaus? Kokias kančias jis iškentė ant kryžiaus, kad aš galėčiau būti išpirktas, arba išlaisvintas, iš savo nuodėmių?
Na, savaime suprantama, žmogus gali galvoti taip: „Į jo rankas ir kojas buvo įkaltos vinys ir jis ten kabojo, kol numirė. <…> Ką dar jis iškentėjo?“ Manau, kad dauguma mūsų nesuvokiame štai tokio dalyko. Esu įsitikinęs, kad didžiausią kančią jam sukėlė ne per rankas ir kojas kalamos vinys ir ne kabėjimas ant kryžiaus, kad ir kaip tai buvo skausminga ir baisu. Jis nešė dar kitą naštą, kuri buvo kur kas reikšmingesnė ir svarbesnė. Kokiu būdu? Nors ne viską apie tai aiškiai suprantame, vis tik šiek tiek apie tai numanau.5
Nemanau, kad tarp mūsų yra žmogus, kuris nėra padaręs ko nors blogo, po to nesijautęs kaltas ir nesigailėjęs dėl to, ką padarė. Tada mus ima graužti sąžinė ir mes jaučiamės labai labai prastai. Ar esate tai patyrę? Aš patyriau. <…> Bet štai Dievo Sūnus neša mano ir jūsų prasižengimų naštą. <…> Labiausiai jis kentėjo ne dėl vinių savo rankose ir kojose, kad ir kaip tai buvo skausminga, bet dėl protinių kančių kažkokiu man neaiškiu būdu. Tačiau jis nešė naštą – mūsų naštą. Aš prisidėjau prie tos naštos, taip pat ir jūs. Kažkuo prisidėjo ir visi kiti. Jis paėmė tai sau, kad sumokėtų kainą tam, kad aš išvengčiau – kad jūs išvengtumėte – bausmės, jei priimsime jo Evangeliją ir būsime jai atsidavę ir ištikimi.
Štai apie ką aš mėginu galvoti. Būtent tai aš atmenu: nepakeliamą agoniją, kai melsdamasis jis maldavo savo Tėvo, kad jį aplenktų ta taurė. Jis maldavo sumažinti ne vien vinių savo rankose ir kojose keliamą skausmą, kažkokiu būdu, kurio aš nesuprantu, jis kentė daug didesnes kančias nei visa tai.6
Silpniems mirtingiesiems, o mes visi esame silpni, neįmanoma iki galo suvokti Dievo Sūnaus kančios dydžio. Negalime suvokti, kokią kainą Jis turėjo sumokėti. Pranašui Džozefui Smitui Jis sakė:
„Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus. Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš – kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti – tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams“ [DS 19:16–19].
Tačiau mes galime žinoti ir suvokti, kad ši nepaprastai skausminga Jo aukojimosi agonija mums atnešė pačią didžiausią palaimą, kokią tik įmanoma suteikti. Be to, galime suvokti, kad ši nepaprasta kančia – mirtingas žmogus nepajėgus jos nei patirti, nei iškęsti – buvo prisiimta kęsti iš didžios meilės, kuria Tėvas ir Sūnus myli žmoniją. <…>
Jei išsamiai vertintume tą daugybę palaimų, kurias gavome per šį dėl mūsų atliktą išpirkimą, nebūtų nieko, ko Viešpaties paprašyti uoliai ir noriai nepadarytume.7
Esu įsitikinęs, jei galėtume įsivaizduoti – kaip daugybę kartų mėginau įsivaizduoti pats – tą iškilmingą įvykį, kai Gelbėtojas susitiko su savo apaštalais, jei tik galėtume pamatyti juos ten susirinkusius, liūdintį Viešpatį, sielvartaujantį dėl vieno iš savo apaštalų, kuris turėjo jį išduoti, bet vis dėlto mokantį tuos vienuolika jį mylinčių vyrų ir su jais sudarantį sandorą, esu tikras, širdimi jaustume, jog niekada jo nepaliksime. Jei tik galėtume juos pamatyti ten susirinkusius ir galėtume suvokti ant mūsų Viešpaties gulančios naštos sunkumą; jų išėjimą po vakarienės ir giesmių giedojimo tam, kad Viešpats būtų išduotas, išjuoktas ir paniekintas, o mokiniai paliktų jį sunkiausią jo išbandymo valandą – jei galėtume visa tai suvokti, nors ir menkai, tikriausiai ir galime tik menkai, esu tikras, mano broliai ir seserys, norėtume per amžius vaikščioti tiesos šviesoje. Jei tik galėtume pamatyti žmonių Gelbėtoją, kenčiantį sode ir ant kryžiaus, ir galėtume iki galo suvokti, ką tai reiškia mums, trokštume laikytis jo įsakymų ir mylėtume Viešpatį, mūsų Dievą, visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe, ir Jėzaus Kristaus vardu jam tarnautume.8
3
Mūsų pareiga, kai priimame sakramentą, dėmesingai apmąstyti sudaromą sandorą
Norėčiau, kad galėtume padėti Bažnyčios nariams aiškiau suprasti sandoras, kurias jie sudaro mūsų sakramento susirinkimuose priimdami sakramentą.9
„Norėčiau, kad galėtume padėti Bažnyčios nariams aiškiau suprasti sandoras, kurias jie sudaro priimdami sakramentą“
Kartą [sakramento susirinkime] mačiau du drauge sėdinčius Bažnyčios narius, kurie tarpusavyje kalbėjosi. Jie nutildavo tik trumpam, kai būdavo laiminamas vanduo arba duona, po to vėl tęsdavo pokalbį. <…> Tai šokiruoja mane, ir, esu tikras, Viešpatį taip pat.10
Mūsų pareiga atidžiai ir dėmesingai apmąstyti [sakramento] maldas, kai girdime jas sakomas mūsų susirinkimuose. Mes sudarome sandorą daryti keturis labai svarbius dalykus kas kartą, kai priimame šiuos simbolius, ir jų priėmimas yra ženklas, kad visiškai sutinkame su įsipareigojimais, ir taip jie tampa mums privalomi. Tie svarbūs dalykai yra šie:
1. Mes valgome, kad atmintume Jėzaus Kristaus kūną, pažadėdami, kad visuomet atminsime Jo sužeistą kūną, numarintą ant kryžiaus.
2. Mes geriame, kad atmintume dėl pasaulio nuodėmių pralietą kraują, kuris apmokėjo Adomo prasižengimą ir išlaisvina mus iš mūsų pačių nuodėmių, jei nuoširdžiai atgailaujame.
3. Mes sudarome sandorą, kad būsime pasiryžę priimti Sūnaus vardą ir visuomet Jį atminti. Laikydamiesi šios sandoros, pažadame, kad vadinsimės Jo vardu ir niekada nedarysime nieko, kas tam vardui užtrauktų gėdą.
4. Mes sudarome sandorą, kad laikysimės Jo įsakymų, kuriuos Jis davė mums; laikysimės ne vieno įsakymo, bet būsime pasiryžę gyventi „kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos“ [DS 84:44].
Jei tai darysime, mums pažadamas nuolatinis Šventosios Dvasios vadovavimas, jeigu to nedarysime, šio vadovavimo nepatirsime.11
Noriu jums užduoti kelis klausimus, ir, savaime aišku, jie skirti visiems Bažnyčios nariams. Ar manote, kad maldos, nuolankumo ir garbinimo dvasioje į sakramento susirinkimą atėjęs žmogus, priėmęs šiuos Jėzaus Kristaus kūną ir kraują vaizduojančius simbolius, sąmoningai laužys Viešpaties įsakymus? Jei žmogus gerai suvokia, kad priimdamas sakramentą sudaro sandorą priimti Jėzaus Kristaus vardą ir visuomet Jį atminti, ir laikytis Jo įsakymų ir šią priesaiką kiekvieną savaitę atnaujina – ar manote, kad toks žmogus nesumokės dešimtinės? Ar manote, kad toks žmogus laužys Šabo dieną ir nepaisys Išminties Žodžio? Argi manote, kad jis nesimels ir nesirūpins savo kvorumo ir kitomis pareigomis Bažnyčioje? Man atrodo, kad šių šventų principų ir pareigų neįmanoma apleisti, jei žmogus žino, ką reiškia kiekvieną savaitę šventųjų akivaizdoje duoti tokias priesaikas Viešpačiui.12
„Mūsų pareiga atidžiai ir dėmesingai apmąstyti [sakramento] maldas, kai girdime jas sakomas“
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Poskyryje „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“ pateikiamos Prezidento Smito mintys apie tą laiką, kai Gelbėtojas įsteigė sakramentą. Kodėl šis įvykis svarbus jums?
-
Studijuodami 1 poskyrį, apmąstykite, kodėl sakramento susirinkimą svarbu lankyti kiekvieną savaitę. Kaip galite pasiruošti sakramento susirinkimui? Ką gali daryti tėvai, kad padėtų pasiruošti savo vaikams?
-
Kokį įspūdį jums daro tai, ką galvoja Prezidentas Smitas priimdamas sakramentą? (Žr. 2 poskyrį.) Ką galime daryti, kad priimdami sakramentą atmintume Gelbėtoją ir Jo Apmokėjimą?
-
Atkreipkite dėmesį į 3 poskyryje aprašomas sandoras. Tyliai apmąstykite, ką jaučiate galvodami apie šias sandoras? Kokią įtaką šios sandoros daro jūsų gyvenimui?
Susijusios Raštų ištraukos
Mato 26:26–29; 1 Korintiečiams 11:23–29; 3 Nefio 18:1–13; Mormono 9:29; Moronio 4–5; DS 20:75–79; 59:9–12
Pagalba mokytojui
„Pamokos dalyviams paveskite perskaityti (individualiai arba mažomis grupelėmis) parinktus klausimus, esančius skyriaus pabaigoje. Paprašykite, kad šiame skyriuje jie surastų su tais klausimais susijusius mokymus. Po to pakvieskite juos savo mintimis ir įžvalgomis pasidalinti su likusia grupe“ (iš šio vadovėlio vii puslapio).