13 skyrius

Krikštas

„Krikštas tiesiogine prasme <…> perkelia arba prikelia mus iš vieno gyvenimą į kitą, iš nuodėmingo į dvasinį gyvenimą.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Visuotinėje 1951 m. balandžio konferencijoje Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas papasakojo apie savo krikštą, vykusį prieš 67 metus, kai jam buvo 8 metai. Jis pasakojo, kad krikšto dieną jautėsi „tyras ir švarus prieš Viešpatį.“ Tądien jis suprato, kad jei nori toks išlikti, jam reikės stengtis visą gyvenimą. Jis prisimena: „Turėjau labai malonią, kaip ir visos mano seserys, sesę, kuri padėjo man suprasti, kad reikia nesusitepti pasauliu. Tai, ko ji mokė mano krikšto dieną, lydėjo mane visą gyvenimą.“¹

Ištikimas savo sesers mokymui Prezidentas Smitas skatino Bažnyčios narius laikytis savo krikšto sandoros – pasilikti tame „dvasiniame gyvenime“, kurį jie pradėjo pasikrikštiję.² Jis pareiškė:

„Visiems Bažnyčios nariams pats svarbiausias patarimas yra po krikšto laikytis įsakymų. Viešpats duoda mums išganymą su atgailos ir ištikimybės jo įstatymams sąlyga.“³

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Krikštas panardinimu simbolizuoja gimimą, mirtį ir prisikėlimą

Krikštas, trečiasis Evangelijos principas ir pirmosios apeigos, yra būtinas išgelbėjimui ir išaukštinimui Dievo karalystėje. Pirmiausia, krikštas yra įrankis, dėl kurio žmogus gauna savo nuodėmių atleidimą. Antra, jis yra vartai į Dievo karalystę. Mus to moko Viešpats kalbėdamas su Nikodemu Jono 3:1–11.

<…> Krikštas atliekamas panardinant į vandenį. <…> Krikšto negalima atlikti kitu būdu, tik visišku kūno panardinimu į vandenį. Taip yra dėl šių priežasčių:

1) jis simbolizuoja Jėzaus Kristaus ir visų prisikėlusiųjų mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą.

2) Krikštas taip pat yra gimimas, jį galima prilyginti vaiko gimimui šiame pasaulyje.

3) Krikštas tiesiogine ir perkeltine prasme yra prikėlimas, jis perkelia, arba prikelia, mus iš vieno gyvenimą į kitą, iš nuodėmingo į dvasinį gyvenimą.

Noriu pakalbėti apie antrąją priežastį: krikštas taip pat yra gimimas, jį galima prilyginti vaiko gimimui šiame pasaulyje. <…> Mozės 6:58–60 mes skaitome:

„Todėl aš duodu tau įsakymą, kad gausiai mokytum to savo vaikus, sakydamas:

Dėl prasižengimo ateina nuopuolis, kuris atneša mirtį, ir kadangi jūs buvote pagimdyti į pasaulį per vandenį ir kraują, ir dvasią, kuriuos aš padariau, ir taip iš dulkių tapote gyva siela, lygiai taip jūs turite užgimti iš naujo į dangaus karalystę iš vandens ir Dvasios ir būti apvalyti krauju, būtent mano Viengimio krauju; kad būtumėte pašventinti nuo visos nuodėmės ir mėgautumėtės amžinojo gyvenimo žodžiais šiame pasaulyje ir amžinuoju gyvenimu ateinančiame pasaulyje, būtent nemirtingąja šlove.

Nes vandeniu jūs įvykdote įsakymą; Dvasia jūs išteisinami ir krauju jūs pašventinami.“ <…>

<…> Kiekvienas į šį pasaulį ateinantis vaikas išnešiojamas vandenyje, gimsta vandenyje ir per kraują ir dvasią. Taigi, kai gimstame, į Dievo karalystę turime užgimti tokiu pačiu būdu: per krikštą gimstame iš vandens; Kristaus kraujo praliejimu esame apvalomi ir pašventinami; ir Dievo Dvasia išteisinami, nes krikštas be Šventosios Dvasios krikšto yra nebaigtas. Štai tokia yra paralelė tarp gimimo šiame pasaulyje ir gimimo Dievo karalystėje. <…>

Dabar pakalbėsiu apie trečiąją priežastį: krikštas tiesiogine ir perkeltine prasme yra prikėlimas, jis perkelia, arba prikelia, mus iš vieno gyvenimą į kitą, iš nuodėmingo į dvasinį gyvenimą. <…>

<…> Visiems vyrams ir moterims <…> reikia atgailauti. <…> Jie yra dvasiškai mirę. Kaip jiems sugrįžti iš tos dvasinės mirties? Jiems reikia pasilaidoti vandenyje. Jie mirę ir dėl to palaidojami vandenyje, o iš vandens jie dvasiškai prisikelia į dvasinį gyvenimą. Štai toks yra krikštas.⁴

Šiame paveiksle pavaizduotas vyriškio krikštas Dnepro upėje netoli Kijevo, Ukrainoje

Atsakomybės amžiaus nesulaukusiems vaikams krikštas nereikalingas, nes jie išpirkti per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą

Žinau, kad vaikai, nesulaukę atsakomybės amžiaus, taigi nekalti, yra <…> išpirkti Kristaus krauju, ir tvirtinimas, kad juos reikia pakrikštyti, yra piktas pasityčiojimas, paniekinantis Dievo teisumą ir gailestingumą [žr. Moronio 8:20–23].⁵

Doktrinos ir Sandorų 29 skyriuje Viešpats sako (46–47 eil.):

„Bet štai, sakau jums, kad maži vaikai yra išpirkti nuo pat pasaulio įkūrimo per mano Viengimį;

todėl jie negali nusidėti, nes Šėtonui neduota galia gundyti mažus vaikus, kol jie neima darytis atsakingi priešais mane.“

Gera tai girdėti. „Maži vaikai yra išpirkti nuo pat pasaulio įkūrimo.“ Ką Jis tuo nori pasakyti? Tai reiškia, kad šis išpirkimo, išgelbėjimo planas, kuriuo turime sekti šiame mirtingame gyvenime, buvo paruoštas prieš šios žemės sukūrimą. Dievas, žinodamas pabaigą nuo pradžios, per Jėzaus Kristaus apmokėjimą paruošė išeitį, kad maži vaikai būtų išpirkti. <…>

<…> Kai žvelgiate į kūdikėlio veidą ir kai jis pakelia akutes ir jums nusišypso, ar tikite, kad šis kūdikėlis galėtų būti suteptas kažkokios nuodėmės, neleisiančios jam sugrįžti pas Dievą, jei mirtų? <…>

Pamenu, kad tuo metu, kai tarnavau misijoje Anglijoje, ten gyveno viena šeima iš Amerikos. <…> [Vyras], gatvėje išgirdęs vyresniuosius skelbiant Evangeliją, pasikvietė juos į savo namus. Taip padarė dėl to, kad jie buvo jo tautiečiai. Evangelija jo nedomino; jis juos pasikvietė todėl, kad jie taip pat buvo iš Jungtinių Valstijų. Tuo metu ir aš ten tarnavau. Aš nebuvau pirmasis paskelbęs jiems Evangeliją, tačiau po kurio laiko mane pasikvietė į svečius. <…>

Manėme, kad aplankysime jį, pasikalbėsime apie beisbolą, futbolą ir kitas temas, palyginsime, kaip viskas skiriasi Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje, kitaip tariant, padiskutuosime jam rūpimomis temomis. Būtent tai ir darėme. Iš pradžių net neužsimindavome apie religiją. Po to svečiavomės dar kelis kartus, jis manė, kad esame geri vyrukai, nes nesistengėme jam per jėgą brukti savo religijos. Po kurio laiko jie pradėjo klausinėti. Žinojome, kad taip atsitiks, tad vieną vakarą mums besisvečiuojant jų namuose, to vyriškio žmona atsisuko į mane ir tarė: „Vyresnysis Smitai, norėčiau tavęs kai ko paklausti.“ Ji pravirko dar net nepaklaususi. Nesupratau, kas nutiko. Ji kūkčiojo, o kai galiausiai susikaupė, kad užduotų klausimą, papasakojo tokią istoriją:

Kai atvyko į Angliją, juos ištiko nelaimė – neteko savo kūdikio. <…> Jie nuėjo pas dvasininką [į bažnyčią, kurioje lankėsi] ir paprašė, kad jų kūdikėlis būtų paguldytas amžinajam atilsiui pagal krisčioniškas tradicijas. <…> Dvasininkas jai pasakė: „Negalime palaidoti jūsų vaiko pagal krisčioniškas tradicijas, nes jis nebuvo pakrikštytas. Jūsų kūdikėlis pražuvo.“ Toks atsakymas buvo gan tiesmukas, tačiau ji taip papasakojo istoriją. Dėl to jai skaudėjo širdį jau du ar tris metus. Taigi ji manęs paklausė: „Ar mano kūdikėlis pražuvęs? Ar jo jau niekada neišvysiu?“ Atsiverčiau Mormono Knygą ir perskaičiau Mormono žodžius, skirtus savo sūnui Moroniui [žr. Moronio 8]. Aš tariau: „Jūsų kūdikis nėra pražuvęs. Nepražūva nė vienas kūdikis. Visi vaikai, kai miršta, yra išgelbėjami Dievo karalystėje.“

<…> „Ir aš taip pat pamačiau, kad visi vaikai, kurie mirė nesulaukę atsakomybės amžiaus, išgelbėjami celestialinėje dangaus karalystėje“ [DS 137:10]. Tai Viešpats sakė Pranašui Džozefui Smitui apreiškime, arba regėjime, Kirtlando šventykloje. Neblogai skamba, ar ne? Ar tai ne teisu? Ar tai ne teisinga? <…> [Kūdikis] neatsakingas už prigimtinę nuodėmę, už jokią nuodėmę, nes Dievo gailestingumas pareiškia teisę į jį ir jis yra išperkamas.

O kokia mūsų padėtis? Štai, mes sugebame suprasti, o Viešpats sako: „Kuriam turinčiam pažinimą aš neįsakiau atgailauti?“ [DS 29:49.] Mums įsakyta atgailauti, mums įsakyta pasikrikštyti, mums įsakyta krikšto vandenyse nusiplauti nuodėmes dėl to, kad mes sugebame suprasti ir visi esame nusidėję. Tačiau nė vienas iš mūsų nepasikrikštijome dėl to, ką padarė Adomas. Aš, taip pat ir jūs, pasikrikštijome todėl, kad būtume apvalyti nuo to, ką esame padarę, ir kad galėtume įžengti į Dievo karalystę.

<…> Viešpats paruošė išeitį tiems, kurie yra be įstatymo, o maži vaikai nepavaldūs atgailos įstatymui. Kaip būtų įmanoma vaikelį išmokyti atgailauti? Jam nėra už ką atgailauti.

Viešpats savo nuožiūra nusprendė, kad atsakomybės amžius ateina sulaukus 8 metų. Po to, kai mums sukanka aštuoneri, turime įgiję pakankamą supratimą, kad turime pasikrikštyti. Viešpats pasirūpina tais, kurie nesulaukia to amžiaus. ⁶

Kiekvienas Bažnyčioje pakrikštytas žmogus sudarė sandorą su Viešpačiu

Kiekvienas į krikšto vandenis įžengęs žmogus priima tą sandorą.

„Ir dar – kaip įsakymas bažnyčiai dėl krikšto: visi, kurie nusižemina prieš Dievą ir nori pasikrikštyti, ir ateina su sudužusiomis širdimis ir atgailaujančiomis dvasiomis, ir paliudija prieš bažnyčią, kad jie tikrai atgailavo dėl visų savo nuodėmių ir pasiryžę priimti Jėzaus Kristaus vardą, apsisprendę tarnauti jam iki galo, ir savo darbais tikrai parodo, kad gavo Kristaus Dvasios jų nuodėmėms atleisti, krikštu bus priimti į jo bažnyčią“ (DS 20:37).⁷

„Kiekvienas Bažnyčioje pakrikštytas žmogus sudarė sandorą su Viešpačiu laikytis Jo įsakymų“

Dabar paskaitysiu iš Doktrinos ir Sandorų 59 skyriaus:

„Todėl aš duodu jiems [t. y. Bažnyčios nariams] įsakymą, sakydamas taip: mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa galia, protu ir stiprybe; ir tarnausi jam Jėzaus Kristaus vardu.

Mylėsi savo artimą kaip save patį. Nevogsi; nesvetimausi, nežudysi ir nedarysi nieko panašaus.

Visame kame dėkosi Viešpačiui, savo Dievui“ [DS 59:5–7].

Kiekvienas šioje Bažnyčioje pasikrikštijęs žmogus su Viešpačiu sudarė sandorą laikytis Jo įsakymų. Šiame mūsų Evangelijos laikotarpyje pakartotame įsakyme mums liepiama tarnauti Viešpačiui visa širdimi ir visu protu, ir visa turima stiprybe. Visa tai turėtų būti daroma Jėzaus Kristaus vardu. Visi mūsų darbai turėtų būti daromi Jėzaus Kristaus vardu.

Krikšto vandenyse mes sudarėme sandorą laikytis šių įsakymų: tarnauti Viešpačiui; laikytis jo pirmojo ir didžiausio įsakymo mylėti Viešpatį, savo Dievą; laikytis antrojo didžiojo įsakymo mylėti savo artimą kaip save; ir visa galia, stiprybe ir širdimi Jam įrodyti, kad gyvensime „kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos“ [DS 84:44], kad paklusime ir būsime nuolankūs, uolūs Jo tarnystėje, pasiryžę paklusti, įsiklausyti į mūsų vadovų patarimus ir visa tai daryti su akimi, pašvęsta vien Dievo šlovei.

Mums nederėtų to pamiršti. Bažnyčios nariai privalo paklusti šiam įsakymui.⁸

Kad gautume visus Evangelijos palaiminimus, po krikšto turime ir toliau būti nuolankūs, atgailauti ir paklusti

Vienas iš didžių tikrosios bažnyčios tikslų yra mokyti žmones to, ką jie turi daryti po krikšto, kad gautų visas Evangelijos teikiamas palaimas. ⁹

Kiekvienas tikrai pasikrikštijęs žmogus yra nusižeminęs; jo širdis yra sudužusi, o dvasia atgailaujanti. Pasikrikštijęs žmogus sudarė sandorą su Dievu laikytis jo įsakymų. Jis paliko visas savo nuodėmes. Ar po to, kai jis tampa Bažnyčios nariu, jis turi teisę nusidėti? Ar jis gali atsipalaiduoti? Ar jis gali leisti sau daryti tai, ko, pasak Viešpaties, turėtų vengti? Ne! Po krikšto lygiai taip pat svarbu turėti atgailaujančią dvasią ir sudužusią širdį, kaip ir prieš jį.¹⁰

Esu girdėjęs, kaip apie krikštą kalba mūsų vaikinai, o kartais ir vyresni vyrai. Jie sako, kad nesupranta, kodėl žmogus neturi pasikrikštyti iš naujo kaskart, kai nusideda, juk krikštas ir yra nuodėmių atleidimui. Ar žinote atsakymą? Jei žmogus nusideda, bet vis dar pasilieka dvasiniame gyvenime, jis tebėra gyvas, jis gali atgailauti ir jam gali būti atleista. Jam nereikia krikštytis tam, kad sugrįžtų ten, kur jis jau yra.¹¹

Kas iš pastarųjų dienų šventųjų nori gyventi telestialinėje karalystėje? Kas iš pastarųjų dienų šventųjų nori gyventi terestrialinėje karalystėje? Mums nederėtų norėti turėti ką nors bendro su tomis karalystėmis. Bažnyčios nariai neturėtų norėti gyventi taip, kad nepatektų į celestialinę Dievo karalystę. Pats krikštas yra kelias, vedantis į tą karalystę. Krikštas turi du tikslus, pirma, jis atliekamas, kad gautume nuodėmių atleidimą, o antra, kad įžengtume į Dievo karalystę, ne telestialinę karalystę, ne terestrialinę karalystę, bet celestialinę karalystę, kurioje gyvena Dievas. Tam reikalingas krikštas. Tam reikalinga Šventosios Dvasios dovana, suteikiama rankų uždėjimu. Visa tai mus paruošia per paklusnumą, nuolatinį veržimąsi pirmyn, Viešpaties įsakymų laikymąsi gauti celestialinės karalystės pilnatvę.¹²

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Skaitydami poskyrį „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“, kuriame surašyti Prezidento Smito atsiminimai, apmąstykite savo pačių krikštą. Kaip nuo tada pagilėjo jūsų supratimas apie krikštą? Kaip galime padėti krikštui besiruošiantiems šeimos nariams arba draugams?
1 poskyryje surašyti Prezidento Smito mokymai apie krikštą. Ko naujo išmokote apie krikštą? Kaip jo mokymai apie krikšto simbolizmą padeda jums geriau suprasti krikšto sandorą?
Ko 2 poskyryje užrašyta istorija moko apie Dangiškojo Tėvo meilę savo vaikams? Pagalvokite, kam iš jūsų pažįstamų padėtų šios istorijos doktrina.
Įvertinkite savo pastangas laikytis krikšto sandoros (žr. 3 poskyrį). Kaip ši sandora daro įtaką jūsų bendravimui su šeimos nariais ir kitais žmonėmis?
Apmąstykite Prezidento Smito pareiškimą 4 poskyrio pradžioje. Kaip manote, ko turėtume mokyti žmones po jų krikšto? Kaip vieni kitiems galime padėti laikytis krikšto sandoros?

Susijusios Raštų ištraukos

Mato 3:13–17; 2 Nefio 31:5–13; Mozijo 18:8–13; 3 Nefio 11:31–39; DS 68:25–27; Tikėjimo Teiginiai 1:4

Pagalba mokytojui

„Jeigu teigiamai reaguosite į kiekvieną nuoširdų komentarą, padėsite mokiniams pasitikėti savimi ir dalyvauti diskusijose. Pavyzdžiui, galite sakyti kažką panašaus: „Ačiū jums už atsakymą. Tai buvo labai įžvalgus atsakymas…“ arba „tai geras pavyzdys“, arba „nuoširdžiai dėkoju už šiuos žodžius“ (Teaching, No Greater Call [1999 m.], p. 64).