19 skyrius

Pasaulyje, bet ne pasaulio

„Nors ir esame pasaulyje, nesame pasaulio. Tikimasi, kad nugalėsime pasaulį ir gyvensime, kaip pridera šventiesiems.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Tarnaudamas Jungtinių Valstijų kariuomenėje 1944 m. gruodžio 29 d. žuvo Prezidento Džozefo Fildingo Smito sūnus Luisas. Nepaisant patirto sielvarto, Prezidentą Smitą guodė prisiminimai apie dorą Luiso gyvenimą. Jis rašė savo dienoraštyje: „Jei kada Luisas ir buvo pasakęs ar padaręs kažką nedora, nieko apie tai nesu girdėjęs. Jo mintys ir veiksmai buvo tyri. <…> Kad ir kaip būtų sunku, jaučiame ramybę ir laimę žinodami, kad jis buvo doras ir neturėjo pasaulyje paplitusių ir armijoje pasireiškiančių ydų. Jis ištikimai laikėsi savo tikėjimo ir yra vertas šlovingo prisikėlimo, kai mes vėl būsime kartu.“¹

Maždaug po 11-os metų Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas ir jo žmona Džesė pastebėjo, kad panašūs bruožai būdingi ir kitiems kariškiams. Jie lankėsi Bažnyčios misijose rytinėje Azijoje ir taip pat aplankė kariuomenėje tarnaujančius pastarųjų dienų šventuosius iš Jungtinių Valstijų. Prezidentą ir seserį Smit sužavėjo tie jaunuoliai, kurie, nepaisydami pasaulio pagundų, gyveno dorai. 1955 m. spalio visuotinėje konferencijoje Prezidentas Smitas pranešė:

„Jūs, tėvai ir motinos, kurių sūnūs tarnauja kariuomenėje, didžiuokitės jais. Jie yra šaunūs vaikinai. Kai kurie mūsų kariai yra atsivertusieji, kuriuos į Bažnyčią atvedė mokymai, principai ir pavyzdys – dažniausiai kartu su jais kariuomenėje tarnaujančių Bažnyčios narių pavyzdys.

Sutikau daug vaikinų, kurie sakė: „Atėjome į Bažnyčią, nes matėme, kaip gyvena šie vaikinai, ir todėl, kad jie mokė mus Evangelijos principų.“

Jie daro gerą darbą. Galbūt yra vienas kitas, kuriam nerūpi, tačiau tie vaikinai, su kuriais turėjau privilegiją susitikti ir pasikalbėti, dalijosi tiesos liudijimu ir elgėsi nuolankiai.

Kai susitikau su karininkais ir kapelionais <…>, visi jie sakė: „Mums patinka jūsų vaikinai. Jie yra dori. Jais galima pasitikėti.“²

Prezidentas Smitas ragino Bažnyčios narius būti panašius į tuos karius – „skirtis nuo likusio pasaulio“.³ Taip pamokslaudamas jis dažnai kalbėjo apie Šabo dienos šventimą, Išminties žodžio laikymąsi, Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus vardų gerbimą, kuklią aprangą ir skaistybės įstatymo laikymąsi. Jis patikino pastarųjų dienų šventuosius, kad palaiminimai, kuriuos jie gaus, jeigu atsisakys pasaulio blogybių ir laikysis įsakymų, „pranoks bet ką, ką dabar galime suvokti“.⁴

Netgi per karą galime gyventi pasaulyje, bet nebūti pasaulio

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Viešpats tikisi, kad atsisakysime pasaulio blogybių ir gyvensime, kaip pridera šventiesiems

Gyvename piktame ir nelabame pasaulyje. Tačiau būdami pasaulyje, nesame pasaulio. Tikimasi, kad nugalėsime pasaulį ir gyvensime, kaip pridera šventiesiems. <…> Turime didesnę šviesą, nei turi pasaulis, ir Viešpats iš mūsų tikisi daugiau nei iš jų.⁵

Evangelijos pagal Joną septynioliktame skyriuje – kurį skaitant man labai sunku sulaikyti ašaras – <…> mūsų Viešpats, žinodamas, kad atėjo metas Jam pasiaukoti, meldėsi Savo Tėvui su visu Savo sielos švelnumu dėl savo mokinių. Toje maldoje Jis sakė:

„Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo.

Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.

Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa“ (Jono 17:15–17).

Jeigu gyvename pagal Viešpaties apreikštą ir mūsų priimtą religiją, nepriklausome pasauliui. Neturėtume dalyvauti jokioje jo paikystėje. Neturėtume prisidėti prie jo nuodėmių ir klaidų – filosofinių klaidų ir doktrininių klaidų, klaidų, susijusių su valdžia, ar kokių kitų klaidų – mes neprisidedame prie jų.

Vienintelis mūsų vaidmuo – laikytis Dievo įsakymų. Tai viskas – būti ištikimiems kiekvienai sandorai ir kiekvienam įsipareigojimui, kuriuos sudarėme ir kuriuos priėmėme.⁶

Klausydamiesi mano žodžių nepamanykite, jog turime atsiriboti nuo visų nepriklausančių Bažnyčiai ir nebendrauti su jais. To nesakiau, bet noriu, kad būtume nuoseklūs pastarųjų dienų šventieji, ir jeigu pasaulio žmonės vaikšto tamsoje, nuodėmėje ir priešingai Viešpaties valiai, tai turėtų būti riba, kurios neturėtume peržengti.⁷

Kai prisijungiame prie Bažnyčios <…>, yra tikimasi, kad atsisakysime daugybės pasaulio kelių ir gyvensime, kaip pridera šventiesiems. Neturime rengtis, kalbėti, elgtis ir netgi mąstyti, kaip tai dažnai daro kiti. Daugelis pasaulyje vartoja arbatą, kavą, tabaką ir alkoholį, tampa priklausomi nuo narkotikų. Daug žmonių savo gyvenime elgiasi šventvagiškai, vulgariai ir nepadoriai, tačiau visa tai mums turėtų būti svetima. Esame Aukščiausiojo šventieji. <…>

Kviečiu Bažnyčią ir visus jos narius atsisakyti pasaulio blogybių. Turime vengti neskaistumo ir visų amoralumo formų taip, kaip vengtume maro <…>.

Mūsų, kaip Viešpaties tarnų, tikslas – vaikščioti Jo mums nutiestu keliu. Mes ne tik trokštame daryti ir sakyti tai, kas Jam patiktų, bet stengiamės taip gyventi, kad mūsų gyvenimai būtų kaip Jo.⁸

Šabo dienos šventimas

Noriu tarti kelis žodžius apie Šabo dienos šventimą. Šis įsakymas buvo duotas pradžioje ir Dievas įsakė šventiesiems ir visiems pasaulio žmonėms, kad jie švęstų kas septintą dieną kaip Šabo dieną. Tą dieną turėtume ilsėtis nuo darbų, Jo šventą dieną turėtume eiti į Viešpaties namus ir atnašauti savo sakramentus. Nes tai yra diena, skirta mums pailsėti nuo savo darbų ir atnašauti savo garbinimus Aukščiausiajam [žr. DS 59:9–10]. Tą dieną turime atnašauti Jam savo padėkas ir šlovinti Jį melsdamiesi, pasninkaudami, giedodami ir ugdydami bei mokydami vieni kitus.⁹

Šabo diena tapo malonumų, linksminimosi diena, bet kuo, tik ne garbinimo diena, <…> ir apgailestaudamas turiu pasakyti, kad per daug – net vienas jau būtų per daug – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių dalyvauja tame ir Šabo diena kai kuriems Bažnyčios nariams atrodo kaip linksminimosi ir malonumų diena, o ne diena, kada mes galime tarnauti Viešpačiui mūsų Dievui visa širdimi, galia, protu ir stiprybe. <…>

Taigi šiais laikais tai yra įstatymas Bažnyčiai, kaip tai buvo įstatymas senovės Izraeliui, ir kai kuriuos mūsų žmones tai trikdo, nes jiems atrodo, kad Šabo dienos šventimas varžo jų veiklas.¹⁰

Neturime teisės laužyti Šabo dienos. <…> Man labai gaila, kad netgi pastarųjų dienų šventųjų bendruomenėse kai kurių požiūris į šią doktriną nepriimtinas; kad tarp mūsų yra manančių, jog yra visiškai pateisinama šią dieną elgtis taip, kaip įprasta pasaulyje. Jie priima pasaulio idėjas ir nuomonę, prieštaraujančius Viešpaties įstatymams. Tačiau jei taip darysime, Viešpats laikys mus atsakingais, o mes negalime nusižengti Jo žodžiui ir gauti ištikimiesiems skirtų palaimų.¹¹

Išminties žodžio laikymasis

Išminties žodis – tai elementarus įstatymas. Jis nukreipia mus ir duoda mums išsamius nurodymus, koks maistas ir gėrimai tinka kūnui ir kas yra žalinga. Jeigu nuoširdžiai, padedami Viešpaties Dvasios, laikysimės to, kas parašyta, mums nekils papildomų klausimų. Šiame nuostabiame mokyme yra toks pažadas:

„Ir visi šventieji, kurie prisimena laikytis ir vykdyti šiuos žodžius, ir vaikščioja paklusdami įsakymams, įgis sveikatą bamboje ir smegenis savo kaulams;

ir ras išmintį ir didžius pažinimo lobius, būtent paslėptus lobius;

ir bėgs, ir nepavargs, ir eis, ir nenusilps“ [DS 89:18–20].¹²

Svaigiesiems gėrimams ir tabakui kasmet yra išleidžiami milijardai dolerių. Tų blogybių žmonijai atnešamas girtumas ir bjaurastis kenkia ne tik sveikatai, bet ir moraliniam bei dvasiniam žmoniškumo pamatui.¹³

Dėl padidėjusio narkotikų vartojimo ir piktnaudžiavimo vaistais draskomos šeimos.¹⁴

Turime nepasiduoti pagundoms ir to, kas žalinga kūnui ir yra Tėvo danguje ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasmerkta, nuodėmingai reklamai, prieštaraujančiai jų mums duotai Evangelijai. <…>

Mūsų kūnai turi būti švarūs. Mūsų mintys turi būti švarios. Savo širdyse privalome turėti troškimą tarnauti Viešpačiui ir laikytis jo įsakymų; nepamiršti melstis ir nuolankiai siekti per Viešpaties Dvasią ateinančių nurodymų.¹⁵

Viešpats apreiškė Išminties žodį pranašui Džozefui Smitui, kad padėtų šventiesiems įgyti fizinės ir dvasinės stiprybės

Dievybės vardo gerbimas

Dievybės vardą turėtume labai šventai ir atsakingai gerbti. Niekas labiau neskaudina kultūringo žmogaus ir nežeidžia jo jausmų kaip neišauklėto, neišprususio arba amoralaus padaro paistalai apie Dievybę. Kai kurie asmenys tapo tokie šventvagiški, kad atrodo, jog jie nebegali pasakyti dviejų ar trijų sakinių, jų manymu, „nepagražinę“ jų vulgariu arba šventvagišku keiksmažodžiu. Yra žmonių, manančių, <…> kad tai vyriškas bruožas ir kad šventvagiška kalba iškelia juos virš paprastų žmonių. <…> Bet koks nepadorumas žemina ir naikina sielą, ir visi Bažnyčios nariai turėtų jo vengti kaip mirtinų nuodų.

Geri pasakojimai dažnai yra sugadinami tik dėl to, kad autoriai nesuvokia, kad šventi vardai turi būti vartojami pagarbiai. Kada šventvagiškos frazės skamba kitais atžvilgiais gerbiamų veikėjų burnose, užuot praturtinusios pasakojimą, jos mažina jo vertę ir įdomumą. <…> Kaip keista, kad kai kurie žmonės, tarp jų ir geri žmonės, mano, jog pasakydami frazę, kurioje minimas Viešpaties vardas, savo pasakojimams suteikia įdomumo, sąmojingumo arba galios! <…>

Pastarųjų dienų šventieji labiau už visus kitus žemės žmones turėtų laikyti švenčiausia ir gerbtiniausia viską, kas yra šventa. Pasaulio žmonės nebuvo mokomi šių dalykų taip, kaip buvome mokomi mes, nors pasaulyje yra daug sąžiningų, pamaldžių ir išprususių žmonių. Juk mes turime Šventosios Dvasios vadovavimą ir Viešpaties apreiškimus, o Jis aiškiai mokė mus mūsų laikais, kokios yra su šiais dalykais susijusios mūsų pareigos.¹⁶

Kukli apranga ir skaistybės įstatymo laikymasis

Pastarųjų dienų šventieji neturėtų vaikytis pasaulio madų ir nepadorumo. Esame Viešpaties žmonės. Jis tikisi, kad gyvensime dorai, kad saugosime mintis švarias ir protus tyrus ir ištikimai laikysimės visų kitų įsakymų. Kodėl turėtume sekti pasauliu, kodėl negalėtume būti kuklūs, kodėl negalėtume daryti to, ką Viešpats norėtų, kad darytume?¹⁷

Eidamas gatvėmis pakeliui į Bažnyčios valdybą ar iš jos, matau nekukliai apsirengusias merginas ir vyresnes moteris, kurių dauguma yra „Sionės dukros“ [žr. Izaijo 3:16–24]. Suprantu, kad laikai ir mados keičiasi. <…> [Tačiau] kuklumo ir padorumo principas nesikeičia. <…> Vyriausieji Bažnyčios įgaliotiniai yra pareiškę, kad tiek moterys, tiek ir vyrai turi rengtis kukliai. Jie mokomi, kad visuomet turi elgtis tinkamai ir būti kuklūs.

Man asmeniškai liūdna matyti, kad „Sionės dukros“ rengiasi nekukliai. Be to, ši pastaba taikoma tiek vyrams, tiek ir moterims. Viešpats davė įstatymus senovės Izraeliui, kad tiek vyrai, tiek moterys visada pridengtų savo kūnus ir laikytųsi skaistybės įstatymo.

Visus Bažnyčios narius, tiek vyrus, tiek moteris prašau būti kuklius ir skaisčius, gyventi skaisčiai ir dorai ir laikytis Viešpaties mums duotų įsakymų ir sandorų. <…>

Nekuklių drabužių dėvėjimas, nors ir gali atrodyti nereikšmingas dalykas, kažką atima iš mūsų Bažnyčios merginų ir vaikinų. Tai tiesiog apsunkina amžinųjų principų, pagal kuriuos visi turime gyventi, jeigu norime sugrįžti mūsų Tėvo danguje akivaizdon, laikymąsi.¹⁸

Ištikimiesiems pažadėtos palaimos yra daug didesnės už laikinuosius pasaulio malonumus

[Vienas Bažnyčios narys kartą pasakė, kad jis] negalėjo suprasti, kodėl mokėdamas dešimtinę ir laikydamasis Išminties žodžio, būdamas ištikimas ir stengdamasis laikytis visų Viešpaties jam duotų įsakymų, vis tiek turėjo sunkiai verstis; o jo kaimynas nesilaikė šabo dienos, turbūt rūkė ir gėrė, smagiai leido laiką, kaip būtų sakoma pasaulyje, nekreipė dėmesio į mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus mokymus ir vis dėlto klestėjo.

Žinote, turime labai daug Bažnyčios narių, kurie apmąsto tai savo širdyse ir nesupranta, kodėl taip yra. Kodėl tas vyras, atrodo, yra palaimintas visais gerais pasaulio dalykais – tarp kitko, daugelį blogų dalykų jis laiko gerais – o tiek daug Bažnyčios narių vargsta, uoliai stengdamiesi skintis kelią per pasaulį.

Atsakymas yra labai paprastas. Jei aš retsykiais, o tai kartais darau, einu į futbolo arba beisbolo rungtynes arba kokią kitą pramogų vietą, mane nuolat supa cigarečių, cigarų ar bjaurių pypkių dūmą traukiantys vyrai ir moterys. Tai pradeda labai erzinti ir aš po truputį pradedu prarasti savitvardą. Tada atsisuku į sesę Smit ir pasakau jai ką nors, o ji atsako: „Na, juk žinai, ko mokei mane. Esi jų pasaulyje. Tai yra jų pasaulis.“ Ir tai padeda man atgauti savitvardą. Taip, esame jų pasaulyje, tačiau neturime jam priklausyti.

Taigi, jei gyvename jų pasaulyje, jie klesti, tačiau, mano gerieji broliai ir seserys, jų pasauliui artinasi galas. <…>

Ateis diena, kada neturėsime šio pasaulio. Jis bus pakeistas. Gausime geresnį pasaulį. Gausime tokį, kuris bus teisingas, nes atėjęs Kristus išvalys žemę.¹⁹

Jeigu stropiai ieškosime, visada melsimės, būsime tikintys ir vaikščiosime teisiai, Viešpats pažadėjo, kad viskas išeis mums į gera [žr. DS 90:24]. Tai nėra pažadas, kad būsime laisvi nuo gyvenimo išbandymų ir problemų, nes ši bandomoji būsena yra sukurta tam, kad suteiktų mums patirties ir sunkių bei konfliktinių situacijų.

Gyvenimas niekada neturėjo būti lengvas, tačiau Viešpats pažadėjo, jog padarys, kad visi išbandymai ir sunkumai išeitų į gerą. Jis suteiks mums stiprybės ir gebėjimo įveikti pasaulį ir tvirtai laikytis tikėjimo, kad ir kaip būtų priešinamasi. Tai pažadas, kad nepaisant pasaulio neramumų ir sunkumų, širdyse turėsime ramybę. Ir svarbiausia, tai pažadas, kad pasibaigus gyvenimui, būsime pasiruošę amžinajai ramybei akivaizdoje To, kurio veido mes ieškojome, kurio įsakymų laikėmės ir kuriam pasirinkome tarnauti.²⁰

Kai savo gyvenime į pirmą vietą iškeliame Dievo karalystę, veikiame kaip šviesa pasauliui ir rodome kitiems sektiną pavyzdį

Pastarųjų dienų šventieji yra kaip ant kalno pastatytas miestas, kuris negali būti nuslėptas, ir kaip žibintas, kuris šviečia visiems, kas yra namuose. Mūsų pareiga leisti mūsų šviesai kaip teisumo pavyzdžiui šviesti ne tik žmonėms, tarp kurių gyvename, bet ir viso pasaulio žmonėms [žr. Mato 5:14–16].²¹

Norime matyti, kaip šventieji visose tautose gauna visas Evangelijos palaimas ir tampa savo tautų dvasiniais vadovais.²²

Broliai ir seserys, laikykimės Dievo įsakymų, kaip jie buvo apreikšti. Rodykime pavyzdį žemės žmonėms, kad jie, matydami mūsų gerus darbus, norėtų atgailauti, priimtų tiesą ir išgelbėjimo planą ir galėtų gauti išgelbėjimą celestialinėje Dievo karalystėje.²³

Meldžiuosi, kad šventieji tvirtai stovėtų prieš pasaulio spaudimą ir pagundas; kad jie savo gyvenime į pirmą vietą statytų Dievo karalystės reikalus; kad jie būtų verti viso pasitikėjimo ir laikytųsi visų sandorų.

Meldžiuosi dėl jaunos ir kylančios kartos, kad jie išlaikytų savo protus ir kūnus švarius – švarius nuo amoralumo, nuo narkotinių medžiagų ir nuo maištavimo dvasios bei padorumo nepaisymo, kurie pripildo žemę.

Mūsų Tėve, išliek savo Dvasią ant šių tavo vaikų, kad jie galėtų būti apsaugoti nuo pasaulio pavojų ir išliktų švarūs ir tyri, tinkami kandidatai grįžti tavojon akivaizdon ir gyventi su tavimi.

Ir tegu tavo saugojanti globa būna su visais, kurie siekia tavo veido ir kurie visa siela ištikimai vaikšto priešais tave, kad jie galėtų būti šviesa pasauliui, įrankiais tavo rankose, įgyvendinant tavo tikslus žemėje.²⁴

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Skaitydami poskyrį „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“ pagalvokite apie iššūkius, su kuriais šiais laikais susiduria jaunuoliai, kai greta nėra jų gimdytojų arba suaugusių vadovų. Kaip galime padėti jaunimui tokiose situacijose likti ištikimiems?
Kokias žinote palaimas, kurias gauname, jeigu laikomės 1 poskyryje minėtų įsakymų?
Kaip galėtumėte panaudoti 2 poskyryje pateiktus mokymus, kad padėtumėte tam, kurį paviliojo pasaulio dalykai? Kaip, nepaisydami pasaulio neramumų ir sunkumų, savo širdyse galime rasti ramybę?
Kaip mūsų pavyzdžiai padeda kitiems žmonėms atsisakyti pasaulio kelių? (Žr. 3 poskyrį.) Kada jūs matėte teisaus pavyzdžio galią? Pagalvokite, kaip galėtumėte parodyti teisų pavyzdį savo šeimai ir kitiems.

Susijusios Raštų ištraukos

Mato 6:24; Morkaus 8:34–36; Jono 14:27; Filipiečiams 2:14–15; Moronio 10:30, 32

Pagalba mokytojui

„Galite išreikšti meilę tiems, kuriuos mokote, atidžiai išklausydami juos ir nuoširdžiai domėdamiesi jų gyvenimu. Meilė, panaši į Kristaus, turi galią suminkštinti širdis ir padėti žmonėms būti jautriems Dvasios kuždesiams“ (Teaching, No Greater Call [1999], p. 46).