11 skyrius

Gerbkime per Džozefą Smitą sugrąžintus kunigystės raktus

„Leiskite man dabar pasakyti – labai paprastai ir tvirtai – kad mes turime šventąją kunigystę ir kad Dievo karalystės raktai yra žemėje. Juos turi tik Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas pareiškė: „Turiu tobulą pažinimą apie dievišką Pranašo Džozefo Smito misiją. Aš neabejoju, kad Viešpats pakėlė jį ir davė apreiškimą, įsakymą, atvėrė jam dangaus langus ir pašaukė vadovauti šiam šlovingam Evangelijos laikotarpiui.“¹ Prezidentas Smitas suderino šį „tobulą pažinimą“ su pagarba kunigystės raktams, sugrąžintiems per Pranašą Džozefą. Jis visuomet gerbė ir rėmė turinčius kunigystės raktus ir kvietė visus Bažnyčios narius daryti tą patį. Jis sakė: „Kiekvienas vyras, tinkamu būdu išrinktas pirmininkauti bet kurioje pareigybėje Bažnyčioje, turėtų būti gerbiamas savo pašaukime.“²

Kartą, Džozefui Fildingui Smitui tarnaujant Apaštalu, Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas diskutavo sudėtingu klausimu. Vyresnysis Smitas išreiškė savo nuomonę tuo klausimu. Vieną dieną Prezidentas Heberis Dž. Grantas, tuometinis Bažnyčios Prezidentas, atėjo į vyresniojo Smito kabinetą. Prezidentas Grantas paaiškino, kad pasimeldęs rūpimu klausimu, jis gavo įkvėpimą pasiūlyti sprendimą, kuris skyrėsi nuo vyresniojo Smito nuomonės. Vyresnysis Smitas nedelsdamas parėmė Prezidento Granto sprendimą. Vėliau jis sakė: „Esu tokios nuomonės: kai Bažnyčios Prezidentas sako, jog Viešpats apreiškė ar įkvėpė jį kažką padaryti, turiu visiškai paremti jį tame siekyje.“³

Džozefas Fildingas Smitas taip rėmė visus kunigystės vadovus, ne tik Bažnyčios Prezidentą. Pavyzdžiui, 1962 m. Neitanas Eldonas Teneris buvo pašauktas tarnauti Dvylikos Apaštalų Kvorume. Po metų jis buvo pašauktas patarėju Pirmojoje Prezidentūroje. Nors Prezidentas Smitas buvo Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas, vykdant pašaukimą Prezidentui Smitui pirmininkavo Prezidentas Teneris. Vėliau Prezidentas Teneris Prezidentui Smitui išreiškė savo padėką už palaikymą: „Nors jis buvo vyresnis Dvylikos narys ir toje pareigybėje tarnavo jau daugiau nei penkiasdešimt metų, kai buvau pašauktas tarnauti Pirmojoje Prezidentūroje, mano naujajame pašaukime jis parodė man didžiulę pagarbą, palaikė ir pasitikėjo manimi.“⁴

Prezidentas Smitas taip pat gerbė kunigijos vadovus savo apylinkėje. Tarnaudamas Dvylikos Apaštalų kvorumo nariu jis pasakė: „Be apylinkės, kurioje gyvenu, vyskupo sutikimo neturiu teisės <…> krikštyti nė vieno savo vaiko. Vyskupas turi apylinkės, kuriai priklausau, raktus. Nepakrikštijau nė vieno savo vaiko <…> be vyskupo leidimo apeigoms atlikti ir patvirtinti savo vaikus Bažnyčios nariais.“⁵

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Kunigystės raktai – tai galia ir valdžia vadovauti Viešpaties darbui žemėje

Pašaukimas į pareigybę kunigystėje nereiškia, kad turite kunigystės raktus. Tai turėtume gerai suprasti. <…>

<…> Nors visi vyrai įšventinti į bet kurią pareigybę turi kunigystę, tačiau būna ir ypatingų vadovavimo įgaliojimų, kurie suteikiami pašauktiems pirmininkauti. Šie įgaliojimai vadinami raktais.⁶

[Kunigystės] raktai yra teisė pirmininkauti; jie yra galia ir įgaliojimas tvarkyti ir vadovauti visuose Viešpaties darbuose žemėje. Juos turintieji turi galią vadovauti ir kontroliuoti, kaip visi likusieji tarnaus kunigystėje.⁷

Kai turintieji raktus vyrams paveda kažką daryti, tai jų darbai užskaitomi. Jų darbai užantspauduojami ir patvirtinami Bažnyčioje tiek žemėje, tiek ir danguje.⁸

Viešpats atsiuntė šventus pasiuntinius sugrąžinti kunigystės raktus

Mes tikime, kad po ilgos ir tamsios netikėjimo bei atitolimo nuo tyros tiesos ir tobulos krisčionybės nakties Viešpats per savo beribę išmintį žemėn vėl sugrąžino amžinosios Evangelijos pilnatvę.

Mes žinome, kad Džozefas Smitas yra pranašas; kad 1820 m. pavasarį Tėvas ir Sūnus apsireiškė jam ir įvedė šį paskutinįjį Evangelijos laikotarpį; kad jis išvertė Mormono Knygą Dievo dovanos ir galios dėka; kad jis gavo raktus ir įgaliojimą iš angelų, atsiųstų tai padaryti, ir kad Viešpats apreiškė jam išgelbėjimo doktrinas.⁹

Viešpats nepripažįsta jokių apeigų ar ceremonijos, net ir atliekamos jo vardu, jei ji nesutampa su jo valia ir neatlikta jo įgalioto tarno. Būtent dėl to pas Džozefą Smitą ir kitus jis atsiuntė šventus pasiuntinius sugrąžinti tai, kas buvo paimta iš žemės, t. y. Evangelijos ir kunigystės pilnatvę ir raktus.¹⁰

Kunigystės raktai turėjo būti sugrąžinti. Aarono kunigystės raktus sugrąžino Jonas Krikštytojas, Melchizedeko kunigystės raktus sugrąžino Petras, Jokūbas ir Jonas. Dėl to buvo suorganizuota Bažnyčia. Tačiau to nepakako. Reikėjo, kad atsivertų dangūs ir būtų sugrąžinti raktai, kuriuos turėjo visi Evangelijos laikotarpiams nuo Adomo iki Petro, Jokūbo ir Jono dienų vadovavę pranašai. Atėjo kiekvienas pranašas ir suteikė savo turėtą įgaliojimą.¹¹

Kai Petras, Jokūbas ir Jonas Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui suteikė Melchizedeko kunigystę, jie taip pat suteikė ir kunigystės raktus

Kad būtų įvykdyti pranašų žodžiai ir Viešpaties tikslai, turėjo būti sugrąžinti visų Evangelijos laikotarpių raktai ir taip įgyvendintas visa apimantis sugrąžinimas. Todėl turėjo ateiti žmonijos tėvas, pirmasis žemėje gyvenęs vyras, Adomas. Jis atnešė savo galią. Atėjo Mozė ir kiti. Atėjo visi turėjusieji raktus ir perdavė savo įgaliojimus. <…> Nežinome tikslių datų, nurodančių kada buvo suteikti kai kurie įgaliojimai, tačiau Pranašas Džozefas Smitas rašydamas apie mirusiųjų išgelbėjimą Navū šventiesiems pareiškė, kad visi šie pranašai atėjo su raktais, kuriuos jie turėjo savuosiuose Evangelijos laikotarpiuose. Visa tai užrašyta 128 Doktrinos ir Sandorų skyriuje [17–21eilutės].¹²

Po Bažnyčios suorganizavimo Viešpats įsakė savo šventiesiems pastatyti namus Jo vardui. Šventieji nesuvokė tų namų svarbos ir neskubėjo jų statyti, dėl to Viešpats juos sudrausmino [žr. DS 95:1–4]. Po sudrausminimo, nors ir gyveno dideliam skurde, jie pradėjo dirbti iš visų jėgų ir pastatė Kirtlando šventyklą. Kodėl ji buvo pastatyta? Ogi, kad būtų šventovė, kurioje galėtų apsilankyti Jėzus Kristus, į kurią Jis galėtų atsiųsti raktus ir įgaliojimus turinčius tarnus, pranašus. <…> Mes žinome, kad trys didieji senovės pranašai, turėję svarbius raktus, apsireiškė šventykloje 1836 m. balandžio 3 dieną.

Pirmasis atėjo Mozė [žr. DS 110:11]. Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui jis suteikė Izraelio surinkimo raktus. <…> Jis surinko Izraelį ir nors jam ir neteko garbė suteikti jiems paveldo žemę, jo rankose vis tiek buvo surinkimo raktai. Ant Atmainymo kalno jis apsireiškė Petrui, Jokūbui ir Jonui ir suteikė jiems tuos pačius tų dienų Izraelio surinkimo raktus. Jį atsiuntė pas Pranašą Džozefą Smitą ir Oliverį Kauderį suteikti laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpio Izraelio surinkimo raktus. <…>

Po Mozės atėjo Elijas, suteikė turimus raktus ir sugrąžino Evangeliją, buvusią Abraomo Evangelijos laikotarpiu [žr. DS 110:12]. Viskas, kas susiję su tuo Evangelijos laikotarpiu, Abraomui suteikti palaiminimai, tai, kas buvo pažadėta jo palikuonims, – visa turėjo būti sugrąžinta. Dėl to ir atėjo Elijas, nes jis turėjo to Evangelijos laikotarpio raktus.

Tada atėjo Elija, paskutinis užantspaudavimo galią senovės Izraelyje turėjęs pranašas, ir suteikė užantspaudavimo galią [žr. DS 110:13–16]. Kai kurie Bažnyčios nariai klysta manydami, kad Elija sugrąžino mirusiųjų krikšto raktus, arba mirusiųjų išgelbėjimo raktus. Elijos raktai turėjo daugiau galios. Jis turėjo užantspaudavimo raktus, kurie yra svarbūs atgailauti pasiryžusiems gyviesiems ir taip pat mirusiesiems.¹³

Pranašas Elija <…> suteikė jiems [Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui] užantspaudavimo galią, galią naudojant kunigystę surišti žemėje ir užantspauduoti danguje.¹⁴

Užantspaudavimo galia patvirtina visas apeigas, atliekamas Bažnyčioje, o konkrečiau, patvirtina apeigas, atliekamas Viešpaties šventyklose.¹⁵

Kirtlando šventykloje Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui apsireiškė Elija ir suteikė užantspaudavimo raktus

Broliai ir seserys, mes gyvename šlovingu Evangelijos laikotarpiu. Visi kiti Evangelijos laikotarpiai yra jo dalis. Visi įgaliojimai, visos galios yra šiame Evangelijos laikotarpyje. Mums didelė privilegija gauti šias palaimas per savo paklusnumą.¹⁶

Bažnyčios Prezidentas turi raktus vadovauti visai Bažnyčiai

Prieš pat nužudymą Pranašas [Džozefas Smitas] Dvylikai Apaštalų, kurie sudarė antrąjį Bažnyčios kvorumą, suteikė visus raktus ir visas būtinas apeigas bei kunigystę. Tik taip jie galėjo tęsti šį didį ir šlovingą visuotinio išgelbėjimo darbą.¹⁸

Šią kunigystę ir šiuos raktus <…> turi kiekvienas vyras, paskirtas į Dvylikos Tarybą. Kadangi šie raktai suteikia teisę pirmininkauti, be apribojimų juos gali naudoti tik vyriausias Dievo apaštalas žemėje. Tas apaštalas yra Bažnyčios prezidentas.¹⁹

Bažnyčios Prezidentas turi raktus vadovauti visai Bažnyčiai. <…> Jis turi visas kunigystės galias. Jis turi visus raktus, susijusius su laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiu. Jam patikėti visi apreikšti buvusių Evangelijos laikotarpių raktai.²⁰

Turime gerbti tuos, kuriems Bažnyčios Prezidentas pavedė įgaliojimo raktus

[Bažnyčios Prezidentas] savo nuožiūra ir pagal apreiškimą turi teisę suteikti įgaliojimą bei jį atimti.²¹

Atminkite, kad žemėje tėra tik vienas žmogus, kuris turi užantspauduojančią kunigystės galią. Jis gali pavesti tą galią kitiems, kad šie galėtų dirbti ir užantspauduoti žemėje ir tai būtų priimtina, sutvirtinta. Tai pasiekiama tik jam davus leidimą, o jei jis tą leidimą atima, niekas negali naudoti tos galios.²²

Niekas negali tarnauti šventykloje ir suteikti palaiminimų, prieš tai negavęs įgaliojimo tai daryti, o įgalioti gali tik pats Bažnyčios Prezidentas. Niekas negali tarnauti Bažnyčios pašaukime negavęs įgaliojimo tarnauti, nes įgaliojimas gaunamas per Bažnyčios Prezidento galią ir raktus. <…> Jei turėdamas raktus jis pasakytų, kad žmonės netenka tam tikrų privilegijų, tai joks kitas žmogus negali atstatyti tų privilegijų, nes jis neturi įgaliojimo. Jei kažkas pamėgins tai padaryti, toks veiksmas bus neteisėtas, o asmuo bandęs tai padaryti turės atsakyti jei ne prieš Bažnyčią, tai priešais Dievo teismo pertvarą, kur jį pripažins nusižengėliu. <…>

<…> Kai apaštalai ir kiti broliai lankosi Sionės kuoluose ir jiems yra pavesta sutvarkyti tenykščius reikalus, jie daro tai pavedimu arba įgaliojimu, kurį jiems patikėjo Bažnyčios Prezidentas. Toks pats principas, tik mažesniu mastu, taikytinas kuoluose ir apylinkėse.²³

Kiekvienas vyras, tinkamu būdu išrinktas pirmininkauti bet kurioje pareigybėje Bažnyčioje, turėtų būti gerbiamas savo pašaukime. Kai vyras įšventinamas į vyskupo pareigybę, jam suteikiami raktai pirmininkauti apylinkei, kurioje jis gyvena. Kiekvienas apylinkės narys, nepriklausomai nuo turimo pašaukimo, turėtų gerbti jį tame pašaukime. Tas pats taikytina ir kuolo prezidento, kvorumo prezidento ar bet kuriuo kitu atveju. Pavyzdžiui, mus moko, kad nė vienas tėvas, nors jis ir turi Melchizedeko kunigystę, be vyskupo leidimo neturi teisės pakrikštyti savo vaiko. Kai gaunamas leidimas, tėvas gauna įgaliojimą atlikti apeigą savo vaikui. Jei kuris tėvas be apylinkei ar kuolui pirmininkaujančio ir turinčio įgaliojimo raktus pareigūno leidimo sumanytų atlikti krikštą ar įšventinti sūnų, tai darydamas jis nusižengtų. Tai taikytina tiek apaštalui, tiek ir vyresniajam apylinkėje. Net Bažnyčios Prezidentas, pirma nepripažinęs savo apylinkės vyskupui ar kuolo prezidentui suteikto įgaliojimo, niekada nesumanytų taip pasielgti.²⁴

Vieningas turinčių karalystės raktus balsas mus visuomet ves Viešpaties parinktu keliu

Manau, kad dėl vieno mums turi būti labai aišku: nei Bažnyčios Prezidentas, nei Pirmoji Prezidentūra, nei vieningas Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos balsas niekada nesuklaidins šventųjų ir nepatars pasauliui daryti tai, kas prieštarautų Viešpaties valiai.

Žmogus gali atkristi, laikytis nuomonės, kuri nesutampa su Viešpaties ketinimais, ir patarinėti pagal ją. Tačiau Pirmosios Prezidentūros ir vieningas karalystės raktus turinčiųjų balsas šventuosius ir pasaulį visada ves Viešpaties parinktais keliais. <…>

Aš liudiju, kad jokia galia negalės sustabdyti ar pakeisti bažnyčios kelio, jei klausysime Pirmosios Prezidentūros ir jų patarimų bei nurodymų. Mes gausime ramybę šiame gyvenime ir paveldėsime amžinąją šlovę būsimajame [žr. DS 59:23].²⁵

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kaip galime sekti Prezidento Smito pavyzdžiu ir palaikyti turinčius kunigystės raktus? (Žr. „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“.)
Kaip 1 poskyris padeda jums suprasti skirtumą tarp pareigybės kunigystėje ir kunigystės raktų? Kaip manote, kodėl tai svarbus skirtumas?
Kaip buvote palaiminti dėl to, kad kunigystės raktai sugrąžinti į žemę? (Žr. 2 poskyrį.)
Kaip, jūsų nuomone, 3 ir 4 poskyriuose aprašyta organizacija stiprina Bažnyčią? Kaip Bažnyčios nariai stiprina Bažnyčią?
Ką manote apie Prezidento Smito žodžius dėl Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo vienybės? Kada esate gavę patarimų per jų „vieningą balsą“? (Žr. 5 poskyrį.)

Susijusios Raštų ištraukos

Mato 16:13–19; ApD 3:21; DS 21:4–6; 27:5–13; 65:2; 128:8–21; 132:7

Pagalba mokytojui

„Gali būti <…> tokių atvejų, kai nežinote atsakymo į klausimą. Jei taip atsitinka, paprasčiausiai atsakykite, kad nežinote. Galite pasakyti, kad pasistengsite sužinoti atsakymą. Arba galite paprašyti mokinių sužinoti atsakymą ir kitoje pamokoje skirti laiko, kad jie papasakotų tai, ką sužinojo“ (Teaching, No Greater Call [1999 m.], p. 64).