3 skyrius

Išgelbėjimo planas

„Mūsų Tėvas danguje savo dvasiniams vaikams parūpino išgelbėjimo planą, <…> pagal kurį jie galėtų tobulėti tol, kol įgis amžinąjį gyvenimą.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Po ilgos ligos, 1901 m. balandžio 29 d., mirė Džozefo Fildingo Smito aštuoniolikmetė sesuo Alisa. Tuo metu Anglijoje Džozefas buvo bebaigiąs savo nuolatinę misiją. Jo reakcija į žinią apie Alisos mirtį atskleidė jo meilę savo šeimos nariams ir jo liudijimą apie išgelbėjimo planą. Savo dienoraštyje jis rašė: „Mums visiems tai baisus smūgis. Tikrai iki galo nesuvokiau jos ligos rimtumo, nors žinojau, kad ji serga. Aš buvau įsitikinęs, kad po kelių savaičių vėl sutiksiu ją ir likusią savo šeimą, tačiau tebūnie Dievo valia. Būtent tokiomis akimirkomis labiausiai laukiamas dalykas yra Evangelijos teikiamos viltys. Mes visi susitiksime kitoje pusėje ir mėgausimės kitų draugijos malonumais ir palaimomis, šeimos ryšiai ten jau nebenutrūks, ten gyvendami visi būsime palaiminti ir patirsime švelnius Tėvo danguje pasigailėjimus. Kad visada eičiau tiesos keliu ir gerbčiau turimą vardą, kad susitikimai su mano mirusiais giminaičiais man teiktų pačius maloniausius ir amžiniausius jausmus – to nuolankiai meldžiu.“¹

Tarnaudamas apaštalu, o vėliau Bažnyčios Prezidentu, Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas nuolatos liudydavo apie viltį, kuri kyla iš Evangelijos supratimo. Jis mokė: „Turime išgelbėjimo planą; skelbiame Evangeliją; o Evangelija yra vienintelė pasaulio viltis, vienintelis kelias, kuris pasauliui atneš ramybę ir ištaisys visas neteisybes, kurios egzistuoja visose tautose.“²

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Ikimirtingajame dvasių pasaulyje džiūgavome sužinoję apie Dangiškojo Tėvo išgelbėjimo planą

Visi esame mūsų Tėvo danguje šeimos nariai. Dar prieš šios žemės pamatų sukūrimą mes gyvenome kartu su Juo. Regėjome Jo veidą, jautėme Jo meilę ir klausėmės Jo mokymų; Jis sukūrė įstatymus, kurie padeda tobulėti ir sukurti savo pačių amžinus šeimos vienetus.³

„Dar prieš šios žemės pamatų sukūrimą mes gyvenome kartu su [savo Tėvu danguje]“

Mūsų Tėvas danguje savo dvasiniams vaikams paruošė išgelbėjimo planą. Pagal šį planą jie galėjo tobulėti tol, kol įgis amžinąjį gyvenimą; o taip tas gyvenimas vadinasi todėl, kad tokį gyvenimą gyvena mūsų Tėvas danguje. Šis planas skirtas padėti Dievo vaikams tapti panašiems į jį ir turėti Jo turimą galią, išmintį ir žinias.⁴

Iš Brangiojo Perlo sužinome, kad danguje buvo sušaukta taryba, į kurią Viešpats sukvietė savo dvasinius vaikus ir pateikė jiems planą, pagal kurį jie gali nužengti į šią žemę, užsivilkti mirtingąjį gyvenimą ir fizinį kūną, išlaikyti mirtingumo išbandymą ir po to eiti toliau į aukštesnį išaukštinimą per prisikėlimą, kurį įgalins Jo Viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus apmokėjimas [žr. Mozės 4:1–2; Abraomo 3:22–28]. Galimybė patirti mirtingumą ir visas žemiškojo gyvenimo staigmenas, dėl kurių jie įgis patirties per kančią, skausmą, sielvartą, pagundą ir sunkumus, o taip pat per šios žemiškos egzistencijos gyvenimo malonumus, o vėliau, jei bus ištikimi, galimybė per prisikėlimą pereiti į amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje ir tapti kaip Jis [žr. 1 Jono 3:2] pripildė juos džiugesio dvasios ir jie „šaukė iš džiaugsmo“ [žr. Jobo 38:4–7]. Jų išaukštinimui buvo būtinà šiame mirtingame gyvenime įgyjama patirtis, žinios bei fizinių kūnų turėjimas – to jie negalėjo įgyti jokiu kitu būdu.⁵

Adomo ir Ievos nuopuolis buvo Dangiškojo Tėvo plano dalis

Išgelbėjimo planas, arba įstatymų kodeksas, vadinamas Jėzaus Kristaus Evangelija, buvo sukurtas danguose dar prieš šio pasaulio pamatų klojimą. Ten buvo nutarta, kad mūsų tėvas Adomas ateis į šią žemę ir taps visos žmonių šeimos pradininku. Tame plane buvo nurodyta, kad jis turės ragauti uždraustojo vaisiaus ir atsimesti, dėl to pasaulyje atsiras kančia ir mirtis – Jo vaikų didžiausiam labui.⁶

Nuopuolis buvo esminė žmogaus mirtingojo išbandymo dalis. <…> Jei Adomas ir Ieva nebūtų paragavę vaisiaus, tai jiems nebūtų atitekusi didžioji mirtingumo dovana. Be to jie nebūtų turėję ainijos, o Viešpaties jiems duotas didysis įsakymas nebūtų buvęs įvykdytas.⁷

Adomo ir Ievos nuopuolis „atvėrė kelią skausmui, sielvartui, mirčiai; tačiau <…> jis taip pat atvėrė kelią palaiminimams“

Adomo nuopuolis atvėrė kelią visiems mirtingumo pokyčiams. Jis atvėrė kelią skausmui, sielvartui, mirčiai; tačiau neturime pamiršti, kad jis taip pat atvėrė kelią palaiminimams. <…> Jis atvėrė kelią pažinimui ir mirtingojo gyvenimo supratimui.⁸

Jėzus Kristus pasisiūlė paaukoti Save, kad išgelbėtų mus nuo nuopuolio ir mūsų nuodėmių

Dėl Adomo nusižengimo atsirado dvi mirtys: dvasinė ir laikinoji – žmogus buvo ištremtas iš Dievo akivaizdos ir tapo mirtingas bei imlus visokioms kūniškoms negalioms. Kad žmogus galėtų sugrįžti, turėjo būti atlyginta už sulaužytą įstatymą. To reikalavo teisingumas.⁹

Tad buvo savaime suprantama ir teisinga, kad tas, kuris nusideda, turi už tai sumokėti – išpirkti savo nusikaltimą. Adomas nusižengė įstatymui, todėl teisingumas reikalavo, kad jis, ir niekas kitas, atsakytų už nuodėmę ir už tai sumokėtų savo gyvybe. Tačiau Adomas, sulaužęs įstatymą, pats tapo pasmerkimo subjektu, o būnant pasmerktu negalima atpirkti ar atitaisyti savo darbų. To negalėjo padaryti ir jo vaikai, nes ir jie buvo pasmerkti, tad reikėjo tokio, kuris nebūtų pasmerktas ir galėtų sumokėti už tą pirmąją nuodėmę. Be to, kadangi visi esame to pasmerkimo dalis, visi esame bejėgiai sumokėti už savo asmenines nuodėmes. Todėl Tėvui buvo būtina siųsti savo Viengimį Sūnų, kuris buvo be nuodėmės, kad apmokėtų mūsų nuodėmes ir Adomo nusižengimą, nes to reikalavo teisingumas. Dėl to Jis pasisiūlė būti paaukotas už nuodėmes, o miręs ant kryžiaus Sau paėmė tiek Adomo nusižengimą, tiek mūsų asmenines nuodėmes, ir taip išpirko mus nuo nuopuolio ir nuo mūsų nuodėmių su sąlyga, kad atgailausime.¹⁰

Mūsų pareiga mokyti apie Jėzaus Kristaus misiją. Kodėl Jis atėjo? Ką Jis dėl mūsų padarė? Kokia mums iš Jo nauda? Kokią kainą Jis už tai sumokėjo? Kodėl Jam tai kainavo gyvybę, taip, netgi daugiau nei Jo gyvybę! Ką dar, be to, kad leidosi prikalamas prie kryžiaus, Jis padarė? Kodėl Jis ten buvo prikaltas? Jis ten buvo prikaltas todėl, kad Jo kraujas būtų pralietas dėl mūsų išpirkimo iš baisiausios įmanomos bausmės – ištrėmimo iš Dievo akivaizdos. Ant kryžiaus Jis mirė tam, kad sugrąžintų mus atgal, kad mūsų kūnas susijungtų su mūsų dvasia. Jis suteikė mums šią privilegiją. Jis mirė už mus tam, kad gautume savo nuodėmių atleidimą ir mums patiems nereikėtų atlikti bausmės, jei tik Juo tikėsime ir laikysimės Jo įsakymų. Jis sumokėjo kainą. <…>

<…> Joks žmogus negalėjo padaryti to, ką dėl mūsų padarė Jis. Jis galėjo ir nemirti, Jis galėjo to atsisakyti. Jis tai padarė savanoriškai. Jis tai padarė, nes tai buvo Jo Tėvo įsakymas. Jis žinojo, ką reikės iškęsti, bet dėl Savo meilės mums ryžosi tai padaryti. <…>

Į Gelbėtojo rankas ir pėdas sukaltos vinys tebuvo nedidelė Jo kentėjimo dalis. Galvoju, kad įpratome manyti, jog labiausiai Jis kentėjo tuomet, kai buvo prikaltas ant kryžiaus ir paliktas ant jo kaboti. Bet tuo pasaulio istorijos laikotarpiu taip kentėjo tūkstančiai žmonių. Taigi jei kalbėsime tik apie šią kančią, tai Jo kančia nesiskyrė nuo kitų tokiu būdu nukryžiuotų žmonių kančios. Tada kas yra didžioji Jo kančia? Noriu, kad šį dalyką įsidėmėtų kiekvienas šios Bažnyčios narys: didžioji Jo kančia vyko dar prieš Jam atsiduriant ant kryžiaus. Tai buvo Getsemanės sode, kur, kaip Raštai mums sako, kraujas sunkėsi iš kiekvienos Jo kūno poros; apimtas didžiausios Savo sielos agonijos Jis šaukėsi Savo Tėvo. Tai nebuvo į jo rankas ir pėdas sukaltos vinys. Ir manęs neklauskite, kaip tai buvo padaryta, nes aš nežinau. Niekas nežino. Težinome tiek, kad kažkokiu būdu Jis paėmė Sau tą milžinišką bausmę. Jis paėmė Sau mūsų nusižengimus ir sumokėjo už tai kainą, kančios kainą.

Pagalvokite, kaip Gelbėtojas paima Sau kiekvieno asmens naštą – kančią – kažkokiu būdu, kurio aš, kaip jau sakiau, negaliu suprasti; tegaliu su tuo sutikti – tai Jam sukėlė skausmo agoniją, o kalamos į Jo rankas ir pėdas vinys tebuvo menkniekis. Apimtas didelio skausmo Jis sušuko Savo Tėvui: „Jei tai įmanoma, leisk negerti šios taurės!“ Bet tai nebuvo įmanoma [žr. Mato 26:42; Morkaus 14:36; Luko 22:42]. Leiskite man paskaityti porą eilučių, ką Viešpats sako apie tai:

„Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.

Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš –

kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti –

tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams“ [DS 19:16–19].

Kai tai skaitau, tampu nuolankus. Jo meilė žmonijai, pasauliui buvo tokia didelė, kad Jis ryžosi paimti tokią naštą, kurios negalėjo pakelti joks kitas mirtingasis, ir sumokėti tokią baisią kainą, kurios joks kitas žmogus negalėjo sumokėti – ir tai tam, kad galėtume išsivaduoti.¹¹

„Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus yra šio didingo tobulėjimo ir išgelbėjimo plano šerdis“

Dievo Sūnus [pasakė]: „Nužengsiu žemyn ir sumokėsiu kainą. Būsiu Išpirkėjas ir nuo Adomo nusižengimo išpirksiu žmones. Paimsiu sau pasaulio nuodėmes ir iš nuodėmių išpirksiu, arba išgelbėsiu, kiekvieną sielą, kuri atgailaus.“¹²

Leiskite pailiustruoti. Keliu einantis žmogus įkrenta į tokią gilią ir tamsią duobę, kad nebegali iš jos išlipti ir atgauti laisvės. Kaip jis gali išsigelbėti iš šios keblios padėties? Savo jėgomis jis to nepadarys, nes neturi priemonių išlipti iš tos duobės. Jis šaukiasi pagalbos ir kokia nors gero būdo siela, išgirdusi jo pagalbos šauksmą, skuba jam padėti ir nuleidžia kopėčias – parūpina priemonę, kuri padės jam išlipti iš duobės. Į tokią pačią padėtį, paragavęs uždraustojo vaisiaus, pateko Adomas ir jo ainija. Visi pateko į duobę ir niekas iš jų negalėjo pasiekti viršaus ir padėti kitiems. Duobė – tai ištrėmimas iš Viešpaties akivaizdos ir laikinoji mirtis, kūno išnykimas. Kadangi visi turėjo mirti, tai niekas negalėjo parūpinti išsigelbėjimo priemonių.¹³

Atėjo Gelbėtojas, kuris nepateko duobėn, ir nuleido kopėčias. Jis nulipo žemyn į duobę ir mokė mus, kaip galime išsivaduoti naudodamiesi kopėčiomis.¹⁴

Turėdamas beribę malonę Tėvas išklausė savo vaikų šauksmų ir pasiuntė Savo Viengimį Sūnų, nepajungtą nei mirčiai, nei nuodėmei, kad Jis parūpintų išgelbėjimo priemonę. Tai Jis parūpino per Savo beribį Apmokėjimą ir nesibaigiančią Evangeliją.¹⁵

Mūsų širdžių dėkingumas turėtų būti sklidinai prisipildęs meilės ir paklusnumo didžiai ir švelniai [Gelbėtojo] malonei. Dėl to, ką Jis padarė, turėtume Jo niekada neapvilti. Jis sumokėjo už mus kainą, Savo didžios kančios ir pasiaukojančio kraujo praliejimo ant kryžiaus kainą.¹⁶

Išgelbėjimą užsitarnausime tuomet, kai mūsų mirtingojo gyvenimo pamatu bus Jėzaus Kristaus Apmokėjimas

Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus yra šio didingo tobulėjimo ir išganymo plano šerdis.¹⁷

Išgelbėjimo plano pamatas yra Apmokėjimas ir tas planas susideda iš tokių dalių:

pirma, turime tikėti Viešpatį Jėzų Kristų; turime Jį pripažinti Dievo Sūnumi; turime Juo pasitikėti, kliautis Jo žodžiu ir trokšti palaiminimų, kurie gaunami per paklusnumą Jo įstatymams.

Antra, turime atgailauti už savo nuodėmes; turime išsižadėti pasaulio; turime širdimis pasiryžti, be jokių išlygų, gyventi dievobaimingą ir dorą gyvenimą.

Trečia, turime būti pakrikštyti vandenyje rankomis žmogaus, turinčio teisę tai daryti, turinčio galią surišti žemėje ir užantspauduoti danguje; per šias šventas apeigas turime sudaryti sandorą tarnauti Viešpačiui ir laikytis Jo įsakymų.

Ketvirta, turime priimti Šventosios Dvasios dovaną; turime užgimti iš naujo; turime leisti, kad iš mūsų sielų būtų lyg ugnimi išdegintos mūsų nuodėmės ir nelabumas; Šventosios Dvasios galia turime tapti naujais kūriniais.

Penkta, turime ištverti iki galo; po krikšto turime laikytis įsakymų; turime darbuotis savo išganymui su baime ir drebėdami prieš Viešpatį; turime gyventi taip, kad įgytume dievotumo savybių ir taptume tokiais žmonėmis, kurie gali mėgautis celestialinės karalystės šlove ir stebuklais.¹⁸

Liudiju, kad šie įstatymai, kuriems žmonės turi paklusti išganymo labui ir kurie sudaro Jėzaus Kristaus Evangeliją, šiais laikais buvo apreikšti pranašams ir apaštalams, ir kad juos dabar vykdo Jo Bažnyčia, kuri yra vėl įkurta čia žemėje.¹⁹

Visi mes šiame mirtingame pasaulyje esame laikinai. Pirma, čia pasiųsti buvome tam, kad savo amžinosioms dvasioms parūpintume buveines [kūnus]; antra – būti išbandyti, patirti tiek sunkių išmėginimų, tiek apstaus džiaugsmo ir laimės, kurią įgyti galima per šventąją paklusnumo amžiniesiems Evangelijos principams sandorą. Mirtingumas, kaip savo vaikams pasakė Lehis, yra „išbandymo būsena“ (2 Nefio 2:21). Būtent čia esame tam, kad būtume išbandyti, ar būdami atskirti nuo mūsų Amžinojo Tėvo akivaizdos ir pamokyti apie amžinąjį gyvenimą mes vis dar Jį mylėsime, gerbsime ir būsime lojalūs jo Mylimam Sūnui Jėzui Kristui.²⁰

Atėjome čia tam, kad būtume išbandyti per sąlytį tiek su blogiu, tiek su gėriu. <…> Tėvas leido Šėtonui ir jo pulkams gundyti mus, tačiau vedini Viešpaties Dvasios ir per apreiškimą duotų įsakymų, būsime pasiruošę rinktis. Mums buvo pažadėta, kad jei elgsimės blogai, būsime baudžiami; o jei elgsimės gerai, tai gausime amžinąjį teisumo atlygį.²¹

Šis mirtingasis išbandymas [yra] trumpas laikotarpis, sprindis, amžinybės praeitį jungiantis su amžinybės ateitimi. Tačiau šis laikotarpis [yra] labai svarbus. <…> Šis gyvenimas yra pats svarbiausias mūsų amžinosios egzistencijos laikotarpis.²²

Visi žmonės dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo patirs prisikėlimo palaimą

Į šį pasaulį atėjome tam, kad mirtume. Tai buvo suprantama dar prieš mums ateinant čia. Tai to plano dalis, kuri buvo aptarta ir sutarta dar senokai prieš tai, kai žemėje buvo apgyvendinti žmonės. <…> Buvome pasiruošę ir pasiryžę atlikti tą kelionę iš Dievo akivaizdos dvasių pasaulyje į mirtingąjį pasaulį, kuriame iškęstume viską, kas susiję su tenykščiu gyvenimu: jo malonumus, liūdesį ir mirtį; o mirtis yra tokia pat būtina, kaip ir gimimas.²³

Fizinė mirtis, arba mirtingojo žmogaus mirtis, nėra nuolatinis dvasios atsiskyrimas nuo kūno palapinės; nors kūnas ir vėl suyra į savo pirmines daleles, tačiau tai tėra laikinas atsiskyrimas, kuris baigsis prisikėlimo dieną, kada iš dulkių bus iššauktas kūnas ir dvasios atgaivintas vėl gyvens. Šią palaimą dėl Kristaus Apmokėjimo patirs visi žmonės, nepriklausomai nuo jų gerumo ar nelabumo mirtingume. Paulius sakė, kad turi įvykti tiek teisiųjų, tiek ir neteisiųjų prisikėlimas (Apaštalų Darbų 24:15), o Gelbėtojas sakė, kad visi savo kapuose esantys išgirs jo balsą: „kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jono 5:29).²⁴

Kiekvieno kūno kiekviena esminė dalelė prisikėlimo metu bus vėl atstatyta į savo deramą vietą, nesvarbu, koks tas kūnas buvo mirties metu. Nesvarbu, ar tas kūnas bus sudegęs nuo ugnies, ar suvalgytas ryklio. Kiekviena esminė jo dalelė bus atstatyta į savo deramą vietą.²⁵

Dvasios negali tapti tobulos be kūno iš mėsos ir kaulų. Toks kūnas ir jo dvasia per prisikėlimą taps nemirtingas ir patirs išgelbėjimo palaimas. Po prisikėlimo nebegali būti jokio atsiskyrimo, nes kūnas ir dvasia neatskiriamai susijungs tam, kad žmogus patirtų džiaugsmo pilnatvę. Ir jokiu kitu būdu dvasios negali tapti panašios į mūsų amžinąjį Tėvą, tik gimdamos šiam gyvenimui ir prisikeldamos.²⁶

Ištikimieji kartu su savo šeimomis paveldės amžinąjį gyvenimą Dangiškojo Tėvo akivaizdoje

Vieni žmonės paveldi savo tėvų darbu sukauptus turtus. Kiti žmonės paveldi pasaulio sostus, galią ir socialinę padėtį tarp žmonių. Dar kiti siekia paveldėti pasaulio pažinimą ir tapti žymiais savo pačių triūsu ir atkaklumu; bet įmanoma paveldėti ir tokį turtą, kuris yra vertingiausias iš visų, – amžinojo išaukštinimo turtą.

Raštai sako, kad amžinasis gyvenimas, kurį turi mūsų Amžinasis Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus, yra didžiausia Dievo dovana [žr. DS 14:7]. Jį gaus tik tie, kurie bus apvalyti nuo visų nuodėmių. Tai yra pažadas tiems, „kurie nugali tikėjimu ir yra užantspauduoti pažado Šventąja Dvasia, kurią Tėvas išlieja ant visų tų, kurie yra teisūs ir patikimi. Tai tie, kurie yra Pirmagimio bažnyčia. Tai tie, į kurių rankas Tėvas atidavė viską“ [DS 76:53–55; taip pat žr. 52 eil.].²⁷

Šis išgelbėjimo planas sutelktas į šeimą. <…> [Jis] sukurtas tam, kad galėtume patys kurti amžinąsias šeimas.²⁸

Tie, kurie celestialinėje karalystėje įgis išaukštinimą, turės „amžiną savo sėklos tąsą.“ Jie gyvens su šeimomis.²⁹

Jėzaus Kristaus Evangelija moko, kad šeimos darinys dėl celestialinio išaukštinimo taps išbaigtas ir tame darinyje vienos kartos tėvas, motina ir vaikai bus sujungti su kitos kartos tėvu, motina ir vaikais – ir taip nusitęs iki laiko pabaigos.³⁰

Šios šlovingos amžinojo paveldo palaimos <…> įgyjamos tik per pasiryžimą laikytis įsakymų ir, jei prireiks, kentėti su Kristumi. Kitaip tariant, kandidatai į amžinąjį gyvenimą – didžiausią Dievo dovaną – turi ant altoriaus sudėti viską, ką turi, jei to bus paprašyta, ir net tada, jei būtų pareikalauta už Jo tikslą gyvybę atiduoti, jie nesugebėtų Jam išsimokėti už tas apsčias palaimas, gautas ir pažadėtas dėl paklusnumo Jo įstatymams ir įsakymams.³¹

Kai išeisime iš šio pasaulio ir priimsime Evangelijos pilnatvę, tapsime kandidatais į celestialinę šlovę; ne, tapsime daugiau nei kandidatais, jei būsime ištikimi, nes Viešpats mus yra patikinęs, jog per savo ištikimybę pateksime į celestialinę karalystę. <…>

<…> Tad gyvenkime taip, kad užsitikrintume sau vietą ir kad per savo gyvenimo būdą sužinotume, jog pateksime Jo akivaizdon, gyvensime su Juo ir gausime pažadėtą palaiminimų pilnatvę. Kas iš pastarųjų dienų šventųjų norės tenkintis kažkuo mažiau nei mums pažadėta išganymo pilnatve? <…> Tad būtina, kad nuolankumo ir atgailos dvasioje vis veržtumės pirmyn; iki pat galo laikytumės įsakymų, nes mūsų viltis ir mūsų tikslas yra amžinasis gyvenimas, gyvenimas Tėvo ir Sūnaus akivaizdoje; Viešpats pasakė: „O amžinasis gyvenimas tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ [Jono 17:3].³²

Dabar, gyvenimo saulėlydyje, suvokiu, kad nebe už kalnų ta diena, kai būsiu pašauktas atsiskaityti už savo mirtingąjį prievaizdavimą. <…>

Esu tikras, kad visi mylime Viešpatį. Žinau, kad Jis yra gyvas ir laukiu tos dienos, kai išvysiu Jo veidą, viliuosi, kad išgirsiu Jį man sakant: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mato 25:34.)

Ir meldžiu, kad mums visiems atitinkamu laiku nusišypsotų tokia laimė.³³

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Skaitydami poskyryje „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“ esančią dienoraščio ištrauką, prisiminkite, kada paguodą radote savo liudijime apie išgelbėjimo planą. Kaip galėtumėte tokią paguodą padėti surasti savo šeimos nariui ar draugui?
Kaip Prezidento Smito mokymai apie dangaus tarybą gali mums padėti, kai patiriame išbandymų? (Žr. 1 poskyrį.)
Prezidentas Smitas mokė: „neturime pamiršti, kad [Adomo ir Ievos nuopuolis] <…> atvėrė kelią palaiminimams“ (2 poskyris). Kodėl, jūsų manymu, būtina nepamiršti šios tiesos? Kokių palaiminimų patyrėte dėl nuopuolio?
Kaip 3 poskyryje pateikiamas Prezidento Smito pavyzdys apie žmogų duobėje siejasi su mūsų gyvenimu? Pamąstykite, kaip per Savo Apmokėjimą jus išvadavo Gelbėtojas.
Ką 4 poskyryje parašyti Prezidento Smito žodžiai byloja apie mūsų gyvenimo tikslą čia, žemėje? Ką mums parūpino Viešpats, kad padėtų saugiai praeiti šio laikotarpio išbandymus?
Kaip galite kam nors padėti suprasti Prezidento Smito pareiškimą 5 poskyryje, kad „mirtis yra tokia pat būtina, kaip ir gimimas“? Kaip jūsų gyvenimą veikia prisikėlimo doktrina?
Kuo pasaulio turtai skiriasi nuo „amžinojo paveldo“, kurį galime įgyti per išgelbėjimo planą? (Žr. 6 poskyrį.) Kaip šių skirtumų suvokimas mums gali padėti pasiruošti amžinajam gyvenimui?

Susijusios Raštų ištraukos

Jobo 38:4–7; 2 Nefio 2:15–29; 9:5–27; Almos 12:20–35; DS 19:16–19; Mozės 5:10–12

Pagalba mokytojui

„Kad padėtų mokyti Raštų ir pastarųjų dienų pranašų žodžių, Bažnyčia mums paruošė vadovėlius pamokoms ir kitą medžiagą. Tad retai prireiks komentarų ar kitokių žinynų“ (Teaching, No Greater Call: A Resource Guide for Gospel Teaching [1999], p. 52).