4 skyrius

Stiprinkime ir saugokime šeimą

„Viešpats nori, kad sustiprintume ir apsaugotume šeimą.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas pareiškė: „Šeima yra svarbiausia organizacija čia ir amžinybėje.“¹ Niekur jis nemokė aiškiau nei namuose, rodydamas mylinčio vyro, tėvo ir senelio pavyzdį. „Nors tarnavo Apaštalu ir buvo labai užimtas, jis visuomet rasdavo laiko savo šeimai, „už praleistas dienas namiškiams atsilygindamas dviguba meilės doze.“²

Kartą kažkas paklausė Prezidento Smito antrosios žmonos Etelės: „Papasakokite mums, koks jis iš tiesų yra?“ Žinodama, jog Bažnyčios nariai manė, kad jos vyras yra be galo griežtas, ji atsakė:

„Prašote, kad papasakočiau, koks jis yra? Manydavau, kad jam iškeliavus anapilin, žmonės sakys: „Jis labai geras žmogus, nuoširdus, griežtų pažiūrų ir t. t.“ Jie kalbės apie jį taip, kaip jį mato bendruomenė; bet vyras, kurį jie apibūdins, labai skiriasi nuo manojo. Mano vyras išties yra malonus, mylintis vyras ir tėvas, kurio didžiausias gyvenimo siekis yra padaryti savo šeimą laimingą. Siekdamas šio tikslo jis visiškai pamiršta save. Tai vyras, kuris užliūliuoja irzlų vaiką, vyras, kuris seka pasakas mažiesiems, vyras, kuris nėra per daug pavargęs ar užsiėmęs, kad pavakarotų ar atsikeltų ankstų rytą ir padėtų vyresniems vaikams išspręsti painias namų darbų užduotis. Kai užpuola ligos, mano vyras meiliai slaugo ligonį. Jie šaukiasi tik savo tėvo, manydami, kad jis išgydys visas jų ligas. Jo rankos sutvarsto žaizdas, suteikia drąsos, kai jie klysta, jo balsas švelniai patarinėja tol, kol jie tampa laimingi darydami tai, kas džiugina jį. <…>

Mano vyras – nesavanaudis, kantrus, dėmesingas kitiems, atidus, užjaučiantis, iš visų jėgų besistengiantis savo mylimųjų gyvenimą paversti didžiausiu džiaugsmu. Štai koks mano vyras.“³

Prezidento Smito vaikai papasakojo, kaip jis stengėsi sustiprinti ir apsaugoti savo šeimą, ir jų „gyvenimą paversti didžiausiu džiaugsmu.“ Džozefo Fildingo Smito biografijoje, kurią bendrai parašė Džozefas Fildingas Smitas Jn. ir Džonas Dž. Stiuartas, užrašytas toks atsiminimas: „Mažieji džiaugdavosi matydami savo tėvą, besijuosiantį prijuostę ir pradedantį kepti daugybę pyragų. Jiems labiausiai patikdavo pyragas su džiovintų vaisių ir uogų įdaru. Įdarą jis pasigamindavo pats. Bet jam patikdavo kepti ir kitokius pyragus: obuolių, vyšnių, persikų ir moliūgų. Tam, kad iškeptų pyragus, reikėjo visos šeimos – mažieji bėginėdavo tai į vieną, tai į kitą namo dalį ir surinkdavo būtinus įrankius ir produktus. Skanus, gundantis didelėje krosnyje kepamų pyragų aromatas laukimą paversdavo džiugia akimirka. Jis atidžiai prižiūrėdavo kepinius ir ištraukdavo juos nei per anksti, nei per vėlai. Tuo tarpu Etelė užmaišydavo naminių ledų, o mažieji iš eilės sukdavo ledų gamybos aparatą.“⁴

Daglasas A. Smitas sakė, kad su tėvu „puikiai sutardavęs.“ Jis pasakojo apie užsiėmimus, kurie jiems abiems patiko: „Retkarčiais pasiboksuodavome arba suvaidindavome, kad boksuojamės. Mes negalėjome suduoti vienas kitam. Man to daryti neleido pagarba jam, o jam – didžiulė meilė man. <…> Tai buvo panašiau į mosikavimąsi ore, o ne į boksą. Mes žaisdavome šachmatais ir aš džiaugdavausi, kai pavykdavo jį nugalėti. Bet dabar, žvelgdamas atgal, manau, kad jis man pasiduodavo.“⁵

Amelija Smit Makonki prisimena: „Galima sakyti, kad mūsų namuose būdavo smagu sirgti, nes jis mumis ypatingai rūpindavosi. <…> Jis linksmindavo mus Edisono gramofonu leisdamas gražią muziką. Norėdamas mus pralinksminti šokdavo pagal muziką arba žygiuodavo aplink kambarį, o kartais bandydavo dainuoti. <…> Jis atnešdavo mums nuostabius, didelius, saldžius apelsinus, atsisėsdavo ant lovos, juos nulupdavo ir dalindavo po skiltelę. Jis pasakodavo apie savo vaikystę arba, kaip jį slaugydavo tėvas. Jei to prireikdavo, jis suteikdavo mums palaiminimą.“⁶ Amelija taip pat papasakojo, kaip tėvas juos auklėdavo: „Jei kuriam nusikaltusiam reikėdavo pamokėlės, jis tiesiog uždėdavo rankas mums ant pečių ir žiūrėdamas į akis, su nuoskauda savosiose, sakydavo: „Kaip norėčiau, kad mano vaikučiai būtų geri.“ Jokia beržinė košė ar kokia kita bausmė neprilygtų savo efektyvumu.“⁷

Tokią meilę ir dėmesį Prezidentas Smitas skyrė ne tik savo vaikams, bet ir vaikaičiams. Jo anūkas Hoitas V. Briusteris Jn. pasakojo, kad kartą, 1958 m., tarnaudamas misionieriumi Nyderlanduose jis gavo leidimą dalyvauti Londono šventyklos Anglijoje pašventinime. Kai jis drauge su kitais misionieriais atsisėdo susirinkimų salėje, jį pamatė senelis. Hoitas pasakoja, kas nutiko: „Tą pačią sekundę jis pašoko ir mosuodamas pakvietė pas save. Tą akimirką nemačiau Džozefo Fildingo Smito, Dvylikos Apaštalų Tarybos Prezidento, <…> bet senelį, kuris pamatė vieną iš savo mylimų vaikaičių. Nesivaržydamas atsiskyriau nuo grupės, nuskubėjau prie pakylos, kur jis, visiems iškilmingo susirinkimo dalyviams matant, mane apkabino ir pabučiavo. Man tai buvo viena iš švenčiausių ir labiausiai įsiminusių gyvenimo akimirkų.“⁸

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Šeima yra svarbiausia organizacija čia ir amžinybėje

Leiskite priminti, kokia svarbi yra šeima visame mūsų Dangiškojo Tėvo plane. Iš tikrųjų Bažnyčios organizacija egzistuoja tam, kad padėtų šeimoms ir jos nariams gauti išaukštinimą.

Šeimos vienybė ir šeimos pasišventimas Evangelijai yra tokie svarbūs, kad priešininkas deda vos ne visas pastangas sunaikinti šeimą visuomenėje. Iš visų pusių puldinėjamas elementarus šeimos vientisumas, nes tai yra pamatas to, kas gera ir kilnu gyvenime. <…> Abortų darymą reguliuojančių įstatymų liberalizavimas visame pasaulyje rodo, kad nepaisoma gyvybės šventumo. Dėl draudžiamų narkotikų vartojimo ir piktnaudžiavimo leistinais vaistais vis dažniau išyra šeimos. Jaunimo panieka valdžiai auga dėl didėjančios nepagarbos ir nepaklusnumo namuose. <…>

Blogio jėgos žmones pradeda pulti nuo šeimos šaknų, todėl pastarųjų dienų šventųjų tėvams yra ypač svarbu apsaugoti ir sustiprinti šeimą. Gali būti, kad atsiras keletas labai stiprių žmonių, kurie gali išlikti be šeimos paramos, tačiau daugumai mūsų reikia rūpestingų namiškių meilės, mokymo ir pritarimo.⁹

Yra keletas senų tiesų, kurios išliks tol, kol bus pasaulis, ir kurių negali pakeisti jokia pasaulietiška pažanga. Viena tų tiesų yra ta, kad šeima (organizacija, susidedanti iš tėvo, motinos ir vaikų) yra viso ko pagrindas Bažnyčioje; kita tiesa yra ta, kad nuodėmės prieš tyrą ir sveiką šeimos gyvenimą yra tos nuodėmės, kurios galiausiai turės rimčiausias pasekmes tose tautose, kur jos vyksta. <…>

Žmonių šeiminis gyvenimas yra daug svarbesnis už tų žmonių profesiją ar turtą. Visa kita neturi tokių rimtų pasekmių, svarbiausia, kad būtų tikra šeima ir kad jos nariai atliktų savo pareigas.¹⁰

„Evangelija yra orientuota į šeimą; ja reikia vadovautis šeimose“

Niekas negali pakeisti namų, kuriuose viešpatauja teisumas. Pasaulis gal taip ir nemano, bet taip yra ir taip turėtų būti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Šeima yra Dievo karalystės vienetas.¹¹

Šeima yra svarbiausia organizacija čia ir amžinybėje. <…> Viešpats nori, kad sustiprintume ir apsaugotume šeimą. Maldaujame tėvus užimti jiems priklausančią vadovo vietą savo namuose. Prašome motinas palaikyti ir stiprinti savo vyrus ir būti šviesa savo vaikams.¹²

Evangelija yra orientuota į šeimą; ja reikia vadovautis šeimose. Būtent joje siekdami sukurti amžiną šeimą, panašią į Dievo, mūsų Tėvo, šeimą, mes gauname didžiausią ir svarbiausią mokymą.¹³

Viešpats įsteigė šeimą taip, kad ji išliktų visą amžinybę

Kaip žinome, santuoka yra amžinasis principas, paskirtas dar prieš šio pasaulio sukūrimą ir įtvirtintas šioje žemėje dar tada, kai joje nebuvo mirties. Mūsų pirmiesiems gimdytojams buvo įsakyta daugintis ir pripildyti žemę. Iš to suprantame, kad šeimos organizacijai buvo skirta būti amžinai. Šiai žemei paruošto plano pamatu tapo įstatymai, valdantys celestialinį pasaulį. Viešpaties didis darbas ir šlovė yra „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ [Mozės 1:39]. Tai pasiekiama tik per santuoką ir šeimą, tokia yra amžinoji tvarka tarp išaukštintųjų ir taip buvo begalėje pasaulių.¹⁴

Evangelijoje pateiktas žmonių santvarkos šioje žemėje planas yra panašus į įstatymą, galiojantį Dievo karalystėje. Kas gali būti skaudžiau už vienatvę amžinybėje, kurioje neturėtume nei tėvo, nei motinos, nei vaikų? Apima didžiulis siaubas pagalvojus apie tautą, kurioje šeima nebūtų jos svarbiausias pagrindas, apie tautą, kurioje visi tautiečiai būtų svetimi vieni kitiems ir nebūtų įgimtos meilės, kurioje žmonės nebūtų susieti šeimos ryšiais. Tai galėtų privesti tik prie vieno – anarchijos ir žlugimo. Ar neprotinga manyti, kad tas pats taikytina ir Dievo karalystei? Jei toje karalystėje nebūtų šeimos ryšių ir visi vyrai ir moterys būtų angelai, neturintys giminystės saitų, kaip tuo daugelis tiki, ar tai būtų laimės vieta, t. y. dangus?¹⁵

Pora eina į Viešpaties šventyklą, kad būtų užantspauduota, sutuokta laikui ir amžinybei. Vaikai, gimę tokioje šeimoje, bus to tėvo ir tos motinos vaikai ne tik mirtingame gyvenime, bet ir amžinybėje, o taip pat jie taps Dievo šeimos danguje ir žemėje nariais, kaip to mokė Paulius [žr. Efeziečiams 3:14–15]. Tokia šeimos tvarka turėtų visada išlikti. <…>

<…> Jiems gimę vaikai turi teisę turėti tėvą ir motiną, o tėvas ir motina turi pareigą prieš savo Amžinąjį Tėvą būti ištikimi vienas kitam ir užauginti vaikus tiesos šviesoje, kad per visą amžinybę jie išliktų vieningi – šeima didelėje Dievo šeimoje.¹⁶

Pastarųjų dienų šventiesiems derėtų atsiminti, kad už celestialinės karalystės ribų [po mirties] šeimos organizacija neegzistuoja. Ji išsaugoma tiems, kurie pasiryžę laikytis kiekvienos sandoros, kiekvieno įsipareigojimo, duoto gyvenant šiame mirtingame gyvenime.¹⁷

Dievo karalystė bus lyg viena didelė šeima. Mes vadinamės broliais ir seserimis. Per Jėzaus Kristaus Evangeliją mes iš tiesų tampame bendrapaveldėtojais su Jėzumi Kristumi [žr. Romiečiams 8:16–17], Dievo sūnumis ir dukterimis, ir, jei atgailausime ir laikysimės įsakymų, galėsime džiaugtis jo karalystės palaimų pilnatve.¹⁸

Viltis, kad gausime amžinąjį gyvenimą, ir tai, kad po prisikėlimo vėl matysime savo šeimos narius, kiekvienam šeimos nariui suteikia daugiau meilės ir švelnumo. Turėdami tokią viltį vyrai labiau linkę smarkiau ir švenčiau mylėti savo žmonas; o žmonos taip mylėti savo vyrus. Švelnūs gimdytojų jausmai ir rūpestis savo vaikais auga, vaikai tampa labiau mylimi ir susiejami draugėn nenutraukiamais laimės ir meilės saitais.¹⁹

Kartu leisdami laiką, mylėdami vieni kitus ir kartu gyvendami pagal Evangeliją mes sustipriname ir apsaugome savo šeimas

Pagrindinė pastarųjų dienų šventųjų namų paskirtis yra užtikrinti, kad kiekvienas šeimos narys kurtų tokią aplinką ir sąlygas, kurios visiems leistų tobulėti. Tėvams reikės skirti daug daugiau laiko ir energijos, nei to reikia rūpinantis vien fiziniais vaikų poreikiais. Vaikams tai reikš, kad reikės suvaldyti įgimtą savanaudiškumo polinkį.

Ar siekdami pasisekimo šeimoje ir namuose praleidžiate tiek pat laiko, kiek jo praleidžiate siekdami visuomeninės ir profesinės sėkmės? Ar savo geriausią kūrybinę energiją skiriate pačiam svarbiausiam visuomenės vienetui – šeimai? O galbūt jūsų šeimos santykiai yra tik neteikianti jokio pasitenkinimo rutina? Gimdytojai ir vaikai turi būti pasiruošę teikti pirmenybę šeimos atsakomybėms, tai padės pasiekti šeimos išaukštinimo.²⁰

„Iš tikrųjų Bažnyčios organizacija egzistuoja tam, kad padėtų šeimoms ir jų nariams gauti išaukštinimą“

Namai <…> tai dirbtuvė, kurioje sukonstruojamas žmogaus charakteris, o tai, kaip jis konstruojamas, priklauso nuo esamų gimdytojų ir vaikų santykių. Namai niekada nebus tokie, kokie jie turėtų būti, jei juose nebus deramų šeimos santykių. Ar jie derami, ar ne, iš tikrųjų priklauso tiek nuo gimdytojų, tiek ir nuo vaikų, tačiau daug daugiau nuo gimdytojų nei nuo vaikų. Jie turi stengtis kaip įmanydami.²¹

„Oi, eik iš čia, neturiu laiko galvos kvaršinimui“, – savo trimetei dukrytei, bandžiusiai padėti namų ruošoje, išrėžė skubanti ir nekantri mama. <…> Kiekvienas normalus vaikas turi prigimtinį troškimą padėti, tad tėvai neturi teisės dėl to skųstis. Sunkūs namų ruošos darbai tiesiog neegzistuos, jei prie jų prisidės visi šeimos nariai. Darnus šių atsakomybių vykdymas padės sukurti pačią nuostabiausią draugystę.

Jei man reikėtų paminėti vieną, mano manymu, didžiausią mūsų, kaip gimdytojų, trūkumą, sakyčiau, kad tai nesugebėjimas įsijausti ir suprasti savo vaikus. Gyvenkite su vaikais; sekite jų kelius. <…> Jei būsite draugiški savo vaikams – pavergsite jų širdis.²²

Mes stengiamės padėti gimdytojams suprasti, kad reikia labiau rūpintis savo vaikais, kad namuose reikia daugiau Evangelijos dvasios, daugiau vienybės ir daugiau tikėjimo; daugiau religinio ir dvasinio tėvų, taip pat ir motinų, atsakingumo – daugiau Evangelijos mokymo namuose.²³

Gimdytojams Bažnyčioje mes sakome: „Visa širdimi mylėkite vienas kitą.“ Puoselėkite moralę ir gyvenkite pagal Evangeliją. Auginkite savo vaikus šviesoje ir tiesoje; mokykite juos gelbstinčių Evangelijos tiesų; paverskite savo namus dangumi žemėje, vieta, kur gyventų Viešpaties Dvasia ir kiekvieno nario širdį užvaldytų teisumas.²⁴

Meldžiu, kad mūsų Dangiškasis Tėvas mums visiems suteiktų stiprybės pasiekti mūsų tikrąjį potencialą. Meldžiu, kad Bažnyčios narių namuose gyventų Jo Dvasia, kad juose viešpatautų meilė ir harmonija. Lai mūsų Tėvas išsaugo ir išaukština mūsų šeimas.²⁵

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Skaitydami pasakojimus, esančius poskyryje „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“, apmąstykite, kaip savo gyvenime galite vadovautis Prezidento Smito pavyzdžiu. Pagalvokite, kaip jūs asmeniškai galite geriau stiprinti šeimos santykius.
Apmąstykite šeimos svarbą, kaip tai aprašyta 1 poskyryje. Ką darote, kad sustiprintumėte savo šeimą ir neleistumėte blogoms šio pasaulio įtakoms jos paveikti?
Prezidentas Smitas kalbėjo apie „[viltį], kad gausime amžinąjį gyvenimą, ir tai, kad po prisikėlimo vėl matysime savo šeimos narius“ (2 poskyris). Kaip ši viltis daro įtaką jūsų bendravimui su šeimos nariais?
3 poskyryje Prezidentas Smitas pateikia tris sielą tiriančius klausimus. Mintyse atsakykite į tuos klausimus. Skaitydami šį poskyrį, apmąstykite, ką galėtumėte pakeisti savo gyvenime, kad būtų maloniau gyventi jūsų namuose.

Susijusios Raštų ištraukos

Patarlių 22:6; 1 Nefio 8:37; DS 88:119; 93:40–50; taip pat žr. „Šeima. Pareiškimas pasauliui.“

Pagalba mokytojui

„Paprašykite, kad mokiniai pasirinktų juos dominantį skyrelį ir tyliai jį perskaitytų. Pasirinkusius tuos pačius skyrelius pakvieskite susiskirstyti grupelėmis po du ar tris ir jose aptarti tai, ko išmoko“ (iš šios knygos vii puslapio).