15 skyrius

Amžinoji santuoka

„Kunigystės ir Evangelijos pilnatvė ir palaimos kyla iš celestialinės santuokos. Tai vainikuojančios Evangelijos apeigos ir vainikuojančios šventyklos apeigos.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Aštuoniolikmečiui Džozefui Fildingui Smitui buvo pasakyta, kad studijų koledže laikotarpiu gyventi su Smitų šeima atvyks mergina, vardu Luji Emili Šartlif. Tačiau jis vis tiek nustebo – ir apsidžiaugė – kai vieną dieną po darbo grįžęs namo rado Luji, grojančią giesmę jo šeimos pianinu. Nuo tos dienos 1894 m. vasaros pabaigoje Džozefas ir Luji draugavo, kol palaipsniui jausmams vis stiprėjant vienas kitą įsimylėjo. 1898 m. balandžio 26 d. jie buvo užantspauduoti Solt Leiko šventykloje.¹

Luji ir Džozefas džiaugėsi meilės kupinais savitarpio santykiais. Kai netrukus po vedybų jis buvo pašauktas tarnauti į dvejus metus trukusią misiją Anglijoje, ji įsidarbino pas savo tėvą ir jį išlaikė. Ji taip pat jį palaikė emociškai ir dvasiškai, siųsdama jam padrąsinančius laiškus. Jam grįžus, jie įkūrė laimingus namus ir susilaukė dviejų dukterų. Bet po 10 santuokos metų, per trečiąjį nėštumą, Luji sunkiai susirgo ir būdama 31 metų mirė.

Džozefą guodė įsitikinimas, kad Luji išėjo į „geresnį pasaulį“, ir jis užrašė dienoraštyje savo maldą, kad stengsis būti „vertas sutikti ją amžinojoje šlovėje, kad vėl su ja susijungtų“. ² Nepaisant tokios Evangelijoje rastos paguodos ir vilties, jis labai ilgėjosi Luji. Taip pat jis nerimavo dėl savo dukterų, kurioms reikėjo motinos. Netrukus po Luji mirties Džozefas sutiko Etelę Džordžiną Reinolds. Nors jo meilė Luji nesumenko, jis ir dukterys pamilo Etelę. Gavęs savo, Luji ir Etelės gimdytojų pritarimą, Džozefas paprašė Etelės už jo tekėti. Jie buvo užantspauduoti 1908 m. lapkričio 2 d. Drauge jie pragyveno džiaugsmingą ir įvykių kupiną gyvenimą, kartu susilaukė dar devynių vaikų. Jų namuose viešpatavo tvarka, sunkus darbas, pagarba, švara, švelni drausmė, meilė ir naudingos pramogos.³

Po 29 vedybinio gyvenimo metų Etelė mirė nuo pavojingos ligos, kuri sekino jos jėgas 4 metus. Dar kartą Džozefas liko vienišas ir ieškojo paguodos įsitikinime dėl amžinosios santuokos.⁴ Ir dar kartą jis sutiko žmogų, su kuriuo galėjo dalintis gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Jis ir Džesė Evans buvo užantspauduoti 1938 m. balandžio 12 d. „Per 33 bendro gyvenimo metus ji lydėdavo jį beveik visur, arti ir toli. Savo ruožtu jis jai padėdavo apsipirkti parduotuvėje, šluostyti lėkštes po vakarienės ir konservuoti vaisius rudenį. Jis nebijojo būti apaštalu su prijuoste.“⁵ Dažnai Džesė apie savo vyrą sakydavo: „Jis pats mieliausias mano kada nors sutiktas žmogus. Niekada negirdėjau jo sakančio šiurkščius žodžius.“ Su šypsena jis atsakydavo: „Nežinau jokių šiurkščių žodžių.“⁶

Biografas Džonas Dž. Stiuartas rašė apie Prezidento Smito švelnumą ir užuojautą Džesei: „Iš sakyklos jis primindavo vyrams mylėti savo žmonas ir būti joms atsidavusiems. Bet svarbiausia pamoka man buvo jo kelionė į Latter-day Saint ligoninę, kai karštą 1971 metų liepos dieną jis ėjo devynis kvartalus aukštyn stačiais Solt Leik Sičio šiaurės prospektais ir savo 95-ąjį gimtadienį praleido sėdėdamas šalia sergančios žmonos Džesės lovos. Jos būsenai blogėjant, jis buvo su ja dieną ir naktį keletą savaičių, su nerimu ją slaugė ir kiek galėdamas guodė ir drąsino iki pat galo.“⁷

Džesė mirė 1971 m. rugpjūčio 3 d. Po dviejų mėnesių Prezidentas Smitas pasakė atidarymo kalbą visuotinėje konferencijoje. Jo išsakytas liudijimas leido suprasti, kad jo liūdesį nuramino pasitikėjimas Viešpačiu ir amžinojo gyvenimo viltis:

„Norėčiau pasakyti kaip senovės Jobas, kurio pažinimas kilo iš to paties šaltinio, kaip ir manasis: „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje“ ir kad „savo kūnu matysiu Dievą. Matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis! <…>“ (Jobo 19:25–27.)

Ir drauge su Jobu liudydamas, taip pat norėčiau jam padėkoti ir prisidėti prie jo sielos kančiose ir sielvarte ištarto šūksnio: „<…> Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Jobo 1:21.)

Meldžiu, kad visi būtume Šventosios Dvasios galios vedami, kad vaikščiotume teisiai priešais Viešpatį ir kad paveldėtume amžinąjį gyvenimą paklusniesiems paruoštose buveinėse ir karalystėse.“⁸

Po Prezidento Smito kalbos prezidentas Haroldas B. Ly, vedęs tą susirinkimą, pasakė: „Esu įsitikinęs, kad visus Bažnyčios narius visame pasaulyje, suprantančius kokiomis aplinkybėmis jis išsakė šią galingą žinią, didžiai pakylėjo šį rytą mums parodyta jo galia ir stiprybė. Iš visos širdies dėkojame jums, Prezidente Smitai.“⁹

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Celestialinė santuoka yra vainikuojančios Jėzaus Kristaus Evangelijos apeigos

Nėra svarbesnių, iškilmingesnių, šventesnių ir būtinesnių [mūsų] amžinajam džiaugsmui apeigų, susijusių su Jėzaus Kristaus Evangelija, <…> negu santuoka.¹⁰

Kunigystės ir Evangelijos pilnatvė ir palaimos kyla iš celestialinės santuokos. Tai vainikuojančios Evangelijos apeigos ir vainikuojančios šventyklos apeigos.¹¹

Norėčiau prašyti mūsų gerųjų brolių ir seserų, gerųjų Bažnyčios narių, vykti į šventyklą ir tuoktis laikui ir visai amžinybei.¹²

Priešingai nei pasaulio dalykai santuoka pagal Evangelijos planą išlieka per amžius

Labai daug žmonių santuoką laiko vien civiline sutartimi ar vyro ir moters susitarimu, kad jie gyvens kartu sujungti santuoka. Iš tiesų tai yra amžinasis principas, nuo kurio priklauso pats žmonijos egzistavimas. Viešpats šį įstatymą žmogui davė pačioje pasaulio pradžioje kaip Evangelijos įstatymo dalį ir pirmoji santuoka turėjo išlikti per amžius. Pagal Viešpaties įstatymą kiekviena santuoka turėtų išlikti per amžius. Jei visa žmonija gyventų griežtai paklusdama Evangelijai ir su ta meile, kurią pagimdo Viešpaties Dvasia, visos santuokos būtų amžinos. <…>

Pastarųjų dienų šventieji santuoką supranta kaip sandorą, kuriai skirta būti nesibaigiančia. Ji yra pagrindas amžinajam išaukštinimui, nes be jos negali būti amžinosios pažangos Dievo karalystėje.¹³

„Pastarųjų dienų šventieji santuoką supranta kaip sandorą, skirtą būti nesibaigiančia“

Visiems mums, skaitantiems laikraščius, besiklausantiems naujienų per radiją ir žiūrintiems, kas rodoma per televizorių, yra labai akivaizdu, kad pernelyg daug žmonių santuokos ir šeimos padalinio negerbia taip, kaip tai yra numatęs Viešpats.¹⁴

Santuoka yra šventa sandora, visgi dažnai vulgarūs ir amoralūs žmonės, taip pat daugelis tokių, kurie save laiko rafinuotais, bet nepaiso šio didžio principo šventumo, daro santuoką šiurkščių juokelių objektu, pokštu, trumpalaike užgaida.¹⁵

Viešpats savo nesibaigiančiąją Evangeliją mums davė kaip šviesą ir vėliavą, ir ši Evangelija apima jo šventąją santuokos tvarką, kuri savo esme yra amžina. Mes neturėtume ir negalime sekti pasaulietiškomis santuokos tradicijomis. Mes turime didesnę šviesą nei turi pasaulis ir Viešpats iš mūsų tikisi daugiau negu iš jų.

Žinome, kas yra tikroji santuokos tvarka. Žinome šeimos vietą išgelbėjimo plane. Žinome, jog turėtume tuoktis šventykloje ir išlikti švarūs ir tyri, jei norime, kad ant mūsų santuokos būtų uždėtas patvirtinantis Pažado Šventosios Dvasios antspaudas.

Esame dvasiniai vaikai mūsų Amžinojo Tėvo, kuris paruošė išgelbėjimo planą, pagal kurį galime ateiti į žemę, vystytis, žengti pirmyn ir tapti kaip jis; t. y. jis parūpino Evangelijos planą, kuris duotų mums galimybę turėti savo amžinąsias šeimas ir džiaugtis amžinuoju gyvenimu.¹⁶

Viešpats niekada neskyrė, kad santuoka baigtųsi po mirtingojo kūno mirties, bet skyrė, kad ji pridėtų garbės, viešpatavimo, galios tą sandorą sudarančioms šalims ir nuolatiniam bei amžinam šeimos vienetui Dievo karalystėje. Tokios palaimos saugomos tiems, kurie pasiryžę tvirtai laikytis šios sandoros, kaip Viešpats ją apreiškė. Tai nėra vien partnerystė tarp vyro ir moters, nes kaip Viešpats sakė, santuokoje jie taps vienu kūnu ir sudarys partnerystę su Dievu.¹⁷

Ištikimybė santuokos sandorai atneša laimę ir veda prie amžinosios šlovės palaimų

Dėkoju Viešpačiui už žinojimą apie santuokos sandoros amžinumą, sandoros, kuri ateinančiame pasaulyje suteikia vyrui teisę į savo žmoną, o žmonai – teisę į savo vyrą, žinoma, jeigu jie buvo nuvykę į Viešpaties namus ir juos laikui ir visai amžinybei sujungė šią užantspauduojančią galią turintis žmogus, nes šios didžios palaimos neįmanoma įgyti jokiu kitu būdu. Taip pat dėkoju už žinojimą, kad šeimos ryšys, šeimos vienetas, jei deramai sujungtas, per teisumą išliks ateinančiame gyvenime.¹⁸

Noriu prašyti tų, kurie buvo šventykloje ir ten susituokė, kad jie būtų ištikimi ir atsidavę savo sandoroms ir įsipareigojimams, nes Viešpaties namuose sudarė iškilmingas sandoras.¹⁹

Niekas geriau neparuoš žmonijos šlovei Dievo karalystėje nei ištikimybė santuokos sandorai. <…>

Jei deramai priimama, ši sandora tampa didžiausios laimės šaltiniu. Didžiausia garbė šiame ir ateinančiame gyvenimuose, pagarba, viešpatystė ir galia su tobula meile yra iš jos ateinančios palaimos. Šios amžinosios šlovės palaimos saugomos tiems, kurie pasiryžę tvirtai laikytis šios ir visų kitų Evangelijos sandorų.²⁰

„Šeimos ryšys, šeimos vienetas, jei deramai sujungtas, per teisumą išliks ateinančiame gyvenime“

Ką santuoka reiškia Bažnyčios nariams? Ji reiškia, kad per tas apeigas jie priima didžiausią, vainikuojančią palaimą, amžinųjų gyvenimų palaimą. Taigi būtent taip Viešpats tai įvardija: „Amžinieji gyvenimai“, tai reiškia, kad ne tik vyras ir žmona įeis į amžinąjį gyvenimą, bet taip pat ir sandoroje gimę jų vaikai per savo ištikimybę turės teisę į amžinuosius gyvenimus. Be to, vyro ir žmonos ryšys po mirusiųjų prisikėlimo neišnyks. Viešpats omenyje turi tai, kad jie turės sėklų tąsą per amžių amžius ir jų šeimos organizacija neišnyks [žr. DS 132:19–24].²¹

Tam, kad mūsų Amžinojo Tėvo tikslai būtų išpildyti, turi būti sąjunga, vyrai ir žmonos, gaunantys ištikimiesiems ir atsidavusiesiems pažadėtas palaimas, kurios išaukštins juos iki Dievystės. Vyras negali gauti Dievo karalystės palaimų pilnatvės vienas, to negali ir moteris, bet drauge jie gali gauti visas palaimas ir privilegijas, susijusias su Tėvo karalystės pilnatve.²²

Kiekviena siela, kurios širdis dora, turės galimybę gauti amžinosios santuokos palaimas arba šiame gyvenime, arba kitame

Didžiame išgelbėjimo plane niekas nepražiūrėta. Jėzaus Kristaus Evangelija yra nuostabiausias dalykas pasaulyje. Ji apima kiekvieną žmogų, kurio širdis dora ir kuris stropiai ieško Jo, ir trokšta paklusti Jo įstatymams ir sandoroms. Todėl, jei asmuo dėl kokios nors priežasties negauna privilegijos laikytis kurių nors sandorų, Viešpats jį ar ją teis pagal širdies ketinimus. Yra tūkstančiai Bažnyčios narių [neturinčių galimybės patekti į šventyklas], kurie susituokė ir augina šeimas Bažnyčioje, tačiau neturi privilegijos būti užantspauduoti laikui ir visai amžinybei. Daugelis tokių narių išėjo anapus ir jų palaimos jiems suteikiamos vikariškai. Evangelija yra vikarinis darbas. Jėzus už visus mus atliko darbą vikariškai, kadangi mes to negalėjome atlikti patys. Panašiai jis leido gyviems Bažnyčios nariams veikti kaip vikariniams asmenims už mirusiuosius, kurie mirė neturėdami galimybės atlikti apeigų patys už save.

Be to, tūkstančiai vaikinų bei merginų perėjo į dvasių pasaulį neturėdami galimybės gauti šias palaimas. Daugelis iš jų paguldė savo gyvybę mūšyje; daugybė mirė ankstyvoje jaunystėje ir daugelis mirė vaikystėje. Viešpats nepamirš nė vieno iš jų. Visos su išaukštinimu susijusios palaimos bus jiems suteiktos, nes toks yra teisingumo ir gailestingumo kelias. Tai taikoma ir gyvenantiems Sionės kuoluose, ir netoli mūsų šventyklų; jeigu jie negauna palaimų šiame gyvenime, tos palaimos bus jiems suteiktos per tūkstantmetį.²³

Nė vienas, kuris išlieka ištikimas, nepraras išaukštinimo. <…> Nevertas vyras negali sulaikyti ištikimos žmonos nuo išaukštinimo ir atvirkščiai.²⁴

Vaikai ir jaunimas amžinajai santuokai ruošiasi mokydamiesi apie santuokos sandorą, ugdydami tvirtą tikėjimą ir išlikdami švarūs bei tyri

Tegul visi pastarųjų dienų šventųjų tėvai ir motinos būtinai moko savo vaikus santuokos sandoros šventumo. Tegul jie įtikina vaikus, kad nėra jokio kito kelio, kad tik gerbdami Dievo sandoras, tarp kurių amžinosios santuokos sandora yra didžiausia ir labiausiai privaloma, jie gali įgyti amžinųjų gyvenimų palaimas. ²⁵

Šis gyvenimas trumpas, o amžinybė ilga. Turint omenyje, kad santuokos sandora išliks per amžius, ją verta kruopščiai apsvarstyti. <…> Tinkamas patarimas mūsų jaunimui yra kruopščiai apsvarstyti, kad gerai pasirinktų bendražygį, turintį tvirtą tikėjimą Evangelija. Labiau tikėtina, kad toks žmogus išliks ištikimas kiekvienai priesaikai ir sandorai. Kai vaikinas ir mergina nuodugniai remiasi dieviška mūsų Viešpaties misija ir tiki Evangelija, kaip ji apreikšta per Pranašą Džozefą Smitą, yra visos galimybės, kad tai bus laiminga sąjunga, kuri išliks per amžius.²⁶

Prašau jūsų, Sionės jaunime visame pasaulyje, išlikti švariems ir tyriems, kad turėtumėte teisę vykti į Viešpaties namus ir kartu su savo pasirinktais bendražygiais mėgautis visomis didžiomis Viešpaties jums siūlomomis palaimomis.²⁷

Norėčiau atkreipti dėmesį į <…> vieną dalyką: tuokdamiesi jauni žmonės nėra patenkinti, kad pradeda gyvenimą kukliai, turėdami nedaug. Jie nori gauti vos ne tiek pat, kiek turi jų tėvai tada, kai jie, jų vaikai, tuokiasi. <…> Pradėti jie nori turėdami visus po saule įmanomus patogumus, kad jaustųsi patogiai. Manau, kad tai klaida. Manau, jie turėtų pradėti kukliai, pasitikėdami Viešpačiu, kiek galėdami pridėdami tai ten truputį, tai šen truputį, palaipsniui kaupdami turtą, kol pasieks tokį klestėjimą, kokio trokšta.²⁸

Vyrui ir žmonai ištikimai laikantis Evangelijos apeigų ir principų, jų džiaugsmas santuokoje vis stiprėja

Santuoka įsteigta Dievo. Tai yra teisingas principas, kai šventai priimamas ir praktikuojamas. Jei šiandienos vyrai ir moterys šią sandorą sudarytų nuolankumo, meilės ir tikėjimo dvasioje, kaip jiems įsakyta, teisiai vaikščiodami amžinojo gyvenimo keliais, nebūtų jokių skyrybų, jokių iširusių šeimų, bet būtų laimė, neišsakomas džiaugsmas.²⁹

Norėčiau patikinti visus savo geruosius brolius ir seseris, susituokusius šventykloje, kad jie niekada neturėtų pamiršti šių didžių jiems suteiktų palaimų: Viešpats per jų ištikimybę davė jiems teisę tapti jo sūnumis ir dukterimis, paveldėtojais drauge su Jėzumi Kristumi, turinčiais, kaip čia parašyta, viską, ką turi Tėvas [remiantis Romiečiams 8:13–19 ir Doktrinos ir Sandorų 76:54–60].

Ir vis dėlto yra Bažnyčios narių, kurie to nesuvokia ir, susituokę laikui ir visai amžinybei, <…> gavę Tėvo karalystės pilnatvės pažadą, leidžia, kad į jų gyvenimą patektų dalykai, atnešantys nesutarimus ir juos išskiriantys. Ir jie pamiršta, kad vienas su kitu sudarė sandorą laikui ir visai amžinybei; ir ne vien tai, jie dar sudarė sandorą su savo Tėvu danguje.³⁰

Jei vyras su žmona drauge ištikimai laikosi Evangelijos, džiaugsmas ir laimė jų santuokoje „vis stiprėja“

Jei vyras ir žmona uoliai ir ištikimai laikytųsi visų Evangelijos apeigų ir principų, negalėtų atsirasti jokių priežasčių skyryboms. Su santuokos ryšiais susiję džiaugsmas ir laimė vis stiprėtų ir dienoms bėgant vyras su žmona vis labiau ir labiau prisirištų vienas prie kito. Ne tik vyras mylėtų žmoną ir žmona vyrą, bet ir jiems gimę vaikai gyventų meilės ir darnos aplinkoje. Kiekvieno iš jų meilė kitiems žmonėms nesusilpnėtų, dar daugiau, visų meilė mūsų Amžinajam Tėvui ir jo Sūnui Jėzui Kristui dar giliau įsišaknytų jų sielose.³¹

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Šis skyrius prasideda džiaugsmo ir liūdesio pavyzdžiais, kurių gali pasitaikyti santuokoje ir šeimos gyvenime. Kaip amžinos šeimos doktrina gali mus palaikyti laimingais ir liūdnais mūsų gyvenimo laikotarpiais?
Kas celestialinėje santuokoje daro ją „vainikuojančiomis šventyklos apeigomis“? (Žr. 1 poskyrį.)
Prezidentas Smitas palygino Viešpaties ir pasaulio požiūrį į santuoką (žr. 2 poskyrį). Kas jums atrodo svarbu šiame palyginime? Kaip galime saugoti ir stiprinti santuoką ir šeimą šiandienos pasaulyje?
3 poskyryje Prezidentas Smitas pateikia bent penkias palaimas, kurias gaus „ištikimieji ir atsidavusieji“ santuokos sandorai. Ką jums reiškia būti ištikimiems ir atsidavusiems santuokos sandorai?
Ką gali daryti gimdytojai, kad „mokytų savo vaikus santuokos sandoros šventumo“? (Idėjų ieškokite 5 poskyryje.)
6 poskyryje Prezidentas Smitas aiškina, kaip santuokos ryšiai gali „vis stiprėti“. Kokių esate matę šio principo pavyzdžių? Jei esate susituokę, pagalvokite, kaip į savo santuoką galite įnešti daugiau džiaugsmo ir meilės.

Susijusios Raštų ištraukos

1 Korintiečiams 11:11; DS 42:22; 131:1–4; Mozės 3:18–24

Pagalba mokytojui

„Prieš pamoką ant lentos užrašyti klausimai leis mokiniams pagalvoti apie temą dar prieš prasidedant pamokai“ (Teaching, No Greater Call, [1999], p. 93).