22 skyrius

Malda – įsakymas ir palaima

„Pasaulyje maža dalykų, kurie yra tokie pat svarbūs kaip bendravimas su Dievybe per maldą.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas mokė, kad turėtume maldos dvasią padaryti „pačios mūsų esybės dalimi“.¹ Jis parodė šio principo pritaikymo pavyzdį tuo, kaip pats gyveno ir kaip meldėsi – ar vienas, ar su šeimos nariais, ar viešai.

Po pirmosios žmonos Luji mirties į savo dienoraštį jis užrašė šį švelnų maldavimą, leidžiantį pažinti jo asmenines maldas: „O mano Tėve danguje, meldžiu Tave, padėk man gyventi taip, jog būčiau vertas sutikti ją amžinojoje šlovėje, kad vėl su ja susijungtume ir niekada nebeišsiskirtume per visus nesuskaičiuojamus amžinybės amžius. Padėk man būti nuolankiam, pasitikėti Tavimi. Suteik man išminties ir dangiškųjų dalykų pažinimo, kad turėčiau galios atsispirti visam blogiui ir išlikčiau ištikimas Tavai tiesai. O Viešpatie, padėk man, suteik man amžinąjį gyvenimą Tavoj Karalystėj. Vesk mane teisume, duok man Tavo Dvasios pilnatvės. Padėk man auginti savo brangiuosius vaikučius, kad jie išliktų tyri ir švarūs visą savo gyvenimą, ir, kai baigsime savo kelią, meldžiame Tave, paimk mus į savąją Celestialinę Karalystę. Mūsų Išpirkėjo vardu, tebūna taip, amen.“²

Prezidento Smito sūnus Džozefas Jaunesnysis papasakojo apie vieną įsimintiną maldą, kurią Prezidentas Smitas pasakė, kai jiedu važiavo namo į Solt Leik Sitį po kelionės rytinėje Jutos dalyje. Jie „pateko į labai stiprią audrą su liūtimi, pasuko ne ten“ ir atsidūrė vietovėje, vadinamoje Indėnų kanjonu. „Audra dar sustiprėjo, o kelias tapo toks purvinas ir slidus, jog keliauti toliau buvo ne tik pavojinga, bet ir neįmanoma. Tirštas rūkas paslėpė šalia vienos juostos žvyrkelio esantį skardį, o jaunasis Džozefas Jaunesnysis su kitu keleiviu dr. Deividu E. Smitu mėgino stumti automobilį ir jį prilaikyti, baimindamiesi, kad jis nuslys į gilų kanjoną apačioje. Ratai pradėjo buksuoti purve ir galų gale automobilis įklimpo. <…> Džozefas prisiminė, kad jo tėvas pasakė: „Padarėme viską, ką galėjome. Dabar šauksimės Viešpaties.“ Melsdamasis jis nuleido galvą ir šaukėsi Viešpaties paruošti kelią, kad jis galėtų ištaisyti savo klaidą, išvažiuoti iš to pavojingo kanjono ir tęsti kelionę namo. Jis pasakė Viešpačiui turįs svarbių įsipareigojimų, kurie reikalavo jo dėmesio kitą dieną, ir kad jam būtinai reikia grįžti į Solt Leik Sitį. Liūtis stebuklingai nurimo, pakilo vėjas ir pradžiovino kelią tiek, kad jiems galiausiai pavyko <…> grįžti į greitkelį. Vos nusileidus nuo kalnų, audra vėl įsisiautėjo ir eismas tame rajone sustojo kelioms valandoms. Vėliau Provo kanjonu važiuojant link Solt Leik Sičio, po daugelio neplanuotų kelionės valandų, juos sustabdė greitkelių policininkas ir paklausė, iš kur jie važiuoja. Išgirdęs, kad jie atvažiavo per Indėnų kanjoną, pareigūnas nusistebėjo: „Tai neįmanoma! Buvo pranešta, kad visi tiltai tame rajone nuplauti.“ Jų nuostabai, kitos dienos laikraščio antraštės skelbė, kad 200 automobilių įstrigo tame rajone, iš kurio jiems pavyko išsiveržti.“³

Per 62 apaštališkos tarnystės metus sakydamas daugelį savo pamokslų Prezidentas Smitas viešai meldėsi ir prašė dangaus palaimų Bažnyčios nariams ir žmonėms visame pasaulyje. Pavyzdžiui, savo pirmoje, kaip Bažnyčios Prezidento, visuotinėje konferencijoje jis maldavo: „Meldžiu, kad Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas, atvertų dangaus langus ir ant savo vaikų visoje žemėje išlietų tas dideles ir amžinas palaimas, kurios pagerintų jų gyvenimą materialiai ir dvasiškai.“⁴

Prezidento Smito maldos rodė jo gilų liudijimą ir meilę Dangiškajam Tėvui ir Gelbėtojui. Prezidentas Boidas K. Pakeris, kuris buvo pašauktas tarnauti Dvylikos Apaštalų Kvorume tuo metu, kai Bažnyčios Prezidentas buvo Džozefas Fildingas Smitas, sakė: „Girdėti, kaip Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas meldžiasi, buvo ypatingas potyris. Net būdamas vyresnis negu devyniasdešimties metų jis melsdavo, kad galėtų „laikytis savo sandorų bei įsipareigojimų ir ištverti iki galo.“⁵

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Mums įsakyta artintis prie Dangiškojo Tėvo maldoje

Tai Viešpaties įsakymas, kad nuolat jo ieškotume nuolankioje maldoje. Būdamas su savo mokiniais, Gelbėtojas mokė juos melstis ir rodė pavyzdį nuolat melsdamasis savo Tėvui. Galime būti tikri, nes tai įsakymas iš Viešpaties, kad meldimasis yra dorybė, ir kai ieškome Viešpaties, tai turėtume daryti nuolankumo ir pagarbumo dvasioje. <…>

Gimdytojų pareiga yra mokyti savo vaikus melstis, kai tik jie pradeda suvokti. Padėkite jiems išsiugdyti įprotį artintis prie savo Dangiškojo Tėvo ir suprasti, kodėl reikia melstis. Jei šis įprotis susiformuoja vaikystėje, jis gali išlikti ir vyresniame amžiuje, o nuoširdžiai Viešpaties ieškantys ir už palaimas jam dėkojantys vyrai ar moterys gali tikėtis, kad Viešpats nepaliks jų ir nelaimės valandą.⁶

„Gimdytojų pareiga yra mokyti savo vaikus melstis, kai tik jie pradeda suprasti“

Klausiu savęs, ar kada nors nustosime mąstę, kodėl Viešpats kvietė mus melstis. Ar jis prašė mus melstis, nes nori, kad nusilenktume ir jį garbintume? Ar tai pagrindinė priežastis? Nemanau. Jis yra mūsų Dangiškasis Tėvas ir mums įsakyta jį garbinti ir jam melstis jo Mylimo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu. Tačiau Viešpats gali apseiti ir be mūsų maldų. Jo darbas tęsis nepriklausomai nuo to, ar mes meldžiamės, ar ne. <…> Malda – tai kažkas tokio, ko reikia mums, o ne Viešpačiui. Jis tiksliai žino, kaip tvarkyti savo reikalus ir kaip jais pasirūpinti be mūsų pagalbos. Maldas sakome ne tam, kad pasakytume jam, kaip tvarkyti savo reikalus. Jei mums kyla panašių minčių, tai be abejo, tokios mintys yra klaidingos. Maldas ištariame savo pačių labui, kad ugdytų mus, teiktų mums stiprybės ir drąsos ir stiprintų mūsų tikėjimą juo.

Malda yra tai, kas sielai atneša nuolankumo. Ji praplečia mūsų suvokimą; ji atgaivina protą. Ji artina mus prie mūsų Tėvo danguje. Mums reikia jo pagalbos, dėl to nėra jokios abejonės. Mums reikia jo Šventosios Dvasios vadovavimo. Mums reikia žinoti, kokie mums duoti principai, kad jų laikydamiesi galėtume grįžti jo akivaizdon. Mums reikia, kad iš jo ateinantis įkvėpimas atgaivintų mūsų protą, ir dėl to meldžiamės jam, kad jis galėtų padėti mums taip gyventi, jog žinotume jo tiesą ir galėtume vaikščioti jos šviesoje, kad galėtume per savo ištikimybę ir paklusnumą vėl grįžti jo akivaizdon.⁷

Pasaulyje maža dalykų, kurie yra tokie pat svarbūs kaip bendravimas su Dievybe maldoje. Viešpats ant mūsų protų užtraukė užmaršties uždangą, kad neatsimintume jo ir mūsų, jo šeimos narių, bendravimo su juo ikimirtingajame gyvenime. Malda yra bendravimo būdas, kurį jis mums parūpino, kad galėtume vėl su juo kalbėtis. Taigi vienas iš pagrindinių mūsų mirtingojo išbandymo tikslų yra nustatyti, ar galime išmokti visuomet savo širdyje turėti maldos dvasią tam, kad tuomet, kai Viešpats norės kalbėti, mes girdėtume jo balsą savo sieloje.⁸

Maldai visuomet tinkamas metas

„Ir aš jiems (t. y. gimdytojams Sionėje) įsakau, kad tas, kuris nesilaiko savo maldų priešais Viešpatį jų laiku, tebus prisimintas priešais mano liaudies teisėją“ [DS 68:33].

Nemanau, kad tą eilutę šiame skyriuje skaitėme pernelyg dažnai, ir kartais klausiu savęs, ar suvokiame, koks iš tiesų svarbus šis įsakymas. Joks žmogus negali išlaikyti Viešpaties Dvasios, jei nesimeldžia. Joks žmogus negali gauti Šventosios Dvasios įkvėpimo, jeigu jo širdyje nėra maldos dvasios. <…>

Dabar norėčiau dar porą akimirkų apsistoti ties šia ištrauka. <…> Kada yra tinkamas metas maldai?

Kai kurie iš mūsų mano, kad metas melstis yra tada, kai keliamės ryte ir kai užbaigę savo darbus ruošiamės eiti miegoti vakare, ir kad nėra kito tinkamo meto maldai. Bet aš sakau jums, ir turiu neblogą šią nuomonę palaikantį įrodymą, kad maldai visuomet tinkamas metas. Leiskite man kai ką jums perskaityti. Žinote, aš mėgstu įrodyti tai, ką sakau; mėgstu kviestis liudytojus, kad patvirtintų tai, ką pareiškiu, ir aš neprašau žmonių priimti tai, ką sakau, nebent tai absoliučiai sutinka su tuo, ką tiesiogiai ar per savo pranašus pasakė Viešpats. Mormono Knygoje skaitome [Amuleko] žodžius varguoliams zoramininkams, kurie nukrypo nuo tiesos ir po to, kai buvo išmesti iš sinagogų, nes buvo vargšai, vis dar manydami, kad gali melstis tik po vieną pakilę į taip vadinamą Rameumptomą [žr. Almos 31:12–23], nežinojo ką daryti. [Amulekas] juos mokė taip:

„Taip, šaukitės jo, kad pasigailėtų; nes jis yra galingas išgelbėti. Taip, nusižeminkite ir nepaliaujamai melskitės jam. Šaukitės jo, kada esate savo laukuose, taip, dėl visų savo kaimenių. Šaukitės jo savo namuose, taip, dėl visų savo namiškių, tiek ryte, tiek vidurdienį, tiek ir vakare. Taip, šaukitės jo prieš savo priešų galią. Taip, šaukitės jo prieš velnią, kuris yra viso teisumo priešas. Šaukitės jo dėl savo laukų pasėlių, kad jų dėka galėtumėte klestėti. Šaukitės dėl savo laukų kaimenių, kad jos didėtų. Bet tai dar ne viskas; jūs turite išlieti savo sielą savo kambarėlyje ir savo slaptavietėje, ir savo tyruose. Taip, ir kada jūs nesišaukiate Viešpaties, tebūna jūsų širdys kupinos, nuolat linkusios melstis jam dėl savo gerovės ir dėl gerovės tų, kurie yra aplink jus. Ir dabar štai, mano mylimi broliai, sakau jums: nemanykite, jog tai viskas; nes jei visa tai padarę pavarysite beturtį ir nuogą, neaplankysite ligoto ir prislėgto, ir turėdami neduosite savo turto tiems, kurie skursta – sakau jums: jeigu nieko šito nedarysite, štai jūsų malda yra bergždžia ir nieko jums nepadės, ir jūs esate kaip veidmainiai, kurie išsižada tikėjimo“ [Almos 34:18–28].

Manau, tai tikrai puiki doktrina, ir tai perskaičiau, kad įteigčiau jūsų protams, kada tinkamas metas maldai. Tinkamas metas maldai yra rytais, prieš šeimai išsiskirstant. Tinkamas laikas maldai yra tada, kai susirenkate prie stalo valgyti pusryčių, ir tegul šeimos nariai meldžiasi paeiliui. Tai yra tinkamas metas maldai. Verslininkui tinkamas metas melstis yra ryte, kai jis eina į savo verslo vietą ir pradeda savo dienos darbus, kad melstųsi dėl savo verslo. Kerdžiui tinkamas laikas melstis yra tuomet, kada jis laukuose prižiūri savo bandas. Ūkininkui tinkamas laikas melstis yra tada, kai jis su arklu eina į lauką, kai eina sėti javų ir kai eina rinkti savo derliaus. Jei žmogus melsis, kaip šioje mano perskaitytoje Raštų ištraukoje jam įsakyta, tada jis greičiausiai visame kame teisiai laikysis Viešpaties įsakymų.⁹

Kartu su Alma čia pavaizduotas Amulekas ragino žmones „šauktis [Viešpaties], kad pasigailėtų, nes jis yra galingas išgelbėti“ (Almos 34:18)

Visa, ką darome, turėtų atitikti tai, ką sakome savo maldose

Turėtume melstis ne tik lūpomis, bet kiekvienu veiksmu; savo pokalbiuose, visame, ką imamės daryti, turėtume stengtis elgtis pagal mūsų maldų žodžius ir būti darnoje su savo kasdieniuose maldavimuose reiškiamomis mintimis.¹⁰

Ar turime maldos dvasią? Ar padarėme ją pačios savo esybės dalimi? Ar palaikome ryšį su mūsų Dangiškuoju Tėvu per Šventąją Dvasią, ar ne?¹¹

Maldose turėtume dėkodami išlieti savo sielas

Turėtume labai rūpestingai pamaldžiu gyvenimu ugdyti savyje dėkingumo nuostatą. Manau, kad viena didžiausių nuodėmių, kuria žemės gyventojai nūdien kalti, yra nedėkingumo nuodėmė, Viešpaties ir jo teisės valdyti ir reguliuoti pripažinimo stoka [ar trūkumas].¹²

Maldose turėtume išlieti savo sielas dėkodami už gyvenimą ir egzistavimą, už išperkančiąją Dievo Sūnaus auką, už išgelbėjimo Evangeliją, už Džozefą Smitą ir per jį įvykdytą galingą sugrąžinimo darbą. Turėtume pripažinti Viešpaties ranką visame kame ir dėkoti jam už viską, tiek už tai, kas materialu, tiek už tai, kas dvasiška.¹³

Turėtume prašyti Dangiškąjį Tėvą, kad leistų išsipildyti visiems mūsų doriems troškimams

Turėtume prašyti [Dangiškąjį Tėvą] tikėjimo, principingumo ir kiekvienos kitos dieviškos savybės, jo darbo triumfo ir sėkmės, jo Šventosios Dvasios vadovavimo ir išgelbėjimo jo karalystėje. Turėtume melstis dėl savo šeimų, žmonų ir vaikų, dėl savo verslo rūpesčių, prašyti maisto, pastogės, rūbų ir visų savo dorų troškimų išsipildymo.¹⁴

Meldžiuosi, kad dangaus palaimos būtų išlietos ir liktų su mumis ir visais žmonėmis.

O, kad dangūs galėtų išlieti teisumą ir tiesą ant viso pasaulio!

O, kad visi žmonės visur turėtų išklausančią ausį ir paisytų tiesos ir šviesos žodžių, kuriuos išsako Viešpaties tarnai!

O, kad Viešpaties tikslai tarp visų žmonių kiekvienoje tautoje greitai būtų įvykdyti!

Meldžiuosi dėl Bažnyčios narių, kurie yra Aukščiausiojo šventieji, kad jie būtų sustiprinti tikėjime ir kad jų širdyse stiprėtų teisumo troškimai, ir kad jie su baime ir virpuliu priešais Viešpatį įgyvendintų savo išgelbėjimą [žr. Filipiečiams 2:12; Mormono 9:27].

Meldžiuosi dėl gerų ir dorų žmonių iš visos žmonijos, kad jie būtų vedami ieškoti tiesos, palaikyti kiekvieną tikrą principą ir remti laisvės ir teisingumo reikalą.

Šiais neramiais ir sunkiais laikais meldžiu, kad visus žmones vestų ta šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį [žr. Jono 1:9; DS 93:2], ir kad jie per tai įgytų išminties išspręsti žmoniją apnikusias problemas.

Maldauju maloningąjį Tėvą išlieti savo palaimas ant visų žmonių, ant jaunuolių ir senukų, ant gedinčiųjų, alkanųjų ir beturčių, ant pakliuvusiųjų į nelaimingas aplinkybes ir negerą aplinką ir ant visų, kuriems reikia pagalbos, išminties ir visų tų gerų ir didžių dalykų, kuriuos duoti gali tik jis.

Kartu su visais jumis, aš myliu mūsų Tėvo vaikus, esančius visoje žemėje, rūpinuosi jais ir užjaučiu, ir meldžiuosi, kad pagerėtų tiek materialinės, tiek dvasinės jų gyvenimo aplinkybės; meldžiuosi, kad jie ateitų pas Kristų, mokytųsi iš jo ir imtų ant savęs jo jungą, kad rastų atgaivą savo sieloms, nes jo jungas švelnus ir jo našta lengva [žr. Mato 11:29–30].

Meldžiuosi, kad pastarųjų dienų šventieji ir visi, kurie prie jų prisijungs, laikytųsi visų mūsų Tėvo įsakymų ir gyventų taip, kad įgytų ramybę šiame gyvenime ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje [žr. DS 59:23] – viso to prašau nuolankiai, su dėkingumu, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Amen.¹⁵

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Poskyryje „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“ pateikti keturi Prezidento Smito pasakytų maldų pavyzdžiai. Ko galime pasimokyti iš kiekvieno pavyzdžio?
Apmąstykite savo asmeninį požiūrį į maldą. Ką galime daryti, kad mūsų maldos padėtų mums artėti „prie mūsų Tėvo danguje“? (Žr. 1 poskyrį.)
Prezidentas Smitas mokė: „Maldai visuomet tinkamas metas“ (2 poskyris). Kaip galime laikytis patarimo melstis visuomet?
Ką jums reiškia „elgtis pagal mūsų maldų žodžius“? (Žr. 3 poskyrį.) Pagalvokite, kaip galite patobulėti šioje srityje.
Kaip keičiasi mūsų požiūris, kai dėkodami išliejame „savo sielas“ mūsų Dangiškajam Tėvui? (Žr. 4 poskyrį.)
Studijuodami Prezidento Smito maldą 5 poskyryje, apmąstykite savo pačių maldas. Tyliai pamąstykite, kuriuos žmones ir reikalus turėtumėte dažniau minėti savo maldose?

Susijusios Raštų ištraukos

Mato 7:7–8; Filipiečiams 4:6; 1 Tesalonikiečiams 5:17–18; Jokūbo 1:5–6; 2 Nefio 32:8–9; Almos 34:38–39; 3 Nefio 18:18–21; DS 10:5

Pagalba mokytojui

„Norėdami paskatinti diskusiją, pasinaudokite kiekvieno skyriaus pabaigoje esančiais klausimais. Taip pat galite sugalvoti savo klausimų, skirtų konkrečiai jūsų mokiniams“ (iš šios knygos vi puslapio).