21 skyrius

Skelbkime Evangeliją pasauliui

„Mes paragavome šių Evangelijos vaisių ir žinome, kad jie geri, ir trokštame, kad visi gautų tas pačias palaimas ir tą pačią dvasią, kurią taip gausiai ant mūsų išliejo Viešpats.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Džozefas Fildingas Smitas drauge su savo žmona Luji nenustebo, kai gavo Prezidento Lorenco Snou pasirašytą laišką, kuriuo Džozefas buvo šaukiamas tarnauti nuolatiniu misionieriumi. Tomis ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis vedę vyrai dažnai išvykdavo tarnauti į misijas. Taigi, kai 1899 m. kovo 17 d. atėjo tas laiškas, maždaug prieš mėnesį iki pirmųjų jų santuokos metinių, Džozefas ir Luji drąsiai ir su tikėjimu priėmė šią galimybę, nors juos liūdino mintis, kad teks išsiskirti dvejiems metams.

Vyresnysis Smitas tarnavo Anglijoje, maždaug už 4700 mylių (7600 kilometrų) nuo namų. Jiedu dažnai susirašinėdavo. Laiškai buvo pilni meilės ir liudijimų. Viename iš pirmųjų vyresniojo Smito laiškų Luji buvo parašyta: „Žinau, kad darbas, kuriam buvau pašauktas, yra Dievo darbas, kitu atveju nepasilikčiau čia nė minutei, nebūčiau net išvykęs iš namų. Tačiau žinau, kad mūsų laimė priklauso nuo mano ištikimos tarnystės čia. Turėčiau būti pasiryžęs bent tiek padaryti iš meilės žmonijai, nes Gelbėtojas tiek daug kentėjo už mus. <…> Esu mūsų Dangiškojo Tėvo rankose ir, jei vykdysiu jo valią, jis saugos ir gins mane. Ir kol aš esu toli, jis bus su tavimi. Jis saugos ir gins tave.”¹

Vyresnysis Smitas ir jo porininkai buvo pasišventę Viešpaties tarnai. Viename savo laiške Luji jis pasakojo, kad kiekvieną mėnesį drauge su kitais misionieriais išdalina apie 10000 brošiūrų ir lankstinukų ir aplanko maždaug 4000 namų. Tačiau jis baigė savo ataskaitą tokiu rimtu pastebėjimu: „Manau, kad iš 100 išdalintų brošiūrų perskaitoma ne daugiau nei viena.“² Kai vyresnysis Smitas buvo Anglijoje, labai mažai tenykščių žmonių priėmė sugrąžintos Evangelijos žinią. Per du metus trukusią jo tarnystę „nė vienas jo mokytas žmogus netapo nariu, jam neteko progos atlikti nė vieno krikšto, tiesa, jis patvirtino vieną atsivertusįjį.“³ Nematydamas didelių savo darbo vaisių jis guodė save žinojimu, kad vykdo Viešpaties valią ir padeda paruošti žmones, kurie galės priimti Evangeliją vėliau.

Per misiją vyresnysis Smitas drauge su kitais keturiais misionieriais beveik dvi savaites praleido ligoninėje. Penki vyresnieji turėjo kontaktą su sergančiais raupais, todėl jie privalėjo būti izoliuoti, kad liga neplistų. Nors minėdamas ligoninę vyresnysis Smitas sakydavo, kad buvo „įkalinti“, jie pasinaudojo proga ir stengėsi misionieriauti. Jie netgi pasidalino Evangelija su ligoninės personalu. Pasibaigus karantinui štai ką savo dienoraštyje rašė vyresnysis Smitas: „Mes susidraugavome su slaugėmis ir kitais, kurie lankė mus įkalinimo metu. Daug kartų kalbėjome su jais apie Evangeliją; taip pat jiems palikome paskaityti knygų. Išeidami iš ligoninės sugiedojome vieną kitą giesmę, kurios, be kita ko, klausytojams paliko didelį įspūdį, nes jų akys buvo pilnos ašarų. Manau, kad ligoninėje palikome gerą įspūdį, ypač slaugėms, kurios prisipažino, kad mes pakeitėme jų nuomonę apie mus ir kad nuo šiol jos mus visuomet užtars.“⁴

Vyresnysis Smitas baigė savo misiją 1901 m. birželį. Po 70 metų, būdamas Bažnyčios Prezidentu, jis sugrįžo į Angliją pirmininkauti krašto konferencijoje. Tuomet pamatė, kaip sudygo ir klestėjo jo ir kitų pasodintos sėklos. Jis džiaugėsi matydamas, kad susirinkimus lanko tiek daug Britanijos šventųjų.⁵ Jis sakė: „Keli Sionės kuolai, Viešpačiui pašvęsta šventykla, nemažai apylinkių ir kuolų pastatų ir labai sėkmingas misionieriškas darbas – visa tai liudija, kad Bažnyčia Didžiojoje Britanijoje bręsta.“ Jis sakė, kad tokia pažanga Didžiojoje Britanijoje rodo, kas įvyks visame pasaulyje. Jis pareiškė, kad Evangelija skirta visiems žmonėms ir kad „Bažnyčia prieš antrąjį Žmogaus Sūnaus atėjimą įsitvirtins visose tautose, visuose žemės kraštuose.“⁶

Vyresnysis Džozefas Fildingas Smitas netrukus po to, kai 1910 m. buvo įšventintas Apaštalu

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Tik mes turime sugrąžintos Evangelijos pilnatvę ir trokštame, kad visi žmonės būtų vienodai palaiminti

Dėl savo beribės išminties, vykdydamas sandoras ir laikydamasis senovės pranašams duotų pažadų, Viešpats sugrąžino savo amžinosios Evangelijos pilnatvę šiomis paskutinėmis dienomis. Ši Evangelija – tai išgelbėjimo planas. Ji buvo paskirta ir įtvirtinta amžinybės tarybose dar prieš šios žemės sukūrimą. Mūsų dienomis ją vėl apreiškė, kad būtų išgelbėti ir palaiminti visi visur esantys mūsų Tėvo vaikai. <…>

Beveik prieš šešis šimtus metų iki Kristaus, t. y. prieš jo atėjimą, didis pranašas Nefis savo žmonėms sakė: „<…> yra vienas Dievas ir vienas Ganytojas virš visos žemės.

Ir ateina laikas, kada jis apreikš save visoms tautoms“ (1 Nefio 13:41–42).

Jau aušta toji pažadėtoji diena. Atėjo paskirtas laikas skelbti Evangeliją visame pasaulyje ir kiekvienoje tautoje statyti Viešpaties karalystę. Visose tautose gyvena geri ir dorybingi žmonės. Jie priims tiesą. Jie prisidės prie Bažnyčios ir taps šviesa, vesiančia savo tautiečius. <…>

<…> Evangelija skirta visiems žmonėms ir Viešpats tikisi, kad ją priėmę žmonės gyvens pagal jos tiesas ir pasidalins jomis su savo tautiečiais.

Taigi kupini meilės ir brolystės dvasios, kviečiame visus įsiklausyti į amžinojo gyvenimo žodžius, mūsų dienomis apreikštus per Pranašą Džozefą Smitą ir jo bendradarbius.

Kviečiame kitus mūsų Tėvo vaikus: „Ateikite pas Kristų ir tobulėkite jame, ir atsisakykite visokios bedievystės“ (Mor 10:32).

Mes kviečiame juos tikėti Kristų ir jo Evangelija, ateiti į jo bažnyčią ir tapti jo šventaisiais.

Mes paragavome šių Evangelijos vaisių ir žinome, kad jie geri, ir trokštame, kad visi gautų tas pačias palaimas ir tą pačią dvasią, kurią taip gausiai ant mūsų išliejo Viešpats.⁷

Aš suvokiu, kad visose sektose, grupėse, denominacijose yra gerų ir pasišventusių žmonių. Jie bus palaiminti ir gaus atlygį už savo gerus darbus. Bet tai nekeičia fakto, kad tik mes turime įstatymų ir apeigų pilnatvę, kuri paruoš žmones gauti atlygio pilnatvę danguje. Todėl sakome tiems visur esantiems geriems ir kilniems, teisiems ir pasišventusiems žmonėms: pasilikite visa, kas gera; glauskitės prie kiekvieno tikro dabar turimo principo; bet taip pat ateikite ir mėgaukitės didesne šviesa ir pažinimu, kuriuos ant savo žmonių lieja nesikeičiantis Dievas, kuris yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius.⁸

Meldžiu, kad Viešpaties tikslai žemėje būtų greitai įgyvendinti tiek Bažnyčioje, tiek ir už jos ribų; kad jis palaimintų savo ištikimus šventuosius; ir kad daugybė žmonių, kurie ieško tiesos ir kurių širdys yra teisios prieš Viešpatį, su mumis taptų sugrąžintos Evangelijos palaimų pilnatvės paveldėtojais.⁹

Visi Bažnyčios nariai turi pareigą naudoti savo jėgas, energiją, išteklius ir įtaką tam, kad skelbtų Evangeliją

Jau girdėjome, kad visi esame misionieriai. <…> Mes, Bažnyčios nariai, tampame misionieriais ne dėl įšventinimo rankų uždėjimu, ne dėl ypatingo pašaukimo, ne dėl išskirtinumo, bet dėl priesaikos skleisti Jėzaus Kristaus Evangeliją. Tai kiekvieno Bažnyčios nario dalinė pareiga.¹⁰

Meilės visiems žmonėms pilna širdimi kviečiu Bažnyčios narius mokytis ir gyventi pagal Evangeliją, naudoti savo jėgas, energiją, išteklius bei įtaką ir skelbti ją pasauliui. Viešpats mus įpareigojo. Jis davė mums dievišką mandatą. Jis mums įsakė su neišsenkančiu stropumu eiti ir kitus jo vaikus mokyti išgelbėjimo tiesų, apreikštų per Pranašą Džozefą Smitą.¹¹

Mūsų misija yra daryti visa, kas mūsų galioje, kad pagydytume ir atvestume į atgailą kuo daugiau mūsų Dangiškojo Tėvo vaikų. <…> Tai pareiga, kuria Viešpats įpareigojo Bažnyčią, o jei tiksliau, Bažnyčios kunigystės kvorumus, bet taip pat tai yra kiekvieno žmogaus pareiga.¹²

Tarp mūsų yra daug nuoširdžių žmonių, kurie niekada neturėjo progos, arba jos net nebandė ieškoti, rasti šias šlovingas Viešpaties apreikštas tiesas. Jie apie tai nesusimąsto, jie gyvena tarp mūsų, mes kasdien su jais bendraujame ar susitinkame. Jie mano, kad mes geri žmonės, bet savotiški dėl savo tikėjimo, todėl jie nekreipia dėmesio į mūsų tikėjimą ir dėl to šis didis misionieriškas darbas, vykdomas Sionės kuoluose, neša dorų ir ištikimų sielų vaisių. Surenkamos sielos tų, kurie niekada nepasinaudojo jiems suteikta proga išgirsti Evangeliją.¹³

„Evangelija tai – šviesa, naikinanti tamsą. Kiekvienas gavęs Evangelijos šviesą tampa šviesa ir vedliu visiems tiems, kuriuos jis moko“

Mes, gavę amžinosios Evangelijos tiesą, turėtume pasitenkinti tik pačiu geriausiu, o geriausia yra Tėvo karalystės pilnatvė; viliuosi ir meldžiuosi, kad siekdami jos mes gyvensime dorai ir visiems žmonėms rodysime pavyzdį, kad mus matydamas ar girdėdamas nei vienas nesukluptų, nei vienas nesusvyruotų, nei vienas nenusigręžtų nuo teisaus kelio.¹⁴

Savo įtaką skleidžia ne tik pavieniai asmenys, bet ir Bažnyčia. Tikiu, kad mūsų rezultatai pasaulyje labiausiai priklauso nuo šventųjų nusiteikimo. Jei būtume visiškai vieningi mintimis, darbais ir veiksmais, jei mylėtume tiesos žodį, jei gyventume pagal jį taip, kaip to nori Viešpats, tada ši bendruomenė, šios pastarųjų dienų šventųjų grupės pasaulyje skleistų tokią įtaką, kuriai būtų sunku atsispirti. Atsiverstų vis daugiau nuoširdžių vyrų ir moterų, nes Viešpaties Dvasia eitų priešaky ir paruoštų tam kelią. <…> Jei šie žmonės laikytųsi Viešpaties įsakymų, jie taptų tokia galia ir įtaka, kuri pralaužtų pasipriešinimą ir paruoštų žmones priimti amžinosios Evangelijos šviesą. O jei to nedarome, prisiimame atsakomybę, kurios pasekmės yra baisios.

Kaip aš ar jūs jausimės, kai mus pakvies prie teismo krasės ir kažkas parodys pirštu į mane ar jus ir pasakys, kad „jei ne šio žmogaus, ar šios grupės veiksmai, aš būčiau priėmęs tiesą, tačiau mane apakino tai, kad jie skelbėsi turį tiesą, o pagal ją negyveno.“¹⁵

Viešpats sako, kad jei visas savo dienas dirbsime ir atvesime bent vieną sielą, koks didis bus mūsų džiaugsmas su ja [žr. DS 18:15]; kita vertus, koks didis bus mūsų sielvartas ir pasmerkimas, jei dėl savo darbų nuo tiesos nuklaidinsime vieną sielą.¹⁶

Pastarųjų dienų šventieji, kur jie begyventų, yra ir turi būti šviesa pasauliui. Evangelija – tai tamsą naikinanti šviesa. Kiekvienas, gavęs Evangelijos šviesą, tampa šviesa ir vedliu visiems tiems, kuriuos jis moko.

Jūsų atsakomybė <…> yra būti gyvu tiesos ir dieviško darbo liudytoju. Mes viliamės, kad gyvensite pagal Evangeliją ir įgyvendinsite savo išgelbėjimą, ir kad kiti, matydami jūsų gerus darbus, pašlovins mūsų Tėvą danguje [žr. Mato 5:16].¹⁷

Bažnyčiai reikia, kad daugiau misionierių eitų dirbti Viešpaties darbą

Mums reikia misionierių. <… > Laukas platus; pjūtis didelė; o darbininkų maža [žr. Luko 10:2]. Taip pat, laukas pabalęs pjūčiai [žr. DS 4:4]. <…>

<…> Mūsų misionieriai žengia pirmyn. Jokia galia nesugeba sustabdyti jų darbo. Tai jau išbandyta. Pradžioje, kai turėjome mažai misionierių, buvo atkakliai darbuojamasi, bet šio darbo pažangos buvo neįmanoma sustabdyti. Ir dabar neįmanoma sustabdyti. Jis turi sklisti, jis sklis, kad prieš paskutinį pažadėtą nelabųjų sunaikinimą visi žemės gyventojai turėtų galimybę atgailauti už savo nuodėmes, gauti savo nuodėmių atleidimą ir prisidėti prie Bažnyčios ir Dievo karalystės. <…>

O misionieriai, dažniausiai vaikinai, neįvaldę pasaulio gudrybių, eina skelbdami šią išgelbėjimo žinią ir suglumina didžiūnus ir galiūnus, ir tai dėl to, kad jie žino tiesą. Jie skelbia Evangeliją; ją išgirsta dori ir nuoširdūs. Išgirdę jie atgailauja ir prisideda prie Bažnyčios.¹⁸

Tikimės išauš diena, kai kiekvienas vertas ir pasiruošęs pastarųjų dienų šventųjų jaunuolis pasinaudos privilegija eiti ir dirbti Viešpaties darbą, būti tiesos liudytoju visose žemės tautose.

Daug pasišventusių pagyvenusių porų tarnauja misijose ir galime pašaukti daug daugiau. Tikimės, kad vertos ir pasiruošusios poros susitvarkys savo reikalus, priims pašaukimą skelbti Evangeliją ir deramai vykdys savo pareigas.

Taip pat yra daug tarnaujančių seserų ir galime pakviesti dar daugiau, nors jos nėra įpareigotos taip, kaip broliai. Kai kalbame apie seseris, mums labiau rūpi, kad jos susituoktų Viešpaties šventyklose.

Bažnyčios narius kviečiame padėti misionieriškam darbui finansiškai ir savo lėšas dosniai aukoti Evangelijos skelbimui.

Mes džiaugiamės tais, kurie taip narsiai tarnauja didžiame misionieriškame darbe. Džozefas Smitas sakė: „Po visko, kas buvo pasakyta, didžiausia ir svarbiausia pareiga yra skelbti Evangeliją.“¹⁹

Mums įsakyta skelbti išgelbėjimo doktrinas tokias, kokios jos užrašytos Raštuose. Tai turime daryti aiškiai, paprastai ir vedini Dvasios

Ankstyvosiomis šio Evangelijos laikotarpio dienomis štai ką Viešpats sakė tiems, kuriuos pašaukė tarnystėn: „Kad kiekvienas žmogus galėtų kalbėti Viešpaties Dievo, būtent pasaulio Gelbėtojo, vardu; <…> kad mano evangelijos pilnatvę silpnieji ir paprastieji galėtų skelbti pasaulio pakraščiams ir prieš karalius bei valdovus“ (DS 1:20, 23).

Tiems, kurie pašaukti „eiti skelbti“ jo Evangeliją ir visiems šios bažnyčios vyresniesiems, kunigams ir mokytojams, jis sakė: jie „mokys mano evangelijos principų, esančių Biblijoje ir Mormono Knygoje“ ir kituose Raštuose, „kaip jiems nurodys Dvasia“ (žr. DS 42:11–13).

Būdami Viešpaties atstovai mes nesame pašaukti ar įgalioti mokyti pasaulio filosofijų ar spekuliatyvių mūsų mokslinės eros teorijų. Mūsų misija yra skelbti išgelbėjimo doktrinas aiškiai ir paprastai, taip, kaip jos apreikštos ir užrašytos Raštuose.

Nurodęs tiems, kuriuos veda Dvasia, skelbti Evangelijos principus, esančius patvirtintuose Raštuose, Viešpats paskelbė principą, pagal kurį visi Bažnyčioje mokys jo evangelijos: „Ir per tikėjimo maldą jums bus duota Dvasia; ir jei Dvasios negausite, jūs nemokysite“ (DS 42:14).²⁰

Evangelija yra vienintelė pasaulio viltis, vienintelis būdas, žemei suteiksiantis ramybę

Ar žinote kokia yra didžiausia galia, svarbiausias faktorius pasaulyje, padėsiantis amžiams įtvirtinti taiką žemėje? Pats atsakysiu į savo klausimą, arba, neužsimindamas apie kitas tendencijas, išreikšiu savo nuomonę. Didžiausia įtaka pasaulyje yra šventos kunigystės galia, o ją turi tik pastarųjų dienų šventieji. Nuo pat pradžių Viešpats siuntė vyresniuosius į pasaulį įsakydamas kviesti visus žmones šiais žodžiais: atgailaukite ir ateikite Sionėn. Tikėkite mano Evangelija ir atrasite ramybę.

Žinoma, ramybė pasiekiama per teisumą, per teisingumą, per Dievo gailestingumą ir jo teikiamą galią. Ta galia palies mūsų širdis ir mes pamilsime vieni kitus. Mūsų pareiga yra skelbti tai visiems žmonėms, kviesti juos ateiti Sionėn, kurioje iškelta vėliava, ramybės vėliava, ir priimti Viešpaties namų palaimas bei ten esančią Šventosios Dvasios įtaką. Noriu pasakyti, kad, jei tarnausime Viešpačiui, turėsime nuostabią galią, padėsiančią įsteigti ramybę pasaulyje.

Pripažįstame, kad ir kiti įvykiai pasaulyje prisidės prie šio tikslo. Mes pritariame viskam, kas atneš taiką ir ramybę šiam pasauliui; tačiau nepamirškime, kad susivieniję ir vieningai tarnaujantys Viešpačiui pastarųjų dienų šventieji, mano manymu, pajėgs įtvirtinti taiką ir ramybę pasaulyje galingiau nei bet kuri kita jėga. Visa tai per tautose skleidžiamą amžinojo gyvenimo žodį. Visiškai sutinku su mintimi, kad Viešpats naudoja daug skirtingų žmonių grupių; jo darbas dirbamas ne tik tarp pastarųjų dienų šventųjų. Jis pašaukė daug žmonių, kurie nepriklauso Bažnyčiai, ir apdovanojo juos galia, ir įkvėpė juos dirbti jo darbą. <…> Tačiau, mano broliai ir seserys, nepamirškime, kad šioje žemėje esame gėrio galia, kuri padės skleisti tiesą ir kurti taiką tarp visų tautų, giminių, liežuvių ir liaudžių. <…> Mūsų misija visuomet buvo ir yra: „Atgailaukite, <…> nes prisiartino dangaus karalystė“ [žr. DS 33:10].

Turime dirbti tol, kol bus surinkti teisieji, kol visi bus įspėti, kol visi priimsiantys žinią turės progą išklausyti, o tie, kurie nepriims, taip pat turės išklausyti, nes Viešpats pareiškė, kad nebus nė vieno, kuris neišgirs, nė vienos širdies, kuri nebus persmelkta [žr. DS 1:2]. Jo žodis bus skelbiamas, ar jo vyresniųjų balsu, ar kokiu kitu būdu, tai nesvarbu, bet atėjus laikui jis pagrįstai nutrauks savo darbą, įtvirtins savo tiesą ir ateis viešpatauti žemėje.²¹

Mes gerbiame visus mūsų Tėvo vaikus iš visų sektų, grupių ar denominacijų. Mes nieko kito netrokštame, kaip tik padėti jiems gauti papildomos šviesos ir pažinimo, kuriuos gavome per apreiškimą, ir su mumis tapti didžių Evangelijos sugrąžinimo palaimų paveldėtojais.

Mes turime išgelbėjimo planą; mes skelbiame Evangeliją; Evangelija yra vienintelė pasaulio viltis ir vienintelis būdas, įkursiantis ramybę ir taiką žemėje, vienintelis būdas, kuris ištaisys tautų klaidas.²²

Mes žinome, kad jei žmonės tikės Kristų, atgailaus už savo nuodėmes, krikšto vandenyse sudarys sandoras laikytis jo įsakymų ir pašauktų ir įgaliotų vyrų rankų uždėjimu priims Šventąją Dvasią – jei laikysis įsakymų – jie gaus ramybę šiame gyvenime ir amžinąjį gyvenimą būsimame pasaulyje [žr. DS 59:23].²³

Tik Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelija gali išspręsti šio pasaulio problemas. Tik sugrąžintoje Evangelijoje ir per ją galime viltis ramybės, laikino ir dvasinio klestėjimo ir vieną dieną paveldėti Dievo karalystę. Nėra svarbesnio darbo nei skelbti Evangeliją ir statyti Bažnyčią bei Dievo karalystę žemėje.²⁴

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Pagalvokite, kaip tarnaudamas nuolatiniu misionieriumi Džozefas Fildingas Smitas reagavo į sunkumus (žr. „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo). Kaip jo pavyzdys gali jums padėti tarnauti Bažnyčioje?
Pamąstykite apie palaiminimus, kuriuos gavote paragavę „Evangelijos vaisių“ (1 poskyris). Pagalvokite apie žmones, su kuriais galite pasidalinti šiais „vaisiais“.
Kaip Prezidento Smito žodžiai, užrašyti 2 poskyryje, gali padėti mums pasidalinti Evangelija su kitais?
Prezidentas Smitas sakė, kad Bažnyčiai reikia daugiau misionierių ir „pagyvenusių porų“ (3 poskyris). Kaip galime padėti jaunimui pasiruošti tarnauti misijoje? Kaip jūs galite pasiruošti tarnauti misijoje?
Kaip mūsų žodžiai ir darbai perteikia Evangelijos aiškumą ir paprastumą? (Žr. 4 poskyrį.) Kada jautėte, kad Šventoji Dvasia veda jus šiame darbe?
Kokie mokymai 5 poskyryje jus labiausiai įkvepia? Ką jaučiate, žinodami, kad galite pasidalinti vienintele pasaulio viltimi ir vieninteliu būdu, kuriuo galima įkurti ramybę ir taiką žemėje?

Susijusios Raštų ištraukos

Mato 24:14; Morkaus 16:15; 1 Nefio 13:37; 2 Nefio 2:6–8; 3 Nefio 12:13–16; DS 1:17–24; 4; 50:13–14; 88:81; 133:57–58

Pagalba mokytojui

Kai pamokos dalyvis garsiai skaito Prezidento Smito mokymus, kitus dalyvius pakvieskite „įsiklausyti ir pasistengti suprasti konkrečius principus ar mintis. Jei ištraukoje yra neįprastų arba sunkiai suprantamų žodžių ar frazių, iš pradžių juos paaiškinkite ir tik tada skaitykite. Jei grupėje yra žmonių, kuriems sunku skaityti, vietoj to, kad skaitytumėte paeiliui, paklauskite, ar kas nors norėtų perskaityti“ (Teaching, No Greater Call [1999 m.], p. 56).