23 skyrius

Asmeninė atsakomybė

„Mes tikimės, kad mūsų nariai visur mokysis teisingų principų ir patys save valdys.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Vieną dieną brolis D. Artūras Heikokas ėjo link Bažnyčios administracinio pastato ir pamatė, kad Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas atrakino šonines duris. Kadangi broliui Heikokui reikėjo patekti į pastatą, kuriame jis dirbo Dvylikos Apaštalų Kvorumo sekretoriumi, jis „nuskubėjo laiptais į viršų, peršokdamas po du ar tris laiptelius vienu metu, kad prieš užsidarant durims spėtų bent koją įkišti. Jis vos spėjo. Patekęs į pastatą jis toliau nuskubėjo vydamasis Prezidentą Smitą, kad galėtų kartu su juo patekti į liftą. Jam taip pakomentavo: „Tikiuosi man taip pat pasiseks prasmukti į dangų pro jūsų atidarytas duris.“ Prezidentas Smitas iš pradžių nieko neatsakė ir brolis Heikokas ėmė jaudintis, kad bandydamas pajuokauti pasakė kažką ne taip. Tačiau „jiems pasiekus liftą prezidentas Smitas pasakė mirktelėdamas akį: „Na, broli, net nesitikėk to!“¹

Ir žodžiais, ir veiksmais Prezidentas Smitas ne kartą mokė to principo, kuriuo pasidalijo su broliu Heikoku: jis pabrėžė, kad nors pastarųjų dienų šventieji ir turi uoliai padėti kitiems priimti Evangelijos palaiminimus, išgelbėjimas yra asmeninė atsakomybė. Jis taip pat paragino šventuosius išlaikyti save ir stropiai darbuotis žemiškuose reikaluose. Jis sakė: „Gyvenimo esmė – išsiugdyti potencialą, o ypač įgyti savitvardą.“²

Džozefas Fildingas Smitas išmoko dirbti būdamas jaunas berniukas. Jo tėvo dažnai nebūdavo namuose, taigi „jis didelę dalį vaikystės praleido dirbdamas suaugusio žmogaus darbus.“ Iš tikrųjų jis taip uoliai dirbo, kad „nesąmoningai pirma laiko užsikrovė vienu darbu daugiau, kai iš berniukiško išdidumo slapta pamelžė vieną iš šeimos karvių, siekdamas įrodyti, jog gali tai padaryti, ir taip gavo tą darbą visam laikui.“³

Jo noras dirbti išliko, kai jis tarnavo nuolatiniu misionieriumi Anglijoje. Jam tarnaujant, jo žmona Luji taip rašė: „Žinau, kad myli pareigą labiau nei malonumus, ir dėl to aš patiriu tiek meilės ir pasitikėjimo, kad jaučiuosi tarytum tu būtum beveik toks tobulas jaunas vyras, koks turėtum būti.“⁴ Jis ne tik vykdė savo pareigą mokyti Evangelijos kitus, bet ir labai stengėsi pats mokytis Evangelijos. Viename savo laiške namo jis pasakojo apie savo pastangas mintinai išmokti vieną Raštų ištrauką: „Visą dieną stengiausi išmokti vieną Raštų ištrauką ir vis tiek neišmokau. Tačiau esu pasiryžęs mokytis jos tol, kol išmoksiu.“⁵

Prezidentas Smitas tokį pat požiūrį į darbą įskiepijo savo vaikams. Jis jiems pasakė: „Žmonės miršta lovoje. Ten miršta ir siekiai.“ Prisimindami tą principą jiedu su žmona pasirūpino, kad vaikai kiekvieną rytą keltųsi anksti ir padėtų valyti ir tvarkyti namus. „Kažkodėl tėčiui atrodė amoralu, jei mes liksime lovoje po šeštos valandos ryto“, – prisiminė vienas jo sūnus. – „Žinoma, vieną kartą aš pabandžiau. Tėvas pasirūpino, kad tai nepasikartotų.“⁶ Prezidentas Smitas taip pat padėdavo dirbti darbus namuose. Iš karto po santuokos su Luji jis kiek galėdamas dirbo statydamas jų pirmuosius namus. Bėgant metams jis atliko didžią namų remonto darbų dalį, padėdavo virtuvėje, taip pat padėdavo skinti vaisių derlių ir juos konservuoti.⁷

Brolis Heikokas, tas pats vyras, kuris kartą skubėjo paskui Prezidentą Smitą į Bažnyčios administracinį pastatą, vėliau tapo penkių Bažnyčios prezidentų, tarp jų Prezidento Smito, asmeniniu sekretoriumi. Galėdamas artimiau bendrauti jis matė nuolatines Prezidento Smito pastangas dvasiškai tobulėti. Jis sakė, kad dažnai užeidavo į Prezidento Smito kabinetą ir aptikdavo pranašą bestudijuojantį Raštus arba skaitantį kitą knygą.⁸

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Viešpats tikisi, kad būsime darbštūs siekdami materialinių ir dvasinių palaiminimų

Viešpats pasakė [Adomui]: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“ [Pradžios 3:19; taip pat žr. Mozės 4:25], ir visais amžiais Viešpats kvietė savo žmones būti uolius, ištikimai tarnauti jam, dirbti. <…>

Ankstyvaisiais Bažnyčios metais tuose [Jutos] slėniuose Prezidentas Brigamas Jangas ir kiti vadovai labai pabrėžė darbštumą ir tai buvo būtina, nes mūsų protėviai čia atėjo tuščiomis. Jie turėjo dirbti. Jie turėjo būti darbštūs. Buvo būtina, kad jie gamintų tai, ko jiems reikėjo, ir todėl vadovai mokė ir nuolat nurodinėjo, kad jie būtų darbštūs. Jie buvo mokomi, kad nebūtų išdidūs savo širdyse. Jie atvyko čia, kur galėjo garbinti Viešpatį, savo Dievą, ir laikytis jo įsakymų. Jiems buvo liepta būti nuolankiems ir taip pat uoliems. <…> Ech, norėčiau, kad tai prisimintume. Man gaila, jog pamiršome. <…>

Viešpats sakė: „Netinginiausi; nes tinginys nevalgys darbininko duonos ir nedėvės darbininko apdaro“ [DS 42:42]. Argi tai nėra išmintinga? Kodėl tinginiaujantis vyras turėtų mėgautis darbštuolio pasiekimais – turint omenyje, kad tas tingus vyras yra geros fizinės sveikatos ir gali dirbti? Visai nesimpatizuoju jokiam judėjimui, kuris linkęs sunaikinti žmoniją, skatindamas žmones būti tingius, ir man nesvarbu, koks jų amžius. Nesvarbu, koks senas yra žmogus, jeigu jis yra fiziškai stiprus ir pajėgus dirbti, jis turi pasirūpinti savimi; to iš jo tikisi Viešpats.

Kitame apreiškime Viešpats sakė:

„Ir dar, iš tiesų sakau jums: tegul kiekvienas vyras, kuris įpareigotas aprūpinti savo šeimą, ją aprūpina, ir jis jokiu būdu nepraras savo karūnos; ir tegul jis dirba bažnyčioje. Tegul kiekvienas žmogus būna stropus visame kame. Ir tinginiui nebus vietos bažnyčioje, jeigu jis neatgailaus ir nepakeis savo kelių“ [DS 75:28–29].

Taigi toks yra Viešpaties pamokymas Bažnyčiai dabar. Ir tai turi būti taikoma ne tik ariant laukus arba pjaunant, arba nurenkant derlių ir užsiimant pramonine gamyba, bet tai taip pat reiškia, kad žmogus turi būti darbštus tiek dvasiniuose, tiek ir materialiuose dalykuose, kuriais jis verčiasi.⁹

Mes esame čia dėl didžio tikslo. Tas tikslas nėra gyventi 100 ar mažiau metų ir apsėti savo laukus, pjauti derlių, rinkti vaisius, gyventi namuose ir pasirūpinti mirtingam gyvenimui būtinais dalykais. Tai nėra gyvenimo tikslas. Visa tai yra būtina mūsų egzistavimui čia, ir dėl to mes turime būti darbštūs. Tačiau labai daug žmonių leidžia laiką galvodami, kad gyvenime reikia tik kaupti pasaulio dalykus, patogiai gyventi ir pasinerti į prabangą, privilegijas ir malonumus, kuriuos mirtingasis gyvenimas gali duoti, ir niekada nesusimąsto apie nieką daugiau?

Juk visa tai yra tik laikinos palaimos. Valgome, kad gyventume. Mes rengiamės, kad nešaltume ir prisidengtume. Gyvename namuose, kad būtų patogu, tačiau į visus tuos palaiminimus turėtume žiūrėti kaip į laikinus palaiminimus, kurių reikia, kol keliaujame šiame gyvenime. Tik tokia iš jų nauda mums. Nė vieno iš jų neišsinešame anapilin. Auksas, sidabras ir brangakmeniai, kurie vadinami turtu, žmogui naudingi tik tuomet, jei padeda jam pasirūpinti savimi ir patenkinti jo būtiniausius poreikius žemėje.¹⁰

Viešpats <…> tikisi iš mūsų, kad žinosime laikinus dalykus tam, kad galėtume apsirūpinti materialiai, kad galėtume pasitarnauti savo artimui ir kad galėtume nešti Evangelijos žinią kitiems jo vaikams visame pasaulyje.¹¹

Mes esame čia tam, kad per Viešpaties įkvėpimą ir apreikštą jo galią vykdytume Tėvo valią, kaip ji yra vykdoma danguje, įgyvendintume teisumą žemėje, pažabotume nelabumą ir pamintume jį, nugalėtume nuodėmę ir mūsų sielų priešą, pakiltume virš pasigailėtinos puolusios žmonijos netobulumų bei silpnumų ir taip taptume šventaisiais ir Viešpaties tarnais žemėje.¹²

Galiausiai už tai, kaip vykdome pareigą, atsakome priešais Viešpatį

Mes atsakome prieš savo tikėjimą ir sąžinę, jūs atsakote ne prieš mane ar Bažnyčią, bet prieš Viešpatį. Už savo dešimtinės mokėjimą atsakau ne prieš žmones – atsakau prieš Viešpatį; o tai susiję su mano paties elgesiu Bažnyčioje ir su tuo, kaip laikausi kitų Bažnyčios įstatymų ir taisyklių. Jeigu man nepavyks laikytis Bažnyčios įstatymų, turėsiu atsakyti prieš Viešpatį ir jam paaiškinti, kodėl nevykdžiau pareigos, ir galbūt Bažnyčioje bus sprendžiamas mano bendrystės klausimas. Jeigu vykdysiu savo pareigą pagal turimą Viešpaties man keliamų reikalavimų supratimą, tuomet mano sąžinė turės būti švari nuo nusižengimo. Būsiu patenkintas savo siela, kad tiesiog atlikau savo pareigą, kaip ją supratau, ir priimsiu pasekmes. Man tai yra Viešpaties ir mano reikalas; ir taip turi būti kiekvienam iš mūsų.

Tas, kuris atsiuntė į pasaulį Savo Viengimį Sūnų, kad atliktų tą misiją, kurią jis atliko, taip pat atsiuntė kiekvieną sielą, girdinčią mano balsą, kiekvieną pasaulio vyrą ir moterį, kad įvykdytų misiją, bet ta misija negali būti atlikta nei aplaidžiai, nei abejingai, nei nežinant.

Turime mokytis, kokia yra mūsų pareiga Viešpačiui ir kitiems; tai yra svarbu, mes negalime klestėti dvasiniuose dalykuose, negalime augti Viešpaties pažinime arba išmintyje, nepašventę savo minčių ir savo pastangų siekti savęs tobulinimo, išminties ir Viešpaties dalykų pažinimo.¹³

Žmonėms lengva dėl savo klaidų kaltinti ką nors kitą ir labai lengva, dėl mūsų žmogiškos prigimties, prisiimti garbę, kai kažkoks pasiekimas yra malonus ir duoda naudos. Tačiau mes niekuomet nenorime prisiimti atsakomybės už savo klaidas, kurios nėra malonios, ir todėl bandome tokios atsakomybės išvengti ir užkrauti ją kitiems. <…> Prisiimkime savo atsakomybę ir nebandykime jos perduoti kažkam kitam.¹⁴

Dievas davė mums valios laisvę ir tikisi, kad patys padarysime viską, ką galime

Valios laisvė – didelė dovana, kurią Viešpats suteikė kiekvienai sielai, veikti patiems, patiems rinktis, ar būti veikėju, turinčiu galią tikėti ir priimti tiesą, ir gauti amžinąjį gyvenimą, ar atmesti tiesą ir gauti sąžinės graužatį. Tai yra viena didžiausių Dievo dovanų. Kas būtume be jos, jeigu būtume verčiami taip, kaip kai kurie žmonės norėtų, kad jų artimieji būtų priversti vykdyti jų valią? Negalėtų būti išgelbėjimo; negalėtų būti atlygio už teisumą; niekas negalėtų būti nubaustas už neištikimybę, nes žmonės nebūtų atsakingi priešais savo Kūrėją.¹⁵

Džozefo Smito paklausė, kaip jis valdo tokią didelę ir įvairialypę liaudį – pastarųjų dienų šventuosius. Jis atsakė: „Aš mokau juos teisingų principų, o jie valdo save patys.“

Tai principas, pagal kurį veikiame Bažnyčioje. Mes tikimės, kad mūsų nariai visur mokysis teisingų principų ir patys save valdys.¹⁶

„Joks asmuo nebuvo priverstas elgtis gerai kuriuo nors Tėvo nutarimu. <…> Kiekvienas gali veikti pats.“

Ta didi valios laisvės dovana, ta privilegija, duota rinktis pačiam žmogui, niekada nebuvo ir niekada nebus atšaukta. Tai yra amžinasis principas, suteikiantis kiekvienai sielai laisvę mąstyti ir veikti. Joks asmuo nebuvo priverstas elgtis gerai kuriuo nors Tėvo nutarimu; joks asmuo nebuvo verčiamas elgtis blogai. Kiekvienas gali veikti pats. Tai Šėtono planas buvo sunaikinti šią valios laisvę ir priversti žmones vykdyti jo valią. Be šios didžios dovanos negali būti patenkinamo egzistavimo. Žmonės privalo turėti privilegiją rinktis netgi taip, kad galėtų sukilti prieš dieviškus potvarkius. Žinoma, išgelbėjimas ir išaukštinimas turi ateiti per laisvą valią, be prievartos ir pagal asmeninius nuopelnus, kad galėtų būti duoti teisūs atlygiai ir paskirta tinkama bausmė nusižengusiajam.¹⁷

Mes tikime, kad esame išgelbėjami malone po to, kai padarėme viską, ką galime, ir kad statydami ant Kristaus apmokėjimo pamato visi žmonės su baime ir virpuliu priešais Viešpatį turi įgyvendinti savo išgelbėjimą [žr. 2 Nefio 25:23; Mormono 9:27].¹⁸

Tai svarbus faktas, atsispindintis tiesioginiuose veiksmuose ir visų Raštų potekstėje, kad Dievas dėl žmonių padarė viską, ko žmonės negali padaryti, kad užsitikrintų išgelbėjimą, tačiau jis tikisi, kad žmonės patys padarys viską, kas yra jų galioje.

Pagal šį principą, jei dangiškasis pasiuntinys, perėjęs per prisikėlimą, arba pasiuntinys, kuris priklauso dangiškajai aplinkai, ateitų į žemę ir už žmones atliktų darbą, kurį jie gali padaryti patys, tai prieštarautų dangaus tvarkai, nustatytai prieš žemės sutvėrimą. <…>

Būtų rimčiausia klaida tikėti, kad Jėzus padaro už žmones viską, jei tik jie išpažįsta jį savo lūpomis, todėl daugiau nieko nereikia daryti. Žmonės turi dirbti, jeigu nori gauti išgelbėjimą. Taip pagal šį amžiną įstatymą angelas nukreipė Kornelijų pas Petrą [žr. ApD 10], ir Ananijas buvo nusiųstas pas Paulių [žr. ApD 9:1–22]. Panašiai paklusdamas tam įstatymui Moronis, kuris suprato nefitų plokštelių užrašus, jų nevertė, bet Viešpaties nurodymu perdavė Džozefui Smitui Urimus ir Tumimus, per kuriuos jis galėjo atlikti tą svarbų darbą su Dievo dovana ir galia.¹⁹

Dvi svarbios mūsų pareigos yra siekti savo pačių išgelbėjimo ir uoliai darbuotis dėl kitų žmonių išgelbėjimo

Turime šias dvi svarbias pareigas. <…> Pirma, siekti savo pačių išgelbėjimo; ir antra, mūsų pareiga savo artimui. Taigi aš suvokiu, kad mano pirmoji pareiga, kiek tai susiję su manimi asmeniškai, yra siekti savo paties išgelbėjimo. Tai yra jūsų, kaip ir kiekvieno šios Bažnyčios nario, pirmoji asmeninė pareiga.²⁰

Pirmiausia turėtume rūpintis savo pačių išgelbėjimu. Turėtume siekti kiekvieno Evangelijos palaiminimo. Turime pasikrikštyti ir įžengti į celestialinės santuokos tvarką, kad galėtume tapti mūsų Tėvo karalystės pilnatvės paveldėtojais. Tada turime rūpintis savo šeimomis, savo vaikais ir savo protėviais.²¹

Mūsų pareiga – išgelbėti pasaulį, tiek mirusiuosius, tiek ir gyvuosius. Gyvuosius, kurie atgailauja, mes gelbėjame skelbdami Evangeliją tautoms ir rinkdami tyraširdžius Izraelio vaikus. Mirusiuosius gelbstime eidami į Viešpaties namus ir atlikdami už juos šias apeigas – krikštą, rankų uždėjimą, patvirtinimą ir kita, ko Viešpats reikalauja iš mūsų rankų.²²

Mano pareiga, o taip pat ir jūsų pareiga, mano broliai ir seserys, – jūs taip pat esate įpareigoti – atlikti viską, kas mūsų galioje, ir neatsitraukti, bet visa savo siela imtis Viešpaties mums duotų pašaukimų išaukštinimo, uoliai darbuotis dėl savo šeimos išgelbėjimo, kiekvieno iš mūsų ir dėl mūsų kaimynų išgelbėjimo, dėl išgelbėjimo tų, kurie yra svetur.²³

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kurios Prezidento Smito pastangos mokyti savo vaikus dirbti jums padarė įspūdį? (Žr. poskyrį „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“.) Ką galime daryti, kad padėtume vaikams būti atsakingesniems?
Kaip mokymai 1 poskyryje praplečia jūsų supratimą apie rūpinimąsi savo poreikiais? Pagalvokite, ką galite daryti, kad gebėtumėte geriau savimi pasirūpinti.
Peržvelkite 2 poskyryje esantį patarimą. Ką jums reiškia būti „atsakingiems priešais Viešpatį“?
Prezidentas Smitas mokė: „Mes tikimės, kad mūsų nariai visur mokysis teisingų principų ir patys save valdys“ (3 poskyris). Kuo tas mokymas gali būti naudingas šeimoms? Kaip gali kvorumai ir Paramos bendrija juo vadovautis?
Kodėl, jūsų manymu, stengdamiesi tarnauti kitiems „pirmiausia turėtume rūpintis savo pačių išgelbėjimu“? (Žr. 4 poskyrį.)

Susijusios Raštų nuorodos

Filipiečiams 2:12; 2 Nefio 2:14–16, 25–30; DS 58:26–28

Pagalba mokytojui

„Mokydami iš šios knygos pakvieskite kitus dalintis savo mintimis, užduoti klausimus ir mokyti vieniems kitus. Kai mokiniai aktyviai dalyvaus, bus labiau pasiruošę mokytis ir priimti asmeninį apreiškimą“ (iš šios knygos v–vi p.).