Džozefo Fildingo Smito gyvenimas ir tarnystė

Prezidentas Gordonas B. Hinklis prisimena, kad Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas „vartojo tris žodžius, kurių niekaip negaliu užmiršti“. Tie žodžiai buvo „nuoširdūs ir ištikimi“. Prezidentas Hinklis sakė: „Tiek viešuose pasisakymuose, tiek privačiuose pokalbiuose, tiek savo maldose Viešpačiui jis maldavo, kad būtume nuoširdūs ir ištikimi.“¹ Prezidentas Tomas S. Monsonas prisimena panašiai: „Net būdamas senyvo amžiaus [jis] visada meldėsi: „Būkime nuoširdūs ir ištikimi iki pat galo.“²

„Nuoširdūs ir ištikimi.“ Prezidentui Džozefui Fildingui Smitui šie žodžiai reiškė daugiau nei dažnai kartojamą frazę. To jis nuoširdžiai troško visiems žmonėms. Šie žodžiai taip pat apibūdina jo gyvenimą nuo vaikystės iki pat tarnystės Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Prezidentu.

„Pažado vaikas“

Džozefas Fildingas Smitas „gimė pažado vaiku“, – sakė vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Vyresnysis Makonkis, Prezidento Smito žentas, paaiškino, kad Džiulina Lembson Smit „turėjo tris dukras ir nė vieno sūnaus, tad ji kreipėsi į Viešpatį ir lyg Ona senų senovėje padarė įžadą [1 Samuelio 1:11]. Ji pažadėjo: jei Viešpats duos sūnų, tai „ji padarys viską, ką gali, kad jis būtų padėka Viešpačiui ir savo tėvui“. Viešpats išklausė jos maldos, o ji laikėsi pažado Jam.“³ 1876 m. liepos 19 d. Džiulina ir jos vyras Džozefas F. Smitas į savo šeimą priėmė jiems gimusį sūnų. Jie davė jam Džozefo Fildingo Smito Jaunesniojo vardą pagal jo tėvą.

Nuo pat gimimo Džozefas Fildingas Smitas gyveno šeimoje, kurioje jį supo tikėjimas, tarnystė ir vadovavimas. Jo senelis Hairumas Smitas buvo Pranašo Džozefo Smito brolis ir narsus Evangelijos sugrąžinimo liudytojas. Viešpats paskyrė, kad Hairumas „būtų pranašas, regėtojas ir apreiškėjas [Jo] bažnyčiai“, ir pasakė, kad Hairumo vardas bus „pagarbiai prisimenamas iš kartos į kartą per amžių amžius“ (DS 124:94, 96). Kartu su broliu Džozefu Hairumas savo liudijimą užantspaudavo krauju, kai buvo gaujos užmuštas 1844 m. birželio 27 d. (žr. DS 135).

Džozefo Fildingo Smito tėvai: Prezidentas Džozefas F. Smitas ir Džiulina Lembson Smit

Džozefo Fildingo Smito tėvo Džozefo F. Smito pečius nuo pat vaikystės slėgė didžiulė atsakomybė. Jis buvo Hairumo ir Merės Filding Smit pirmagimis vaikas. Kai jam buvo penkeri, užmušė jo tėvą, o kai sulaukė devynerių, savo našlei motinai padėjo vadelioti vežimą nuo Navū miesto Ilinojuje iki Druskos ežero slėnio. Vėliau jis tarnavo misionieriumi ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu. Kai gimė sūnus Džozefas, jis buvo patarėju Pirmojoje Prezidentūroje. Nuo 1901 m. spalio 17 iki 1918 m. lapkričio 19 d. jis tarnavo Bažnyčios Prezidentu.

Džozefo Fildingo Smito mama Džiulina Lembson Smit buvo iš pirmųjų pionierių šeimų, kurios apsigyveno Druskos ežero slėnyje. Nuo devynerių metų ji augo savo dėdės Džordžo A. Smito, tuometinio Dvylikos Apaštalų Kvorumo nario, ir Betšebos V. Smit namuose. (Vyresnysis Smitas vėliau tarnavo pirmuoju patarėju Prezidento Brigamo Jango pirmininkaujamoje Pirmojoje Prezidentūroje, o sesuo Smit vėliau tarnavo visuotine Paramos bendrijos prezidente.) Užaugusi Džiulina buvo pasiaukojanti motina ir atsidavusi Paramos bendrijos narė. Ji buvo žinoma dėl savo gailiaširdiškumo ir pribuvėjos įgūdžių, nes „į pasaulį atvedė beveik 1000 kūdikių“ ir rūpinosi jų motinomis.⁴ Nuo 1910 m. spalio iki 1921 m. balandžio ji tarnavo antrąja patarėja visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje.

Darbas ir žaidimai paauglystėje

Džozefas dirbti išmoko vaikystėje. Jo šeima Teilorsvilyje, Jutoje, maždaug už 16 km nuo namų turėjo ūkį, kur jis su savo broliais padėdavo laistyti ir šienauti laukus bei prižiūrėti galvijus. Šalia namų jo šeima turėjo didelį daržą, kelis vaismedžius, tris ilgas vynuogių lysves, pulką viščiukų, tris karves ir kelis arklius. Prezidentas Džozefas F. Smitas praktikavo poligamiją, tad jo šeimoje buvo daug maitintinų burnų ir daug rankų, padedančių nudirbti darbus. Kadangi šioje didelėje šeimoje Džozefas Fildingas Smitas buvo vienas iš vyriausiųjų sūnų, tai jam būdavo pavedami tokie darbai, kuriuos paprastai dirba suaugusieji. Vykdydamas tuos darbus jis dar stengdavosi neatsilikti moksle.

Pirmąjį darbą ne namuose ir ne šeimos ūkyje Džozefas dirbo su mama. Jis dažnai arklio traukiamu vežimu ją veždavo atlikti pribuvėjos pareigų. Vėlyvaisiais savo paauglystės metais jis įsidarbino Sionės kooperatiniame prekybos centre (angl. ZCMI – Zion’s Cooperative Mercantile Institution), kur fiziškai sunkiai dirbo ištisas dienas. Vėliau jis prisiminė: „Visą dieną plušėdavau kaip darbinis arklys: ant pečių nešiodavau miltų, cukraus maišus, kumpius ir lašinius, o atėjus vakarui jausdavausi pavargęs. Nors svėriau 68 kilogramus, tačiau nesibodėdavau ant pečių užsikrauti 91 kilogramą sveriantį maišą.“⁵

Kad pailsėtų nuo tokio sunkaus darbo, Džozefas rasdavo laiko žaidimams. Kartu su savo broliais ir seserimis vakarais žaisdavo šalia namų, slėpdavosi vynuogyne – „ypač, kai vynuogės būdavo prisirpusios“.⁶ Jis taip pat labai mėgo žaisti beisbolą. Kiekviena apylinkė turėdavo savo beisbolo komandą ir jam labai patikdavo draugiškos rungtynės.

Evangelijos mokymasis ir dvasinis augimas

Nors beisbolas Džozefui Fildingui Smitui buvo svarbus, tačiau kartais iš žaidimo pasitraukdavo anksčiau – turėjo dar svarbesnį pomėgį. Tada jį beskaitantį Mormono Knygą būdavo galima surasti kur nors nuošalėje, „pastogėje šienui krauti arba kokio nors medžio paunksmėje“.⁷ Vėliau jis sakė: „Kiek prisimenu, nuo pat to laiko, kai išmokau skaityti, pats maloniausias ir daugiau nei bet kas kitas pasaulyje pasitenkinimo teikiantis užsiėmimas man būdavo Raštų studijavimas ir skaitymas apie Viešpatį Jėzų Kristų, Pranašą Džozefą Smitą ir apie tai, kas buvo atlikta žmonių išgelbėjimo labui.“⁸ Kai būdamas aštuonerių gavo savo pirmąją Mormono Knygą, jis įprato individualiai studijuoti Evangeliją. Jis smalsiai skaitė patvirtintus darbus ir Bažnyčios leidinius. Su savimi jis nešiojosi kišeninę Naujojo Testamento knygelę, kurią skaitydavo per pietų pertrauką ir eidamas į darbą prekybos centre ir iš jo. Dėl tokio pastovumo ir atkaklumo jis sustiprino savo liudijimą apie sugrąžintąją Evangeliją.

Jaunasis Džozefas Fildingas Smitas iš beisbolo rungtynių kartais išeidavo anksčiau tam, kad savo šeimos daržinėje galėtų paskaityti Mormono Knygą

Tačiau Džozefo dvasinis augimas neapsiribojo vien tyliomis asmeninėmis studijomis. Jis ištikimai lankė Bažnyčios susirinkimus ir pamokas bei priėmė kunigystės apeigas ir palaimas. Jį ypač traukė šventykla. Jam gimus, Solt Leiko šventyklos statyba skaičiavo 23-iuosius metus. „Visą savo jaunystę Džozefas labai susidomėjęs stebėjo, kaip kasdien pirmyn juda šio nepaprasto statinio statyba. Jis matė, kaip iš uolienos karjero geležinkeliu buvo atgabentas paskutinis didžiulis granito akmuo. <…> [Jis] matė, kaip galutinę formą įgauna didingosios smailės. <…> [Jis sakė:] „Visada mąsčiau, ar besulauksiu to meto, kai ši šventykla bus užbaigta.“⁹

1893 m. balandžio 6 d. Džozefas lankosi pirmojoje Solt Leiko šventyklos pašventinimo sesijoje. Prezidentas Vilfordas Vudrafas, ketvirtasis Bažnyčios prezidentas, pirmininkavo tai sesijai ir sukalbėjo pašventinimo maldą. Ant pakylos, Prezidento Vudrafo kairėje, sėdėjo jo antrasis patarėjas, prezidentas Džozefas F. Smitas.

Būdamas devyniolikos Džozefas Fildingas Smitas gavo patriarchalinį palaiminimą. Tas palaiminimas, kurį jam sukalbėjo jo dėdė Džonas Smitas, tuometinis Bažnyčios patriarchas, labai sustiprino Džozefą dvasiškai. Džozefui buvo pasakyta:

„Tau tenka privilegija nugyventi iki žilos senatvės, o dėl Viešpaties valios turėtumei tapti didžiu vyru Izraelyje. <…>

Būsi įpareigotas tartis su savo broliais ir pirmininkauti žmonėms. Taip pat turėsi daug keliauti tiek savo šalyje, tiek užsienyje, tiek žeme, tiek vandeniu ir darbuotis tarnystėje. Tad sakau tau – iškelk galvą, pakelk balsą be baimės ar išankstinio nusistatymo Viešpaties Dvasios nurodymu ir Viešpaties palaimos nužengs ant tavęs. Jo Dvasia siųs tau tokias mintis, žodžius ir jausmus, kad gebėsi įveikti nelabųjų išmones ir niekais paversti neteisiųjų užmačias.“¹⁰

Vėliau tais pačiais metais, po savo dvidešimtojo gimtadienio, jis gavo naują galimybę tarnauti ir dvasiškai augti. Jis buvo įšventintas į vyresniojo pareigybę Melchizedeko kunigystėje ir gavo šventyklos endaumentą. Savo gyvenimo pabaigoje, kai tarnavo Bažnyčios Prezidentu, jis pareiškė: „Koks dėkingas esu, kad turiu šventąją kunigystę. Visas savo dienas stengiausi išaukštinti savo pašaukimą šioje kunigystėje ir viliuosi ištverti iki galo šiame gyvenime bei mėgautis ištikimų šventųjų bendrija būsimame gyvenime.“¹¹

Sužadėtuvės ir santuoka

Kol jaunasis Džozefas Fildingas Smitas padėjo išlaikyti savo šeimą, studijavo Evangeliją, ruošėsi kunigystės palaimoms, jo pastangos neliko nepastebėtos merginos, vardu Luji Šartlif. Luji, kurios tėvai gyveno Ogdene, Jutoje, apsigyveno Smitų šeimoje tam, kad galėtų lankyti Jutos universitetą, kuris tuomet buvo įsikūręs kitoje gatvės pusėje prieš Smitų namus.

Iš pradžių Džozefo ir Luji santykiai buvo ne kas kita kaip formalus draugiškumas, tačiau palaipsniui jie virto meilinimusi. Kadangi pora turėjo mažai pinigų, jų pasimatymai apsiribodavo skaitymu šeimos svetainėje, pašnekesiais, pasivaikščiojimais ir lankymusi Bažnyčios veiklose. Džozefui taip pat patiko klausytis, kaip Luji groja pianinu. Kartais jie nueidavo į kokį nors koncertą vietos teatre. Kai baigėsi antri Luji studijų universitete metai, jų pasimatymai virto meile – tokia meile, kad kartą ar porą kartų, kai universitete buvo atostogos, Džozefas, norėdamas ją pamatyti, numynė dviračiu iki Ogdeno ir atgal, iš viso 160 km.¹²

Galiausiai Luji ir Džozefas pradėjo kalbėtis apie vedybas. Tačiau jiems ramybės nedavė vienas klausimas, ar Džozefas bus pašauktas tarnauti misijoje? Tais laikais misijoje trokštantiems tarnauti vaikinams ir merginoms nereikėdavo kreiptis į savo vyskupą dėl rekomendacijos tokiam pašaukimui. Visus misijos pašaukimus tvarkydavo Bažnyčios Prezidento biuras. Jaunuolis niekada nežinodavo, kada savo pašto dėžutėje ras šaukimą į misiją.

Universitetą Luji baigė 1897-ųjų pavasarį ir grįžo pas tėvus į Ogdeną. Po metų, manydami, kad nebus jokio pašaukimo į misiją, jiedu nusprendė ruoštis vestuvėms. Kaip vėliau sakė Džozefas: „Įtikinau ją pakeisti gyvenamąją vietą, o 1898 m. balandžio 26 dieną nuvykome į Solt Leiko šventyklą, kurioje buvome mano tėvo, Prezidento Džozefo F. Smito, sutuokti laikui ir visai amžinybei.“¹³ Bendro gyvenimo pradžioje Džozefas ir Luji gyveno Smitų šeimos namo priestate esančiame nedideliame bute.

Atsiliepimas į šaukimą misijai

Ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis vedę vyrai buvo dažnai šaukiami į nuolatines misijas, tad Džozefas ir Luji nenustebo, kai 1899 m. kovo 17 d. paštu atėjo Prezidento Lorenco Snou pasirašytas šaukimas į misiją. Tačiau Džozefas turbūt buvo šiek tiek nustebęs dėl vietos, kurioje jis buvo paskirtas darbuotis. Dar prieš gaudamas šį pašaukimą jis teiravosi Dvylikos Apaštalų Kvorumo Prezidento Franklino D. Ričardso apie galimybę gauti šaukimą į misiją. Vėliau Džozefas prisiminė: „[Jis] paklausė manęs, kur norėčiau vykti. Jam atsakiau, kad neturiu konkrečių norų ir kad vyksiu ten, kur mane pasiųs. Tačiau jis tarė: „Vis tiek yra vieta, kur labiau norėtumei vykti.“ Atsakiau: „Na, tada norėčiau vykti į Vokietiją.“ Todėl jie pasiuntė mane į Angliją!“¹⁴

Vyresnysis Džozefas Fildingas Smitas – nuolatinis misionierius

Kol bus išvykęs, Luji nusprendė gyventi pas savo tėvus. Ji manė, kad tai padės jai ištverti išsiskyrimo su vyru vienatvę. Ji norėjo dirbti savo tėvo parduotuvėje ir ten uždirbtais pinigais prisidėti prie Džozefo misijos finansavimo.¹⁵

1899 m. gegužės 12 d., likus dienai iki išvykimo į misijos vietą, vyresnįjį Smitą ir kitus misionierius mokė Prezidentas Džozefas F. Smitas ir vyresnieji Džordžas Tisdeilas ir Heberis Dž. Grantas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Tai buvo visas jų apmokymas prieš jiems išvykstant į nuolatinę misiją. Šiame susirinkime kiekvienas misionierius gavo oficialų misionieriaus pažymėjimą. Vyresnysis Smitas perskaitė:

„Šiuo pažymima, kad jo savininkas, vyresnysis Džozefas F. Smitas Jaunesnysis yra ištikimas ir patikimas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys, minėtosios Bažnyčios visuotinių įgaliotinių deramai paskirtas į misiją Didžiojoje Britanijoje skelbti Evangeliją ir vykdyti visas jo pareigybei priklausančias apeigas.

Kviečiame visus žmones įsiklausyti į jo, Dievo žmogaus, mokymus ir patarimus, nes jis siunčiamas atverti jiems duris į Gyvenimą ir Išgelbėjimą; padėkite jam kelionių metu ir visuose kituose dalykuose.

Meldžiame Dievą, Amžinąjį Tėvą, vyresnįjį Smitą bei visus jį priimančius ir globojančius žmones laiminti Dangaus ir Žemės palaimomis laikui ir visai amžinybei, Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Pasirašyta Solt Leik Sityje, Jutoje, 1899 m. gegužės 12 d. minėtosios Bažnyčios vardu. Lorencas Snou, Džordžas K. Kenonas, Dž. F. Smitas – Pirmoji Prezidentūra.“¹⁶

Kitą dieną visa šeima namuose susirinko atsisveikinti su Džozefu ir vyresniuoju broliu, kuris taip pat buvo pašauktas tarnauti Anglijoje. Tačiau atsisveikinime nedalyvavo vienas šeimos narys. Kažkur slėpėsi jaunesnioji Džozefo sesuo Emili – ji gėdijosi to, ką padarė prieš kelerius metus. Kai susitikinėjo su Luji, Džozefas Emili ir kitus mažus vaikus kartais siųsdavo ankstyvo miego tam, kad galėtų pabūti vienas su savo mylimąja. Nepatenkinta dėl tokios akivaizdžios neteisybės, Emili dažnai melsdavo Viešpaties išsiųsti jos brolį į misiją. Kadangi dabar jis tikrai išvyksta, ji jautėsi kalta, kad galbūt prie išvykimo yra prisidėjusi ir ji.¹⁷

Džozefas ir Luji žinojo, kad šaukimas į misiją Anglijoje atėjo iš Viešpaties. Džozefas nekantravo vykdyti savo pareigas, o Luji džiaugėsi, kad jos vyras tarnaus misijoje, tačiau jiems abiems buvo sunku susitaikyti su išsiskyrimu. Kai atėjo laikas vyresniajam Smitui vykti į traukinių stotį, „Luji stengėsi būti drąsi ir nerodyti Džozefui savo ašarų. Tačiau buvo nelengva paslėpti paraudusias akis. Namų ilgesys Džozefą apimdavo vien pagalvojus apie išvykimą, tad jis vengė pokalbių. <…> Kai Džozefas stabtelėjo ties senųjų namų Pirmojoje Šiaurinėje gatvėje slenksčiu, jo burnoje strigo žodžiai ir visus savo mylimuosius bučiavo atsisveikinimo bučiniu: mamytę, tėvelį, brolius ir seseris, tetas ir, galiausiai, Luji. „Sudie, mano brangiausioji Luji. Telaimina tave Dievas ir tesaugo man.“¹⁸

Evangelijos sėklas sėja Anglijoje

Tada nuo namų vis tolstančiame traukinyje – nepatogiame ir pilname tabako dūmų – vyresnysis Smitas pasišventė savo misijai. Jo dienoraščiai ir išsiųsti bei gauti laiškai byloja apie misijoje patirtus sunkumus ir tai, su kokiu tikėjimu ir atsidavimu tuos sunkumus pasitiko.

Savo pirmosios misionieriško darbo Anglijoje dienos pabaigoje savo dienoraštyje jis parašė: „Mano dar trumpame gyvenime tai buvo labai svarbi diena. Iš namų išvykau mažiau nei prieš mėnesį, kad skelbčiau Viešpaties Evangeliją. <…> Šiandien vaikščiojau po namus ir išdalinau 25 lankstinukus. Tokį dalyką dariau pirmą kartą ir man tai ne itin sekėsi. <…> Šiandien pirmą kartą pasauliui liudijau, tačiau galėsiu tai daryti geriau. Su Viešpaties pagalba aš sugebėsiu vykdyti Jo valią taip, kaip buvau pašauktas.“¹⁹

Kai tėvas jam atsiuntė kelis dolerius būtiniausiems dalykams, jis atrašė: „Tavo siunčiamą paramą aš leisiu labai atsargiai. Nieko neperku tol, kol nebūnu įsitikinęs to reikalingumu.“ Savo tėvui jis taip pat rašė apie ryžtą mokytis ir mokyti Evangelijos: „Esu čia tam, kad skelbčiau Evangeliją ir viliuosi, kad man tai pavyks. <…> Labai trokštu čia ištobulinti savo protą ir talentus, kad gyvenime būčiau kuo nors naudingas. <…> Visame kame noriu elgtis teisingai ir niekas man neteikia daugiau malonumo už Evangelijos mokymąsi. Trokštu ją pažinti ir pasisemti išminties.“²⁰

Prezidentas Džozefas F. Smitas laiške vyresniajam Džozefui Fildingui Smitui parašė tokius pagyrimo žodžius: „Man patinka tavo nusiteikimas, tikiu tavo principingumu, žaviuosi ir gėriuosi tavimi. Noriu, kad būtumei išmintingas, kantrus ir kalbėtumei apgalvotai, o taip pat siektumei Šventosios Dvasios ir Dievo meilės.“²¹ Luji tėvas Luisas Šartlifas taip pat išreiškė pasitikėjimą vyresniuoju Smitu: „Visada nujaučiau, kad tarnausi šlovingoje misijoje ir ten patirsi tai, kas tau pravers ateityje tavęs laukiančiose aukštose pareigose.“²²

Luji skirtuose laiškuose Džozefas visuomet reikšdavo savo meilę jai. Prie savo „šiltų ir jausmingų laiškų“ jis dažnai pridėdavo džiovintų gėlių žiedelių.²³ Jis taip pat rašė apie iškilusius sunkumus: „Šioje tautoje yra daug žmonių, žinančių, kad mūsų skelbiama Evangelija yra teisinga, tačiau jiems stinga moralinės drąsos išeiti į pasaulį ir ją priimti.“²⁴

Luji laiškus siuntė bent kartą per savaitę. Kartą ji rašė: „Nepamiršk, kad esu čia tam, kad mylėčiau ir melsčiausi už tave, ir kad nepamiršiu tavęs nė akimirkai. <…> Mano brangus vyre, visada meldžiu, kad būtumei palaimintas.“²⁵ Luji aiškiai išsakė savo atsidavimą vyrui, tačiau lygiai taip pat aiškiai išsakydavo savo atsidavimą Viešpačiui ir Jo darbui. Džozefui ji nuolat primindavo, kad neleistų namų ilgesiui susilpninti jo ryžto tarnauti.

Vyresniajam Smitui labai reikėdavo tokio padrąsinimo, nes retai kas priimdavo sugrąžintosios Evangelijos žinią. Po daugelio metų jis „savo sūnui Džozefui prasitarė, kad buvo taip sunku, o žmonės taip nesidomėjo, kad jis pradėjo galvoti apie misijos pabaigą. Vieną naktį jis nemiegojo, nes kūrė planus grįžti namo.“²⁶ Tačiau įkvėptas jį mylinčių žmonių padrąsinimo ir sustiprintas jų maldų bei savo paties troškimo tarnauti, galiausiai liovėsi apie tai galvoti. Jis žinojo, kad jį pašaukė Viešpats, kad tarnaudamas turi stropiai darbuotis tiek tenykščių žmonių, tiek savo šeimos labui. Jis rašė: „Jau verčiau liksiu čia amžinai, nei namo grįšiu be garbės rašto ir atleidimo. <…> Meldžiu, kad turėčiau Evangelijos dvasios ir meilės savo artimajam ir kad išlikčiau čia iki tol, kol būsiu garbingai atleistas. Jei už mane namuose nebūtų daug melstasi ir jei pats nebūčiau meldęsis, tai man nebūtų pavykę.“²⁷

Vyresnysis Džozefas Fildingas Smitas iš misijos buvo garbingai atleistas 1901 m. birželio 20 d. Per du stropios tarnystės metus „jis neatvertė nė vieno žmogaus, neturėjo progos pakrikštyti nė vieno žmogaus, tačiau patvirtino vieną atsivertusįjį.“²⁸ Vis dėlto jis ir jo porininkai prisėjo Evangelijos sėklų, daugeliui žmonių padėjo atrasti didesnę ramybę ir supratimą, o ir pats paūgėjo kaip Evangelijos mokinys ir mokytojas bei kunigystės vadovas.

Nauji namai ir naujos pareigos

Į Solt Leik Sitį Džozefas grįžo 1901 m. liepos 9 d. Ogdene praleidęs kelias dienas su Luji šeima, Džozefas su Luji grįžo į savo namus pas Smitus ir toliau tęsė savo bendrą gyvenimą. Jų santuoka pasižymėjo tikėjimu, stropumu ir tarnyste, jie stengėsi sukurti namus, šeimą ir tarnauti Bažnyčioje.

Grįžęs namo Džozefas pradėjo ieškoti darbo, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. Padedamas šeimos narių jis laikinai įsidarbino Solt Leiko apygardos raštinėje. Po penkių savaičių jis priėmė pasiūlymą dirbti Bažnyčios metraštininko biure. Ten jis daugiau sužinojo ne tik apie Bažnyčios istoriją, bet ir apie žmones, kurie stengėsi griauti pasitikėjimą Bažnyčia ir jos vadovais. Jis nepailsdamas ruošė informaciją tikėjimui ginti. Tai buvo pradžia tarnystės, kuri daug metų laimins Bažnyčią.

1902 m. pavasarį Luji pastojo. Ji ir Džozefas buvo dėkingi už turimą mažą butą, tačiau planavo statyti savo namą. Turimas patikimas Džozefo darbas leido jiems kurti tokius planus. Jie pasamdė statybų bendrovę ir sutarė, kad Džozefas galės pats daug prisidėti prie statybų ir taip sumažinti išlaidas. Jų pirmasis vaikas, dukrelė, vardu Džozefina, gimė 1902 m. rugsėjį, o po maždaug dešimties mėnesių jie įsikėlė į savo naujuosius namus. 1906 m., po sunkaus Luji nėštumo, į savo namus jie parsinešė dar vieną dukrelę, vardu Džiulina.

Džozefas buvo visada pasiruošęs dalyvauti gelbstinčiame Viešpaties darbe, tad jis nestokojo progų tai daryti. 1902 m. jis buvo pašauktas tarnauti vienu iš dvidešimt ketvirtojo Septyniasdešimčių kvorumo prezidentu, kurio pareiga taip pat buvo būti to kvorumo mokytoju. (Tuomet Bažnyčioje buvo daugiau nei šimtas Septyniasdešimčių kvorumų. Tų kvorumų nariai nebuvo Visuotiniai įgaliotiniai.) Džozefas taip pat buvo pašauktas tarnauti visuotinėje Vaikinų savitarpio tobulinimo draugijos taryboje ir būti Solt Leiko kuolo aukštosios tarybos nariu. Į aukštuosius kunigus jį įšventino jo brolis Hairumas, Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys. 1906 m. balandžio mėnesį vykusioje visuotinėje konferencijoje jis buvo palaikytas Bažnyčios metraštininko padėjėju, o jau kitą sausį paskirtas į ypatingą komitetą, kurio tikslas buvo „rinkti medžiagą bažnyčiai ginti nuo jos priešų puolimų.“²⁹

Kai Džozefo tėvas tarnavo Bažnyčios Prezidentu, Džozefas dažnai jam padėdavo tvarkyti korespondenciją ir kitus administracinius reikalus ir kartais lydėdavo savo tėvą, kai šis vykdė Bažnyčios pavedimus. Kartą Džozefas keliavo vietoj Prezidento Smito. Jis užrašė: „Nuvykau į Brigam Sitį [Jutoje], nes mano tėvas paprašė manęs pašventinti antrosios Brigam Sičio apylinkės susirinkimų namus. Jie labai troško, kad pašventinimo maldą sukalbėtų jis, bet kadangi tėvas peršalo ir rimtai susirgo, vietoj savęs pasiuntė mane.“ Kai to kuolo prezidentas ir vyskupas traukinių stotyje pamatė Džozefą, jie nelabai juo džiaugėsi.³⁰ Kalbama, kad kuolo prezidentas pasakė: „Vos nepravirkau. Laukėme Bažnyčios Prezidento, o vietoj jo sulaukėme kažkokio vaikino.“ Kitas pasakojimas byloja, kad Džozefas į tai pašmaikštaudamas atsakė: „Aš irgi vos nepravirkau.“³¹

Nors Džozefas tarnaudamas Bažnyčiai didelę laiko dalį praleisdavo ne namuose, tačiau jis su Luji rasdavo laiko bendrai tarnystei ir mėgavimuisi vienas kito draugija. 1907 m. lapkričio 1 dieną dienoraštyje jis užrašė: „Kartu su Luji didžiąją dienos dalį praleidome Solt Leiko šventykloje – tai buvo viena iš laimingiausių ir mums naudingiausių gyvenimo dienų.“³²

Išbandymai ir palaiminimai

1908 m. kovą didelę savo Bažnyčios reikalų dalį atidėjo į šalį, nes jautė poreikį kaip įmanoma daugiau laiko praleisti namuose su Luji. Ji susirgo sunkia ir nepasiduodančia gydymui liga, susijusia su pirmosiomis jos trečiojo nėštumo savaitėmis. Nepaisant maldų, kunigystės palaiminimų, rūpestingos vyro ir atidžios gydytojų priežiūros, jos būklė vis prastėjo. Ji mirė kovo 30-ąją.

Sielvartaudamas Džozefas užrašė: „Šį mėnesį, per kurį nuolat nerimavau, patyriau pačius didžiausius ir skaudžiausius išbandymus ir patyrimus. Visa tai ištvėriau tik Viešpaties pastiprinimo ir paguodos dėka. Po tris ar keturias savaites trukusių didžiausių skausmų ir beveik po du mėnesius trukusios ligos, mano mylimoji žmona buvo išvaduota iš kančių <…> ir, palikusi mane bei savo brangiausius vaikelius, pasitraukė į geresnį pasaulį, o mes kantriai ir su sielvartu lauksime paties šlovingiausio susitikimo ten.“ Džozefas pasakė, kad jo žmona „mirė turėdama tvirtą tikėjimą ir būdama ištikima kiekvienam Evangelijos principui.“³³

Džozefui netrukus atiteko nelengva užduotis be mamos auginti dvi mažas mergaites. Jo tėvai pakvietė šią jauną šeimą apsigyventi pas juos. Tačiau šios pagalbos neužteko, nes našlys suprato, jog jo mažiesiems vaikams reikia mylinčios motinos rūpinimosi.

Kaip ir dėl kitų svarbių sprendimų, Džozefas dėl šio klausimo karštai meldėsi. Atsakymu į jo maldas tapo Etelė Džordžina Reinolds – raštininkė iš Bažnyčios metraštininko biuro. 1908 m. liepos 6 d. Džozefas pakvietė ją prisijungti prie jo ir dukrelių iškyloje į parką. Toji iškyla puikiai nusisekė, nes visi keturi jautėsi labai gerai vienas kito draugijoje. Po dešimties dienų Džozefas ir Etelė susitiko pasimatymui be vaikų, o netrukus jie susižadėjo.

Etelė ir Džozefas 1908 m. lapkričio 2 dieną buvo užantspauduoti Solt Leiko šventykloje. Po kelių metų Etelei skirtame laiške Džozefas rašė: „Net nežinai, kiek kartų dėkojau Viešpačiui, kad nesuklydau susiradęs bendražygę. Buvai man atsiųsta.“³⁴ Etelė buvo ne tik mylima Džozefo bendražygė, bet greitai tapo antrąja Džozefinos ir Džiulinos mama.

Tarnystė Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu

Prieš pat 1910 m. balandžio visuotinę konferenciją mirė Prezidentas Džonas R. Vainderis, Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje. Į tarnystę Pirmojoje Prezidentūroje buvo pašauktas tarnauti vyresnysis Džonas Henris Smitas iš Dvylikos Kvorumo, todėl šiame Kvorume liko laisva vieta. Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Kvorumas susirinko Solt Leiko šventykloje, kad aptartų, kuris vyras labiausiai tiktų šiai laisvai vietai. Taręsi beveik visą valandą jie niekaip negalėjo „prieiti prie vieningos nuomonės šiuo klausimu. Galiausiai Prezidentas Džozefas F. Smitas vienas nuėjo į kambarėlį ir atsiklaupęs meldė patarimo. Sugrįžęs, kiek drovėdamasis, jis kitų 13 brolių paklausė, ar šie galėtų apsvarstyti jo sūnaus Džozefo Fildingo Smito Jaunesniojo kandidatūrą. Jis tai darė nenoromis, nes, pasak jo, vienas sūnus Hairumas jau buvo tos tarybos narys, o kitas sūnus Deividas buvo patarėjas Pirmininkaujančioje Vyskupijoje. Jis baiminosi, kad Bažnyčios nariai bus nepatenkinti, jei dar vienas jo sūnus bus paskirtas visuotiniu įgaliotiniu. Tačiau jis jautė įkvėpimą pasiūlyti savo sūnaus Džozefo kandidatūrą. Kiti vyrai, rodės, iš karto sutiko su jo pasiūlymu ir palaikė Prezidentą Smitą.

„Paaiškėjo, kad Prezidentas Smitas apie Džozefo išrinkimą prisipažino jo [Džozefo] motinai dar prieš pranešimą per konferenciją. Džozefo sesuo Edita S. Patrik sako: „Prisimenu, kad mama mums pasakojo, jog 1910 metais tėtis iš tarybos susirinkimo šventykloje į namus grįžo labai susirūpinęs. Kai jo pasiteiravo, kodėl toks susirūpinęs, jis atsakė, kad Džozefas buvo išrinktas kaip vienas iš Dvylikos. Jis pasakė, kad broliai jį vienbalsiai išrinko ir kad jis, kaip prezidentas, bus smarkiai kritikuojamas dėl to, kad savo sūnų padarė apaštalu. Motina jam liepė liautis nerimauti dėl to, ką sakys žmonės. Ji žinojo, kad Viešpats jį išsirinko ir sakė žinojusi, kad jis puikiai vykdys tą pašaukimą.“

<…> Tais laikais buvo įprasta apie išrinktą asmenį iš anksto nepranešti, apie savo paskyrimą asmuo sužinodavo per konferenciją, kai palaikymo balsavimui buvo perskaitomas jo vardas. Taigi, kai Džozefas Fildingas 1910 m. balandžio 6 dieną išsiruošė į konferenciją, jis net nenutuokė, kad buvo išrinktas.“ Prie įėjimo į Tabernakulį durininkas jo paklausė: „Na, Džozefai, kas bus naujasis apaštalas?“ Jis atsakė: „Nežinau. Tačiau nei tu, nei aš juo nebūsim!“

Prieš tai, kai buvo perskaitytas naujausio Dvylikos Kvorumo nario vardas, Džozefas pajuto Dvasios sufleravimą, kad turbūt bus perskaitytas jo paties vardas. Vėliau jis sakė, kad tuomet, kai perskaitė jo vardą „buvau toks priblokštas ir apstulbęs, kad beveik nebegalėjau kalbėti“.

Vėliau tą dieną jis nuėjo namo, kur šia žinia pasidalino su į konferenciją negalėjusia vykti Etele. Pirmiausia jis tarė: „Manau, kad turime parduoti karvę. Visai nebeturiu laiko ja rūpintis!“³⁵

Per visus 60 savo tarnystės Dvylikos Apaštalų Kvorume metų Džozefas Fildingas Smitas regėjo daug pokyčių pasaulyje. Pavyzdžiui, kai jis buvo pašauktas į apaštalus, daugumai žmonių pagrindinė susisiekimo priemonė vis dar buvo arklys ir vežimas. Paskutiniais savo tarnystės tame kvorume metais į keliones jis dažnai leisdavosi lėktuvais.

Dvylikos Apaštalų Kvorumas 1921-aisiais. Vyresnysis Džozefas Fildingas Smitas stovi kairiajame krašte

Tarnaudamas Dvylikos Kvorume vyresnysis Smitas ėjo pareigas, reikalaujančias ypač daug pasitikėjimo ir atsakomybės. Pirmuosius aštuonerius savo apaštalystės metus jis tarnavo neoficialiu savo tėvo sekretoriumi. Tai jis darė iki tol, kol 1918 m. lapkritį mirė jo tėvas. Dar sekretoriaudamas Džozefas Fildingas Smitas užrašė tėvo diktuojamą regėjimą apie mirusiųjų išpirkimą, kuris dabar yra Doktrinos ir Sandorų 138 skyriuje.

Vyresnysis Smitas tarnavo Bažnyčios metraštininko padėjėju, Bažnyčios metraštininku (beveik 50 metų), patarėju Solt Leiko šventyklos prezidentūroje, Solt Leiko šventyklos prezidentu, Jutos genealogijos ir istorijos bendrijos prezidentu, pirmuoju Jutos genealogijos ir istorijos žurnalo redaktoriumi ir komercijos direktoriumi bei Bažnyčios Švietimo Tarybos vykdomojo komiteto pirmininku. Taip pat jis tarnavo Bažnyčios leidinių komiteto pirmininku, vykdydamas šias pareigas turėjo perskaityti tūkstančius rankraščių puslapių prieš tai, kai jie buvo išleidžiami kaip vadovėliai ar kiti Bažnyčios leidiniai.

Veikiančiuoju Dvylikos Kvorumo Prezidentu jis buvo paskirtas 1950 m. spalio 6 dieną ir juo buvo iki 1951 m. balandžio, kuomet buvo paskirtas Dvylikos Kvorumo Prezidentu. Tame pašaukime jis tarnavo nuo 1951 m. balandžio iki 1970 m. sausio, kai tapo Bažnyčios prezidentu. Nuo 1965 iki 1970 metų jis taip pat tarnavo patarėju Pirmojoje Prezidentūroje, tuo pat metu dar eidamas Dvylikos Kvorumo Prezidento pareigas.

Griežtų įspėjimų ir švelnaus atlaidumo tarnystė

Savo pirmojoje kalboje per visuotinę konferenciją vyresnysis Džozefas Fildingas Smitas kreipėsi tiesiogiai į tuos, kurie „reikš nepasitenkinimą Bažnyčiai pirmininkaujančių įgaliotinių veiksmais“. Jis pasakė šį griežtą pareiškimą: „Įspėjimo balsu noriu kreiptis į visus tokius Bažnyčios narius ir pasakyti, kad jie turėtų atgailauti ir atsigręžti į Viešpatį, idant Jo teismai neužgriūtų jų, idant jie neprarastų tikėjimo ir nebūtų nugręžti nuo tiesos.“³⁶

Per visą savo tarnystę jis nevengė perspėti. Kartą jis pasakė: „Keliaudamas po Sionės kuolus supratau ir, manau, buvau tam Dvasios įkvėptas, kad mano misija yra žmonėms pasakyti, jog atėjo atgailos diena. <…> Jaučiu, kad mano misija yra šaukti atgailon ir kviesti žmones tarnauti Dievui.“³⁷

Šį rimtą, tiesmuką mokymo būdą keitė švelnumas ir gerumas. Vyresnysis Boidas K. Pakeris kartą tai matė viename susirinkime, kai Džozefas Fildingas Smitas buvo Bažnyčios Misionierių Komiteto pirmininkas. „Buvo aptariamas eismo įvykis, į kurį su Bažnyčiai priklausančiu automobiliu pateko du misionieriai. Pagyvenęs daržovių prekeivis ignoravo „Stop“ ženklą ir važiavo toliau. Jis rėžėsi į tų misionierių automobilio šoną ir jį sudaužė. Policija sunkvežimio vairuotojui skyrė nuobaudą. Jis neturėjo jokio draudimo. Laimei, nė vienas misionierius nebuvo sunkiai sužeistas.

Kol kiti komiteto nariai svarstė šį klausimą, Prezidentas Smitas tyliai sėdėjo. Po pasitarimo jie nurodė Misionierių departamento vykdančiajam direktoriui pasamdyti advokatą ir pateikti ieškinį teisme.

Tik tada buvo pasiteirauta Prezidento Smito, ar šis sutinkąs su tokiais veiksmais. Jis tyliai pasakė: „Taip, mes galėtume taip padaryti. O jei dar labiau pasistengtume, tai mums net pavyktų iš to vargšo vyro atimti sunkvežimį; bet kaip jis tada užsidirbs pragyvenimui?“

Vyresnysis Pakeris sakė: „Mes, kiek susigėdę, susižvalgėme.“ Galiausiai nusprendėme, kad Bažnyčia misionieriams nupirks kitą automobilį, tęs savo darbą ir paliks šį reikalą ramybėje.“³⁸

„Geras, mylintis vyras ir tėvas“

Kai vyresnysis Smitas buvo pašauktas į apaštalus, jis turėjo tris vaikus: Džozefiną ir Džiuliną bei Etelės pirmagimę – Emili. Po septynerių mėnesių prie jų šeimos prisijungė dar viena dukrelė. Etelė ir Džozefas ją pavadino Naome. Dėl gimdymo metu kilusių komplikacijų Naomei reikėjo pakovoti už savo gyvybę, tad šeima bijojo, kad ji ilgai neišgyvens. Bet, kaip vėliau sakė jos tėvas, ji „buvo išgelbėta per maldos galią ir kunigystės palaiminimą, kai paaiškėjo, kad ji negali kvėpuoti.“³⁹ Etelė po to pagimdė dar septynis vaikus: Luji, Ameliją, Džozefą, Luisą, Reinoldsą, Daglasą ir Miltoną.

Prezidentas Smitas dėl savo apaštalystės pareigų dažnai ilgam išvykdavo iš namų. Tačiau kai grįždavo namo, visą savo dėmesį skirdavo šeimai. Jo žmona Etelė jį apibūdino kaip „gerą, mylintį vyrą ir tėvą, kurio didžiausias gyvenimo troškimas buvo padaryti savo šeimą laimingą, o kad tai pasiektų, jis visai pamiršdavo save“.⁴⁰

Smitų šeimos vaikus pralinksmindavo kai kurių žmonių nuomonė apie jų tėvą – rūstų ir griežtą vyrą. „Kartą, <…> kai jis pasakė pakankamai griežtą pamokslą, kaip svarbu auklėti savo vaikus, viena suirzusi moteris priėjo prie dviejų jo mažųjų dukrelių ir joms meilindamasi [pasakė]: „Esu tikra, kad jūsų tėvelis jus muša!“ Atsakydamos į šį kaltinimą mergaitės tik sukikeno. Savo tėvelį jos pažino daug geriau nei ji – jis niekuomet jų neskriaustų. Kai jis grįždavo iš ilgų kelionių, „tvyrodavo laimė nuo pat tos akimirkos, kai jie nekantriai pasitikdavo jį traukinių stotyje iki pat to laiko, kai po kelių dienų jį vėl išlydėdavo.“ Jie žaisdavo, kepdavo pyragus, gamindavo ledus, vykdavo į iškylas, važinėjo traukiniu ir keliaudavo po aplinkinius kanjonus ir ežerus. Jiems labai patikdavo jo pasakojimai apie keliones po visą pasaulį.⁴¹ Jie taip pat kartu dirbdavo – atlikdavo visus namų ūkio darbus.⁴²

Prezidento Smito sūnūs sportavo, tad turėdamas laiko visada lankydavosi jų varžybose.⁴³ Jis taip pat labai mėgo žaisti su jais, ypač delninį. Jam buvo linksma su jais, tačiau jis stengėsi nepralaimėti. Jo sūnūs Reinoldsas ir Luisas prisimena tą momentą, kai jiedu imdavo žaisti prieš savo tėvą. Jis leisdavo jiems nuspręsti, kurią ranką galės naudoti žaisdamas. Net laikydamas vieną ranką už nugaros jis visada „nesunkiai juos sutriuškindavo.“⁴⁴

Liūdesys ir viltis

Vyresniojo Smito išvykimus iš namų Etelė ir vaikai sunkiai pakeldavo, o ilgos išsiskyrimo savaitės jam irgi buvo skaudžios. 1924 m. balandžio 18 d. jis traukiniu keliavo pirmininkauti į kuolo konferenciją. Etelė tuomet buvo septintą mėnesį nėščia ir kaip įmanydama stengėsi rūpintis vaikais namuose. Laiške jai jis rašė: „Galvoju apie tave ir taip norėčiau kelias ateinančias savaites nesitraukti nuo tavęs ir tavimi pasirūpinti.“⁴⁵ Mąstydamas apie namus laišką jis užbaigė savo sukurtu eilėraščiu. Kai kurie šio eilėraščio žodžiai dabartiniuose Bažnyčios giesmynuose yra giesmėje „Ar kelionė neprailgo?“

Ar kelionė neprailgo,
Ar kelelis ne grublėtas ir status?
Gal erškėčių ir spyglių tau pasitaikė?
Ir aštrumas akmenų kojoms
Sunkiai leido stotis
Į aukštumas kaitrios dienos?

Ar širdelė nepailso, nenuliūdo,
Ar siela nepavargo tavo viduje,
Kol neši savo rūpesčių naštą?
Ar krūvis neatrodo per sunkus,
Kurį dabar tau nešti privalu,
Kai nėra su kuo našta pasidalinti?

Tenebūkštauja tava širdis,
Kelionė prasidėjo jau;
O tau Kažkas vis moja.
Džiugiai pažvelk į viršų
Paimk Jo ranką;
Jis ves tave per aukštumas naujas.

Per šventą, tyrą žemę,
Kur visos negandos išnyksta,
Kur tavo nuodėmės pradingsta,
Kur ašarų nėra,
Nes sielvarto nebūna.
Tad imk Jo ranką ir ženk pirmyn.46                     

Nuo 1933-iųjų laimę Smitų namuose kartais pertraukdavo sunki „rūpesčių našta“, kaip savo eilėraštyje prieš devynerius metus išsireiškė vyresnysis Smitas. Etelė susirgo „baisia liga, kurios ji negalėjo suprasti. Kartais ji panirdavo į depresijos gilumą, o kartais jos mąstymas būdavo toks nekontroliuojamas, kad dėl to jos išvargintas kūnas dirbdavo vis daugiau ir daugiau. Rodės, kad nepadėjo nei švelni meilė, nei jos šeimos parama, maldos, palaiminimai ir net gydymas ligoninėje.“⁴⁷ Taip prasikankinusi ketverius metus ji mirė 1937 m. rugpjūčio 26 dieną. Rašydamas apie jos mirtį, sielvartaujantis vyras parašė: „Neįmanoma rasti nei geresnės moters, nei ištikimesnės žmonos ir motinos.“⁴⁸ Tokio sielvarto gilumoje jį teguodė viena: žinojimas, kad jis ir Etelė Reinolds Smit yra kartu amžiams sujungti amžinąja užantspaudavimo sandora.

Nauja draugystė virsta santuoka

Etelei mirus Smitų namuose tebegyveno penki vaikai. Du iš jų ruošėsi netrukus palikti namus – Amelija buvo susižadėjusi, o Luisas ruošėsi nuolatinei misijai. Beliko šešiolikmetis Reinoldsas, trylikametis Daglasas ir dešimtmetis Miltonas. Susirūpinęs dėl likusių be motinos sūnų, Džozefas Fildingas Smitas mąstė apie galimybę vėl vesti.

Turėdamas tai omenyje vyresnysis Smitas netrukus savo dėmesį pradėjo skirti Džesei Elai Evans, žymiai Mormonų Tabernakulio choro solistei. Džesė Etelės laidotuvėse giedojo solo, tad vyresnysis Smitas jai pasiuntė padėkos raštelį. Tas raštelis buvo pretekstas paskambinti jai telefonu. Vyresnysis Smitas ir Džesė iki tol vienas kito nepažinojo, tačiau greitai susidraugavo.

Vyresnysis Smitas ištisas dienas galvojo ir meldėsi dėl galimybės prašyti Džesės už jo tekėti. Galiausiai jis pasiuntė jai laišką, kuriame parašė užuominą, kad norėtų su ja šiek tiek artimesnių santykių. Po keturių dienų jis sukaupė visą drąsą, kad perduotų tą laišką asmeniškai. Jis nunešė jį į miesto ir apygardos biurą, kuriame ji dirbo registratore. Vėliau savo dienoraštyje jis rašė taip: „Nuvykau į apygardos registrų biurą. <…> Pasikalbėjau su registratore, labai svarbiu žmogumi, ir palikau jai savo parašytą laišką.“⁴⁹ Po savaitės, per kurią jis traukiniu apkeliavo kuolo konferencijos susirinkimus, vyresnysis Smitas grįžo namo ir vėl aplankė Džesę.

Savo įprastu tiesmukišku stiliumi vyresnysis Smitas dienoraštyje užrašė: „Susitikau su Džese Evans ir pasikalbėjau su ja svarbiu klausimu.“ Jausdami abipusį susižavėjimą jiedu sutarė, kad jis susitiks su Džesės mama, o Džesė susitiks su jo vaikais. Nepraėjus nė mėnesiui, 1937 m. lapkričio 21 dieną, ji priėmė sužadėtuvių žiedą. Juodu 1938 m. balandžio 12 dieną Solt Leiko šventykloje užantspaudavo Prezidentas Heberis Dž. Grantas, septintasis Bažnyčios prezidentas.⁵⁰

Vyresnysis Francis M. Gibonsas, kuris tarnavo sekretoriumi Pirmojoje Prezidentūroje Prezidentui Smitui būnant Bažnyčios prezidentu, taip aprašė santykius tarp Džozefo Fildingo Smito ir Džesės Evans Smit: „Nepaisant to, kad juos skyrė dvidešimt šešerių metų amžiaus skirtumas, skirtingas temperamentas, šeimyninės aplinkybės ir išsilavinimas, Džozefas Fildingas Smitas ir Džesė Evans Smit labai tiko vienas kitam. Ji buvo nesuvaldoma ekstravertė, labai linksma, visada geros nuotaikos ir mėgo maudytis visuomenės dėmesio spinduliuose. Bet Džozefas buvo tylus ir santūrus intravertas, orus ir savarankiškas žmogus, kuris, rodės, viešumoje jautėsi nelabai patogiai ir niekada nesiekė į save atkreipti dėmesį. Bet šias dvi iš esmės skirtingas asmenybes sujungė nuoširdi meilė ir pagarba vienas kitam.“⁵¹ Tą meilę ir pagarbą jautė ir Džesės motina Dženetė Biukenan Evans, su kuria Džesė gyveno iki savo santuokos. Sesuo Evans prisijungė prie dukters ir apsigyveno Smitų namuose, kur padėjo rūpintis vaikais.

Džozefas Fildingas Smitas ir Džesė Evans Smit prie pianino

Tarnystė neramiame pasaulyje

Naujoji sesuo Smit, kurią vyresniojo Smito vaikai ir anūkai vadino teta Smit, dažnai lydėjo savo vyrą kelionėse po kuolo konferencijas. Vietos vadovai ją dažnai kviesdavo pagiedoti per susirinkimus, o kartais jį įtikindavo savo vyrą pagiedoti su ja duetu. 1939 m. Prezidentas Heberis Dž. Grantas pavedė vyresniajam ir sesei Smitams apkeliauti visas Bažnyčios misijas Europoje.

Nors Smitams tuomet atvykus į Europą Antrasis pasaulinis karas dar nebuvo prasidėjęs, tačiau santykiai tarp tautų darėsi vis labiau įtempti. Rugpjūčio 24 dieną, Smitams dar viešint Vokietijoje, Pirmoji Prezidentūra nurodė vyresniajam Smitui pasirūpinti, kad visi Vokietijoje esantys misionieriai būtų perkelti į neutralias šalis. Šį darbą jis koordinavo iš Danijos sostinės Kopenhagos. Per šį misionierių perkėlimą Volisas Torontas, misijos prezidentas Čekoslovakijoje, nusprendė saugumo sumetimais išsiųsti savo žmoną Mortą ir vaikus į Kopenhagą. O pats pasiliko, kad galėtų pasirūpinti saugia keturių suimtų misionierių evakuacija. Slinko dienos, o iš jų nebuvo jokios žinios. Vėliau Morta prisiminė:

„Išaušo diena, kai visi traukiniai, keltai ir laivai paskutinį kartą keliavo iš Vokietijos, tad meldėmės, kad Volisas [Prezidentas Torontas] su savo keturiais jaunais globotiniais patektų į tą paskutinį laivą, grįžtantį į gimtąjį uostą. Matydamas, kad labai jaudinuosi ir kiekvieną minutę darausi vis liūdnesnė, prie manęs priėjo Prezidentas Smitas, apkabino per pečius ir tarė: „Sese Toronto, šis karas neprasidės tol, kol brolis Torontas ir jo misionieriai neatvyks čia, į Danijos žemę.“ Vakarėjant pasigirdo telefono skambutis. <…> Tai Volisas! Jie penkiese kartu su britų pasiuntiniais, kuriems buvo pasiųstas specialus traukinys, išvyko iš Čekoslovakijos, įsėdo į paskutinį iš Vokietijos plaukiantį keltą ir dabar jau buvo [Danijos] krante, kur laukė transporto į Kopenhagą. Misijos namuose ir 350 misionierių veiduose pasirodė palengvėjimas ir laimė – lyg pro tamsius debesis būtų prasiveržę saulės spinduliai.“⁵²

Vyresnysis Smitas buvo dėkingas Danijos žmonėms, į savo šalį priėmusiems tokią gausybę evakuotų misionierių. Karo išvakarėse jis pranašavo, kad dėl tokio jų dosnumo, per karą danams nereikės kentėti bado. Po kelių metų „Danijos žmonės karą pakėlė daug lengviau nei bet kuri kita Europos tauta. Danų šventieji net išsiuntė paramą, skirtą prislėgtiems pastarųjų dienų šventiesiems Olandijoje ir Norvegijoje. Narių skaičius stabiliai didėjo, o dešimtinės mokėjimas Danijos misijoje išaugo daugiau nei dvigubai. <…> Danų šventieji tokias savo aplinkybes aiškino pažodiniu vyresniojo Džozefo Fildingo Smito išsakytos pranašystės išsipildymu.“⁵³

Karui prasidėjus vyresnysis Smitas organizavo 697 Europoje tarnaujančių misionierių iš Amerikos evakuaciją. Kadangi kai kurie misionieriai tarnavo apygardų ir skyrių vadovais, vyresnysis Smitas tas vadovų pareigas perleido vietiniams nariams. Atlikęs šiuos darbus vyresnysis Smitas su Džese išplaukė į Jungtines Valstijas. Iš Niujorko jie iškeliavo traukiniu ir namo grįžo praėjus septyniems mėnesiams po to, kai iš jų išvyko.

Nors vyresnysis Smitas buvo laimingas, kad misionieriai iš Amerikos sugebėjo saugiai grįžti į savo namus, tačiau jis pergyveno dėl nekaltų žmonių, patekusių į karo tragediją savo gimtinėse. Jis rašė: „Šlykščiai jaučiausi kiekvieną kartą, kai po susirinkimų atsisveikindamas spaudžiau tų žmonių rankas. Visi jie mus šiltai sutiko, o jų [draugystė] man reiškė daugiau, nei pats tai suvokiau. Kai kurie jų net verkė ir sakė, kad jie pateksią į didelę bėdą ir daugiau jų šiame gyvenime nebepamatysime. Dabar juos labai užjaučiu ir kasdien meldžiuosi, kad Viešpats saugotų juos šiuo baugiu metu.“⁵⁴

Vyresniojo Smito sūnus Luisas, kuris prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo Anglijoje, pateko į paskutinę namo grįžtančių misionierių grupę.⁵⁵ Beveik po pustrečių metų Luisas vėl plaukė Atlanto vandenynu, tik šį kartą tarnauti kariuomenėje. „Tokia padėtis visus mus nuliūdino, – rašė vyresnysis Smitas. – Tikra gėda, kad švarieji ir teisieji privalo dalyvauti pasaulinio masto konflikte, kilusiame dėl žmonių nelabumo.“⁵⁶

1945 m. sausio 2 dieną vyresnysis Smitas gavo telegramą, kurioje buvo pranešama, kad jo sūnus žuvo tarnaudamas savo šaliai. Jis rašė: „Ši žinia mus labai sukrėtė, nes labai vylėmės, jog jis netrukus grįš į Jungtines Valstijas. Manėme, kad jis bus saugus, nes prieš tai kelis kartus jau išvengė pavojų. Mums buvo nesuvokiama, kad tai galėjo įvykti. <…> Kad ir koks stiprus smūgis tai buvo, mus guodė ir jautėmės laimingi žinodami, kad jis buvo nesusitepęs blogiu, smarkiai išplitusiu po pasaulį ir net pačioje kariuomenėje. Jis buvo ištikimas savo tikėjimui ir yra vertas šlovingo prisikėlimo, kai vėl būsime kartu.“⁵⁷

Patikimas mokytojas ir vadovas

Būdamas Dvylikos Kvorumo nariu, Džozefas Fildingas Smitas pastarųjų dienų šventiesiems dažnai liudijo apie Jėzų Kristų, mokė sugrąžintosios Evangelijos ir kvietė žmones atgailauti. Visuotinėse konferencijose jis pasakė daugiau nei 125 pamokslus, dalyvavo tūkstančiuose kuolų konferencijų, pasisakydavo genealogijos konferencijose bei radijo transliacijose. Jis taip pat mokė rašydamas. Daugelį metų jis rašė Bažnyčios žurnalui Improvement Era, kuriame savo kuruojamoje skiltyje atsakydavo į skaitytojų užduodamus klausimus. Jis taip pat rašė straipsnius kitiems Bažnyčios žurnalams ir skilčiai apie Bažnyčią laikraštyje Deseret News. Jo apaštalystės metu (1910–1972) jo raštai išleisti 25 knygomis, iš jų Essentials in Church History, Doctrines of Salvation, Church History and Modern Revelation, ir Answers to Gospel Questions.

Klausydami jo pamokslų ir skaitydami jo raštus Bažnyčios nariai galiausiai ėmė laikyti Prezidentą Smitą Evangelijos žinovu. Ir ne tik tai – jie išmoko pasitikėti ir sekti Viešpačiu. Kaip sakė Prezidentas N. Eldonas Taneris, Džozefas Fildingas Smitas „paveikė šimtų tūkstančių žmonių gyvenimą, nes kiekvieno Evangelijos principo jis mokė savo gyvenimu, savo žodžiais ir savo rašikliu. Niekam nekilo abejonių dėl jo žinojimo, kad Dievas yra gyvasis Dievas ir kad esame jo dvasiniai vaikai; kad Jėzus Kristus yra Tėvo Viengimis Sūnus kūne; kad Jis atidavė Savo gyvybę už mus tam, kad mėgautumės nemirtingumu ir priėmę Evangeliją bei gyvenę pagal ją galėtume mėgautis amžinuoju gyvenimu.“⁵⁸

Vyresnysis Briusas R. Makonkis pastebėjo:

„Prezidento Džozefo Fildingo Smito gyvenimas ir triūsas apibūdinamas trimis dalykais:

1. Viešpaties meile ir absoliučia, nesvyruojančia ištikimybe, kuria siekė tą meilę parodyti, laikydamasis Jo įsakymų ir darydamas tuos dalykus, kurie pamalonintų Viešpatį.

2. Lojalumu Pranašui Džozefui Smitui ir per jį sugrąžintoms amžinosioms tiesoms; lojalumu savo seneliui, Patriarchui Hairumui Smitui, <…> mirusiam kankinio mirtimi; lojalumu savo tėvui, Prezidentui Džozefui F. Smitui, kurio vardas amžiams įrašytas į celestialinio miesto užrašus ir kuris narsiai viską ištvėrė dėl Žmogaus, kurio kraujas pralietas tam, kad gyventume.

3. Evangelijos išmanymu ir dvasine įžvalga; nesvyruojančiu stropumu pamokslaujant apie teisumą ir išalkusių maitinimu, nuogųjų aprengimu, našlių ir našlaičių lankymu bei tyros religijos skleidimu ne tik per mokymą, bet ir per pavyzdį.“⁵⁹

Prezidento Smito broliai iš Dvylikos Kvorumo pažinojo jį kaip išmintingą ir gailestingą vadovą. Jo 80-ies metų jubiliejaus proga Dvylikos Kvorumo nariai išspausdino jam padėką. Toje padėkoje jie rašė:

„Mes, kurie jo vadovaujami dirbame Dvylikos Taryboje, turime progą iš arčiau pažinti jo tikrąjį kilnumą. Kiekvieną dieną matome įrodymų, kad savo bendradarbiais jis supratingai ir apdairiai rūpinasi duodamas jiems įvairius pavedimus ir jų darbus koordinuodamas iki galo tam, kad Viešpaties darbas eitų pirmyn. Mes tetrokštame, kad visa Bažnyčia galėtų pajusti jo sielos švelnumą ir jo didelį susirūpinimą vargšais bei nelaimėliais. Jis myli visus šventuosius ir nesiliauja meldęsis dėl nuodėmingojo.

Nors jis turi nepaprastą įžvalgą, tačiau priimdamas galutinį sprendimą, rodos, tesivadovauja dviem svertais. Ko pageidauja Pirmoji Prezidentūra? Kas geriausia Dievo karalystei?“⁶⁰

Bažnyčios Prezidentas

Vieną šabo rytą, 1970 m. sausio 18-ą, Prezidento Deivido O. Makėjaus mirtingajam gyvenimui atėjo pabaiga. Vadovavimo Bažnyčiai atsakomybė dabar atiteko Dvylikos Kvorumui, kurio Prezidentu buvo 93 metų Džozefas Fildingas Smitas.

1970 m. sausio 23 dieną susirinko Dvylikos Kvorumas ir Prezidentą Smitą oficialiai palaikė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Prezidentu. Prezidentas Smitas savo pirmuoju patarėju pasirinko Haroldą B. Ly, o antruoju – N. Eldoną Tanerį. Po to visi trys vyrai buvo paskirti vykdyti savo naujas pareigas.

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas ir jo patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje: Prezidentas Haroldas B. Ly (centre) ir Prezidentas N. Eldonas Taneris (dešinėje)

Vyresnysis Ezra Taftas Bensonas, kuris dalyvavo tame susirinkime, prisimena: „Mūsų susirinkime vyravo nuostabi vienybės dvasia ir buvo akivaizdi nepaprasta tarpusavio meilė; kai buvo išrinkta ir paskirta nauja vadovybė – visi apsikabinome.“⁶¹

Vyresnysis Boidas K. Pakeris pasidalino asmeniniu liudijimu apie Prezidento Smito pašaukimą:

„Vieną penktadienio popietę iš kabineto išėjau susimąstęs apie savaitgalį vyksiančią konferenciją. Laukiau, kol iš penkto aukšto nusileis liftas.

Lifto durims tyliai atsidarius išvydau stovintį Prezidentą Džozefą Fildingą Smitą. Akimirką buvau nustebęs, nes jo kabinetas buvo vienu aukštu žemiau.

Kai išvydau jį stovintį lifto tarpduryje, aš pajutau galingą liudijimą, kad ten stovi Dievo pranašas. Tas malonus Dvasios balsas, šviesos balsas, kažkoks tyros sąmonės balsas, man patvirtino, kad jis yra Dievo pranašas.“⁶²

Vadovaujama Prezidento Smito Bažnyčia ir toliau augo. Pavyzdžiui, buvo įkurtas 81 kuolas, tarp jų pirmieji kuolai Azijoje ir Afrikoje, o Bažnyčios narių skaičius viršijo 3 milijonus. Buvo pašventintos dvi šventyklos: Ogdeno mieste, Jutos valstijoje, ir Provo mieste, Jutos valstijoje.

Nors Bažnyčia augo visame pasaulyje, tačiau Prezidentas Smitas pabrėžė ir pavienių namų bei šeimų svarbą. Pastarųjų dienų šventiesiems jis primindavo, kad „Bažnyčios organizacija yra tam, kad padėtų šeimoms ir jų nariams pasiekti išaukštinimą.“⁶³ Jis mokė: „Šeima yra pati svarbiausia organizacija laike ir amžinybėje. <…> Viešpaties valia yra stiprinti ir išsaugoti šeimos vienetą.“⁶⁴ Kad sustiprintų šeimas ir narius, Bažnyčia didesnį dėmesį skyrė šeimos namų vakarams, kuriuos rengti buvo pradėta raginti dar 1909 metais, kai Bažnyčios Prezidentu buvo Prezidento Smito tėvas. Vadovaujant Prezidentui Džozefui Fildingui Smitui pirmadieniai buvo oficialiai paskirti šeimos namų vakarams. Pirmadienio vakarais Bažnyčiose nevyko jokie susirinkimai, o Bažnyčios pastatai buvo uždaryti.

Nors buvo labai senas, Prezidentas Smitas savo pašaukimą vykdė su vaikišku nuolankumu ir jaunatviška energija. Per du metus ir penkis mėnesius, kai jis tarnavo Bažnyčios pranašu, regėtoju ir apreiškėju, pastarųjų dienų šventieji visame pasaulyje buvo įkvepiami jo žinių.

Jis pareiškė, kad „esame Dievo, mūsų Dangiškojo Tėvo, dvasiniai vaikai“⁶⁵ ir „turime tikėti Kristų ir gyventi taip, kaip gyveno Jis.“⁶⁶ Jis liudijo, kad Džozefas Smitas „regėjo ir tikrai stovėjo Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus akivaizdoje“⁶⁷ ir tapo „Kristaus pažinimo ir pasaulio išgelbėjimo apreiškėju šioms dienoms ir šiai kartai.“⁶⁸

Jis ragino šventuosius „išsižadėti daugumos pasaulio papročių“⁶⁹, bet mylėti pasaulio žmones, „įžvelgti žmonėse gėrį, nors ir stengiamės jiems padėti atsikratyti vieno ar keleto blogų įpročių“.⁷⁰ Jis jiems priminė, kad vienas iš būdų, kaip galime parodyti tokią „meilės dvasią ir brolystę“ yra pasidalinti Evangelija – „pakviesti visus visur esančius žmones įsiklausyti į šiomis dienomis apreikštus amžinojo gyvenimo žodžius“.⁷¹

Jis neužmiršo Bažnyčios jaunimo, susitikdavo su didelėmis jaunų pastarųjų dienų šventųjų bendruomenėmis ir ragindavo juos „nepaisant viso priešiškumo būti nepajudinamo tikėjimo“.⁷²

Dažnai bendraudamas su kunigijos vadovais primindavo, kad jie yra „pašaukti atstovauti Viešpatį ir būti Jo įgaliotiniais“; ragino juos „nepamiršti, kas esą, ir elgtis atitinkamai“.⁷³

Visus pastarųjų dienų šventuosius jis ragino gauti šventyklos palaiminimus, likti ištikimus šventyklos sandoroms ir grįžti į šventyklą bei ten atlikti šventas apeigas už savo protėvius. Prieš Ogdeno šventyklos Jutoje pašventinimą jis pasakė: „Leiskite jums priminti, kad kai Viešpačiui pašventiname namus, mes iš tikrųjų pasišvenčiame Viešpaties tarnystei, sudarydami sandorą tuos namus naudoti taip, kaip Jis pageidauja juos naudoti.“⁷⁴

Jis ragino: „Laikykitės įsakymų. Vaikščiokite šviesoje. Ištverkite iki galo. Likite ištikimi visoms sandoroms ir prievolėms, o Viešpats jus palaimins taip, kaip nė nesvajojote.“⁷⁵

Cituodamas Prezidentą Brigamą Jangą, Prezidentas Haroldas B. Ly taip apibūdino Prezidento Smito įtaką ir vadovavimą: „Prezidentas Jangas yra pasakęs: „Jei gyvensime sulig savo šventa religija ir klausysimės Dvasios, tai gyvenimas mums nepabos ir kvailu netaps; ir kai kūnas priartės prie išnykimo, Dvasia už uždangos įsikabins į tą išliekančią substanciją, kuri iš amžinojo gyvenimo šaltinio gelmių semiasi žibančių sąmonės perlų ir kuri gležną ir mažėjančią kūno buveinę apsupa amžinosios išminties aureole.“

Tai regėjome jau ne kartą, kai tekdavo aptarti labai rimtus klausimus – sprendimus, kuriuos priimti galėjo tik Bažnyčios Prezidentas. Būtent tada ir išvysdavome tą sužibančią išmintį, nes jis [Prezidentas Smitas] be jokios abejonės pasakydavo tuometinį savo suvokimą viršijančius dalykus, kurie jam buvo apreikšti jo sielos gelmėse.“⁷⁶

„Pašauktas Viešpaties … kitiems didesniems darbams“

1971 m. rugpjūčio 3 dieną mirė Džesė Evans Smit, palikdama Prezidentą Džozefą Fildingą Smitą našliu jau trečią kartą. Dėl to Prezidentas Smitas apsigyveno pas savo dukrą Ameliją Makonki ir jos vyrą Briusą. Kiti jo vaikai pasikeisdami jį lankė ir vežėsi pasivažinėti. Jis ir toliau kiekvieną darbo dieną dirbo savo kabinete, lankė susirinkimus ir keliavo Bažnyčios reikalais.

1972 m. birželio 30 dienai einant į vakarą, Prezidentas Smitas išėjo iš savo kabineto, esančio Bažnyčios Administracijos pastato pirmame aukšte. Kartu su savo sekretoriumi D. Artūru Heikoku nuėjo į Bažnyčios metraštininko biurą, kuriame jis darbavosi prieš tapdamas Bažnyčios Prezidentu. Jis troško pasisveikinti su visais ten tarnavusiais žmonėmis. Paspaudęs jų rankas jis nuėjo į pastato rūsį, kad paspaustų rankas ir padėkotų ten dirbantiems telefonų operatoriams ir kitiems darbuotojams. Tai buvo jo paskutinė diena, praleista tame biure.

1972 m. liepos 2 dieną, sekmadienį, likus vos 17 dienų iki 96-ojo gimtadienio, jis nuvyko į savo apylinkės sakramento susirinkimą. Vėliau tos dienos popietę jis su sūnumi Reinoldsu aplankė savo pirmagimį vaiką – Džozefiną. Tą vakarą Makonkių namuose, sėdėdamas savo mėgstamiausioje kėdėje, jis ramiai užgeso. Kaip vėliau pasakė jo žentas, Prezidentas Smitas „buvo pašauktas Viešpaties, kurį jis labai mylėjo ir taip gerai tarnavo, kitiems didesniems darbams Jo amžinajame vynuogyne.“⁷⁷

Prezidentas Haroldas B. Ly, kuris dabar tapo vyriausiuoju Apaštalu žemėje, išgirdęs apie Prezidento Smito mirtį, apsilankė Makonkių namuose. Jis „tyliai priėjo prie sofos ir atsiklaupęs savo rankomis paėmė už vienos Pranašo rankos. Taip jis išbuvo kurį laiką, nekalbėdamas, melsdamasis ir medituodamas. Po to jis pakilo, šeimai išsakė savo užuojautą, savo pasigėrėjimą jų tėvu ir paragino juos pagerbti Prezidentą Smitą savo vertu gyvenimu.“⁷⁸

Padėkos „pasišventusiam Dievo žmogui“

Prezidento Smito laidotuvėse Prezidentas N. Eldonas Taneris jį pavadino „pasišventusiu Dievo žmogumi, kilniai atitarnavusiu tiek Dievui, tiek savo artimui, pavyzdžiu, vedusiu savo šeimą ir visus tuos, kuriems buvo pašauktas pirmininkauti; žmogumi, apie kurį galima nuoširdžiai pasakyti, jog jis buvo žmogus be klastos ir išdidumo. Niekada nepasakytum, – kalbėjo Prezidentas Taneris, – kad jis „žmonių pagarbą brangino labiau už Dievo garbę“ [Jono 12:43].⁷⁹

Prezidentas Haroldas B. Ly sakė: „Brolis Taneris ir aš šį vyrą pamilome per pastaruosius du su puse metų. Tai nebuvo apsimestina. Jis įkvėpė meilę, nes jis mus mylėjo, ir mes stovėjome prie jo, o jis stovėjo prie mūsų ir mumis pasitikėjo.“⁸⁰

Laikraštis, kuris kritikavo Prezidentą Smitą ir prieš 60 metų net abejojo jo pašaukimu į Dvylika, išspausdino tokią padėką: „Džozefas Fildingas Smitas, savo įsitikinimams griežtai pasišventęs vyras, tačiau švelniai besirūpinęs visur esančių žmonių svarbiausiais poreikiais, savo kolegoms dalino išmintingus patarimus, su meile rūpinosi savo šeima ir įkvėpė vadovus vykdyti jų bažnytines pareigas. Jo truks, ir jį prisimins su ypatinga pagarba.“⁸¹

Turbūt pati prasmingiausia padėka yra jo šeimos nario pareiškimas, pasakytas Prezidento Smito žento Briuso R. Makonkio, kuris jį apibūdino kaip „Dievo sūnų; Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalą; Aukščiausiojo pranašą ir, be viso to, tėvą Izraelyje!“ Vyresnysis Makonkis pranašavo: „Ateinančius metus jo balsas kils iš dulkių, kai dar negimusios kartos iš jo raštų mokysis Evangelijos doktrinų.“⁸²

Kai studijuosite šią knygą, Prezidento Džozefo Fildingo Smito mokymai padės išpildyti šiuos žodžius. Jo balsas jums „kils iš dulkių“, kai „mokysitės Evangelijos doktrinų.“