7 skyrius

Džozefas ir Hairumas Smitai, Jėzaus Kristaus liudytojai

„Mes reiškiame didžiulę padėką už Pranašo Džozefo Smito ir Patriarcho Hairumo Smito gyvenimus ir tarnystę. Esame dėkingi už pranašus ir apaštalus, teisius vyrus ir moteris, kurie statė ant jų padėto pamato.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Džozefas Fildingas Smitas nuo mažens žinojo, kad jo šeimą sieja ypatingas ryšys su Pranašu Džozefu Smitu. Jį įkvėpė senelio Hairumo Smito, vyresnio Pranašo Džozefo brolio ir ištikimo draugo pavyzdys. Hairumas ištikimai kartu su broliu tarnavo Bažnyčios vadovu. Jis taip pat padėjo išspausdinti Mormono Knygą ir buvo pašauktas būti vienu iš aštuonių šios knygos liudytojų. 1844 m. birželio 27 d. Džozefas ir Hairumas buvo nužudyti Karteidže, Ilinojaus valst., taip jie užantspaudavo savo liudijimą apie Gelbėtoją ir Jo Evangeliją. „Gyvenime jie buvo vienminčiai, neišsiskyrė ir mirtyje!“ (DS 135:3.)

Džozefas Fildingas Smitas nepažinojo savo senelių Smitų. Jo senelis Hairumas buvo nužudytas dar prieš jo gimimą. Hairumo žmona Merė Filding Smit taip pat mirė jauna. Džozefas Fildingas sakė: „Neteko susipažinti su savo senele Smit. Tai visuomet mane liūdino. Ji buvo viena iš kilniausių kada nors gyvenusių moterų. Tačiau man teko susipažinti su jos seserimi, mano teta Mere Tompson. Kai buvau vaikas, aplankydavau ją jos namuose, sėdėdavau jai ant kelių ir klausydavau istorijų apie Pranašą Džozefą Smitą. Esu be galo už tai dėkingas.”¹

Džozefas Fildingas Smitas mokėsi ir iš savo tėvo Džozefo F. Smito, asmeniškai pažinojusio Pranašą Džozefą Smitą, pavyzdžio. Štai ką Džozefas Fildingas Smitas pasakė apie savo tėvą: „Jo liudijime nebuvo jokių abejonių ar netikrumo. Tai ypač jautėsi, kai jis kalbėjo apie mūsų Gelbėtojo dieviškumą ar pranašo Džozefo Smito misiją.“²

Tokie pavyzdžiai ir mokymai padėjo Džozefui Fildingui Smitui dar vaikystėje įgyti liudijimą apie sugrąžintąją Evangeliją. Vėliau jis pasakė: „Nepamenu dienos, kai netikėjau mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus arba Pranašo Džozefo Smito misija.“³ Mokydamas Evangelijos jis kartais liudydavo taip, lyg kalbėtų apie savo šeimą: „Ar myliu Pranašą Džozefą Smitą? Taip, myliu, lygiai taip pat, kaip prieš mane jį mylėjo mano tėvas. Myliu jį, nes jis buvo Dievo tarnas ir dėl to, kad jis sugrąžino Evangeliją, dėl gėrio ir palaimų atėjusių į mano ir jūsų gyvenimus – ir visa tai per šiam vyrui ir jo bendradarbiams suteiktas palaimas.“⁴

Nors Prezidentas Smitas buvo dėkingas už savo šeimos mokymus ir palikimą, tačiau jis turėjo savo paties liudijimą. Jis sakė: „Visuomet buvau be galo dėkingas už Viešpaties Dvasios liudijimą, kad Džozefas Smitas, Dievo Pranašas, buvo pašauktas vadovauti laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiui.“⁵ Jis taip pat liudijo: „Dievo dovanos dėka žinau, kad 1820 metais Džozefas Smitas iš tiesų matė Tėvą ir Sūnų; kad Tėvas pristatė savo Sūnų, o Sūnus kalbėjo su Džozefu ir paklausė, ką jis norėtų sužinoti; davė jam patarimą, nurodė ką daryti pažadėdamas, kad ilgainiui jis gaus daugiau pažinimo ir Evangelijos pilnatvė, kurios tuomet nebuvo žemėje, bus sugrąžinta.“ Tada jis sakėsi žinąs, kad visi gali gauti tokį patį liudijimą: „Kiekviena žemėje gyvenanti siela, trokštanti tai pažinti, gali tai padaryti, nes visi, kas nusižemins ir nuolankumo bei tikėjimo gelmėse, atgailaujančia dvasia ateis priešais Viešpatį, kaip jis gyvas, gaus pažinimą.“⁶

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Labiausiai išsiskiria dvi temos: kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir kad Džozefas Smitas buvo pranašas

Mes matome, kad Jėzaus Kristaus ir Džozefo Smito vardai susiję. Kristus yra Viešpats; jis įgyvendino apmokančiąją auką; jis yra prisikėlimas ir gyvenimas; per jį visi žmonės prisikels ir bus nemirtingi, o tie, kurie tiki ir paklūsta jo įstatymams dar gaus ir amžinąjį gyvenimą.

Džozefas Smitas buvo pranašas, pašauktas apreiškimu gauti gelbstinčias Evangelijos tiesas šiomis paskutinėmis dienomis ir būti įgaliotu vadovu, turinčiu dangaus galią atlikti Evangelijos apeigas.

Kadangi šios per jį apreikštos tiesos prieš antrąjį atėjimą pasklis po visas tautas, nenuostabu, jog Moronis pasakė Džozefui Smitui, kad jo „vardas bus vartojamas geram ir piktam tarp visų tautų, giminių ir liežuvių, kitaip sakant, kad jis bus minimas tiek geruoju, tiek ir piktuoju tarp visų žmonių“ [Džozefas Smitas—Istorija 1:33].

Nenuostabu ir tai, kad vėliau Pranašui Viešpats sakė: „Žemės pakraščiai teirausis apie tavo vardą, ir kvailiai tyčiosis iš tavęs, ir pragaras siautės prieš tave;

tuo tarpu tyraširdžiai ir išmintingi, ir kilnūs, ir dori nuolat ieškos patarimo ir įgaliojimo, ir palaiminimų iš po tavo rankos“ (DS 122:1–2).

Žemės pakraščiai jau pradeda domėtis Džozefo Smito vardu. Žmonės daugelyje tautų džiaugiasi per jį sugrąžinta Evangelija.

Nuo pat šio Evangelijos laikotarpio pradžios Džozefui Smitui apreikštas liudijimas apie Jėzų buvo skleidžiamas Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Ramiojo vandenyno salose ir daugelyje Europos kraštų.

Pastaraisiais metais neįtikėtinu greičiu vyksta darbas Meksikoje, Centrinės Amerikos šalyse ir Pietų Amerikoje.

Dabar [1971 m.] žinia pradedama skleisti Azijoje. Tai pranoksta visa, kas buvo praeity. Bažnyčia įkuriama Japonijoje ir Korėjoje, Taivane ir Honkonge, taip pat pradedame darbą Tailande, Singapūre ir Indonezijoje.

Ateis diena, kai per Dievo apvaizdą kitos tautos, kuriose dabar negalima skelbti tiesos žinios, atvers mums duris ir Izraelio vyresnieji nuoširdiesiems tose tautose papasakos apie Kristų ir jo karalystės Evangeliją, kuri sugrąžinta žemėn per Pranašą Džozefą Smitą.⁷

Džozefas Smitas yra tas, per kurį mūsų dienomis pasauliui buvo apreikšta žinia apie Kristų ir išgelbėjimą.⁸

Man visuomet buvo svarbiausios dvi temos. Tai, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, nukryžiuotas už pasaulio nuodėmes, ir tai, kad Džozefas Smitas buvo pranašas, pašauktas ir paskirtas pradėti laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį. Būtent tokia yra mano žinia pasauliui.⁹

Viešpats pašaukė Džozefą Smitą vadovauti šiam šlovingam Evangelijos laikotarpiui

Džozefas Smitas <…> šventų pasiuntinių vadovaujamas padėjo Dievo karalystės ir šio nuostabaus darbo ir stebuklo pagrindą; visa tai tam, kad paruoštų pasaulį Viešpaties atėjimui.¹⁰

„Džozefas Smitas buvo pranašas, pašauktas ir paskirtas pradėti laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį“

Žinau, kad mūsų Dangiškasis Tėvas pašaukė ir paskyrė jį [Džozefą Smitą]; kad Dievo Sūnus davė jam apreiškimą ir nurodymus, kurie padės ir palaimins visus tuos, kurie jais vadovausis.¹¹

Aš neabejoju, kad Viešpats pakėlė Pranašą Džozefą Smitą ir davė jam apreiškimą, įsakymą, atvėrė jam dangaus langus ir pašaukė jį vadovauti šiam šlovingam Evangelijos laikotarpiui. Esu visiškai įsitikinęs, kad savo jaunystėje, kai nuėjo melstis, jis pamatė patį Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Nė kiek tuo neabejoju – žinau, kad tai tiesa. Žinau, kad jį vėliau aplankė Moronis, taip pat ir Jonas Krikštytojas, kuris suteikė Aarono kunigystę, po to Petras, Jokūbas ir Jonas, kurie suteikė Melchizedeko kunigystę. Žinau, kad Dievui paliepus 1830 m. balandžio 6 dieną buvo suorganizuota Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.¹²

Išsirinkdamas žmogų, kuris vadovaus šiam netrukus prasidėsiančiam nuostabiam darbui tarp žmonių vaikų [žr. DS 4:1], Viešpats išsirinko nemokytą ir neišmanantį pasaulio tradicijų. Jo keliai – ne žmonių keliai, ir jo mintys yra ne mūsų mintys [žr. Izaijo 55:8]. Jei Viešpats būtų išsirinkęs mokytą pasaulio žmogų, jam būtų reikėję daug ką pamiršti apie žmonių tradicijas ir filosofiją. Viešpats dėl savo didžios išminties pasirinko paprastą vaiką – keturiolikmetį berniuką. Šiam jaunuoliui Viešpats apreiškė Evangelijos pilnatvę, kurią dėl netikėjimo atstumia pasaulis. Per daug metų trukusį dangišką mokymą – jį mokė iš Viešpaties akivaizdos atsiųsti pasiuntiniai – šis jaunuolis, Džozefas Smitas, pasiruošė vadovauti Evangelijos sugrąžinimo darbui ir statyti Dievo karalystę.¹³

Viešpats sakė, kad ši karta Jo žodį gaus per Pranašą Džozefą Smitą

Visais laikotarpiais, kai žemėje buvo Evangelija, ji pirma turėjo būti apreikšta Viešpaties pranašams. Jie turėjo būti pašaukti būti įgaliotais tarnais, kad atliktų ir vadovautų žmonių išgelbėjimo apeigoms.

Džozefas Smitas yra pranašas, kurį mūsų dienomis Viešpats pašaukė sugrąžinti išgelbėjimo tiesas, raktus ir galias, skirtas skelbti šias išgelbėjimo tiesas.

Viešpats jam sakė: „<…> ši karta gaus mano žodį per tave“ (DS 5:10). Ir tada, kalbėdamas apie per Džozefą Smitą sugrąžintą Evangeliją, Viešpats pasakė: „Ši karalystės evangelija bus skelbiama visame pasaulyje kaip liudijimas visoms tautoms ir tada ateis galas, arba nelabųjų sunaikinimas“ [Džozefas Smitas—Mato 1:31].¹⁴

Dabar sakau,

kad Džozefas Smitas yra tas, kuris šiais laikais padės visiems žmonėms sužinoti tiesą apie Kristų ir jo Evangeliją;

kad atėjus laikui, šio pranašo vardas bus žinomas tarp visų žmonių visuose žemės kraštuose;

kad nuoširdūs žmonės priims jį pranašu ir garbins tą Viešpatį, apie kurį jis gavo apreiškimus;

kad dievišku įsaku suorganizuota bažnyčia klesti todėl, kad vadovaujasi per jį gautaus apreiškimais;

ir kad visi, kurie tiki Džozefo Smito mokymais ir jais vadovaujasi, įsitikins, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, nukryžiuotas už pasaulio nuodėmes.

Kaip žinau, kad Jėzus yra Kristus, – o tai žinau per Šventosios Dvasios apreiškimą – taip žinau, kad Džozefas Smitas yra, buvo ir per amžius bus Dievo pranašas. <…>

Apimtas liudijimo ir dėkingumo dvasios, dalinuosi šiais įkvėptais Doktrinos ir Sandorų žodžiais: „Džozefas Smitas, Viešpaties pranašas ir regėtojas, dėl šio pasaulio žmonių išgelbėjimo padarė daugiau, nei bet kuris kitas bet kada jame gyvenęs žmogus, išskyrus tik Jėzų“ (DS 135:3).¹⁵

Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas buvo vieningi tiek gyvenime, tiek mirtyje

Esu dėkingas už amžinų tiesų sugrąžinimą šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje; už Pranašo Džozefo Smito misiją ir tarnystę ir už mano senelį Hairumą Smitą, patriarchą; ir už tai, kad Dievo karalystės raktai vėl įteikti žmogui šioje žemėje.¹⁶

Džozefas ir Hairumas Smitai: „Gyvenime jie buvo vienminčiai, neišsiskyrė ir mirtyje!“ (DS 135:3–9.)

„Ir dar, iš tiesų sakau tau: palaimintas mano tarnas Hairumas Smitas; nes aš, Viešpats, myliu jį už jo širdies dorumą ir dėl to, kad jis myli tai, kas teisinga priešais mane, – sako Viešpats“ [DS 124:15.]

Kas nebūtų laimingas dėl tokio Viešpaties pasitikėjimo ir pagyrimo? Hairumas Smitas buvo vienas iš pirmųjų priėmusių krikštą šiame Evangelijos laikotarpyje. Visą savo gyvenimą jis rėmė savo brolį Džozefą, kuris jį stiprino geru žodžiu, tikėjimu ir pasišventusia meile. Hairumas buvo neapsakomai geros širdies žmogus. Jis buvo be galo nuolankus ir mylėjo savo brolį labiau už savo gyvybę. Tai parodo jo žūtis, per kurią įgijo kankinio karūną. Jis be baimės gynė tiesą. Jis tikrai „mylėjo tai, kas teisu.“

Hairumas Smitas gimė 1800 m. vasario 9 d. ir buvo beveik 6 metais vyresnis už Pranašą. Džozefas Smitas su Hairumu dalinosi visa jam skiriama garbe. Hairumas kartu su broliu džiaugėsi visomis Viešpaties išlietomis palaimomis. Tokią pat brolišką meilę Pranašas Džozefas rodė ir savo broliui Hairumui. Drauge jie patyrė tokius pat sielvartus ir džiaugsmus. Juodu patyrė tuos pačius persekiojimus. Jie, vardan Evangelijos, dalinosi tuo pačiu kalėjimo požemiu ir, kai atėjo laikas užantspauduoti savo liudijimus, jie drauge užsidėjo kankinystės karūną. „Gyvenime jie buvo vienminčiai, neišsiskyrė ir mirtyje!“ [DS 135:3.] <…>

Štai pelnytas Pranašo pagyrimas: „Broli Hairumai, kokia ištikima tavo širdis! O, tegul amžinasis Jehova vainikuoja amžinosiomis palaimomis tavo galvą, kaip atlygį už tai, kad taip rūpinaisi manimi! O, kiek sielvartų mes patyrėme drauge; ir vėl esame kartu surakinti nepermaldaujamos engėjo rankos. Hairumai, tavo vardas bus įrašytas Viešpaties įstatymo knygoje, kad po tavęs einantieji galėtų matyti ir imti pavyzdį iš tavo darbų.“

Pranašas pasikartojo: „Galėčiau nuoširdžiai melstis, kad visi mano broliai būtų tokie, kaip mano mylimas brolis Hairumas, kuris yra švelnus kaip ėriukas ir doras kaip Jobas ir, trumpai kalbant, romus ir nuolankus kaip Kristus; myliu jį už mirtį stipresne meile, nes man niekad nereikėjo jo sudrausminti, neprireikė ir jam sudrausminti manęs.“¹⁷

Džozefas ir Hairumas Smitai savo liudijimus užantspaudavo savo krauju

Mano senelis, patriarchas Hairumas Smitas, drauge su Pranašu Džozefu, savo jaunesniuoju broliu, buvo pašauktas turėti šio Evangelijos laikotarpio raktus. Viešpats yra pasakęs, kad dviejų liudytojų lūpomis bus viskas įtvirtinta [žr. 2 Korintiečiams 13:1]. <…>

Džozefas Smitas negalėjo būti vienas, nes taip būtų žlugęs jo darbas. Juk net Gelbėtojo darbas pareikalavo kito liudininko, o kas dar, jei ne Jo Tėvas, galėtų paliudyti apie Kristų? [Žr. Jono 8:12–18.] Būtent dėl to Viešpats pašaukė dar vieną žmogų būti drauge su Džozefu Smitu ir turėti išgelbėjimo raktus šiame Evangelijos laikotarpyje ir būti to liudininku. <…>

<…> [Hairumas] buvo pašauktas tapti ne tik Bažnyčios patriarchu, tai buvo jo įgimta teisė, bet pasak Viešpaties:

„Ir nuo šiol aš paskiriu jam, kad jis būtų pranašas, regėtojas ir apreiškėjas mano bažnyčiai, kaip ir mano tarnas Džozefas;

idant jis taip pat sutartinai veiktų su mano tarnu Džozefu; ir kad priimtų patarimą iš mano tarno Džozefo, kuris parodys jam raktus, kuriais jis galėtų prašyti ir gauti, ir būti apvainikuotas tuo pačiu palaiminimu ir šlove, ir garbe, ir kunigyste, ir kunigystės dovanomis, kurios kartą buvo uždėtos ant to, kuris buvo mano tarnas Oliveris Kauderis;

idant mano tarnas Hairumas liudytų apie tai, ką aš jam rodysiu, kad jo vardas būtų pagarbiai prisimenamas iš kartos į kartą per amžių amžius“ [DS 124:94–96].

Kartu su šiuo pašaukimu ir įsakymu Pranašas Džozefas Smitas suteikė Hairumui Smitui visus kunigystės raktus, įgaliojimą ir dovanas, kurias turėjo būdamas pranašu ir kurias prieš tai turėjo Oliveris Kauderis. Taip pat Viešpats Hairumui Smitui apreiškė visa, kas buvo būtina, kad jis drauge su savo broliu Džozefu būtų tikras liudytojas, pranašas, regėtojas, apreiškėjas ir Bažnyčios prezidentas, ir kartu su savo broliu Džozefu, Jėzaus Kristaus liudytoju, būtų šio Evangelijos laikotarpio vadovas per visą amžinybę.¹⁸

Drauge su savo broliu, mano seneliu, patriarchu Hairumu Smitu, jis [Džozefas Smitas] užantspaudavo savo liudijimą savo krauju Karteidžo kalėjime. Aš išties noriu būti įrankis Viešpaties rankose skelbti žemės pakraščiams, kad išgelbėjimas vėl pasiekiamas dėl to, kad Viešpats pakėlė didį regėtoją vėl įtvirtinti savo karalystę žemėje.¹⁹

Džozefas Smitas drauge su Hairumu Smitu savo liudijimus užantspaudavo savo krauju

Mes reiškiame didžiulę padėką už Pranašo Džozefo Smito ir Patriarcho Hairumo Smito gyvenimus ir tarnystę. Esame dėkingi už pranašus ir apaštalus, teisius vyrus ir moteris, kurie statė ant jų padėto pamato.²⁰

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Prezidentas Smitas papasakojo apie savo šeimos narius, kurie padėjo jam vaikystėje sustiprinti savo liudijimą apie Džozefo Smito misiją (žr. „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“). Ką galime daryti, kad padėtume vaikams įgyti liudijimą apie Pranašo Džozefo Smito misiją?
Kaip siejasi Jėzaus Kristaus ir Džozefo Smito vardai? (Žr. 1 poskyrį.) Kaip Pranašo Džozefo Smito tarnystė sustiprino jūsų liudijimą apie Gelbėtoją ir Jo Evangeliją?
Apmąstykite Prezidento Smito mintis, kodėl Viešpats pašaukė Džozefą Smitą, o ne mokytą ir išmanantį pasaulio tradicijas žmogų (žr. 2 poskyrį). Kaip šis supratimas gali padėti mums tais atvejais, kai jaučiamės neturintys pakankamai sugebėjimų vykdyti savo pareigas?
3 poskyryje Prezidentas Smitas cituoja Doktrinos ir Sandorų 5:10 ir 135:3. Kaip galėtumėte išaiškinti šias eilutes žmonėms, nežinantiems apie Džozefo Smito misiją?
Ko galime pasimokyti iš Džozefo Smito ir jo brolio Hairumo santykių? (Žr. 4 poskyrį.)
Kokie jausmai užplūsta galvojant apie tai, kad Džozefas ir Hairumas Smitai savo liudijimus užantspaudavo savo krauju? (Žr. 5 poskyrį.) Kaip mes galime pagerbti jų auką?

Susijusios Raštų ištraukos

Džozefo Smito Vertimas, Pradžios 50:30–31; 2 Nefio 3:5–15; DS 11:11–26; 76:22–24; 135

Pagalba mokytojui

Jei atidžiai įsiklausysite į žmonių klausimus ar komentarus, tai padėsite jiems stropiai mokytis. „Klausymas yra meilės išraiška. Jis dažnai pareikalauja aukos. Kai iš tiesų klausomės kitų, dažniausiai atsisakome to, ką norime pasakyti patys, ir leidžiame kalbėti kitiems“ ( Teaching, No Greater Call [1999 m.], p. 66).