9 skyrius

Mormono Knygos liudininkai

„Man regis, kad joks Bažnyčios narys nebus visiškai patenkintas, jeigu jis vis iš naujo neperskaitys Mormono Knygos ir nuosekliai jos neapmąstys, kad galėtų paliudyti, jog ji iš tiesų yra Visagalio įkvėptas metraštis ir kad jos istorija yra tikra.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Nuo 1921 kovo iki 1970 vasario Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas tarnavo Bažnyčios istoriku ir metraštininku. Vykdydamas pašaukimą padėjo Bažnyčiai gauti istoriškai svarbius originalius dokumentus. Vienas iš tų dokumentų buvo Deivido Vitmerio, vieno iš ypatingų Mormono Knygos liudininkų, ranka rašytas liudijimas. Prezidentui Smitui taip pat teko privilegija laikyti rankose Oliverio Kauderio, dar vieno iš trijų Mormono Knygos liudytojų, ranka rašytą liudijimą. Ranka perrašęs šiuos du dokumentus, Prezidentas Smitas perskaitė juos bent dviejose viešose kalbose – pirmą kartą 1939 m. kovą ir antrą kartą 1956 m. spalio visuotinėje Bažnyčios konferencijoje.

Nors Prezidentas Smitas manė, kad šie užrašyti liudijimai yra svarbūs ir reikia jais pasidalinti, tačiau jis dažniau kalbėdavo apie kitą Mormono Knygos liudijimą, t. y. savo paties. Jis gavo tą liudijimą gerokai anksčiau, nei pradėjo dirbti Bažnyčios metraštininko biure. Jis sakė: „Mormono Knygą pradėjau skaityti dar nesulaukęs diakono amžiaus. Skaitau ją iki šiol ir žinau, kad ji yra tikra.“¹ „Daug kartų esu ją perskaitęs, – prasitarė jis pastarųjų dienų šventiesiems. – Bet to man nepakanka. Joje vis dar yra tiesų, kurių ieškau. Nesu išmokęs visų jos pamokų, tačiau žinau, jog ji tikra.“²

Dalindamasis tokiu liudijimu apie Mormono Knygą Prezidentas Smitas stengėsi paskatinti žmones gauti savo pačių liudijimus. Jis pareiškė: „Liudiju, kad per apreiškimą Viešpats aiškiai atskleidė man, kad tai yra tiesa. Visi čia susirinkę taip pat galite tai paliudyti. Tai yra privilegija, tenkanti kiekvienam nuoširdžiam žmogui, besistengiančiam pamaldžiai skaityti ir trokštančiam sužinoti, ar knygoje iš tiesų yra užrašyta tiesa. Toks žmogus gaus liudijimą, kaip žadėjo Moronis, kuris užantspaudavo šį metraštį, kad išeitų laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiu.”³

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Mormono Knyga yra šventas metraštis, kuriame užrašyta amžinoji Evangelija ir liudijimas apie Jėzų Kristų

Mormono Knyga yra šventa senovės Amerikos žemyno gyventojų istorija. Joje užrašytos jų pranašų pranašystės, jiems skirti Viešpaties įsakymai bei tų senovės žmonių istorija ir likimas. Mormono Knyga – tai iš Amerikos kilę Raštai. Ji lygiai tokia pat šventa ir įkvėpta, kaip ir Biblija, kurioje užrašyti rytiniame pusrutulyje gyvenusių žydų šventi metraščiai.⁴

Nefitų pranašai karštai meldė, kad jų raštai būtų išsaugoti, sklistų tolyn ir kalbėtų lyg iš mirusiųjų, kad paliudytų Lehio palikuonims ir taip pat žydui ir kitataučiui, kad Dievas jiems apreiškė Evangelijos pilnatvę. Jie nerimavo ir troško, kad per šių senovės nefitų pranašų liudijimą žmonės šiomis pastarosiomis dienomis būtų atvesti į atgailą ir įtikėtų Dievą. Iš tiesų, skaitydami Mormono Knygą sužinome, kad tai jos pagrindinis tikslas, kaip tai užrašyta daugelyje jos lapų. <…>

<…> Viešpats labai aiškiai nurodė nefitų pranašams, kad jų istorija ir pranašystės bus išsaugotos paskutinėmis dienomis paliudyti Jėzų Kristų ir tarp žmonių įtvirtinti Evangeliją. Nefis pranašavo mūsų ir vėlesnių dienų kitataučiams ir žydams įtaigiai liudydamas ir pasakodamas (2 Nefio 33). Moronis irgi taip paliudijo (Moronio 10:24–34).⁵

Nefis, vienas pirmųjų izraelitų kolonijos pranašų, beveik prieš 600 metų iki krisčioniškosios eros išpranašavo, kad jo žmonių istorijos metraščiai bus apreikšti lyg iš dulkių, o tai atsitiks tada, kai žmonės „[neigs] Dievo galią, Izraelio Šventąjį“ ir sakys: „Klausykitės mūsų ir įsiklausykite į mūsų priesakus; nes štai, nėra jokio Dievo šiandien, nes Viešpats ir Išpirkėjas padarė savo darbą ir atidavė savo galią žmonėms“ [2 Nefio 28:5]. Be to, daugelis gavę naujuosius Raštus, kuriuose užrašyta šio Vakarų pasaulio žmonių istorija, sakys: „Biblija! Biblija! Mes turime Bibliją, ir negali būti jokios kitos Biblijos“ [2 Nefio 29:3].

<…> Šiems naujiesiems Raštams buvo skirta būti ne tik Kristaus liudytoju ir išsaugoti amžinąją Evangeliją, bet ir paliudyti apie žydų Raštus – Bibliją. Šie du metraščiai – kaip byloja Nefio, jo tėvo ir taip pat Juozapo, Izraelio sūnaus, pranašystė – turėjo suaugti daiktan ir paliudyti apie amžinąją Evangeliją [žr. 2 Nefio 3:11–13; 29:10–14]. Šie liudijantys metraščiai šiandien skelbia, kad visi, kurie atmes jų mokymus, bus tikrai pasmerkti.⁶

Aš žinau, kad Džozefas Smitas Mormono Knygą išvertė Dievo dovanos ir galios dėka. Mormono Knyga išėjo „žydui ir kitataučiui įtikinti, kad Jėzus yra Kristus, Amžinasis Dievas, apreiškiantis save visoms tautoms“ [Mormono Knygos antraštinis puslapis].⁷

Kaip to reikalauja liudijimo įstatymas, Viešpats pašaukė ypatingus liudytojus paliudyti apie Mormono Knygą

Raštuose yra aiškiai užrašytas įstatymas, apibūdinantis, kaip suteikiamas liudijimas ir paskiriami liudytojai. Viešpats, suteikdamas žmonėms naujų apreiškimų, visada vadovavosi šiuo įstatymu.⁸

Šis liudijimo įstatymas nekito ir buvo aiškus visais amžiais. Jei turėtume tobulai išlaikytus visų amžių metraščius, matytume, kad Viešpačiui pradėjus Evangelijos laikotarpį apie jį liudydavo daugiau nei vienas liudytojas. Rašydamas korintiečiams Paulius sakė: „Dviejų ar trijų liudytojų lūpomis bus patvirtintas kiekvienas žodis“ [2 Korintiečiams 13:1].⁹

Kalbėdamas apie Mormono Knygos išėjimą, Viešpats sakė išsirinksiąs liudytojus. Pasauliui turėtų liudyti trys ypatingieji liudytojai. Jis sakė:

„Ir niekas kitas nematys jos, išskyrus kelis žmones pagal Dievo valią, idant paliudytų apie jo žodį žmonių vaikams; nes Viešpats Dievas pasakė, kad ištikimųjų žodžiai kalbės kaip iš mirusiųjų.

Todėl Viešpats Dievas ims išnešti knygos žodžius; ir burna tiekos liudytojų, kiek jam atrodys tinkama, jis įtvirtins savo žodį; ir vargas tam, kas atmeta Dievo žodį!“ (2 Nef 27:13–14.)¹⁰

Angelas, dalyvaujant Džozefui Smitui, parodė auksines plokšteles Oliveriui Kauderiui ir Deividui Vitmeriui, dviems iš trijų liudytojų. Vėliau angelas parodė plokšteles Martinui Harisui, trečiajam liudytojui

Tie trys vyrai, pašaukti būti ypatingais Mormono Knygos išėjimo Dievo galia liudytojais, yra Oliveris Kauderis, Deividas Vitmeris ir Martinas Harisas. <…> Kartu su Džozefu Smitu jie dirbo įtvirtindami šį nuostabų darbą šiame Evangelijos laikotarpyje. <…>

Jie liudija, kad juos aplankė angelas, atsiųstas iš Viešpaties akivaizdos. Jis parodė jiems auksinį metraštį, iš kurio buvo išversta Mormono Knyga, ir mokė juos. Kai angelas vieną po kito vertė lapus, jie matė raižinius aukso plokštėse. Jie išgirdo Dievo balsą, sakantį iš dangaus, kad vertimas buvo atliktas Dievo dovana ir galia. Jis liepė jiems liudyti apie tai pasauliui. Atlaikę sunkumus, išbandymus ir kitus gyvenimo netikėtumus šie trys liudytojai visada išliko ištikimi savo liudijimui, kad angelas parodė jiems plokšteles ir kad jie girdėjo Dievo balsą, kalbantį jiems iš dangaus.

Plokšteles matė ir kiti aštuoni liudininkai, kuriems jas parodė Džozefas Smitas. Jie jas laikė rankose ir atidžiai apžiūrėjo jose esančius raižinius. Jų liudijimai taip pat duoti pasauliui ir yra išspausdinti kiekviename Mormono Knygos egzemplioriuje. Visi šie aštuoni vyrai iki pat mirties neišsižadėjo savo liudijimo.

Šie dvylika [įskaitant Džozefą Smitą] liudininkų, kiek žinome, yra vieninteliai: keturi iš jų matė angelus ir dangiškus regėjimus, o aštuoni matė metraštį, kurį jiems parodė Džozefas Smitas. Jų pakako Viešpačiui, kad įtvirtintų Mormono Knygos tikrumą, kaip tai jis pažadėjo Nefiui. „Ir vargas bus tam, kas atstums Dievo žodį!“ Šių vyrų liudijimai visiškai patenkina įstatymo reikalavimus.¹¹

Džozefas Smitas parodė auksines plokšteles aštuoniems liudytojams

Džozefas Smitas <…> vienas matė pirmąjį regėjimą, vienas bendravo su jį aplankiusiu Moroniu, buvo vienas, kai gavo plokšteles; bet po to jis nebuvo vienas. Viešpats pašaukė kitų liudytojų. Močiutė Smit [Džozefo Smito mama Liusi Mak Smit] savo istorijoje pasakoja, kad po to, kai liudininkai pamatė plokšteles, kaip buvo nurodyta Dievo angelo, Pranašas grįžo namo verkdamas iš džiaugsmo, nes, pasak jo, „mano našta palengvinta, daugiau nebesu vienas.“¹²

Tie trys liudytojai neišsižadėjo savo liudijimo apie Mormono Knygą

Visi trys [ypatingi] liudytojai atkrito ir paliko Bažnyčią. Oliveris Kauderis ir Martinas Harisas sugrįžo nusižeminę ir panoro būti Bažnyčios nariais. Abu jie mirė būdami pilnaverčiai Bažnyčios nariai. Deividas Vitmeris nesugrįžo į Bažnyčią; tačiau visi šie trys vyrai neišsižadėjo savo liudijimo pasauliui. Jų liudijimai yra kiekviename Mormono Knygos egzemplioriuje.¹³

Toliau pateiktas Deivido Vitmerio liudijimas, kurį jis pasakė 1881 m. kovo 19 d. Ričmonde, Misūrio valstijoje – liudijimas nukopijuotas iš originalaus dokumento, kuris tą dieną buvo išspausdintas Ričmondo laikraštyje Conservator.

„Visoms tautoms, giminėms, liežuviams ir liaudims, kurie skaitys šiuos žodžius

Pasak Džono Murfio iš Polo [Kaldvelo apylinkės], Misūrio valstijos, aš, kalbėdamasis su juo praeitą vasarą, išsižadėjau savo, kaip vieno iš trijų Mormono Knygos liudytojų, liudijimo –

kad dabar jis mane suprastų, jei nesuprato tąkart, ir kad pasaulis žinotų tiesą, dabar, savo gyvenimo saulėlydy, bijodamas Dievo noriu visiems laikams viešai pasakyti:

Niekada neišsižadėjau to liudijimo, kuris jau taip ilgai spausdinamas toje knygoje kaip trijų liudytojų liudijimas, jokios jo dalies.

Geriausiai mane pažįstantys žino, kad visuomet buvau ištikimas tam liudijimui. Žmonėms nederėtų klysti ar abejoti mano dabartiniu pareiškimu. Iš naujo patvirtinu visų savo tuomet padarytų ir išspausdintų pareiškimų tikrumą.“¹⁴

Leiskite man papasakoti apie Martiną Harisą. <…> Nors ir neišsižadėjo savo liudijimo apie Mormono Knygą, jis daug metų pyko ant Bažnyčios. Netrukus po to, kai šventieji atvyko į Jutą, keletas mūsų gerų brolių išėjo jo ieškoti, jį surado, sušildė jo širdį ir sugrąžino į Bažnyčią. Jis atvyko čia [į Jutą], buvo iš naujo pakrikštytas ir daug metų gyveno liudydamas čionykščiams gyventojams apie savo liudijimą. Jis čia mirė ir buvo palaidotas [Klarkstono mieste, Jutoje].

Dabar sugrįžtam prie Oliverio Kauderio. Ką galima pasakyti apie Oliverį Kauderį, svarbiausią iš trijų, kuris taip dažnai būdavo su Džozefu Smitu, kai apsireikšdavo angelai ir buvo sugrąžinti raktai? Ką galima apie jį pasakyti? Jis paliko Bažnyčią ir tapo be galo tulžingas, tačiau liudijimo niekada neišsižadėjo. Buvo žmonių, kurie sakė, kad jis išsižadėjo, tačiau taip nebuvo. Jis visuomet buvo ištikimas tam liudijimui. <…>

<…> Po to, kai šventieji buvo išvaryti iš Navū, kai jie keliavo lyguma ir patyrė didžiausius sunkumus (Sidnis Rigdonas sakė, kad jie išėjo mirti ir neturėjo jokios vilties, o laikraščiai rašė, kad jie neištvers!), būtent tokiomis aplinkybėmis Oliveris Kauderis <…> paprašė leidimo sugrįžti į Bažnyčią. <…> Jis buvo priimtas ir ruošėsi išvykti misijon į Didžiąją Britaniją, tačiau susirgo ir mirė. Jis mirė liudydamas apie tiesą Deivido Vitmerio namuose.¹⁵

Kiekvienas Bažnyčios narys gali būti Mormono Knygos liudytojas

Minėti žmonės nėra vieninteliai liudytojai, kurie gali kalbėti apie Džozefo Smito dievišką misiją arba apie Mormono Knygos tikrumą. Mormono Knygoje yra pažadas, kad visi trokštantys sužinoti, ar joje parašyta tiesa ir ar joje yra Viešpaties žodis, gali tai sužinoti, jei nuoširdžiai ir su tikru ketinimu paklaus tikėdami Kristų, nes jis apreikš jiems tiesą Šventosios Dvasios galia [žr. Moronio 10:3–5]. Šimtai tūkstančių žmonių patikrino šį pažadą ir gali nuoširdžiai pasakyti, kad jie gavo tą pažinimą.¹⁶

Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad ši mano perskaityta Mormono Knyga yra Dievo žodis ir buvo apreikšta, kaip tai pasakoja Džozefas Smitas, ir galiu sakyti tai žvelgdamas jums į veidus. Kiekviena sąmoninga siela žemėje gali pažinti šią tiesą. Kaip? Tereikia sekti Viešpaties nurodyta formule, kurią jis pasakė žydams, pareikšdamas, kad tie, kurie vykdo Tėvo valią, pažins doktriną – ar ji iš Dievo, ar jis kalba iš savęs [žr. Jono 7:17]. Aš liudiju visam pasauliui, kad ši knyga yra tikra. <…>

Žinau, kad šių [trijų] liudytojų liudijimas, išspausdintas kiekviename Mormono Knygos egzemplioriuje, yra tikras, žinau, kad jie matė Dievo angelą, pareiškusį, jog metraštis, kurį jie mato, buvo išverstas teisingai. Žinau, kad jų liudijimas apie jiems iš dangaus kalbėjusį Dievą, pašaukusį liudyti pasauliui, yra tiesa ir kad nėra nė vieno, kuris trokšta, bet negauna tokio liudijimo. Tereikia daryti taip, kaip apreiškime nurodė Moronis, t. y. skaityti šią knygą pamaldžiai ir ištikimai, su troškimu pažinti tiesą. Taip jis pažins tiesą apie šio žemyno senovės gyventojų Raštų sugrąžinimą.¹⁷

Man regis, kad joks Bažnyčios narys nebus visiškai patenkintas, jeigu jis vis iš naujo neperskaitys Mormono Knygos ir nuosekliai jos neapmąstys, kad galėtų paliudyti, jog ji iš tiesų yra Visagalio įkvėptas metraštis ir kad jos istorija yra tikra. <…>

<…> Nė vienas šios Bažnyčios narys negali būti pripažintas vertu būti Dievo akivaizdoje, jei jis rimtai ir atidžiai nebus skaitęs Mormono Knygos.¹⁸

Skaitydami Mormono Knygą žinote, kad skaitote tiesą. Kodėl? Nes Dievas nurodė žmonėms aprašyti tuometinius įvykius ir suteikė jiems išminties ir įkvėpimo tai daryti. Tokiu būdu Dievu tikintys vyrai vedė metraščius. Šie metraščiai niekada nebuvo pakliuvę į atskalūnų rankas. Istorikai rašė ir kalbėjo vedami Šventosios Dvasios. Mes žinome, kad tai, ką jie užrašė, yra tiesa, nes Viešpats tai patvirtino [žr. DS 17:6].¹⁹

Kai nuoširdžiai ir pamaldžiai vėl ir vėl skaitome Mormono Knygą, ji mums tampa vis mielesnė

Visi nuoširdžiai skaitę Mormono Knygą buvo sužavėti jos įkvėpto turinio. <…> Kai nuoširdžiai ir pamaldžiai skaitome šią knygą, mes pajuntame įkvėpimą ir mus užplūsta ramus džiaugsmo ir pasitenkinimo jausmas.²⁰

„Kai nuoširdžiai ir pamaldžiai skaitome šią knygą, pajuntame įkvėpimą ir mus užplūsta ramus džiaugsmo ir pasitenkinimo jausmas“

Kai skaitau [Mormono Knygą], mane vis labiau žavi jos šventumas, jos žinia, remianti Viešpaties Jėzaus Kristaus misiją, ir laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje sielų išgelbėjimui sugrąžinta Evangelija. Šis metraštis kiekvieną dieną man vis labiau patinka. Taip yra dėl to, kad matau, kaip pildosi pranašų pranašystės. Jie kalba mums iš mirusiųjų, žemės tautoms jie kalba iš dulkių, šaukdami jiems atgailą ir kviesdami juos tikėti Kristų.²¹

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Prezidentas Smitas sakė, kad jam reikėtų daugiau skaityti Mormono Knygą (žr. „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“). Ko iš to galime pasimokyti?
Šio skyriaus 1 poskyryje surašyti keli Prezidento Smito mokymai apie Mormono Knygos tikslus. Kaip jie buvo įgyvendinti jūsų gyvenime?
Nors Oliveris Kauderis, Martinas Harisas ir Deividas Vitmeris paliko Bažnyčią, nė vienas iš jų neišsižadėjo savo liudijimo apie Mormono Knygą (žr. 2 ir 3 poskyrius). Kodėl tai svarbu, kalbant apie jų liudijimus?
Prezidentas Smitas sakė, kad visi žmonės gali būti Mormono Knygos liudytojai (žr. 4 poskyrį). Kaip jūs gavote liudijimą apie šią knygą? Kaip jūs galite pasidalinti tuo liudijimu?
Kalbėdamas apie Mormono Knygą Prezidentas Smitas pasakė: „Šis metraštis kiekvieną dieną man vis labiau patinka“ (5 poskyris). Kaip tai pasireiškia jūsų gyvenime? Kaip galima sustiprinti savo liudijimą apie Mormono Knygą?

Susijusios Raštų ištraukos

1 Nefio 6:3–5; 2 Nefio 29:7–8; Jokūbo 4:1–4; Enoso 1:13; DS 20:8–12

Pagalba mokytojui

„Liudykite kaskart, kai Dvasia ragina tai daryti, ne tik kiekvienos pamokos pabaigoje. Suteikite mokiniams galimybių paliudyti“ (Teaching, No Greater Call [1999 m.], p. 45).