24 skyrius

Pastarųjų dienų šventųjų moterų darbas – „nesavanaudiškas pasišventimas šiam šlovingam reikalui“

„Nėra ribų tam gėriui, kurį gali padaryti mūsų seserys.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Visuotiniame Paramos bendrijos susirinkime 1963 m. spalio 2 d. Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas sakė: „Mes, Bažnyčios broliai, gerbiame mūsų gerąsias seseris už jų nesavanaudišką pasišventimą šiam šlovingam reikalui.“¹

Šį pareiškimą Prezidentas Smitas išsakė remdamasis ilgamete patirtimi. Visą gyvenimą jis tarnavo kartu su ištikimomis pastarųjų dienų šventųjų moterimis. Šis tarnavimas prasidėjo XIX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai jis buvo maždaug 10-ies. Tuo metu pastarųjų dienų šventųjų moterys buvo raginamos įgyti medicininį ir sveikatos priežiūros išsilavinimą. Jo motina Džiulina L. Smit pasinaudojo šiuo patarimu ir išmoko pribuvėjos amato. Ji dažnai budindavo jį vidury nakties, kad vadeliotų jų arklio traukiamą vežimaitį į namus, kuriuose ruošėsi gimti kūdikis. Taip tarnaudamas su savo motina, jaunasis Džozefas Fildingas Smitas matė Bažnyčios moterų stiprybės ir užuojautos pavyzdį.² Vėliau sesuo Smit tarnavo patarėja Paramos bendrijos visuotinėje prezidentūroje.

Prezidentas Smitas labai gerbė Paramos bendriją, kuri, kaip jis sakė, „yra gyvybiškai svarbi Dievo karalystės žemėje dalis“.³ Jo antroji žmona Etelė Paramos bendrijos visuotinės valdybos nare tarnavo 21 metus. Sesuo Amė Broun Laiman, su Etele tarnavusi valdyboje, o vėliau tarnavusi Paramos bendrijos visuotine prezidente, sakė: „Sesuo Smit buvo viena iš pačių nuostabiausių mano kada nors pažinotų moterų. Laikiau ją geriausia rašytoja ir oratore valdyboje.“⁴ Tarnaudama šiame pašaukime, Etelė lankėsi kuolo konferencijose ir mokė vietines Paramos bendrijos seseris. Ji su Prezidentu Smitu į kai kuriuos Bažnyčios pavedimus vykdavo drauge ir dažnai, mokydami narius, iš sakyklos kalbėdavo kartu.⁵

Etelei mirus, Prezidentas Smitas vedė Džesę Evans. Jam vykstant mokyti šventųjų, beveik visada su juo keliaudavo ir Džesė. Ji turėjo nuostabų dainingą balsą ir Prezidentas Smitas visada norėdavo, kad ji pagiedotų jų lankomuose susirinkimuose. Vyresnysis Francis M. Gibonsas, tarnavęs Pirmosios Prezidentūros sekretoriumi, pasakojo: „Visada, kai pirmininkaudavo susirinkimui, Džozefas Fildingas norėdavo, kad ji pagiedotų, net jeigu vienintelė priežastis tebuvo tai, kad jam niekada nepabosdavo jos klausytis. Be to, jos gerai išlavintas kontraltas, jai giedant šventas giesmes, susirinkimams suteikdavo ypatingą dvasingumo atspalvį, įkvėpdavo klausytojus ir padidindavo jo paties gebėjimus sakyti kalbas. Vėliau, kadangi žmona nuolat žaismingai jį skatindavo, retkarčiais Džozefas prisijungdavo prie Džesės į duetą, derindamas savo subtilų baritoną su jos balsu. Tuomet jie paprastai sėdėdavo kartu ant pianino suolelio, Džesė akompanuodavo ir prislopindavo savo įprastą stiprų balsą, kad neužgožtų vyro dainavimo.“⁶

Būdamas Bažnyčios Prezidentu, Džozefas Fildingas Smitas reguliariai dirbdavo kartu su seserimi Bele S. Spaford, Paramos bendrijos visuotine prezidente. Vėliau sesuo Spaford pasidalino bendro darbo su juo patirtimi: „Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas, švelnus ir didelę meilę žmonėms jautęs žmogus, visada ypač gerai suprato Bažnyčios moterų darbo svarbą, tai parodydavo ir daugybę kartų įvairiais būdais padėjo tai suprasti Paramos bendrijos prezidentūrai, atverdamas mums akis ir nurodydamas kelią.“⁷

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Raštuose kalbama apie ištikimas moteris, turėjusias įvairių pareigų Viešpaties Bažnyčioje

Brangiajame Perle galime skaityti, kad po nuopuolio, Adomui ir Ievai nulėmusio tam tikras pasekmes, Ieva pasakė kalbą. Ji trumpa, tačiau nuostabiai kupina prasmės. Štai ji:

„<…> Jei ne mūsų nusižengimas, mes niekada nebūtume turėję sėklos, ir niekada nebūtume pažinę gera ir pikta, ir mūsų išpirkimo džiaugsmo, ir amžinojo gyvenimo, kurį Dievas duoda visiems paklusniesiems“ [Mozės 5:11].

„Ir Adomas bei Ieva palaimino Dievo vardą, ir jie viską atskleidė savo sūnums ir dukterims“ [Mozės 5:12; kursyvas pridėtas].

Iš to mes sužinome, kad Ieva, kaip ir Adomas, gavo apreiškimą ir įsakymą mokyti savo vaikus amžinojo gyvenimo kelių.⁸

Skaitome, kad [ankstyvosiomis] Izraelio dienomis moterys buvo aktyvios ir turėjo pareigų [žr. Išėjimo 15:20; Teisėjų 4–5].⁹

Naujajame Testamente skaitome apie daugybę ištikimų moterų, kurios ieškojo patarimų ir dalijosi jais. Daugelis jų sekė paskui Viešpatį ir jam patarnavo [žr. Luko 8:1–3; 10:38–42].¹⁰

Per visą Bažnyčios istoriją moterys atlieka esminius vaidmenis Viešpaties pastarųjų dienų darbe

Pastarosiomis dienomis Paramos bendrijos seserys atkurtoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje atlieka gyvybiškai svarbius vaidmenis

1842 m. kovo 17 d. Pranašas Džozefas Smitas susitiko su keliomis Bažnyčios Navū mieste seserimis ir subūrė jas į bendriją, kuri buvo pavadinta „Navū moterų paramos bendrija“. <…> Kad ši organizacija buvo įkurta per apreiškimą, nėra jokios abejonės. Bėgant metams ši tiesa tapo akivaizdi ir šiandien jos vertė ir būtinumas akivaizdžiai patvirtinti.¹¹

Be abejo, Jėzaus Kristaus Bažnyčia nebūtų galutinai suorganizuota, jei nebūtų atsiradusi ši nuostabi organizacija. <…> Šis atkūrimas nebūtų buvęs užbaigtas be Paramos bendrijos, kurioje seserys gali atlikti dieviškai nurodytą tarnystę, tokią svarbią Bažnyčios gerovei.¹²

„Navū moterų paramos bendriją“ organizavo Pranašas Džozefas Smitas, padedamas vyresniojo Džono Teiloro. Viešpats apreiškė, kad Bažnyčios moterys turi būti suburtos į bendriją, nes jų laukia svarbus darbas, padedant „įgyvendinti ir įtvirtinti Sionės reikalą“ [DS 6:6]. Šis seserų darbas pirmiausia skirtas Bažnyčios moterų naudai, drąsinimui ir pažangai, kad jos galėtų visapusiškai pasiruošti vietai celestialinėje karalystėje. Joms taip pat buvo suteikta pareiga padėti gailestingumo darbe ir palengvinti vargšų, ligonių ir suspaustųjų sielvartą ir kančias visoje Bažnyčioje. Visus tuos metus nuo pat įsteigimo šios bendrijos seserys buvo atsidavusios savo pašaukimui ir išaukštino save ištikimybe tame darbe. Jokia paskirta užduotis nebuvo per sunki; nė viena pareiga nebuvo apleista, ir per jų tarnavimą tūkstančiai buvo palaiminti.¹³

Paramos bendrija <…> išaugo ir tapo jėga Bažnyčioje. Ji absoliučiai būtina – apie ją kalbame kaip apie pagalbinę organizaciją, tai reiškia, kad seserys yra pagalbininkės, bet Paramos bendrija yra daugiau nei tai. Ji yra reikalinga.¹⁴

Norėčiau pagirti šios didžios organizacijos seseris už jų principingumą ir ištikimybę, kuriuos nuo pat pirmųjų dienų Navū mieste jos nuolat rodo.¹⁵

Viešpats patenkintas jūsų darbais. Jūs per savo tarnavimą padėjote statyti ir stiprinti Dievo karalystę. Bažnyčioje Paramos bendrijos darbas toks pat reikalingas, koks – ar verta sakyti? – yra kunigystės kvorumų darbas. Kai kurie galbūt mano, kad tai išsakau per daug stipriai, bet, mano nuomone, tas darbas, kurį jūs, mūsų gerosios seserys, atliekate, turi savo vietą ir yra toks pat svarbus šios karalystės statymui, stiprinimui, plėtimuisi, pamato, ant kurio galėtume statyti, dėjimui, kaip ir Dievo kunigystę turinčių brolių darbas. Negalime judėti į priekį be jūsų.¹⁶

[Paramos bendrijos seserys] yra didingiausios moterų organizacijos pasaulyje narės, organizacijos, kuri yra gyvybiškai svarbi Dievo karalystės žemėje dalis ir kuri yra taip sukurta ir valdoma, kad padeda savo ištikimoms narėms įgyti amžinąjį gyvenimą mūsų Tėvo karalystėje. <…>

Paramos bendrija buvo įsteigta per įkvėpimo dvasią, [nuo tada] jai yra vadovaujama su tos dvasios pagalba, ir ji įdiegė į nesuskaičiuojamos daugybės gerųjų seserų širdis tuos teisumo troškimus, kurie patinka Viešpačiui.¹⁷

Paramos bendrija yra „didingiausia moterų organizacija pasaulyje <…>, organizacija, kuri yra gyvybiškai svarbi Dievo karalystės žemėje dalis“

Paramos bendrijos seserys padeda rūpintis materialine ir dvasine Dievo vaikų gerove

Viešpats per savo išmintį pašaukė mūsų seseris būti kunigystės pagalbininkėmis. Dėl jų gailestingumo, širdies švelnumo ir gerumo Viešpats [moteris] laiko beturčių ir suspaustųjų patarnautojomis ir joms suteikia atitinkamas pareigas ir įpareigojimus. Jis nurodė kelią, kuriuo jos turėtų eiti, ir suteikė joms šią didingą organizaciją, kurioje jos yra įgaliotos, apylinkių vyskupams vadovaujant ir su jais suderinus, pasirūpinti tiek dvasiniais, tiek materialiniais mūsų žmonių poreikiais.

Viešpats gali pašaukti mūsų seseris eiti į namus ir paguosti beturčius, padėti ir pagelbėti suspaustiesiems, su jais klauptis ir kartu melstis, ir Viešpats įsiklausys į šių seserų maldas, nuoširdžiai išsakomas dėl ligonių, lygiai taip, kaip jis išklausys ir Bažnyčios vyresniųjų maldas.¹⁸

Paramos bendrijos tikslų ir pareigų yra daugybė. <…> Mano tėvas, Prezidentas Džozefas F. Smitas, [sakė:] „Šią organizaciją įkūrė Pranašas Džozefas Smitas. Todėl tai seniausia pagalbinė Bažnyčios organizacija, ir tai yra svarbiausias dalykas. Ji rūpinasi ne tik vargšų, ligonių ir beturčių poreikiais, bet jos atsakomybės dalis – būtent didesnioji dalis – apima Sionės motinų ir dukterų dvasinės gerovės ir išgelbėjimo priežiūrą; stebėjimą, kad niekas nebūtų apleistas, bet kad visi būtų saugomi nuo nelaimių, negandų, tamsos galių ir blogybių, kurios jiems gresia pasaulyje. Paramos bendrijos pareiga yra prižiūrėti savo ir visų Bažnyčios narių moterų dvasinę gerovę.“¹⁹

Paramos bendrijos pareiga yra prižiūrėti ne tik Paramos bendrijos nares, jų darbas turėtų būti atliekamas ir už bendrijos ribų. Kada tik kas nors patenka į bėdą, į sunkumus, suserga, kenčia ar kai jam reikalinga pagalba, šaukiamės Paramos bendrijos. <…> Jos gali atlikti didelį ir nuostabų darbą padrąsindamos paklydėlius, jiems padėdamos, grąžindamos į aktyvų bažnytinį gyvenimą, padėdamos jiems įveikti savo silpnybes ar nuodėmes ir netobulumus ir atvesdamos juos prie tiesos suvokimo. Mano nuomone, nėra ribų tam gėriui, kurį gali padaryti mūsų seserys.

<…> Nežinau, ką pasaulyje darytų mūsų kuolų prezidentai ir apylinkių vyskupai, jei neturėtų šių gerųjų Paramos bendrijos seserų, kuriomis gali pasikliauti, kurias jie visada gali pašaukti tarnystėn, kad pasirūpintų tokiomis situacijomis, kurios yra labai delikačios, bent jau mūsų broliams, bet mūsų seserys tokį darbą gali atlikti pasiekdamos geriausių rezultatų. Būtų nuostabu, jei visi Bažnyčios nariai būtų tobuli. Jei taip būtų, visi turėtume mažiau pareigų, tiek vyrai, tiek moterys, bet tas metas dar neatėjo. Tarp mūsų seserų turime narių, kurioms reikia padrąsinimo, nedidelės dvasinės, taip pat materialinės pagalbos, ir to niekas negali padaryti geriau už mūsų seseris, kurios priklauso šiai didžiai ir nuostabiai organizacijai.

Šiame darbe seserys gali teikti pagalbą drąsindamos ir gelbėdamos paklydėles, abejingąsias ir nerūpestingąsias, daryti tai, ką kunigystės broliai pašaukti daryti dėl tarp brolių esančių paklydėlių, abejingųjų ir nerūpestingųjų. Visi turėtume darbuotis įgyvendindami teisumą ir stengdamiesi, kad tie, kurie nuklydo ir apleido Bažnyčios pareigas, vėl taptų aktyvūs.²⁰

Šios bendrijos augimą matėme nuo [jos] kuklios pradžios ypač sunkiomis aplinkybėmis, kai Bažnyčios narių buvo mažai. <…> Atlikti geri darbai rūpinantis vargšais, ligoniais ir suspaustaisiais, taip pat turinčiaisiais fizinių, protinių ir dvasinių poreikių niekada nebus tiksliai suskaičiuoti. <…> Visa tai buvo atlikta per meilės dvasią pagal tikrąją Jėzaus Kristaus Evangelijos dvasią.²¹

Viešpats tikisi, kad moterys ieškos šviesos ir tiesos, kad įgytų teisę į celestialinę šlovę

Seserims Evangelija reiškia lygiai tiek pat daug, kiek ir broliams. Jos jai skiria tiek pat dėmesio, kiek ir broliai. Viešpats, sakydamas Pranašui Džozefui Smitui: „Tyrinėkite šiuos įsakymus, nes jie yra tikri ir patikimi, ir juose esančios pranašystės ir pažadai bus įvykdyti“ [DS 1:37], šio įsakymo netaikė vien Bažnyčios nariams vyrams. <…> Vienodai svarbu, kad Išgelbėjimo planą suprastų tiek mūsų seserys, tiek vyrai. Lygiai taip pat būtina, kad ir jos laikytųsi įsakymų. Jokia moteris nebus išgelbėta Dievo karalystėje be krikšto nuodėmėms atleisti ir rankų uždėjimo Šventosios Dvasios dovanai gauti. <…>

<…> Sakydamas, kad joks žmogus negali būti išgelbėtas neturėdamas išmanymo [žr. DS 131:6], manau, Viešpats omenyje turėjo tiek moteris, tiek ir vyrus, taip pat manau, kad Bažnyčios moterys yra įpareigotos studijuoti Raštus.²²

Viešpats iš Bažnyčios moterų, kaip ir iš vyrų, reikalauja, kad jie žinotų jo dievišką valią ir širdyse turėtų tvirtą liudijimą apie apreikštas tiesas, susijusias su išgelbėjimu Dievo karalystėje. Viešpats Mormono Knygą apreiškė ne vien kunigystę turinčiųjų labui, bet kiekvienai tiesos ieškančiai sielai, tiek vyrui, tiek ir moteriai.²³

„Viešpats iš Bažnyčios moterų <…> reikalauja, kad jos žinotų jo dievišką valią ir savo širdyse turėtų tvirtą liudijimą“

Viešpats tikisi, kad seserys, lygiai taip pat, kaip ir turintieji kunigystę, turėdamos liudijimą apie tiesą, pasiruoš suprasti Kristaus doktrinas. Jei įgysime išaukštinimą, o jį įgyti mes tikimės, būtina, kad tam pasiruoštume žinojimu, tikėjimu, maldomis. Sakydamas: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo“ [Mato 6:33; 3 Nefio 13:33], Viešpats kalbėjo ne vien vyrų grupei, ten susirinkę buvo vyrai ir moterys.²⁴

Ant kiekvienos Bažnyčioje pakrikštytos moters galvos vyresnieji uždeda rankas Šventosios Dvasios dovanai suteikti, kad jai ta Dvasia galėtų vadovauti visoje tiesoje. Tokia Viešpaties valia, kad niekas neliktų be dieviško vadovavimo, kuris apreikš jiems tiesą ir leis atskirti šviesą nuo tamsos, kad per tai jie būtų sustiprinti ir įgautų galios atsispirti visoms klaidingoms doktrinoms, teorijoms ir nuomonėms, kurios šiais laikais pasaulyje taip paplitusios.²⁵

Mūsų seserys turi tokią pat teisę gauti su savo poreikiais susijusį Šventosios Dvasios įkvėpimą, kaip ir vyrai, lygiai tokią pat. Jos turi teisę gauti būtinų joms žinoti dalykų pranašystės dovaną. <…> Kai meldžiasi, jos turi melstis karštai, tikėdamosi gauti atsakymą į savo maldas. Jei jos bus uolios, atsidavusios, Viešpats jas išgirs lygiai taip pat, kaip ir brolius.²⁶

Viešpats Šventosios Dvasios dovaną pažadėjo visiems, tiek vyrams, tiek ir moterims, su sąlyga, kad jie bus ištikimi, nuolankūs ir nuoširdžiai atgailaus. Iš jų reikalaujama studijuoti Evangelijos tiesas ir jas žinoti, ir per studijavimą, tikėjimą ir paklusnumą visiems Dievo įsakymams pasiruošti siekti šviesos ir tiesos, kad įgytų teisę į celestialinę šlovę.²⁷

Per kunigystę Dievas Savo dukterims siūlo visas dvasines dovanas ir palaimas, kurias gali gauti Jo sūnūs

Manau, visi žinome, jog kunigystės palaimos nėra skirtos vien vyrams. Šios palaimos taip pat išliejamos <…> ant visų ištikimų Bažnyčios moterų. Šios gerosios sesutės Viešpaties namų palaimoms gali pasiruošti laikydamosi Dievo įsakymų ir tarnaudamos Bažnyčioje. Viešpats savo dukterims siūlo visas dvasines dovanas ir palaimas, kurias gali gauti jo sūnūs, kadangi Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters [žr. 1 Korintiečiams 11:11].²⁸

Visi žinome, kad Viešpats Abraomui pasakė, kad šis bus daugybės tautų tėvas ir kad jo palikuonių bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje, tačiau mes neturėtume ignoruoti fakto, kad tokie pat pažadai buvo duoti ir Sarai.

„Dievas kalbėjo Abraomui: „O savo žmonos Sarajos nebevadinsi Saraja, nes jos vardas bus Sara. Aš palaiminsiu ją ir, be to, duosiu tau per ją sūnų. Aš ją laiminsiu; ji duos pradžią tautoms, iš jos kils karaliai“ [Pradžios 17:15–16].²⁹

Viešpats, kalbėdamas apie kunigystę, jos galią ir Bažnyčios apeigas, kurias priimame per kunigystę, štai ką sako: „Ir ši aukštesnioji kunigystė vykdo evangeliją ir turi karalystės slėpinių raktą, būtent Dievo pažinimo raktą.“

<…> Leiskite dar kartą tai perskaityti: „Ir ši aukštesnioji kunigystė vykdo evangeliją ir turi karalystės slėpinių raktą, būtent Dievo pažinimo raktą. Todėl jos apeigose apsireiškia dieviškumo galia. Ir be jos apeigų bei kunigystės įgaliojimo dieviškumo galia neapsireiškia žmonėms kūne; nes be to joks žmogus negali pamatyti Dievo veido, būtent Tėvo, ir likti gyvas“ [DS 84:19–22].

Kai skaitome tokius dalykus, kiekvienas kunigystę turintis vyras tarp mūsų turėtų džiūgauti nuo minties, kad turime tą didį įgaliojimą, kuriuo galime pažinti Dievą. Šią didžią tiesą žino ne vien kunigystę turintys vyrai, bet dėl kunigystės ir jos apeigų visi Bažnyčios nariai, tiek vyrai, tiek ir moterys, gali pažinti Dievą.³⁰

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Ko galime pasimokyti iš nutikimų, aprašytų poskyryje „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“? Kokius panašius nutikimus patyrėte jūs?
Prezidentas Smitas kalbėjo apie skirtingų laikotarpių moteris, kurios vykdė svarbias pareigas Dievo karalystėje (žr. 1 poskyrį). Ar esate matę, kaip moterys prisidėjo prie Bažnyčios ir savo šeimų stiprinimo? Papasakokite apie tai.
Kokiais jūsų matytais būdais Paramos bendrijos tarnystė tapo „būtina Bažnyčios gerovei“? (Žr. 2 poskyrį.) Kaip Paramos bendrijos seserys ir kunigystę turintieji dirba drauge statydami Dievo karalystę?
Kaip Paramos bendrija rūpinasi pastarųjų dienų šventųjų moterų dvasine gerove? Kaip Paramos bendrijos seserys praplečia savo įtaką už savo organizacijos ribų? (Pavyzdžių ieškokite 3 poskyryje.)
Prezidentas Smitas pabrėžė, kad visi vyrai ir moterys turi suprasti Evangelijos doktrinas, stiprinti savo liudijimus ir gauti apreiškimus (žr. 4 poskyrį). Kodėl, jūsų nuomone, visiems mums yra svarbu siekti šių dovanų?
Prezidentas Smitas mokė, kad kunigystės palaimos „išliejamos <…> ant visų ištikimų Bažnyčios moterų“ (5 poskyris). Kodėl moterims reikia kunigystės palaimų, kad galėtų atlikti savo pareigas namuose ir Bažnyčioje? Kokių esate matę pavyzdžių, kai moteris gaudavo tokias dvasines dovanas?

Susijusios Raštų ištraukos

ApD 5:12–14; Almos 32:22–23; DS 46:8–9

Pagalba mokytojui

„Dažnai yra naudinga apie artėjančią pamoką pradėti mąstyti netrukus po to, kai išdėstėte ankstesniąją. Turbūt geriausiai savo mokinius, jų poreikius ir interesus pažinsite bendraudami su mokiniais“ (Teaching, No Greater Call [1999], p. 97).