2 skyrius

Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus

„Tai, kad Jėzus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, atėjo į žemę mirti, kad mes gyventume, turi būti svarbiausia dabar ir visada. Tai yra esminė tiesa. Ja pagrįstas mūsų tikėjimas.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Kaip apaštalas Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas buvo ištikimas savo, vieno iš ypatingų Kristaus vardo liudytojų visame pasaulyje, pašaukimui (žr. DS 107:23). Jis sakė: „Labiau už viską stengiuosi mylėti mūsų Išpirkėją. Tokia mano pareiga. Po šią šalį keliauju kaip vienas iš Jo ypatingųjų liudytojų. Negalėčiau būti ypatingasis Jėzaus Kristaus liudytojas, jei nežinočiau, kad Jis tikrai yra Dievo Sūnus ir pasaulio Išpirkėjas.“¹

Prezidentas Smitas taip pat buvo pasišventęs savo tėviškai pareigai liudyti apie Gelbėtoją. 1948 m. liepos 18 d. jis išsiuntė laišką savo sūnums Daglasui ir Miltonui, tarnavusiems nuolatiniais misionieriais. Jis rašė:

„Kartais sėdėdamas ir mąstydamas, o taip pat ir skaitydamas Raštus, galvoju apie mūsų Viešpaties misiją, ką jis dėl manęs padarė. Užplūdus jausmams sau tariu – turiu būti jam ištikimas. Jis pamilo mane tobula meile, kaip pamilo visus žmones, ypač tuos, kurie tarnauja jam. Privalau mylėti jį iš visos širdies, net jei mano meilė netobula, nors taip neturėtų būti. Jo meilė nuostabi! Aš negyvenau mūsų Gelbėtojo dienomis; jis nepasirodė man kūne. Nesu Jo matęs. Jis kartu su Tėvu nemanė, kad reikia apdovanoti mane tokia didele palaima. Tai nebūtina. Jaučiau jo artumą. Žinau, kad Šventoji Dvasia apšvietė man protą ir apreiškė Išpirkėją, dėl to myliu Jį, turiu vilties ir jaučiu, jog tai tiesa, pranokstanti visa kita šiame gyvenime. Į nieką to neiškeisčiau. Noriu būti ištikimas jam. Žinau, kad jis mirė už mane, už jus ir už visą žmoniją. Tik taip galėsime prisikelti ir vėl gyventi. Žinau, jog jis mirė, kad man būtų atleista ir būčiau apvalytas nuo savo paikumo ir nuodėmių. Kokia nuostabi ši meilė! Kaip žinodamas tai galėčiau nemylėti savo Išpirkėjo? Noriu, jog mano berniukai, kurie tarnauja misijose, jaustų tą patį. Noriu, kad tai jaustų mano vaikai ir vaikaičiai ir niekada neišklystų iš tiesos ir teisumo kelio.“²

Vienas Prezidento Smito sūnų pasakojo:

„Vaikystėje dažnai girdėjome jį sakant: „Būtų gerai, jei žmonės pasaulyje suvoktų, kad Viešpats mūsų labui prisiėmė nuodėmes ir patyrė išbandymus bei suspaudimus.“ Prabilęs apie tai jis susigraudindavo.

„[Sykį] kai mudu su tėvu sėdėjome jo kabinete, atkreipiau dėmesį į tai, kad jis giliai susimąstęs. Nedrįsau nutraukti tylos, tačiau galiausiai jis prakalbo: „Ak, mano sūnau, kaip norėčiau, kad būtum galėjęs praeitą ketvirtadienį būti su manim šventykloje, susitikime su broliais. O, kad būtum girdėjęs jų liudijimą apie meilę Viešpačiui ir Gelbėtojui Jėzui Kristui!“ Tada jis nuleido galvą. Jo skruostais riedėjo ašaros ir krito ant marškinių. Po to, šiek tiek luktelėjęs, nepakeldamas galvos, bet linguodamas ją pirmyn ir atgal, jis tarė: „Ak, kaip aš myliu savo Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų Kristų!“³

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Jėzus Kristus yra Dievo Viengimis Sūnus ir pasaulio Gelbėtojas

Leiskite labai paprastai ir užtikrintai pasakyti – mes tikime Kristų. Be išlygų priimame jį kaip Dievo Sūnų ir pasaulio Gelbėtoją.⁴

„Visa tiesa yra sutelkta aplink Viešpatį Jėzų Kristų, pasaulio Išpirkėją, ir ateina tik per Jį“

Mes žinome, kad išgelbėjimas glūdi Kristuje; jis buvo Amžinojo Tėvo Pirmagimis Sūnus; dar dangaus taryboje jį išsirinko ir paskyrė įgyvendinti beribį ir amžinąjį apmokėjimą; jis gimė šiame pasaulyje jau būdamas Dievo Sūnus ir suteikė gyvybę ir nemirtingumą, pasiekiamą per Evangeliją.

Mes tobulai tikime, kad Kristus atėjo išpirkti žmonių iš laikinosios ir dvasinės mirties, pavergusios pasaulį dėl Adomo nuopuolio, ir kad jis prisiėmė visų žmonių nuodėmes su atgailos sąlyga. <…>

Mes tikime, kad esame išgelbėjami malone po to, kai padarėme viską, ką galime [žr. 2 Nefio 25:23], kad statydami ant Kristaus apmokėjimo pamato visi žmonės privalo darbuotis savo išgelbėjimui su baime ir drebėdami priešais Viešpatį [žr. Filipiečiams 2:12; Mormono 9:27].⁵

Mes skiriamės nuo Gelbėtojo tuo, kad turime mirtingus tėvus ir dėl to esame pavaldūs mirčiai. Mūsų Gelbėtojo Tėvas yra nemirtingas ir todėl mirtis neturi jam galios. Jis turėjo galią atiduoti ir vėl pasiimti savo gyvybę [žr. Jono 10:17–18], tačiau mes tokios galios neturime. Per Jėzaus Kristaus apmokėjimą, per mirusiųjų prikėlimą ir paklusnumą Evangelijos principams gauname amžinąjį gyvenimą.⁶

Jis išties yra Dievo Viengimis Sūnus ir per Savo ir Savo Tėvo malonę jis išpirko mus iš nuodėmių su sąlyga, kad atgailausime. Mes žinome, kad Jis prisikėlė iš mirusių, kad Jis užžengė aukštyn, nusivedė paimtus belaisvius [žr. Psalmyno 68:18] ir tapo išgelbėjimo priežastimi tų, kurie įtikės, atgailaus dėl savo nuodėmių ir priims Jį kaip pasaulio Išpirkėją [žr. Hebrajams 5:9]. Pastarųjų dienų šventiesiems nėra priežasties tuo abejoti.⁷

Nors žmonės gali kurti planus, taikyti teorijas, įsivesti keistas tradicijas ir kaupti bei mokyti daug savitų doktrinų, vienas mokymas yra esminis ir nuo jo negalime nukrypti: viskas sukasi aplink Viešpatį Jėzų Kristų, pasaulio Išpirkėją, ir ateina tik per Jį. Mes priimame jį kaip Tėvo Viengimį kūne, vienintelį gyvenusį kūne, kurio Tėvas buvo nemirtingas. Dėl savo pirmagimystės teisės ir aplinkybių, susijusių su jo atėjimu į šią žemę, jis tapo žmonių Išpirkėju, o dėl to, kad buvo pralietas jo kraujas, mums suteikta privilegija sugrįžti savo Tėvo akivaizdon. Visa tai sąlygoja mūsų atgaila ir tai, ar priimame jo sumanytą didįjį išpirkimo planą.⁸

Mes liudijame, kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra išgelbėjimo planas; kad tik dėl mūsų Viešpaties apmokančios aukos visi žmonės prisikels nemirtingume, kad būtų jo teisiami pagal savo darbus kūne; kad tie, kurie tiki ir paklūsta Evangelijos įstatymo pilnatvei, taip pat prisikels amžinajam gyvenimui mūsų Tėvo karalystėje.⁹

Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir per savo sandoras paklusti Jėzui Kristui mes tampame Jo sūnumis ir dukterimis

Mūsų Dangiškasis Tėvas yra Jėzaus Kristaus dvasios ir kūno Tėvas. Mūsų Gelbėtojas yra dvasinis Pirmagimis ir Viengimis kūne.¹⁰

Jis [Jėzus Kristus] yra mūsų vyresnysis Brolis. Jam Tėvas suteikė valdžios ir galios pilnatvę didžiojoje Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Prezidentūroje.¹¹

Mūsų Raštai moko, kad Jėzus Kristus yra ir Tėvas, ir Sūnus. Elementari tiesa yra ta, kad jis yra Dievo Sūnus savo gimimu dvasioje ir kūne. Jis yra Tėvas dėl atlikto darbo.¹²

Gelbėtojas tampa mūsų Tėvu ta prasme, kokia šis teiginys vartojamas Raštuose, nes per mūsų labui įvykdytą apmokėjimą jis suteikia mums gyvybę, amžinąjį gyvenimą. Nuostabiame karaliaus Benjamino pamoksle štai ką skaitome: „Ir dabar, dėl sandoros, kurią sudarėte, jūs būsite vadinami Kristaus vaikais, jo sūnumis ir dukromis; nes štai, šiandien jūs dvasiškai užgimėte jam; nes sakote, kad jūsų širdys pakeistos per tikėjimą jo vardu; todėl jūs užgimėte iš jo ir tapote jo sūnumis ir jo dukromis“ [Mozijo 5:7; taip pat žr. 8–11].

Taigi per savo sandoras paklusti Jėzui Kristui mes tampame Jo vaikais, sūnumis ir dukterimis. Dėl jam suteikto dieviško įgaliojimo bei aukos ant kryžiaus mes tampame dvasiniais sūnumis ir dukterimis, o jis tampa mūsų Tėvu.¹³

Mes, pastarųjų dienų šventieji, kaip ir nefitai Karaliaus Benjamino dienomis, priėmėme Kristaus vardą [žr. Mozijo 5:1–9; 6:1–2]. Kiekvieną savaitę sakramento susirinkime, kaip mums įsakyta, priimame jo vardą, kad visuomet jį atmintume. Būtent tai savo sandora pažadėjo nefitai.¹⁴

Gelbėtojas apsireiškė šiame Evangelijos laikotarpyje. Kiekvienas galime tvirtai Jį tikėti

Mes priimame Jėzų kaip pasaulio Išpirkėją. Mes žinome, <…> kad Jis apsireiškė šiame Evangelijos laikotarpyje. Mes nesame priklausomi nuo liudijimų <…> dorų žmonių, kurie gyveno senovėje Jo dienomis, Jo tarnystės metu bendravo su Juo, ir žmonių, kuriems Jis apsireiškė po Savo prisikėlimo. Mes turime liudytojų, kurie gyveno mūsų dienomis, kurie matė Jį, kurie žinojo, jog Jis gyvas. Jie tai liudijo mums ir pasauliui. Mes žinome, kad jų liudijimai tikri. Džozefas Smitas nebuvo vienintelis Jėzaus Kristaus misijos liudininkas šiame Evangelijos laikotarpyje. Viešpats pakėlė kitus liudininkus, kurie kartu su Pranašu Džozefu Smitu matė Išpirkėją, gavo Jo nurodymus ir regėjo Jį danguose, sėdintį Tėvo dešinėje ir apsuptą šventų angelų. Jie paliko mums savo liudijimus, kurie liudys pasauliui ir pasmerks visus, kurie neįsiklausys.

Tačiau mes, Bažnyčios nariai, nesame priklausomi nuo liudijimų Džozefo Smito, Oliverio Kauderio, Sidnio Rigdono ar kitų, jau mirusių žmonių, šiame Evangelijos laikotarpyje gavusių nuostabius apreiškimus ir Viešpaties regėjimus, per kuriuos jie sužinojo, kad Jėzus gyvas ir yra pasaulio Išpirkėjas. Mes turime asmeninį liudijimą, kurį suteikia Viešpaties Dvasia visiems tiems, kurie gyvena pagal Evangeliją. Jei gyvename harmonijoje su tiesa, po krikšto savo nuodėmėms atleisti ir po to, kai buvome patvirtinti rankų uždėjimu Šventosios Dvasios dovanai gauti, Viešpats kiekvienam iš mūsų asmeniškai apreiškia, kad visa tai yra tiesa. Dvasia padeda mums sužinoti, kad Jėzus yra Kristus, pasaulio Išpirkėjas. Tai žinome nepriklausomai nuo kitų žmonių liudijimų.¹⁵

Mūsų tvirti liudijimai, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, teikia daug džiaugsmo, ramybės ir pasimėgavimo žmogaus širdžiai. Šios tiesos neįmanoma pakeisti. Žmonės gali prieštarauti liudijimui; jie gali iš jo šaipytis; jie gali teigti, kad Jėzus nėra pasaulio Išpirkėjas, kad jo misija išgalvota arba, kad tos misijos paskirtis per Kristaus kraujo praliejimą nesuteikia visiems žmonėms, jei jie atgailauja, nuodėmių atleidimo. Jie gali netikėti mirusiųjų prikėlimu ar net tuo, kad, kaip to moko Raštai, pats Kristus prisikėlė po to, kai savo priešų buvo pasmerktas myriop. Nepaisant to, tiesa išlieka. Jis išties mirė už pasaulio nuodėmes, jis išties įgyvendino mirusiųjų išpirkimą, jis išties suteikė žmonėms galimybę atgailauti. Visi galės gauti nuodėmių atleidimą, jei tik tikės ir priims Evangelijos principus bei jo misiją. Šios tiesos yra esminės, jos išliks – jokie žmonių žodžiai ar nuomonės jų nesunaikins.¹⁶

Tai, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, atėjęs į žemę mirti, kad mes gyventume, turi būti svarbiausia dabar ir visada. Tai yra esminė tiesa. Ja pagrįstas mūsų tikėjimas.¹⁷

Savo gyvenime visi turėtume sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu

Geriausią pavyzdį mums parodė pats Dievo Sūnus. Jis tobulai gyveno. Visuose jo darbuose atsispindėjo gėris ir dėl to jis galėjo žmonėms sakyti: „Sek paskui mane“ [2 Nefio 31:10]. Mes visi turėtume sekti jo gyvenimo pavyzdžiu.

Pateiksiu pavyzdį iš jo gyvenimo. Pamokęs žmones melstis jis tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: privalote nuolat budėti ir melstis, kad kartais jūsų nesugundytų velnias ir nenusivestų nelaisvėn. Ir kaip aš meldžiausi tarp jūsų, lygiai taip jūs melsitės mano bažnyčioje, tarp mano žmonių, kurie atgailauja ir yra pakrikštyti mano vardu. Štai aš esu šviesa; aš daviau jums pavyzdį. <…> Todėl pakelkite savo šviesą, kad ji šviestų pasauliui. Štai aš esu ta šviesa, kurią jūs turite pakelti – tai, ką matėte mane darant. <…>“ [3 Nefio 18:15, 16, 24.]

Tikriausiai jo tobuliausias patarimas šia tema buvo duotas mokiniams nefitams. „Kokie vyrai jūs turėtumėt būti?“ – paklausė jis ir tuomet atsakė: „Iš tiesų sakau jums – tokie, kaip aš esu“ [3 Nefio 27:27].¹⁸

Turime tikėti Kristų ir sekti juo. Kaip ir jis, turime būti pakrikštyti. Kaip ir jis, turime garbinti Tėvą. Kaip ir jis, turime vykdyti Tėvo valią. Kaip ir jis, turime stengtis daryti gera ir tai, kas teisu. Jis yra mūsų didysis pavyzdys, didysis išgelbėjimo prototipas.¹⁹

Kai iškyla problema ir reikia priimti sprendimą, paklauskite savęs: „Ką darytų Jėzus?“ Tada darykite tai, ką darytų jis.

Jei stengsitės būti verti, jūs galite justi jo artumo džiaugsmą ir įkvėptą vadovavimą kiekvieną savo gyvenimo dieną. Jėzaus meilė ir guodžianti Šventosios Dvasios jėga jums gali būti tokia pat reali, kaip ir vaikams, kuriuos jis sukvietė į būrį, kai gyveno čia, žemėje.²⁰

Tie, kas seka jo pavyzdžiu, tikrai taps panašūs į jį ir bus pašlovinti kartu su juo Tėvo karalystėje, kurioje jie gaus garbę, galią ir valdžią. Keliems nefitų mokiniams, sekusiems juo visa širdimi, jis pasakė: „<…> jūs būsite tokie kaip aš, o aš esu toks kaip Tėvas; ir Tėvas, ir aš esame viena“ [3 Nefio 28:10].

Meldžiu, kad visi eitume jo pėdomis ir laikytumės jo įsakymų, kad taip taptume tokie, kaip jis. Tai yra mano troškimas. Tikiuosi, kad ir jūs to trokštate.²¹

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kaip manote, kokią įtaką Prezidento Smito vaikams turėjo jo liudijimas bei Gelbėtojui reiškiama meilė? (Žr. „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“.) Pamąstykite, kaip galėtumėte stiprinti savo meilę Gelbėtojui ir dalintis savo liudijimu apie Jį.
Prezidentas Smitas mokė, kad „viskas sukasi aplink Viešpatį Jėzų Kristų ir ateina tik per Jį“ (1 poskyris). Kaip ši tiesa gali sąlygoti mūsų gyvenimus? Kaip ji gali nulemti mūsų šeimos gyvenimą?
Kaip 2 poskyryje surašyti mokymai padeda jums suprasti savo ryšį su Gelbėtoju? Ką jums reiškia priimti Kristaus vardą?
Prezidentas Smitas įspėjo, kad kai kurie žmonės gali prieštarauti ir išjuokti tiesas, susijusias su Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu (žr. 3 poskyrį). Kaip galime sustiprinti savo liudijimus ir atlaikyti tokius sunkumus? Kaip gimdytojai gali padėti vaikams sustiprinti liudijimus?
Apmąstykite Prezidento Smito patarimą paklausti savęs „ką darytų Jėzus?“ (4 poskyris.) Įvardinkite kelis konkrečius būdus, padėsiančius mums gyventi pagal Jėzaus Kristaus pavyzdį? Kaip galime paveikti kitų gyvenimus, jei seksime Jo pavyzdžiu?

Susijusios Raštų ištraukos

Jono 14:6; 1 Nefio 10:6; Mozijo 3:5–7; Helamano 5:12; 3 Nefio 11:3–7; DS 34:1–3; 76:22–24; Džozefas Smitas—Istorija 1:17

Pagalba mokytojui

„[Venkite] pagundos panaudoti per daug medžiagos. <…> Mes mokome žmones, o ne vien pateikiame temos medžiagą; ir <…> kiekviename mano kada nors matytame pamokos plane jos neišvengiamai yra daugiau, negu per tam skirtą laiką įmanoma panaudoti“ (Džefris R. Holandas, „Teaching and Learning in the Church“, Ensign, June 2007, p. 91).