20 skyrius

Meilė ir rūpinimasis visais mūsų Tėvo vaikais

„Mano manymu, jei visi žmonės žinotų ir suprastų, kas jie yra, ir žinotų apie dievišką šaltinį, iš kurio jie kilo, <…> jie vieni kitiems jaustų gerumą ir giminiškus jausmus, kurie visiškai pakeistų jų gyvenimo būdą ir atneštų į žemę taiką.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Džozefas Fildingas Smitas Jaunesnysis ir Džonas Dž. Stiuartas taip pastebėjo: „Tik atkreipus dėmesį į nedidelius rūpestingus gyvenimiškus patarnavimus galima geriausiai pažinti tikrąjį Džozefą Fildingą Smitą.“ Po to jie pateikė tris jo padarytų „nedidelių rūpestingų patarnavimų“ pavyzdžius:

„Vieną dieną, iš anksto, norėdamas rasti vietą arčiau tribūnos ir džiūgaudamas, kad pirmą kartą gali čia būti, į bažnyčios konferenciją Mormonų tabernakulyje prie Šventyklos aikštės atėjo dvylikametis berniukas. <…> Prieš pat susirinkimo pradžią, kai jau buvo užimtos beveik visos vietos, tvarkdarys paprašė berniuką užleisti savo vietą vėluojančiam Jungtinių Valstijų senatoriui. Berniukas nuolankiai pakluso ir nusiminęs, susigėdęs, ašarodamas atsistojo šone.“ Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas „pastebėjo berniuką ir mostelėjo, kad jis pakiltų [ant pakylos]. Kai berniukas papasakojo jam, kas nutiko, jis pasakė: „Tas tvarkdarys neturėjo teisės taip su tavim pasielgti. Bet štai, sėsk šalia manęs“, – ir pasidalino su juo savo kėde tarp Bažnyčios apaštalų.“

„Vieną dieną, kalbėdamas su grupe jaunuolių, vykstančių tarnauti dviems metams į misiją atstovauti Bažnyčiai, [jis] pastebėjo jauną ūkininką, kuris buvo paskirtas tarnauti rytinėje Kanadoje. „Sūnau, ten šalta. Ar turi gerą šiltą paltą?“ – „Ne, pone, neturiu.“ Jis nusivedė vaikinuką į parduotuvę kitoje gatvės pusėje ir nupirko jam šilčiausią parduodamą paltą.“

„Tądien, kada jis buvo konferencijoje palaikytas kaip Bažnyčios prezidentas, viena maža mergaitė po susirinkimo prasibrovė prie jo ir palietė jo ranką. Jį taip sujaudino jos gestas, kad jis pasilenkė ir paėmė tą vaiką ant rankų. Jis sužinojo, kad jos vardas buvo Venera Hobs, <…> jai netrukus turėjo sukakti ketveri metai. Per savo gimtadienį Venera sulaukė netikėto tarpmiestinio telefono skambučio: Džozefas Fildingas Smitas ir jo žmona skambino, kad sudainuotų jai „Su gimimo diena“.¹

Tie gerumo darbai buvo ne pavieniai nutikimai, o viso gyvenimo modelis. Prezidentas Smitas buvo „labai švelnus ir užjaučiantis žmogus. Jo gyvenimas buvo daug kartų teikiamos pagalbos stokojantiems, paguodos – prislėgtiems, patarimo – sutrikusiems ir tikrosios meilės, kuri yra „tyra Kristaus meilė“, įsikūnijimo pavyzdys. [Moronio 7:47.]”²

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Žinodami, kad Dievas yra visų žmonių Tėvas, trokštame mylėti ir laiminti kitus

Mano manymu, jei visi žmonės žinotų ir suprastų, kas jie yra, ir žinotų apie dievišką šaltinį, iš kurio jie kilo, ir apie begalinį potencialą, kurį jie paveldėjo, jie vieni kitiems jaustų gerumą ir giminiškus jausmus, kurie visiškai pakeistų jų gyvenimo būdą ir atneštų į žemę taiką.

Mes tikime žmogaus garbingumu ir dieviška kilme. Mūsų tikėjimas remiasi faktu, kad Dievas yra mūsų Tėvas, kad mes esame jo vaikai ir kad visi žmonės yra broliai ir seserys toje pačioje amžinojoje šeimoje.

Kaip jo šeimos nariai gyvenome su juo prieš šios žemės sukūrimą ir jis paskyrė ir nustatė išgelbėjimo planą, pagal kurį gavome privilegiją tobulėti ir vystytis, tai mes ir stengiamės daryti.

Dievas, kurį garbiname, yra pašlovinta Esybė, turinti visą galią ir tobulumą, jis sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir panašumą, turintį tuos bruožus ir savybes, kuriuos jis pats turi.

Ir todėl mūsų tikėjimas žmogaus garbingumu ir likimu yra esminė tiek mūsų teologijos, tiek ir gyvenimo būdo dalis. Pati mūsų Viešpaties mokymo esmė yra ta, kad „pirmiausias ir didžiausias įsakymas“ yra „mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“; ir kad antrasis didžiausias įsakymas yra „mylėk savo artimą kaip save patį“ (žr. Mato 22:37–39).

Kadangi Dievas yra mūsų Tėvas, turime prigimtinį troškimą mylėti ir tarnauti jam, ir būti vertais jo šeimos nariais. Jaučiame pareigą daryti tai, ką jis nori, laikytis jo įsakymų ir gyventi pagal jo Evangelijos standartus – tai yra esminės tikrojo garbinimo dalys.

Ir kadangi visi žmonės yra mūsų broliai, norime mylėti ir laiminti, ir draugauti su jais – ir tai taip pat priimame kaip esmines tikrojo garbinimo dalis.

Tokiu būdu visa, ką darome Bažnyčioje, yra sutelkta aplink dievišką įstatymą, kad turime mylėti ir garbinti Dievą ir tarnauti savo artimui.

Todėl nieko nuostabaus, kad kaip bažnyčia ir žmonės jaučiame gilų ir nuolatinį susirūpinimą mūsų Tėvo vaikų gerove. Mes siekiame jų materialinės ir dvasinės gerovės kartu su savąja. Mes meldžiamės dėl jų, kaip dėl savęs, ir mes stengiamės gyventi taip, kad jie matytų mūsų gerus darbus ir būtų skatinami šlovinti mūsų Tėvą, kuris yra danguje [žr. Mato 5:16].³

„Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ (ApD 3:6)

Kai mes mylime ir remiame vienas kitą Bažnyčioje, tampame gėrio galia pasaulyje

„Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“ [Jono 14:15].

Tuos žodžius Mokytojas pasakė savo mokiniams likus kelioms valandoms iki savo mirties, kada susirinko su jais valgyti paschos ir duoti jiems paskutinių nurodymų prieš savo kančias už pasaulio nuodėmes. Tą patį vakarą, prieš pateikdamas tuos nurodymus, jis dar kartą apie tai užsiminė sakydamas:

„Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš išeinu, jūs negalite eiti… Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ [Jono 13:33–34.] <…>

Mes nesame vien tik draugai; mes esame broliai ir seserys, Dievo vaikai, kurie atėjome, kaip jau sakiau, iš pasaulio, kad sudarytume sandoras, laikytumės jo įstatymų ir visko, kas mums duota įkvėpimu. Mums įsakyta mylėti vienas kitą. Viešpats pasakė „naują įstatymą“ ir visgi, kaip ir daugelis kitų įsakymų, jis yra senas kaip amžinybė. Nebuvo tokio laikotarpio, kada nebūtų buvę šito įsakymo ir kada jis nebūtų buvęs svarbus išgelbėjimui, ir visgi jis kaskart yra naujas. Jis niekada nepasensta, nes yra tikras.⁴

Tikiu, kad mylėti vienam kitą, tikėti vienam kitu, pasitikėti vienam kitu yra mūsų iškilminga pareiga, mūsų pareiga nepastebėti vienam kito klaidų ir trūkumų ir neiškelti jų nei savo akyse, nei priešais pasaulio akis. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje neturi būti jokių kito klaidų ieškojimų, apkalbinėjimų ir piktžodžiavimų. Turime būti ištikimi vienas kitam ir kiekvienam mūsų religijos principui ir nepavydėti vienas kitam. Neturime pavydėti vienas kitam, nei pykti vienas ant kito, ir mūsų širdyse neturi kilti jausmas, kad neatleisime vienas kitam nusižengimų. Dievo vaikų širdyse neturi būti jausmų, neleidžiančių atleisti kitam žmogui, kad ir kas jis būtų. <…>

Mes neturime puoselėti jausmų vienas prieš kitą, bet turime jausti atleidimo ir broliškos bei seseriškos meilės jausmus vieni kitiems. Tegu kiekvienas iš mūsų prisimena savo trūkumus ir silpnybes ir stengiasi juos ištaisyti. Mes dar nepasiekėme tobulumo būsenos, ir sunku tikėtis, kad pasieksime šiame gyvenime, tačiau padedami Šventosios Dvasios mes galime drauge vieningai stovėti ir nugalėti savo nuodėmes ir netobulumus. Jei tai darysime paisydami visų Viešpaties įstatymų, būsime gėrio galia pasaulyje; nugalėsime ir įveiksime visą blogį, visą pasipriešinimą tiesai, ir įgyvendinsime teisumą ant žemės veido. Nes Evangelija bus paskleista ir pasaulio žmonės jaus įtaką, kuri sklis iš Sionės žmonių, ir jie bus labiau linkę atgailauti už savo nuodėmes ir priimti tiesą.⁵

Meilę savo artimui rodome tarnaudami jam

Mūsų Gelbėtojas atėjo į pasaulį, kad mokytų mus mylėti kitus, ir kadangi ta didi pamoka buvo apreikšta per jo didžią kančią ir mirtį, kad mes galėtume gyventi, argi mes nerodysime savo meilės artimui atlikdami tarnystę jo labui? <…>

Tarnavimas turi būti atliekamas kitų labui. Turime ištiesti pagalbos ranką vargšams, tiems, kurie negirdėjo tiesos ir yra dvasinėje tamsoje, stokojantiems, prislėgtiems. Ar patiriate nesėkmę? Prisiminkime poeto Viljamo L. Tompsono žodžius. <…> Eilėraštis prasideda taip:

„Ar pasauly kam gera šiandien padariau?
Ar padėjau kam nors bėdoje?
Ar pralinksminau liūdintį
Ir ką nors nudžiuginau?
Jei ne – patirta nesėkmė.“ [Hymns, no. 223.]6                        

Kai ištiesiame pagalbos ranką kitiems, parodome jiems savo meilę

Mūsų misija visame pasaulyje yra taika, viltis, laimė ir visų mūsų Tėvo vaikų laikinas bei amžinas išgelbėjimas. <…> Panaudodamas visas savo įtikinimo galias skatinu šiuos žmones toliau tiesti pagalbos ranką ir laiminti visus mūsų Tėvo vaikus visur.⁷

Mes patys turime vertinti ir mylėti žmones tokius, kokie jie yra

Kai buvau berniukas, turėjome kumelę, vardu Džiunė. Ji buvo viena iš protingiausių gyvulių, kokius tik žinojau. Pagal savo sugebėjimus ji atrodė panaši į žmogų. Negalėjau jos išlaikyti uždaręs tvarte, nes ji nuolat atrišdavo savo gardo durų diržą. Aš užnerdavau diržą, pririštą prie gardo durų stulpo viršaus, bet ji tiesiog pakeldavo jį savo nosimi ir dantimis. Po to išeidavo į kiemą.

Kieme buvo vandens čiaupas, kuriuo naudojomės pildydami vandeniu mūsų gyvulių lovį. Džiunė dantimis atsukdavo čiaupą ir palikdavo tekantį vandenį. Mano tėvas kaltindavo mane, nes aš negalėjau pasirūpinti, kad ta kumelė liktų tvarte. Ji niekada nebuvo pabėgusi; ji tiesiog paleisdavo vandenį ir po to vaikščiodavo kieme, pievoje ar sode. Vidury nakties girdėdavau, kaip teka vanduo, tada turėdavau keltis,užsukti čiaupą ir vėl uždaryti Džiunę.

Mano tėvas pasakė, kad kumelė atrodė protingesnė už mane. Vieną dieną jis nutarė ją taip uždaryti, kad ji nebeišeitų. Jis paėmė diržą, kuris paprastai būdavo užnertas ant stulpo viršaus, užvyniojo jį aplink stulpą ir skersinį, tada pasakė: „Jaunoji ponia, pažiūrėsime, kaip dabar išeisite!“ Mudu su tėvu išėjome iš tvarto ir pasukome atgal į namus; mums dar nepasiekus namų Džiunė jau buvo šalia mūsų. Tada ji nuėjo ir vėl atsuko čiaupą.

Tada pasakiau, kad turbūt ji buvo protingesnė už mus abu. Mes negalėjome Džiunės sulaikyti, kad jį neišeitų iš tvarto. Tačiau tai nereiškia, kad ji buvo bloga, nes tokia nebuvo. Tėvas nesiruošė jos parduoti ar išmainyti, nes ji turėjo daug kitų gerų savybių, kurios atstojo tą vieną nedidelį trūkumą.

Kumelė taip patikimai tempdavo mūsų vežimėlį, kaip lengvai išeidavo iš tvarto. O tai buvo svarbu, nes motina buvo licencijuota pribuvėja. Kada ją iškviesdavo kur nors slėnyje į gimdymą, dažniausiai vidury nakties, turėdavau keltis, pasiimti nešiojamą žibintą, nueiti į tvartą ir pakinkyti Džiunę į vežimėlį.

Tuo metu man buvo vos dešimt ar vienuolika metų; kumelė turėjo būti švelni, bet pakankamai stipri, kad per visą slėnį bet kokiu oru nuvežtų mane ir mamą. Vis dėlto vieno dalyko niekaip negalėjau suprasti – kodėl daugelis kūdikių turėjo gimti naktį ir tiek daug jų žiemą.

Dažnai laukdavau mamos vežimėlyje ir tada būdavo smagu būti švelnios Džiunės draugijoje. Ta patirtis su kumele man labai pravertė, nes gyvenime turėjau anksti išmokti mylėti ir vertinti ją tokią, kokia ji buvo. Ji buvo nuostabi kumelė, turinti vos kelis blogus įpročius. Žmonės yra labai panašūs. Nė vienas nesame tobulas; tačiau kiekvienas iš mūsų stengiasi tapti tobulas, netgi kaip mūsų Tėvas danguje. Mes patys turime vertinti ir mylėti žmones tokius, kokie jie yra.

Galbūt turite prisiminti tai, kada vertinate savo tėvus arba mokytojus, arba apylinkės ir kuolo vadovus, arba draugus, brolius ir seseris. Ta pamoka visada liko atmintyje – matyti žmonėse gera, netgi tada, kai bandome padėti jiems įveikti vieną kitą blogą įprotį. <…>

Gyvenime anksti išmokau mylėti ir neteisti kitų, visuomet bandydavau įveikti savo trūkumus.⁸

Kai mylime Viešpatį visa širdimi ir savo kaimynus kaip save pačius, esame darnoje su visu šventu įstatymu

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.

Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.

Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.

Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mato 22:37–40).

Kitaip sakant, visa, kas buvo apreikšta dėl žmogaus išgelbėjimo nuo pradžios iki mūsų laikų, yra apibrėžta šių dviejų didžiausių įstatymų, įtraukta į juos ir yra jų dalis. Jeigu mylime Viešpatį visa širdimi, visa siela ir visu protu, o savo kaimynus mylime kaip save pačius, tuomet nėra ko daugiau norėti. Tada būsime darnoje su visu šventu įstatymu. Jeigu norėtume gyventi darnoje su šiais dviem didžiausiais įsakymais, o mes turime tai daryti, jeigu norėtume būti verti gyventi Dievo akivaizdoje, tuomet iš žemės būtų išvarytas nelabumas, pavydas, ambicija, geidulys, kraujo praliejimas ir visos kitos įvairiausių rūšių nuodėmės. Tuomet ateitų amžinos ramybės ir laimės diena. Kokia šlovinga tai būtų diena! Buvome apdovanoti pakankamu protu, kad žinotume, jog tokia būsena yra trokštamiausia ir tarp žmonių įtvirtinanti Dievo Tėvystę ir tobulą žmonių brolystę.

<…> Ar galime pasakyti, kad mylime Viešpatį visa savo siela? Ar galime pasakyti, kad rūpinamės savo artimo gerove tiek pat, kiek ir savąja?⁹

Mylėkite Viešpatį, nes tai yra visko pagrindas. Tai yra pirmasis įsakymas ir antrasis įsakymas mylėti savo artimą kaip save patį yra panašus į jį, ir kada tai darome, vykdome įstatymą, nes nelieka nieko, kas būtų neįvykdyta.¹⁰

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Pagalvokite apie „nedidelius rūpestingus patarnavimus“, Prezidento Džozefo Fildingo Smito atliktus kitiems (žr. poskyrį „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“). Ką galime daryti, kad savo gyvenime įtvirtintume panašų modelį?
Kaip 1 poskyrio doktrinos padeda mums būti geriems aplinkiniams ir juos mylėti?
Kas iš Prezidento Smito patarimo 2 poskyryje jums daro įspūdį? Kodėl, jūsų manymu, būsime „gėrio galia pasaulyje“, jeigu seksime šiuo patarimu?
Ką padarė Jėzus Kristus, kad „mokytų mus mylėti kitus“? (Žr. 3 poskyrį.) Kaip galime sekti Jo pavyzdžiu?
Peržvelkite pasakojimą apie kumelę Džiunę (žr. 4 poskyrį). Kodėl, jūsų manymu, yra svarbu „vertinti ir mylėti žmones tokius, kokie jie yra“? Kaip galime kituose įžvelgti gėrį, netgi tada, kai bandome padėti jiems įveikti blogus įpročius?
Ką jums reiškia laikytis Mato 22:37–40 nurodytų įsakymų? (Pavyzdžių ieškokite 5 poskyryje.) Kodėl esame „darnoje su visu šventu įstatymu“, kai laikomės šių įsakymų?

Susijusios Raštų nuorodos

ApD 17:28–29; Romiečiams 8:16–17; 1 Jono 4:18–21; Mozijo 2:17; 18:8–10; Moronio 7:45–48

Pagalba mokytojui

Pagalvokite, ar nevertėtų pakviesti dalyvius perskaityti skyriaus paantraštes ir išsirinkti poskyrį, kuris svarbus jiems arba jų šeimai. Pakvieskite juos panagrinėti Prezidento Smito mokymus tame poskyryje, taip pat susijusius klausimus skyriaus pabaigoje. Po to paprašykite mokinių pasidalinti tuo, ką sužinojo.