17 skyrius
Užantspaudavimo galia ir šventyklos palaiminimai
„Elija atėjo, kad į žemę sugrąžintų kunigystės galios pilnatvę… Ta kunigystė apima visų apeigų ir principų, susijusių su žmogaus išgelbėjimu, surišimo ir užantspaudavimo žemėje ir danguje raktus.“
Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo
Džozefas Fildingas Smitas 1902 metais keliavo į Masačusetso valstiją ir ten rado informacijos apie savo protėvius Smitus. Būdamas ten jis susitiko su genealogu, vardu Sidnis Perlis. Ponas Perlis jam pasakė: „Jei man pavyks, ištirsiu užrašus apie kiekvieną asmenį, atvykusį į Esekso grafystę iki 1700 metų.“
Prezidentas Smitas vėliau taip pasakojo: „Pasakiau jam: „Pone Perli, pasirinkote didžiulį darbą, ar ne taip?“ Jis atsakė: „Taip. Ir aš bijau, kad niekada jo nebaigsiu.“ Po to jam pasakiau: „Kodėl darote šį darbą?“ Jis akimirką pagalvojo ir atrodė kažkiek suglumęs, o tada atsakė: „Nežinau kodėl, bet pradėjau ir negaliu sustoti.“ Pasakiau: „Galiu pasakyti jums, kodėl jūs tai darote ir kodėl negalite sustoti, bet jeigu pasakysiu, nepatikėsite manimi ir juoksitės iš manęs.“
Jis atsakė: „Oi, nemanau. Jeigu galite man pasakyti, esu tikras, man bus įdomu.“ Tada aš papasakojau pranašystę apie Eliją ir šio pažado išsipildymą Pranašui Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui 1836 m. balandžio 3 d. Kirtlando šventykloje, ir kaip ta tyrinėjimo dvasia apėmė daug žmonių ir jie atgręžė savo širdis į mirusiųjų paiešką, kad išsipildytų tas didis pažadas, turėjęs išsipildyti prieš antrąjį atėjimą, kad žemė nebūtų ištikta prakeiksmo. Dabar vaikai atgręžia savo širdis į savo tėvus ir mes atliekame apeigas už mirusiuosius, kad jie galėtų rasti išpirkimą ir turėtų privilegiją ateiti į Dievo karalystę, nors jau yra mirę.
Kai aš baigiau pasakoti, jis nusijuokė ir pasakė: „Labai graži istorija, bet aš ja netikiu.“ Tačiau jis pripažino, kad buvo kažkas, kas skatino jį tęsti tą tyrinėjimą ir jis negalėjo sustoti. Esu sutikęs labai daug kitų, kurie taip pat pradėjo ir negalėjo sustoti, vyrų ir moterų, kurie nėra Bažnyčios nariai. Taigi mes dabar matome tūkstančius vyrų ir moterų, tyrinėjančių užrašus apie mirusius. Nors jie to ir nežino, bet tai daro tam, kad galėtume gauti tuos surinktus užrašus, eiti į mūsų šventyklas ir atlikti darbą už savo mirusiuosius.“1
Prezidentas Smitas mokė, kad šeimos istorija yra daugiau nei vardų, datų ir vietų paieška ir istorijų kaupimas. Ji reiškia šventyklos apeigų, kurios suvienija šeimas amžinybei, užantspauduoja ištikimus visų kartų žmones kaip Dievo šeimos narius, atlikimą. Jis sakė: „Gimdytojai turi būti užantspauduoti vienas su kitu ir vaikai su gimdytojais, kad gautų celestialinės karalystės palaiminimus. Todėl mūsų išgelbėjimas ir pažanga priklauso nuo išgelbėjimo mūsų vertų mirusiųjų, su kuriais turime susijungti šeimos ryšiais. Tai gali būti atliekama mūsų šventyklose.“2 Prieš sukalbėdamas pašventinimo maldą Jutos Ogdeno šventykloje, jis pasakė: „Norėčiau priminti jums, kad pašventindami Viešpaties namus, iš tiesų pašvenčiame save tarnystei Viešpačiui su sandora, kad naudosime tuos namus taip, kaip jis nori, kad jie būtų naudojami.“3
Džozefo Fildingo Smito mokymai
1
Elija sugrąžino galią užantspauduoti arba surišti žemėje ir danguje
Malachijas, paskutinysis Senojo Testamento pranašas, baigė savo pranašystes tokiais žodžiais:
„Žiūrėk! Pirma negu ateis ši baisi ir didinga diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją.
Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neištikčiau viso krašto pražūtimi“ (Mal. 3:23–24).
Atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti, kad paskutinysis iš senovės pranašų turėjo baigti savo žodžius pažadu ateities kartoms ir tame pažade išpranašauti, kad ateis laikas, kai bus sujungiamos praeities kartos su vėlesnėmis kartomis. <…>
Mes turime daug aiškesnį Malachijo žodžių aiškinimą, kurį perdavė nefitų pranašas Moronis, 1823 m. rugsėjo 21 d. pasirodęs Džozefui Smitui. Štai kaip angelas juos pacitavo:
„Štai, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai, aš jums apreikšiu kunigystę pranašo Elijos ranka.
Ir jis vaikų širdyse pasodins jų tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į savo tėvus.
Antraip visa žemė bus visiškai nuniokota jo atėjimo metu“ (DS 2:1–3).
Moronis informavo Džozefą Smitą, kad ta pranašystė netrukus išsipildys. Ji išsipildė maždaug po dvylikos metų, 1836 m. balandžio 3 d. Tą dieną Elija pasirodė pranašui Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui Kirtlando šventykloje ir tenai suteikė jiems <…> galią surišti, arba užantspauduoti, žemėje ir danguje. Šios kunigystės raktus turėjo Elija, kuriam Viešpats suteikė galią stichijai, taip pat ir žmonėms, su įgaliojimu teisiesiems laikui ir amžinybei užantspauduoti išgelbėjimo pilnatvei priklausančias apeigas.4
Kai kurie Bažnyčios nariai klaidingai galvojo, kad Elija atėjo turėdamas krikšto už mirusius, arba mirusiųjų išgelbėjimo, raktus. Elijos raktai apėmė daugiau. Tai buvo užantspaudavimo raktai ir tie užantspaudavimo raktai susiję su gyvaisiais ir apima norinčius atgailauti mirusiuosius.5
Elija atėjo, kad į žemę sugrąžintų kunigystės galios pilnatvę, suteikdamas ją Viešpaties tinkamai įgaliotiems mirtingiems pranašams. Ta kunigystė apima visų apeigų ir principų, susijusių su žmogaus išgelbėjimu, surišimo ir užantspaudavimo žemėje ir danguje raktus, kad tokiu būdu jos taptų galiojančios celestialinėje Dievo karalystėje. <…>
Taigi remiantis tuo įgaliojimu šventyklose yra atliekamos apeigos tiek gyviesiems, tiek mirusiesiems. Tai galia, kuri amžiams sujungia sutuoktinius, kada jie sudaro santuoką pagal amžinąjį planą. Tai galia, kuria gimdytojai gauna tėvystės teisę į savo vaikus visai amžinybei, o ne tik laikui, tai galia, kuri padaro šeimą amžina Dievo Karalystėje.6
2
Užantspaudavimo galios sugrąžinimas išgelbėja žemę nuo visiško nuniokojimo per Jėzaus Kristaus atėjimą
Jeigu Elija nebūtų atėjęs, mes turime suprasti, kad iš viso praėjusių amžių darbo būtų ne kažin kiek naudos, nes Viešpats pasakė, kad tokiu atveju visa žemė būtų visiškai nuniokota jo atėjimo metu. Todėl jo misija yra be galo svarbi pasauliui. Tai susiję ne tik su krikštu už mirusius, bet taip pat ir su gimdytojų užantspaudavimu ir vaikų užantspaudavimu su gimdytojais, kad būtų „visuotinis, visiškas ir tobulas suvienijimas bei sujungimas daiktan evangelijos laikotarpių ir raktų, ir galių, ir šlovių“ nuo laiko pradžios iki pabaigos [žr. DS 128:18]. Jeigu šios užantspaudavimo galios nebūtų žemėje, tuomet vyrautų sumaištis ir betvarkė pakeistų tvarką tą dieną, kada ateis Viešpats, ir, žinoma, to negali būti, nes viskas Dievo karalystėje valdoma ir kontroliuojama tobulu įstatymu.7
Kodėl žemė būtų nuniokota? Paprasčiausiai todėl, kad, jeigu nebūtų sujungiančios grandies tarp tėvų ir vaikų – tai reiškia darbą už mirusiuosius – tuomet visi būtume atmesti; visas Dievo darbas žlugtų ir būtų visiškai nuniokotas. Žinoma, to nebus.8
Tos [užantspaudavimo] galios sugrąžinimas yra palaiminimas, kuris išgelbėja žemę nuo visiško nuniokojimo per Jėzaus Kristaus atėjimą. Kada tą tiesą tvirtai ir aiškiai įtvirtiname savo protuose, yra lengva suprasti, jeigu nebūtų užantspaudavimo galios, atėjus Kristui, čia būtų tik sumaištis ir nelaimė.9
3
Kad kuo geriau pasiruoštume išgelbėjimui, turime per užantspaudavimo galią priimti šventyklos apeigas
Viešpats suteikė mums privilegijas ir palaiminimus, galimybę sudaryti sandoras ir priimti su mūsų išgelbėjimu susijusias apeigas, viršijančias tai, ko mokoma pasaulyje, viršijančias tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi principus, atgailą už nuodėmę ir krikštą nuodėmėms atleisti, ir rankų uždėjimą Šventajai Dvasiai gauti; tie principai ir sandoros priimami tiktai Dievo šventykloje.10
Šventyklos darbas yra taip persipynęs su išgelbėjimo planu, kad vienas be kito negali egzistuoti. Kitaip sakant, negali būti išgelbėjimo ten, kur nėra išskirtinai tik šventykloje atliekamų apeigų.11
Yra tūkstančiai pastarųjų dienų šventųjų, kurie… nori eiti į susirinkimus, nori mokėti dešimtinę ir atlikti įprastines pareigas Bažnyčioje, bet jie tikriausiai nejaučia arba nesupranta, kaip svarbu Viešpaties šventykloje priimti palaiminimus, kurie nuves juos į išaukštinimą. Tai keista. Atrodo, kad žmonėms patinka tenkintis lengvesniu gyvenimu, nesinaudoti jiems suteiktomis galimybėmis ir negauti tų būtinų sandorų, kurios gali atvesti juos atgal Dievo akivaizdon kaip sūnus ir dukteris.12
Jeigu norite visko, ką suteikia išgelbėjimas, tai yra išaukštinimo Dievo karalystėje, <…> turite eiti į Viešpaties šventyklą ir priimti tas šventas apeigas, kurios priklauso tiems namams ir kurių negalima gauti niekur kitur. Joks vyras, būdamas vienas, negaus amžinybės ir išaukštinimo pilnatvės; jokia moteris, būdama viena, negaus to palaiminimo; tik tuomet, kai vyras ir moteris Viešpaties šventykloje gaus užantspaudavimo galią, jie pasieks išaukštinimą ir eis toliau, ir taps panašūs į Viešpatį. Ir toks yra žmonių likimas, tai yra tai, ko Viešpats nori Savo vaikams.13
Pastaba. Norėdami rasti viltį ir pažadą teikiančius prezidento Smito žodžius ištikimiems žmonėms, kurie šiame gyvenime negali gauti visų šventyklos palaiminimų, skaitykite šios knygos 18 skyrių.
4
Per užantspaudavimo galią galime atlikti gelbstinčias apeigas už tuos, kurie mirė jų negavę
Kas yra tie tėvai, apie kuriuos kalbėjo Malachijas, ir kas yra tie vaikai? Tėvai yra mūsų mirusieji protėviai, kurie mirė neturėdami privilegijos priimti Evangeliją, bet gavo pažadą, kad ateis laikas, kada ta privilegija bus jiems suteikta. Vaikai yra tie, kurie gyvena, kurie ruošia genealoginius duomenis ir kurie atlieka vikarines apeigas šventyklose.14
Visi šeimos nariai gali dalyvauti šeimos istorijos darbe
Atėjo Elija, turintis užantspaudavimo raktus, ir mums buvo suteikta galia, kuria galime padėti mirusiesiems. Ta užantspauduojanti galia apima tuos, kurie yra mirę, tačiau nori atgailauti ir priimti Evangeliją, kurie mirė jos nežinodami, taip pat tuos, kurie atgailauja dar gyvendami.15
Viešpats nutarė, kad visi jo dvasiniai vaikai, kiekviena siela, kuri gyveno arba gyvens žemėje, turės teisingą ir teisėtą galimybę tikėti ir paklusti jo amžinosios Evangelijos įstatymams. Priimantys Evangeliją ir gyvenantys darnoje su jos įstatymais, įskaitant krikštą ir celestialinę santuoką, turės amžinąjį gyvenimą.
Akivaizdu, kad tik nedidelė žmonijos dalis iki šiol girdėjo apreikštosios tiesos žodį iš Viešpaties tikrųjų tarnų lūpų. Pagal Viešpaties išmintį ir teisingumą, visi turės tai išgirsti. Kaip sakė Petras:
„Todėl ir buvo paskelbta geroji naujiena net mirusiems, kad jie, nors ir nuteisti kūne kaip žmonės, gyventų Dvasia kaip Dievas“ (1 Petro 4:6).
Tie, kurie neturėjo galimybės šiame gyvenime išgirsti išgelbėjimo žinią, bet kurie būtų priėmę ją visa savo širdimi, jeigu tokia proga būtų jiems pasitaikiusi, – yra tie, kurie priims ją dvasių pasaulyje; jie yra tie, už kuriuos atliksime apeigas šventyklose; ir jie yra tie, kurie tokiu būdu kartu su mumis tampa išgelbėjimo ir amžinojo gyvenimo paveldėtojais.16
Tėvų širdžių atgręžimas į vaikus ir vaikų širdžių – į tėvus yra mirusiųjų išgelbėjimo galia per vikarinį darbą, kurį vaikai atliks už savo tėvus, ir yra visapusiškai pagrįsta ir nuosekli. Daug kartų esu girdėjęs, kaip prieštaraujantys šiam darbui sako, jog neįmanoma, kad vienas žmogus atstovautų kitą. Tie, kurie taip sako, nepastebi fakto, kad visas išgelbėjimo darbas yra vikarinis darbas: Jėzus Kristus atstovauja išpirkdamas mus iš mirties, už kurią mes neatsakome, ir taip pat išperka mus iš atsakomybės už mūsų nuodėmes su sąlyga, kad atgailausime ir priimsime Evangeliją. Jis tai padarė milžinišku begaliniu mastu ir pagal tą patį principą perdavė įgaliojimą savo Bažnyčios nariams, kad jie atstovautų mirusiuosius, kurie negali patys atlikti apeigų.17
Manau, kad kartais pernelyg primityviai vertiname šį mirusiųjų išpirkimo darbą. Neteisinga galvoti apie žmones, už kuriuos Viešpaties šventykloje atliekame darbą, kaip apie mirusius. Turime galvoti apie juos kaip apie gyvus; ir gyvas tarpininkas tiesiog atstovauja juos priimdamas palaiminimus, kuriuos turėjo gauti jie ir būtų gavę šiame gyvenime, jeigu jie būtų gyvenę Evangelijos laikotarpyje. Todėl kiekvienas miręs žmogus, už kurį atliekamas darbas šventykloje, yra laikomas gyvu tuo metu, kada suteikiamos apeigos.18
Ši mirusiųjų išgelbėjimo doktrina yra vienas šlovingiausių kada nors žmogui apreikštų principų. Tokiu būdu Evangelija bus pasiūlyta visiems žmonėms. Ji patvirtina faktą, kad Dievas nėra šališkas [žr. ApD 10:34]; kad kiekviena siela yra brangi Jo akyse; ir kad visi žmonės iš tikrųjų bus teisiami pagal savo darbus.
Taigi aš dėkoju Viešpačiui, kad Jis šiais laikais sugrąžino mums Savo amžinąją Evangeliją. Dėkoju Jam už užantspaudavimo galią, sugrąžintą į žemę per Pranašą Eliją. Dėkoju Jam už amžinos šeimos vienetą, už mūsų privilegiją būti užantspauduotiems jo šventose šventyklose ir už tai, kad po to galime suteikti tuos užantspaudavimo palaiminimus savo protėviams, kurie mirė nepažinę Evangelijos.19
5
Šeimos istorijos darbas ir šventyklos darbas už mirusiuosius yra meilės darbai
Yra daug gerų, nuolankių sielų, kurios atsisakė patogumų ir kartais gyvenimo būtinybių tam, kad galėtų paruošti aprašus ir atlikti darbą už savo mirusiuosius, kad galėtų jiems suteikti išgelbėjimo dovaną. Tie meilės darbai nenueis perniek, nes visi, kurie darbavosi šiam geram tikslui, ras sau lobių ir turtų celestialinėje Dievo karalystėje. Didis bus jų atlygis, taip, būtent viršijantis mirtingųjų galią jį suprasti.20
Nėra tokio su Evangelija susijusio darbo, kuris būtų labiau nesavanaudiškas nei darbas Viešpaties namuose už mūsų mirusiuosius. Dirbantieji už mirusiuosius nesitiki gauti jokio žemiško užmokesčio ar atlygio. O svarbiausia, tai yra meilės darbas, meilės, kuri užsimezga žmogaus širdyje per ištikimą ir nuolatinį triūsą tose gelbstinčiose apeigose. Nėra jokios finansinės naudos, bet bus didelis džiaugsmas danguje su tomis sielomis, kurioms padėsime išsigelbėti. Tai darbas, kuris praplečia žmogaus sielą, jo požiūrį į artimo žmogaus gerovę ir jo širdyje pasodina meilę visiems mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams. Joks darbas neprilygsta darbui šventykloje už mirusiuosius pagal tai, kaip moko žmogų mylėti savo artimą kaip save patį. Jėzus taip pamilo pasaulį, kad panoro atnašauti save kaip auką už nuodėmes, kad pasaulis galėtų būti išgelbėtas. Mes taip pat turime privilegiją, nežymiai parodyti savo didelę meilę Jam ir kitiems žmonėms, padėdami jiems gauti Evangelijos palaiminimus, kurių jie dabar negali gauti be mūsų pagalbos.21
6
Per šeimos istorijos darbą ir šventyklos darbą mes iš kartos į kartą sujungiame šeimos organizaciją
Mirusiųjų išgelbėjimo ir šventyklos darbo doktrina atskleidžia mums šlovingą šeimos santykių tęstinumo perspektyvą. Per ją sužinome, kad šeimos ryšiai neturi nutrūkti, kad vyrai ir žmonos per amžius turės teisę vienas į kitą ir į savo vaikus iki paskutinės kartos. Tačiau tam, kad gautume tas privilegijas, turime mūsų Dievo šventykloje priimti užantspaudavimo apeigas. Visos sutartys, pasižadėjimai, įsipareigojimai ir susitarimai, sudaromi žmonių, liausis galioję, bet įsipareigojimai ir susitarimai, sudaromi Viešpaties namuose, kurių bus ištikimai laikomasi, tęsis per amžius [žr. DS 132:7]. Ši doktrina mums duoda aiškesnį Viešpaties tikslų, susijusių su žmonėmis, supratimą. Ji parodo Jo gausią ir beribę malonę ir meilę visiems, kurie jam paklūsta, taip, netgi tiems, kurie maištauja, nes iš savo gerumo jis suteiks didžias palaimas net ir jiems.22
Jėzaus Kristaus Evangelija moko, kad šeimos organizacija, kai kalbame apie celestialinį išaukštinimą, bus tobula organizacija, jungianti vienos kartos tėvą, motiną ir vaikus su kitos kartos tėvu, motina ir vaikais ir išsiplėtusi, ir besidriekianti iki laiko pabaigos.23
Užantspauduojanti kunigystės galia „amžiams sujungia vyrus ir žmonas, kada jie tuokiasi pagal amžinąjį planą“
Turi būti kartų nuo Adomo dienų iki laiko pabaigos sutvirtinimas, sujungimas. Šeimos bus sujungtos ir susietos kartu, tėvai su vaikais, vaikai su tėvais, viena karta su kita, kol būsime sujungti vienoje didelėje šeimoje kartu su mūsų tėvu Adomu priešakyje, kur jį pastatė Viešpats. Taigi negalime būti išgelbėti ir išaukštinti Dievo karalystėje, jeigu neturime savo širdyse troškimo daryti šį darbą už savo mirusiuosius ir atlikti jį pagal savo sugebėjimus. Tai šlovinga doktrina, vienas didžiausių Pranašui Džozefui Smitui apreikštos tiesos principų. Turime pasinaudoti savo galimybėmis ir įrodyti, jog esame verti ir priimtini Viešpaties akyse, kad galėtume gauti šį išaukštinimą patys ir džiūgauti Dievo karalystėje kartu su savo giminaičiais ir draugais šiame milžiniškame Pirmagimio Bažnyčios šventųjų, kurie išliko nepriklausomi ir nesusitepę pasaulio nuodėmėmis, susirinkime.
Meldžiuosi, kad Viešpats laimintų mus ir suteiktų mūsų širdims troškimą ištikimai išaukštinti savo pašaukimą ir tarnauti Jam darant visa tai.24
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Poskyryje „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“ perskaitykite Prezidento Smito patarimą, ką „iš tiesų“ darome šventyklos pašventinimo metu. Kaip galime laikytis to patarimo?
-
Kaip mokymai 1 poskyryje siejasi su mūsų pastangomis padėti savo mirusiems protėviams? Kaip šie mokymai susiję su mūsų santykiais tarp gyvų šeimos narių?
-
Skaitydami 2 poskyrį ieškokite Prezidento Smito paaiškinimo, kodėl užantspaudavimo galia „išgelbėja žemę nuo visiško nuniokojimo per Jėzaus Kristaus atėjimą“. Ko tai moko apie šeimų užimamą vietą išgelbėjimo plane?
-
Kaip šventyklos darbas yra „persipynęs su išgelbėjimo planu“? (Žr. 3 poskyrį.) Kaip tas principas keičia mūsų požiūrį į šventyklos darbą?
-
Prezidentas Smitas patarė, kad atlikdami šventyklos darbą už mirusiuosius, turėtume galvoti apie tuos žmones kaip apie gyvus (žr. 4 poskyrį). Ką tai reiškia jums? Kaip ta mintis gali paveikti tai, kaip tarnaujate šventykloje?
-
Apžvelgdami 5 poskyrį ieškokite palaiminimų, kuriuos Prezidentas Smitas paminėjo kaip ateinančius tiems, kurie daro šeimos istorijos darbą. Kokius pastebėjote to įrodymus?
-
Studijuokite 6 poskyrį ir įsivaizduokite, kaip džiūgaujate su savo protėviais „milžiniškame susirinkime“. Pagalvokite, ką galite padaryti, kad paruoštumėte save ir savo šeimą tai privilegijai.
Susijusios Raštų nuorodos
Pagalba mokytojui
„Kai asmuo užduoda klausimą, pagalvokite, ar nevertėtų pakviesti kitus atsakyti užuot atsakius į jį pačiam. Pavyzdžiui, galėtumėte pasakyti: „Tai įdomus klausimas. Ką likusieji galvoja apie tai?“ Arba „Gal kas nors galėtų padėti atsakyti į šį klausimą?“ (Teaching, No Greater Call [1999], p. 64.)