Vilties triumfas
Viltis yra gyva dovana, dovana, kuri auga didėjant mūsų tikėjimui Jėzumi Kristumi.
Mano brangūs broliai ir seserys visame pasaulyje, mums pradedant šį ypatingą visuotinės konferencijos metą, dangaus akys neabejotinai bus nukreiptos į mus. Mes išgirsime „Viešpaties balsą“ per Jo tarnus; jausime „vedanči[ą], nukreipianči[ą] ir guodžianči[ą]“ Šventosios Dvasios įtaką, o mūsų tikėjimas bus sustiprintas.
Prieš tris metus prezidentas Raselas M. Nelsonas visuotinę konferenciją pradėjo šiais žodžiais: „Tyras apreiškimas dėl jūsų širdies klausimų padarys šią konferenciją praturtinančią ir neužmirštamą. Jei dar neprašėte Šventosios Dvasios tarnystės, kad padėtų jums išgirsti tai, ką Viešpats nori, kad išgirstumėte per šias dvi dienas, kviečiu jus tai padaryti. Prašau šią konferenciją padaryti sotinimosi Viešpaties žiniomis, kurias perduos Jo tarnai, metu.“
Šventieji Raštai galingai sujungia tris žodžius: tikėjimas, viltis, meilė. Viltis yra neįkainojama endaumento dovana iš Dievo.
Žodis viltis yra naudojamas apibūdinti daugeliui dalykų, kurie norime, kad įvyktų. Pavyzdžiui, „Tikiuosi, kad nebus lietaus“ arba „Tikiuosi, kad mūsų komanda laimės“. Norėčiau pakalbėti apie mūsų šventas ir amžinas viltis, sutelktas į Jėzų Kristų ir sugrąžintąją Evangeliją, bei mūsų „pažadėt[us] palaiminim[us] už teisumą tvirt[ame] tikėjim[esi]“ .
Mūsų amžinojo gyvenimo viltis
Mūsų amžinojo gyvenimo viltį užtikrina Kristaus malonė ir mūsų pačių pasirinkimai, suteikiantys mums nepaprastą palaiminimą sugrįžti į mūsų dangiškuosius namus ir amžinai gyventi taikoje ir laimėje su mūsų Dangiškuoju Tėvu, Jo Mylimuoju Sūnumi, mūsų ištikima šeima ir brangiais draugais bei teisiais vyrais ir moterimis iš visų žemynų ir kiekvieno šimtmečio.
Žemėje mes patiriame džiaugsmą ir liūdesį, kai esame išbandomi ir patikrinami. Mūsų pergalė pasiekiama per tikėjimą Jėzumi Kristumi, kai triumfuojame prieš savo nuodėmes, sunkumus, pagundas, neteisingumą ir šio mirtingojo gyvenimo iššūkius.
Stiprindami savo tikėjimą Jėzumi Kristumi matome už patiriamų sunkumų laukiančius palaiminimus ir amžinybės pažadus. Kaip šviesa, kurios spindesys plinta, viltis nušviečia tamsų pasaulį, ir mes pamatome savo šlovingą ateitį.
Viltis ateina nuo Dievo
Nuo laikų pradžios mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimasis Sūnus teisiuosius dosniai laimino brangia vilties dovana.
Adomui ir Ievai palikus sodą angelas juos mokė apie pažadėtąjį Jėzų Kristų. Vilties dovana apšvietė jų gyvenimą. Adomas pareiškė: „Mano akys atvertos, ir šiame gyvenime aš džiaugsiuos.“ Ieva kalbėjo apie jų „išpirkimo džiaugsm[ą] ir amžin[ąjį] gyvenim[ą], kurį Dievas duoda visiems paklusniesiems“.
Kaip Šventoji Dvasia suteikė Adomui viltį, taip ir šiandien Viešpaties Dvasios galia apšviečia tikinčiuosius, nušviesdama amžinojo gyvenimo tikrumą.
Gelbėtojas atsiunčia mums Guodėją, Šventąją Dvasią, – palydovą, atnešantį tikėjimą, viltį ir ramybę „ne kaip pasaulis duoda“.
„Pasaulyje, – sakė Gelbėtojas, – jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs [nepraraskite vilties šviesos]: Aš nugalėjau pasaulį!“
Atėjus sunkiam metui, turime viltingai pasitikėti Viešpačiu. Mes tyliai meldžiamės: „Tebūnie ne mano, bet Tavo valia.“ Jaučiame Viešpaties pritarimą mūsų romiam norui ir laukiame pažadėtos ramybės, kurią Viešpats atsiųs Jo pasirinktu laiku.
Apaštalas Paulius mokė: „Vilties Dievas pripild[ys] jus […] džiaugsmu ir […] ramybe, kad […] būtumėte pertekę vilties“, „džiaug[tumėtės] viltimi, būt[umėte] kantrūs išmėginimuose“, su „Šventosios Dvasios galybe“.
Vilties pamoka
Pranašas Moronis iš pirmų lūpų sužinojo apie vilties turėjimą Kristuje patiriant išmėginimus. Jis taip paaiškino savo šiurpią padėtį:
„Esu vienas. […] Neturiu […] kur eiti.“
„Aš […] nesirodau […], kad […] manęs nenužudytų.“
Pažymėtina, kad šį tamsų vienišumo metą Moronis užrašė savo tėvo žodžius apie viltį:
„Jeigu žmogus turi tikėjimą, jis turi turėti viltį; nes be tikėjimo negali būti jokios vilties.“
„Ir ko gi jūs vilsitės? […] Per Kristaus apmokėjimą ir jo prikėlimo galią jūs vilsitės būti prikelti amžinajam gyvenimui.“
Mano broliai ir seserys, viltis yra gyva dovana, dovana, kuri auga didėjant mūsų tikėjimui Jėzumi Kristumi. „Tikėjimas [pagrindžia] tai, ko viliamės.“ Mes statome šio pagrindimo blokelius melsdamiesi, sudarydami šventyklos sandoras, laikydamiesi įsakymų, nuolat sotindamiesi Raštais ir šiuolaikinių pranašų žodžiais, priimdami sakramentą, tarnaudami kitiems ir kiekvieną savaitę su kitais šventaisiais dalyvaudami susirinkimuose.
Vilties namai
Norėdamas sustiprinti mūsų viltį vis didėjančio nedorumo laikais, Viešpats nurodė savo pranašui Jo šventyklomis paženklinti žemę.
Įeidami į Viešpaties namus, jaučiame mūsų viltį patvirtinančią Dievo Dvasią.
Šventykla liudija apie tuščią kapą ir tai, kad gyvenimas už uždangos tęsiasi visiems.
Neturintiems amžinojo bendražygio apeigos galingai patvirtina, kad kiekvienas teisus žmogus gaus kiekvieną pažadėtą palaiminimą.
Apima didinga viltis, kai jauna pora klūpi prie altoriaus, kad būtų užantspauduota ne tik laikui, bet ir amžinybei.
Pažadai mūsų palikuonims, kad ir kokios būtų jų aplinkybės, mums teikia didžiulę viltį.
Nėra tokio skausmo, ligos, neteisybės, kančios, nieko, kas galėtų užtemdyti mūsų viltį, kai tikime ir tvirtai laikomės sandorų, sudarytų su Dievu Viešpaties namuose. Tai šviesos ir vilties namai.
Kai netenkama vilties
Liūdesio ašaras liejame matydami nusivylimą ir neviltį tų, kurie neturi vilties Kristuje.
Neseniai iš tolo stebėjau porą, kuri kažkada tikėjo Kristumi, bet vėliau nusprendė atsisakyti savo tikėjimo. Pasaulyje jiems sekėsi ir jie surado pasitenkinimą savo išmone bei tikėjimo atmetimu.
Viskas sekėsi gerai, kol vyras, dar jaunas ir energingas, staiga susirgo ir mirė. Tarsi saulės užtemimas jie užblokavo Sūnaus šviesą, ir tai sukėlė vilties užtemimą. Dabar žmona, neturėdama tikėjimo, jautėsi praradusi orientaciją, skausmingai nepasiruošusi, nesugebanti paguosti savo vaikų. Protas jai sakė, kad jos gyvenimas buvo tobulas, kol netikėtai ji prarado rytojaus viziją. Neviltis jai atnešė tamsą ir sumaištį.
Viltis širdį draskančioje tragedijoje
Norėčiau palyginti jos skausmingą neviltį su kitos šeimos viltimi Kristumi širdį draskančiu laikotarpiu.
Prieš dvidešimt vienerius metus mano sūnėno Beno Anderseno ir jo žmonos Robi naujagimis sūnus iš jų Aidaho ūkininkų bendruomenės buvo greitosios pagalbos nuskraidintas į Solt Leik Sitį. Atvykus į ligoninę man Benas paaiškino sunkias, gyvybei pavojingas kūdikio širdies komplikacijas. Uždėjome rankas ant mažytės Trėjo galvos. Viešpats palaimino jį pratęsdamas gyvenimą.
Pirmąją jo gyvenimo savaitę Trėjui buvo atlikta širdies operacija, po kurios buvo atlikta daugiau operacijų. Metams bėgant, tapo aišku, kad Trėjui reikės persodinti širdį. Nors jo fizinė veikla buvo ribota, jo tikėjimas stiprėjo. Jis rašė: „Niekada negailėjau savęs, nes visada žinojau, kaip svarbu tikėti Jėzumi Kristumi ir liudijimu apie išgelbėjimo planą.“
Savo telefone jis saugojo gerai žinomą prezidento Raselo M. Nelsono citatą: „Mūsų jaučiamas džiaugsmas yra mažai susijęs su mūsų gyvenimo aplinkybėmis ir labai susijęs su tuo, į ką yra sutelktas mūsų gyvenimas.“
Trėjus rašė: „Visada laukiau, kol galėsiu tarnauti nuolatinėje misijoje, bet […] gydytojai neleis man tarnauti misijoje mažiausiai metus po mano transplantacijos. […] Aš pasikliauju Jėzumi Kristumi.“
Trėjus džiūgavo, kad šio semestro pradžioje buvo priimtas į BJU buhalterinės apskaitos studijas, tačiau dar labiau apsidžiaugė liepos pabaigoje sulaukęs labai laukto telefono skambučio, kviečiančio į ligoninę širdies persodinimui.
„Tik metai, – sakė Trėjus, – ir tarnausiu misijoje.“
Su didelėmis viltimis jis įžengė į operacinę. Tačiau operacijos metu buvo pražūtingų komplikacijų, ir Trėjus taip ir neatgavo sąmonės.
Jo motina Robi sakė: „Penktadienis buvo labiausiai širdį draskanti diena […], negalėjau suvokti, kas nutiko. […] Bandydama viską apmąstyti ilgai vakarojau. […] Tačiau šeštadienį pabudau jausdama didelį džiaugsmą. Tai nebuvo tik ramybė, tai nebuvo neigimas. Jaučiau džiaugsmą dėl savo sūnaus, jaučiau džiaugsmą kaip jo motina. […] Benas atsikėlė daug anksčiau nei aš, ir kai pagaliau turėjome galimybę pasikalbėti, Benas papasakojo, kad pabudo lygiai taip pat jausdamasis.“
Benas paaiškino: „Aiškumas pasiekė mano sielą, nes Dievas mokė mane per Jo Šventąją Dvasią. Prabudau ketvirtą ryto ir pajutau neapsakomą ramybę ir džiaugsmą. Kaip tai įmanoma? […] Trėjaus praradimas buvo labai skausmingas ir man jo labai trūksta. Bet Viešpats nepalieka mūsų be paguodos. […] Nekantriai laukiu džiaugsmingo susitikimo.“
Vilties pažadas
Savo dienoraštyje Trėjus buvo užsirašęs šiuos prezidento Nelsono kalbos žodžius iš visuotinės konferencijos: „Atrodo neįmanoma jausti džiaugsmo, kada jūsų vaikas serga nepagydoma liga arba kada jūs netenkate darbo, arba kai jūsų sutuoktinis jus išduoda. Tačiau būtent tokį džiaugsmą siūlo Gelbėtojas. Jo džiaugsmas yra pastovus, patikinantis mus, kad „suspaudimai truks tik trumpą akimirką“ [Doktrinos ir Sandorų 121:7] ir bus pašvęsti mūsų labui.
Broliai ir seserys, ramybė, kurios ieškote, galbūt neateis taip greitai, kaip norite, bet pažadu jums, kad pasitikėdami Viešpačiu sulauksite Jo ramybės.
Puoselėkime savo brangų tikėjimą, verždamiesi pirmyn su tobulu vilties spindesiu. Liudiju, kad mūsų viltis yra mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus. Per Jį mūsų teisūs norai bus įgyvendinti. Jis yra vilties Dievas – vilties triumfas. Jis gyvas ir Jis Jus myli. Jėzaus Kristaus vardu, amen.