Priimkime Viešpaties duotą atgailos dovaną
Bet, prieš kreipdamiesi į Dievą, nelaukime, kol viskas taps sunku. Nelaukime iki savo mirtingojo gyvenimo pabaigos, kad nuoširdžiai atgailautume.
Liudiju apie mylintį Dangiškąjį Tėvą. 2019 m. balandžio visuotinėje konferencijoje, praėjus kelioms akimirkoms po to, kai buvau palaikytas kaip visuotinis Septyniasdešimties įgaliotinis, choras atliko giesmę „Apstulbintas Jėzaus malonės“, kuri pervėrė mano širdį ir sielą.
Išgirdęs šiuos žodžius, buvau apstulbintas. Jaučiau, kad, nepaisant mano netinkamumo ir trūkumų, Viešpats palaimino mane žinojimu, jog „Jo stiprybėje aš galiu padaryti viską“.
Daugelis mūsų kartais kovojame su plačiai paplitusiu netinkamumo, silpnumo ar net nevertumo jausmu. Vis dar vargstu dėl jo; jį pajutau tą dieną, kai buvau pašauktas. Jutau jį daug kartų ir vis dar jaučiu dabar, kalbėdamas jums. Tačiau sužinojau, kad aš ne vienas taip jaučiuosi. Tiesą sakant, Raštuose yra daug pasakojimų apie žmones, kurie, atrodo, patyrė panašius jausmus. Pavyzdžiui, prisimename ištikimą ir narsų Viešpaties tarną – Nefį. Net ir jis kartais kovojo su nevertumo, silpnumo ir netinkamumo jausmais.
Jis sakė: „Nepaisant Viešpaties didžio gerumo, rodant man savo didžius ir nuostabius darbus, mano širdis sušunka: O koks apgailėtinas aš žmogus! Taip, mano širdis sielvartauja dėl mano kūno; mano siela liūdi dėl mano nedorybių.“
Pranašas Džozefas Smitas kalbėjo, kad jaunystėje dažnai jautėsi „smerkiamas už savo silpnybes ir netobulumus“. Tačiau Džozefo netinkamumo jausmas ir nerimas buvo dalis to, kas paskatino jį mąstyti, studijuoti, mokytis ir melstis. Kaip galbūt prisimenate, jis nuėjo į giraitę netoli savo namų melstis, kad surastų tiesą, ramybę ir atleidimą. Jis išgirdo Viešpatį sakant: „Džozefai, mano sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos. Eik savo keliu, gyvenk pagal mano nuostatus ir laikykis mano įsakymų. Štai, aš esu šlovės Viešpats. Aš buvau nukryžiuotas už pasaulį, kad visi, kurie tiki mano vardą, galėtų turėti amžinąjį gyvenimą.“
Džozefo nuoširdus troškimas atgailauti ir siekti savo sielos išgelbėjimo padėjo jam ateiti pas Jėzų Kristų ir gauti nuodėmių atleidimą. Šios pastangos atvėrė duris besitęsiančiam Jėzaus Kristaus evangelijos sugrąžinimui paskutinėmis dienomis.
Ši nuostabi pranašo Džozefo Smito patirtis parodo, kaip silpnumo ir netinkamumo jausmai gali padėti mums atpažinti savo puolusią prigimtį. Jei esame nuolankūs, tai gali padėti mums suprasti, kad esame priklausomi nuo Jėzaus Kristaus, ir sužadinti mūsų širdyse nuoširdų troškimą atsigręžti į Gelbėtoją ir atgailauti už savo nuodėmes.
Draugai mano, atgaila – tai džiaugsmas! Saldi atgaila yra kasdienio proceso dalis, kai eilutė po eilutės, priesakas po priesako Viešpats mus moko, kaip gyventi į Jo mokymus sutelktą gyvenimą. Kaip Džozefas ir Nefis, mes galime „šauk[tis] [Dievo], kad pasigailėtų; nes jis yra galingas išgelbėti“. Jis gali įgyvendinti bet kokį teisų troškimą ar norą ir išgydyti bet kokią žaizdą mūsų gyvenime.
Mormono Knygoje, dar viename Jėzaus Kristaus Testamente, galime rasti daugybę pasakojimų apie žmones, kurie išmoko ateiti pas Kristų per nuoširdžią atgailą.
Norėčiau jums papasakoti pavyzdį švelnaus Viešpaties gailestingumo, parodyto per vieną įvykį mano mylimoje gimtojoje Puerto Riko saloje.
Tai nutiko mano gimtajame Ponsė mieste. Pavyzdinga Bažnyčios sesuo Selija Kruz Ajala nusprendė draugui padovanoti Mormono Knygą. Suvyniojo šią, kaip ji sakė, už deimantus ar rubinus jai brangesnę dovaną ir išėjo jos įteikti. Pakeliui prie jos priėjo vagis, pagriebė rankinę ir su ypatinga dovana joje pabėgo.
Kai ji papasakojo šią istoriją bažnyčioje, jos draugė pasakė: „Ką gali žinoti? Galbūt tai buvo tavo galimybė pasidalyti evangelija!“
Taigi, ar žinote, kas nutiko po kelių dienų? Selija gavo laišką. Laikau tą laišką, kurį man įteikė Selija, savo rankoje. Jame rašoma:
„Ponia Kruz!
„Atleiskit, atleiskite man. Niekuomet nesužinosite, kaip smarkiai gailiuosi, kad jus užpuoliau. Tačiau dėl to mano gyvenimas pasikeitė ir keičiasi toliau.
Ši knyga [Mormono Knyga] man padėjo. To Dievo vyro sapnas mane sukrėtė. […] Grąžinu jūsų penkis [dolerius], nes negaliu jų išleisti. Noriu, kad žinotumėte, jog, man pasirodė, kad švytite. Man rodos, ta šviesa sutrukdė man [jums pakenkti, todėl] tiesiog pabėgau.
Noriu, kad žinotumėte, jog dar mane pamatysite, bet, kai pamatysite, manęs neatpažinsite, nes būsiu jūsų brolis. […] Čia, kur aš gyvenu, turiu rasti Viešpatį ir eiti į bažnyčią, kuriai priklausote jūs.
Žinutė, kurią parašėte toje knygoje, sugraudino mane iki ašarų. Nuo trečiadienio vakaro negaliu liautis jos skaitęs. Meldžiausi ir prašiau, kad Dievas man atleistų, [ir] prašau, kad jūs man atleistumėte. […] Maniau, kad jūsų supakuota dovana buvo šis tas, ką būčiau galėjęs parduoti. [Vietoj to] ji paskatino norą [pakeisti] savo gyvenimą. […] Maldauju, atleiskit, atleiskite man.
Broliai ir seserys, nesvarbu, kokios mūsų aplinkybės, Gelbėtojo šviesa gali pasiekti mus visus. „Jums neįmanoma panirti giliau, nei gali apšviesti beribė Kristaus Apmokėjimo šviesa“, – pasakė prezidentas Džefris R. Holandas.
Kalbant apie nenumatytą Selijos dovanos, Mormono Knygos, gavėją, šis brolis patyrė daugiau Viešpaties gailestingumo. Atgailoje šis brolis galiausiai rado džiaugsmą, nors prireikė laiko, kol jis sau atleido. Koks stebuklas! Viena ištikima sesuo, viena Mormono Knyga, nuoširdi atgaila ir Gelbėtojo galia lėmė Evangelijos palaiminimų ir šventų sandorų Viešpaties namuose pilnatvės džiaugsmą. Kiti šeimos nariai pasekė tuo pavyzdžiu ir priėmė šventas pareigas Viešpaties vynuogyne, įskaitant tarnystę nuolatinėje misijoje.
Kai ateiname pas Jėzų Kristų, mūsų nuoširdžios atgailos kelias galiausiai atves mus į šventąją Gelbėtojo šventyklą.
Koks teisus paskatinimas stengtis būti švariems, būti vertiems per šventas šventyklos sandoras mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus padarytų įmanomų palaiminimų pilnatvės! Reguliariai tarnaudami Viešpaties namuose ir stengdamiesi laikytis ten sudarytų šventų sandorų, sustiprinsime savo troškimą ir gebėjimą patirti širdies, galios, proto ir sielos permainą, kuri yra būtina, kad taptume panašesni į Gelbėtoją. Prezidentas Raselas M. Nelsonas liudijo: „Niekas taip neatvers dangaus [kaip garbinimas šventykloje]. Niekas!“
Mano brangūs draugai, ar jaučiatės netinkami? Ar jaučiatės neverti? Ar abejojate savimi? Galbūt nerimaujate ir klausiate: ar esu pakankamai geras? Gal man jau per vėlu? Kodėl man vis nesiseka, nors stengiuosi iš visų jėgų?
Broliai ir seserys, tikrai savo gyvenime darysime klaidų. Tačiau prašau, atminkite, kaip mokė vyresnysis Geritas V. Gongas, kad mūsų „Gelbėtojo Apmokėjimas yra beribis ir amžinas. Visi klystame ir nusidedame. Galime laikinai nuklysti nuo kelio. Dievas meilingai tikina mus: kad ir kur būtume, kad ir ką darytume, nėra tokios padėties, iš kurios negalėtume sugrįžti. Jis laukia pasiruošęs mus apkabinti.“
Kaip mane taip pat mokė mano žmona Keri Lju, mums visiems kiekvieną dieną reikia atgailauti, pasikeisti ir pailsėjus pradėti nuo nulio.
Bus kliūčių. Bet, prieš kreipdamiesi į Dievą, nelaukime, kol viskas taps sunku. Nelaukime iki savo mirtingojo gyvenimo pabaigos, kad nuoširdžiai atgailautume. Nesvarbu, kurioje sandoros kelio atkarpoje esame šiuo metu, vis tiek susitelkime į atperkančiąją Jėzaus Kristaus galią ir Dangiškojo Tėvo troškimą, kad sugrįžtume pas Jį.
Viešpaties namai, Jo šventieji Raštai, Jo šventieji pranašai ir apaštalai įkvepia mus siekti asmeninio šventumo per Kristaus doktriną.
Nefis sakė: „Ir dabar štai, mano mylimi broliai, tai yra kelias; ir nėra jokio kito kelio nė vardo, duoto po dangumi, kuriuo žmogus [vyras ar moteris] galėtų būti išgelbėtas Dievo karalystėje. Ir dabar štai, tai yra Kristaus doktrina, vienintelė ir tikra doktrina Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Apmokėjimo procesas, per kurį susivienijame su Dievu, gali būti sudėtingas. Tačiau jūs ir aš galime stabtelėti, nurimti, pažvelgti į Gelbėtoją ir stengtis surasti, ką Jis norėtų, kad pakeistume, bei veikti pagal tai. Jei darysime tai su tikru ketinimu, patirsime Jo gydymą. Tik pagalvokime, kaip bus palaiminti mūsų palikuonys, kai priimsime Viešpaties atgailos dovaną!
Didysis Skulptorius, kaip mokė mano tėvas, mus formuos ir tobulins, kas gali būti sunku. Be to, Didysis Gydytojas taip pat mus apvalys. Jaučiau ir tebejaučiu tą gydančią galią. Liudiju, kad tai ateina per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir kasdienę atgailą.
Liudiju apie Dievo meilę ir beribę Jo Sūnaus Apmokėjimo galią. Galime tai stipriai pajausti nuoširdžiai ir iš visos širdies atgailaudami.
Mano draugai, liudiju apie šlovingą Evangelijos sugrąžinimą per pranašą Džozefą Smitą ir apie dabartinį Gelbėtojo dievišką vadovavimą per savo pranašą ir skelbėją, prezidentą Raselą M. Nelsoną. Žinau, kad Jėzus Kristus yra gyvas ir kad Jis yra Didysis mūsų sielų Gydytojas. Žinau ir iš visos širdies liudiju, kad visa tai yra tiesa, šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.