„Tai Aš“
Pasireiškianti visiška ištikimybe dieviškajai valiai tikroji Kristaus meilė išliko ir toliau išlieka.
Tai šabo diena, ir mes susirinkome kalbėti apie „Kristų, ir Tą nukryžiuotą“. Žinau, Jis gyvas, Išpirkėjas mūs.
Įsivaizduokite tokią sceną iš paskutinės Jėzaus žemiškojo gyvenimo savaitės. Susirinko žmonių minia, tarp jų ir romėnų kareiviai, „ginkluoti kalavijais ir vėzdais“. Šis rūstus būrys, kuriam vadovavo vyriausiųjų kunigų pasiųsti pareigūnai su deglais rankose, nesiruošė užkariauti miesto. Tąnakt jie ieškojo tik vieno žmogaus, vyro, kuris per visą savo gyvenimą nenešiojo ginklo, nedalyvavo kariniuose mokymuose ar fizinėse kovose.
Kareiviams priartėjus, Jėzus, stengdamasis apsaugoti savo mokinius, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“ Jėzus tarė jiems: „Tai Aš.“ […] Kai Jėzus ištarė „Tai Aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.“
Visuose Raštuose man tai yra viena labiausiai jaudinančių ištraukų. Be kita ko, man tai tiesiai, atvirai sako, kad vien būti Dievo Sūnaus – didžiojo Senojo Testamento Jehovos ir Naujojo Testamento Gerojo Ganytojo, kuris nenešioja jokio ginklo, – akivaizdoje, vien girdėti šio Prieglobsčio nuo audros, šio Ramybės Kunigaikščio balsą pakanka, kad priešininkai klupinėdami trauktųsi krisdami vienas ant kito ir apgailestautų, kad tos nakties tarnybą nebuvo paskirti atlikti virtuvėje.
Raštuose rašoma, kad vos prieš kelias dienas, kai Jis pergalingai įžengė į miestą, „sujudo visas miestas“ klausdamas: „Kas yra šitas?“ Galiu tik įsivaizduoti, kad dabar šis klausimas iškilo tiems sumišusiems kareiviams: „Kas yra šitas?“
Atsakymas į šį klausimą negalėjo būti Jo išvaizda, nes Izaijas prieš kokius septynis šimtmečius pranašavo, kad „neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų“. Tai tikrai nebuvo Jo neturimi dailūs apdarai ar Jo didelis materialus turtas. Tai negalėjo būti profesinis išsilavinimas vietinėse sinagogose, nes neturime įrodymų, kad Jis kada studijavo kurioje nors iš jų, tačiau net jaunystėje Jis galėjo sugluminti puikiai pasirengusius Raštų žinovus ir teisininkus, stebindamas juos savo doktrina „kaip turintis valdžią“.
Nuo to mokymo šventykloje iki Jo pergalingo įžengimo į Jeruzalę ir šio galutinio, nepateisinamo suėmimo, Jėzus nuolat patekdavo į sudėtingas, dažnai klastingas situacijas, kuriose Jis visada nugalėdavo. Toms pergalėms neturime jokio paaiškinimo, išskyrus dieviškąją DNR.
Vis dėlto visais laikais daugelis supaprastindavo, net sumenkindavo savo įsivaizdavimą apie Jį ir Jo liudijimą apie save patį. Jie Jo teisumą nuvertino iki skrupulingo manieringumo, Jo teisingumą – iki pykčio, o Jo gailestingumą – iki nuolaidžiavimo. Negalime palaikyti tokių supaprastintų Jo įsivaizdavimo versijų, kurios patogiai ignoruoja mums neįtinkančius mokymus. Taip nuvertinama net ir Jį geriausiai apibūdinanti dorybė – Jo meilė.
Savo žemiškosios misijos metu Jėzus mokė, kad yra du didžiausi įsakymai. Jų buvo mokoma šioje konferencijoje ir bus mokoma amžinai: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, […] [ir] mylėk savo artimą kaip save patį.“ Jei norime ištikimai sekti Gelbėtoju laikydamiesi šių dviejų svarbių ir neatsiejamai susijusių taisyklių, turėtume tvirtai laikytis to, ką Jis iš tikrųjų pasakė. Jis iš tikrųjų sakė taip: „Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.“ Tą patį vakarą Jis įsakė: „Kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylė[kite] vienas kitą.“
Tose Raštų eilutėse tos frazės, apibrėžiančios tikrą Kristaus meilę, kartais vadinamą tikrąja meile, yra itin svarbios.
Ką jos apibrėžia? Kaip Jėzus mylėjo?
Pirma, Jis mylėjo „visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe“; tai suteikė Jam galimybę išgydyti giliausią skausmą ir skelbti sunkiausią tikrovę. Trumpai tariant, Jis yra tas, kuris tuo pačiu metu gali teikti malonę ir reikalauti tiesos. Kaip sakė Lehis, laimindamas savo sūnų Jokūbą: „Išpirkimas ateina šventajame Mesijuje ir per jį; nes jis yra pilnas malonės ir tiesos.“ Jo meilė leidžia padrąsinančiai apkabinti, kai to reikia, ir skirti karčią taurę, kai ji turi būti išgerta. Taigi mes stengiamės mylėti visa širdimi, galia, protu ir stiprybe, nes taip Jis mus myli.
Antroji Jėzaus dieviškosios meilės ypatybė buvo Jo paklusnumas kiekvienam žodžiui, išeinančiam iš Dievo burnos. Jis visada suderindavo savo valią ir elgesį su Dangiškojo Tėvo.
Po Prisikėlimo atvykęs į vakarų pusrutulį, Kristus nefitams pasakė: „Štai aš – Jėzus Kristus. […] Aš išgėriau iš tos karčios taurės, kurią Tėvas davė man, […] tuo iškęsdamas Tėvo valią […] nuo pradžios.“
Iš daugybės būdų, kaip galėjo prisistatyti, Jėzus tai padarė pareikšdamas savo paklusnumą Tėvo valiai, nors visai neseniai savo didžiausio poreikio valandą šis Viengimis Dievo Sūnus jautėsi savo Tėvo visiškai apleistas. Pasireiškianti visiška ištikimybe dieviškajai valiai tikroji Kristaus meilė išliko ir toliau išlieka ne tik lengvomis ir patogiomis, bet ypač tamsiausiomis ir sunkiausiomis dienomis.
Raštuose sakoma, kad Jėzus buvo „skausmų vyras“. Jis patyrė liūdesį, nuovargį, nusivylimą ir kankinančią vienatvę. Šiais ir visais laikais nei Jėzaus, nei Jo Tėvo meilė niekada nesibaigia. Dėl tokios brandžios meilės, kuri rodo pavyzdį, teikia jėgų ir persiduoda, mūsų meilė taip pat nesibaigs.
Tad, jei kartais atrodo, kad kuo labiau stengiatės, tuo darosi sunkiau, jei, jums bandant kovoti su savo trūkumais ir netobulumais, pastebite, kad kas nors pasiryžęs mesti iššūkį jūsų tikėjimui, jei atsidavusiai dirbdami vis dar jaučiate, kad jus apima baimės akimirkos, prisiminkite, kad visais laikais taip nutikdavo ir kai kuriems ištikimiausiems bei nuostabiausiems žmonėms. Taip pat atminkite, kad visatoje yra jėga, pasiryžusi trukdyti viskam, kas gera, ką bandote daryti.
Taigi per gausą ir skurdą, asmeninį pripažinimą ir viešą kritiką, dieviškus Sugrąžinimo elementus ir žmogiškas silpnybes, kurios neišvengiamai jo metu pasireikš, mes toliau liekame tikrojoje Kristaus Bažnyčioje. Kodėl? Kadangi, kaip ir mūsų Išpirkėjas, pasirašėme visam semestrui, kurio nebaigiame trumpu įvadiniu testu, bet liekame iki pat baigiamojo egzamino. Čia džiugina tai, kad pats Direktorius prieš prasidedant kursui mums visiems pateikė atvirą atsakymų knygą. Be to, turime daugybę asmeninių mokytojų, kurie pakeliui mums primena šiuos atsakymus per reguliarias pertraukėles. Tačiau, žinoma, visa tai neveiks, jei vis praleidinėsime pamokas.
„Ko ieškote?“ Visa savo širdimi atsakome: „Jėzaus iš Nazareto.“ Kai Jis sako: „Tai Aš“, klaupiamės ant kelių ir lūpomis išpažįstame, kad Jis yra gyvasis Kristus, kad Jis vienintelis apmokėjo mūsų nuodėmes, kad Jis mus nešė net tada, kai manėme, kad Jis mus apleido. Kai stosime priešais Jį ir pamatysime žaizdas Jo rankose ir kojose, pradėsime suprasti, ką Jam reiškė nešti mūsų nuodėmes ir būti negalią pažinusiam, būti visiškai paklusniam Tėvo valiai, – ir visa tai iš tyros meilės mums. Supažindindami kitus su pagrindiniais principais ir apeigomis – tikėjimu, atgaila, krikštu, Šventosios Dvasios dovana ir mūsų palaiminimų Viešpaties namuose gavimu – parodome savo meilę Dievui bei artimui ir džiaugsmingai apibūdiname tikrąją Kristaus Bažnyčią.
Broliai ir seserys, liudiju, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra priemonė, kurią Dievas parūpino mūsų išaukštinimui. Jos mokoma Evangelija yra tikra, o ją įteisinanti kunigystė nėra dirbtinė. Liudiju, kad prezidentas Raselas M. Nelsonas yra mūsų Dievo pranašas, kaip buvo jo pirmtakai ir kaip bus jo įpėdiniai. Vieną dieną tas pranašiškas vadovavimas atves naują kartą pamatyti mūsų išgelbėjimo Pasiuntinį, nusileidžiantį kaip „žaibas […] iš rytų“, ir mes sušuksime: „Jėz[us] iš Nazareto.“ Su amžinai ištiestomis rankomis ir neveidmainiška meile Jis atsakys: „Tai Aš.“ Visa tai su apaštališka galia ir įgaliojimu pažadu Jo, būtent Jėzaus Kristaus, vardu. Amen.