Maitinkite šaknis ir šakos augs
Jūsų liudijimo šakos pasisems stiprybės iš jūsų gilėjančio tikėjimo Dangiškuoju Tėvu ir Jo Mylimu Sūnumi.
Senieji susirinkimų namai Cvikau
2024-ieji man yra svarbūs metai. Sukanka 75 metai, kai buvau pakrikštytas ir patvirtintas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu Cvikau mieste, Vokietijoje.
Narystė Jėzaus Kristaus Bažnyčioje man labai brangi. Būti priskirtam prie Dievo sandoros tautos, kartu su jumis, mano broliai ir seserys, man yra didžiulė garbė, viena didžiausių, tekusių gyvenime.
Kai galvoju apie savo asmeninę mokinystės kelionę, mintimis dažnai grįžtu į seną namą Cvikau mieste, su kuriuo susiję brangūs mano vaikystės prisiminimai apie sakramento susirinkimus Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Būtent ten buvo pradėtas puoselėti mano liudijimo daigas.
Šiuose susirinkimų namuose buvo seni dumpliniai vargonai. Kiekvieną sekmadienį vienam jaunuoliui būdavo pavedama minti dumples, kad vargonai grotų. Kartais turėdavau didžiulę privilegiją padėti atlikti šią svarbią užduotį.
Kol susirinkusieji giedodavo mūsų mėgiamas giesmes, aš iš visų jėgų mindavau, kad vargonams nepritrūktų oro. Iš tos vietos, kur mindavau dumples, puikiai mačiau nuostabius vitražus: vienas vaizdavo Gelbėtoją Jėzų Kristų, o kitas – Džozefą Smitą Šventojoje giraitėje.
Vis dar prisimenu šventus jausmus, patirtus žiūrint į tuos saulės apšviestus langus, klausantis šventųjų liudijimų ir giedant Sionės giesmes.
Toje šventoje vietoje Dievo Dvasia paliudijo mano protui ir širdžiai, kad tai tiesa – Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas. Tai yra Jo Bažnyčia. Pranašas Džozefas Smitas matė Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų ir girdėjo Jų balsus.
Šių metų pradžioje, lankydamasis su pavedimu Europoje, turėjau galimybę grįžti į Cvikau. Liūdna, tačiau senųjų susirinkimų namų nebėra. Prieš daugelį metų jie buvo nugriauti, kad atsirastų vietos dideliam daugiabučiui.
Kas yra amžina, o kas ne?
Prisipažįstu, liūdna žinoti, jog šis mano mėgiamas vaikystės pastatas dabar yra tik prisiminimas. Man tai buvo šventas pastatas. Bet tai buvo tik pastatas.
Kaip priešingybė, dvasinis liudijimas, kurį gavau iš Šventosios Dvasios prieš daugelį metų, nedingo. Tiesą sakant, jis sustiprėjo. Tai, ko išmokau jaunystėje apie pagrindinius Jėzaus Kristaus evangelijos principus, tapo tvirtu mano gyvenimo pagrindu. Sandoros ryšys, kurį užmezgiau su savo Dangiškuoju Tėvu ir Jo Mylimu Sūnumi, išliko su manimi – praėjus daug laiko po to, kai buvo nugriauti Cvikau susirinkimų namai ir dingo vitražai.
„Dangus ir žemė praeis, – sakė Jėzus, – bet mano žodžiai nepraeis.“
„Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nuo tavęs nebepasitrauks ir mano ramybės sandora tavęs nepaliks, – sako Viešpats.“
Vienas svarbiausių dalykų, kurį galime išmokti šiame gyvenime, yra skirti, kas yra amžina, o kas ne. Kai tai įsisąmoniname, viskas pasikeičia: mūsų santykiai, priimami sprendimai, elgesys su žmonėmis.
Žinojimas, kas yra amžina, o kas ne, yra labai svarbus norint stiprinti liudijimą apie Jėzų Kristų ir Jo Bažnyčią.
Nesupainiokite šaknų su šakomis
Sugrąžintoji Jėzaus Kristaus evangelija, kaip mokė pranašas Džozefas Smitas, „priim[a] visą tiesą ir kiekvieną jos dalį“. Bet tai nereiškia, kad visos tiesos yra vienodos vertės. Kai kurios tiesos yra kertinės, esminės mūsų tikėjimo šaknys. Kitos, yra priedai, arba šakos, – vertingos tik tada, kai susijusios su pagrindinėmis tiesomis.
Pranašas Džozefas Smitas taip pat pasakė: „Esminiai mūsų religijos principai yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas, trečiąją dieną prisikėlė ir pakilo į dangų; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to.“
Kitaip tariant, Jėzus Kristus ir Jo apmokančioji auka yra mūsų liudijimo šaknis. Visi kiti dalykai yra šakos.
Tai nereiškia, kad šakos nesvarbios. Medžiui reikia šakų. Tačiau, kaip Gelbėtojas pasakė savo mokiniams: „Šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje.“ Neturėdama ryšio su Gelbėtoju, šaknyse esančiu maistu, šaka nudžiūva ir miršta.
Kalbant apie mūsų liudijimo apie Jėzų Kristų puoselėjimą, įdomu, ar kartais nepainiojame šakų su šaknimis. Tai buvo klaida, kurią Jėzus pastebėjo darant anų laikų fariziejus. Jie skyrė tiek daug dėmesio santykinai nesvarbioms įstatymo detalėms, kad galiausiai nepaisė to, ką Gelbėtojas pavadino „kas […] svarbiau,“ – pagrindinių principų, tokių kaip „teisingum[as], gailestingum[as] ir tikėjim[as]“.
Jei norite maitinti medį, neliejate vandens ant šakų. Laistote šaknis. Taip pat, jei norite, kad jūsų liudijimo šakos augtų ir duotų vaisių, maitinkite šaknis. Jei abejojate dėl tam tikrų doktrinos dalykų, tikėjimo praktikų ar Bažnyčios istorijos, siekite aiškumo su tikėjimu Jėzumi Kristumi. Siekite suprasti Jo auką už jus, Jo meilę jums, Jo malonę. Nuolankiai Juo sekite. Jūsų liudijimo šakos pasisems stiprybės iš jūsų gilėjančio tikėjimo Dangiškuoju Tėvu ir Jo Mylimu Sūnumi.
Pavyzdžiui, jei norite stipresnio liudijimo apie Mormono Knygą, sutelkite dėmesį į jos liudijimą apie Jėzų Kristų. Pastebėkite, kaip Mormono Knyga liudija apie Jį, ko ji moko apie Jį ir kaip kviečia bei įkvepia jus ateiti pas Jį.
Jei siekiate prasmingesnės patirties Bažnyčios susirinkimuose ar šventykloje, pabandykite ieškoti Gelbėtojo šventose apeigose, kurias ten priimame. Raskite Viešpatį Jo šventuose namuose.
Jei kada jaučiatės perdegę ar pervargę nuo savo pašaukimo Bažnyčioje, pabandykite nukreipti savo tarnystę į Jėzų Kristų. Padarykite tai savo meilės Jam išraiška.
Maitinkite šaknis ir šakos augs. Ir ilgainiui jos duos vaisių.
Įsišaknijęs ir statomas jame
Stiprus tikėjimas Jėzumi Kristumi neatsiranda per naktį. Ne, šiame mirtingame pasaulyje lyg iš niekur atsiranda tik abejonių spygliai ir erškėčiai. Sveikas, vaisingas tikėjimo medis reikalauja sąmoningų pastangų. Ir esminė tų pastangų dalis yra įsitikinimas, kad esame tvirtai įsišakniję Kristuje.
Pavyzdžiui: iš pradžių mus gali patraukti Gelbėtojo evangelija ir Bažnyčia, nes mums daro įspūdį draugiški nariai, malonus vyskupas arba švarūs susirinkimų namai. Šios aplinkybės tikrai svarbios Bažnyčiai augti.
Vis dėlto, jei mūsų liudijimo šaknys neaugs giliau, kas nutiks, kai persikelsime į apylinkę, kur nariai nėra labai draugiški, renkasi ne tokiame jau ir įspūdingame pastate, o vyskupas pasakys ką nors įžeidaus?
Kitas pavyzdys: argi neatrodo pagrįsta tikėtis, kad, jei laikysimės įsakymų ir būsime užantspauduoti šventykloje, būsime palaiminti gausia, laiminga šeima, sumaniais ir paklusniais vaikais, kurie visi išliks aktyvūs Bažnyčioje, tarnaus misijose, dainuos apylinkės chore ir kiekvieną šeštadienio rytą savanoriškai padės valyti susirinkimų namus?
Aš labai tikiuosi, kad visi tai pamatysime savo gyvenime. Bet… o jeigu ne? Ar liksime susisaistę su Gelbėtoju nepaisydami aplinkybių – pasitikėdami Juo ir Jo laiku?
Turime savęs paklausti: ar mano liudijimas pagrįstas tuo, ko tikiuosi įvyksiant mano gyvenime? Ar tai priklauso nuo kitų žmonių veiksmų ar požiūrio? O gal jis tvirtai paremtas Jėzumi Kristumi, „įsišakniję[s] bei stat[omas] Jame“ nepaisant besikeičiančių gyvenimo aplinkybių?
Tradicijos, įpročiai ir tikėjimas
Mormono Knygoje pasakojama apie žmones, kurie „griežtai laikėsi Dievo nuostatų“. Bet tada atėjo skeptikas vardu Korihoras, tyčiodamasis iš Gelbėtojo evangelijos, vadindamas ją „kvaila“ ir „kvailo[mis] jų tėvų tradicijo[mis]“. Korihoras „nuklaidin[o] daugelio širdis, skatindamas juos pakelti galvas savo nelabume“. Tačiau kitų jis negalėjo suklaidinti, nes jiems Jėzaus Kristaus evangelija buvo daug daugiau nei tradicija.
Tikėjimas stiprus tada, kai jo šaknys yra stiprios, grįstos asmeniniais išgyvenimais, kai esame asmeniškai įsipareigoję Jėzui Kristui, kad ir kokios mūsų tradicijos ir kad ir ką kiti gali pasakyti ar padaryti.
Mūsų liudijimas bus patikrintas ir išbandytas. Tikėjimas nėra tikėjimas, jei jis niekada nebuvo išbandytas. Tikėjimas nėra stiprus, jei jam niekada nebuvo trukdyta. Taigi nenusiminkite, jeigu jūsų tikėjimas išbandomas ar kyla klausimai, į kuriuos neturite atsakymų.
Neturėtume tikėtis, kad viską suprasime dar prieš pradėdami veikti. Tai nėra tikėjimas. Kaip mokė Alma: „Tikėjimas nereiškia tobulo pažinimo apie kažką.“ Jei nesiryžtame veikti tol, kol nebus atsakyta į visus mūsų klausimus, labai apribojame gėrį, kurį galime padaryti, ir apribojame savo tikėjimo galią.
Tikėjimas yra nuostabus, nes jis išlieka net tada, kai palaiminimai ateina ne taip, kaip tikėtasi. Mes negalime matyti ateities, nežinome visų atsakymų, bet galime pasitikėti Jėzumi Kristumi judėdami į priekį ir aukštyn, nes Jis yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas.
Tikėjimas ištveria gyvenimo išbandymus ir netikrumą, nes yra tvirtai įsišaknijęs Kristuje ir Jo doktrinoje. Jėzus Kristus ir mūsų Dangiškasis Tėvas, kuris Jį siuntė, drauge yra vienas nekintantis, tobulai patikimas mūsų pasitikėjimo objektas.
Liudijimas nėra tai, ką pastatai vieną kartą, ir jis išlieka amžinai. Jis panašesnis į medį, kurį nuolat maitinate. Dievo žodžio sodinimas savo širdyje yra tik pirmas žingsnis. Kai tik jūsų liudijimas pradės augti, prasidės tikrasis darbas! O tada „puoselėkime jį labai rūpestingai, kad jis įsišaknytų, idant augtų aukštyn ir atvestų mums vaisių“. Reikia „didži[o] stropum[o]“ ir „kantrybės su žodžiu“. Taigi Viešpaties pažadai yra tikri: „jūs pjausite atpildus už savo tikėjimą ir stropumą, ir kantrybę, ir didį kantrumą, parodytus belaukiant, kol medis atneš jums vaisių.“
Mano brangūs broliai ir seserys, brangūs draugai, dalis manęs ilgisi senųjų Cvikau susirinkimų namų ir jų vitražų. Tačiau per pastaruosius 75 metus Jėzus Kristus vedė mane gyvenimo kelionėje, kuri yra labiau jaudinanti, nei aš kada nors galėjau įsivaizduoti. Jis guodė mane kančiose, padėjo atpažinti savo silpnybes, išgydė dvasines žaizdas ir maitino augančiu tikėjimu.
Nuoširdžiai meldžiuosi ir laiminu, kad nuolatos maitintumėte savo tikėjimo Gelbėtoju, Jo doktrina ir Jo Bažnyčia šaknis. Apie tai aš liudiju šventu mūsų Gelbėtojo, mūsų Išpirkėjo, mūsų Mokytojo vardu – Jėzaus Kristaus vardu, amen.