„Jūs esate mano draugai“
Gelbėtojo pareiškimas „jūs esate mano draugai“ yra aiškus kvietimas kurti prakilnesnius ir šventesnius santykius tarp visų Dievo vaikų.
Pasaulyje, kupiname nesutarimų ir susiskaldymo, kur mandagius pokalbius pakeitė smerkimas ir panieka, o draugystę apibrėžia -izmai ir -itai, supratau, kad yra aiškus, paprastas ir dieviškas pavyzdys, į kurį galime žvelgti siekdami vienybės, meilės ir bendrystės. Tas pavyzdys yra Jėzus Kristus. Liudiju, kad Jis yra didysis vienytojas.
Esame Jo draugai
1832 m. gruodį, kai „neramumai tarp tautų“ tapo „labiau pastebimi“ nei bet kada nuo Bažnyčios įkūrimo, pastarųjų dienų šventųjų vadovai Kertlande, Ohajo valstijoje, susirinko į konferenciją. Jie meldėsi „atskirai ir garsiai prašydami Viešpaties apreikšti [jiems] savo valią“. Atsiliepdamas į šių ištikimų narių maldas didelių sunkumų metu, Viešpats paguodė juos tris kartus kreipdamasis į šventuosius dviem galingais žodžiais: „Mano draugai“.
Jėzus Kristus jau seniai ištikimus savo pasekėjus vadina draugais. Keturiolika sykių Doktrinoje ir Sandorose Gelbėtojas vartoja terminą draugas, kad apibūdintų šventą ir brangų ryšį. Nekalbu apie žodį draugas, kaip jį apibrėžia pasaulis, – priklausomą nuo socialinės žiniasklaidos pasekėjų ar spustelėjimų „patinka“. Jo negalima užfiksuoti grotažyme ar skaičiumi „Instagrame“ ar „X“ platformoje.
Prisipažinsiu, iš paauglystės prisimenu bauginančius pokalbius, kai išgirsdavau tuos skaudžius žodžius „Klausyk, ar galime likti tik draugais?“ arba „Tiesiog pasilikime draugų zonoje“. Šventuosiuose Raštuose niekur negirdime Jo sakant: „Jūs esate tik mano draugai.“ Veikiau Jis mokė, kad „niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“. Ir kad „jūs esate tie, kuriuos mano Tėvas yra man davęs; jūs esate mano draugai“.
Prasmė yra aiški: Gelbėtojas kiekvieną iš mūsų pažįsta ir prižiūri. Ši rūpestinga priežiūra nėra nežymi ar nereikšminga. Priešingai, ji yra išaukštinanti, pakylėjanti ir amžina. Į Gelbėtojo pareiškimą „jūs esate mano draugai“ žvelgiu kaip į aiškų kvietimą kurti prakilnesnius ir šventesnius santykius tarp visų Dievo vaikų, „kad mes būtume viena“. Tai darome drauge ieškodami galimybių vienytis ir siekdami bendrystės jausmo visiems.
Esame viena Jame
Gelbėtojas tai gražiai parodė savo kvietimu: „Ateik ir sek paskui mane!“ Pašaukdamas savo apaštalus, Jis atsižvelgė į įvairių pasekėjų grupių dovanas ir individualias savybes. Jis pašaukė žvejus, uoliuosius, griausmingu charakteriu garsėjančius brolius ir net mokesčių rinkėją. Juos vienijo tikėjimas į Gelbėtoją ir troškimas artintis prie Jo. Jie pažvelgė į Jį, per Jį pamatė Dievą ir „tuojau paliko tinklus ir nusekė paskui Jį“.
Aš irgi mačiau, kaip prakilnesnių ir šventesnių santykių kūrimas suvienija mus. Mudu su žmona Dženifere buvome palaiminti, kad savo penkis vaikus galėjome auginti Niujorke. Šiame judriame didmiestyje užmezgėme brangius ir šventus santykius su kaimynais, mokyklos draugais, verslo partneriais, tikėjimo vadovais ir kitais šventaisiais.
2020 m. gegužę, kai pasaulis kovojo su pasaulinės pandemijos plitimu, Niujorko religinių vadovų komisijos nariai virtualiai susitiko netikėtai sušauktame posėdyje. Nebuvo jokios darbotvarkės. Jokių ypatingų svečių. Tik prašymas susirinkti ir aptarti iššūkius, su kuriais visi susidūrėme kaip tikėjimo vadovai. Ligų kontrolės centrai ką tik pranešė, kad mūsų miestas yra COVID-19 pandemijos epicentras Jungtinėse Valstijose. Tai reiškė, kad daugiau jokių susirinkimų nebus. Daugiau jokių susibūrimų.
Šiems religiniams vadovams asmeninio tarnavimo, bendruomenių susirinkimų ir kassavaitinių pamaldų nutraukimas buvo skaudus smūgis. Mūsų nedidelė grupė, kurią sudarė kardinolas, kunigas, rabinas, imamas, pastorius, monsinjoras ir vyresnysis, klausėsi, guodė ir palaikė vieni kitus. Užuot sutelkę dėmesį į savo skirtumus, pamatėme, kas mus sieja. Kalbėjome apie galimybes, o paskui apie tikimybes. Susitelkėme ir atsakėme į klausimus apie tikėjimą ir ateitį. O tada meldėmės. O, kaip mes meldėmės.
Gausiai įvairialypiame mieste, kupiname sudėtingumo ir susiduriančių kultūrų, matėme, kaip mūsų skirtumai išsisklaido, kai susibūrėme kaip draugai, turintys bendrą balsą, bendrą tikslą ir bendrą maldą.
Mes nebežiūrėjome vieni į kitus per stalą, o drauge žvelgėme į dangų. Iš kiekvieno vėlesnio posėdžio išeidavome vieningesni ir pasiruošę pasiimti „kastuvus“ ir kibti į darbą. Taip atsiradęs bendradarbiavimas ir tūkstančiams niujorkiečių suteiktas patarnavimas mane išmokė, kad pasaulyje, raginančiame susiskirstyti, atsiriboti ir atsiskirti, visada yra daug daugiau dalykų, kurie mus vienija, nei skiria. Gelbėtojas maldavo: „Būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano.“
Broliai ir seserys, turime nustoti ieškoti priežasčių skaldytis ir stengtis rasti galimybių „būti viena“. Jis apdovanojo mus unikaliomis dovanomis ir savybėmis, kurios skatina mokytis vieniems iš kitų ir asmeniškai augti. Savo universiteto studentams dažnai sakydavau, kad jei aš darau tai, ką darote jūs, o jūs darote tai, ką darau aš, mums nereikia vieniems kitų. Bet kadangi jūs nedarote to, ką darau aš, o aš nedarau to, ką darote jūs, mums vieniems kitų reikia. Ir šis poreikis mus suartina. Skaldyk ir valdyk – tai priešininko planas, kuriuo siekiama sugriauti draugystę, šeimas ir tikėjimą. Gelbėtojas yra tas, kuris vienija.
Mes priklausome Jam
Viena iš pažadėtų „tapimo viena“ palaimų yra stiprus priklausymo, arba bendrystės, jausmas. Vyresnysis Kventinas L. Kukas mokė, kad „tikros bendrystės esmė yra būti viena su Kristumi“.
Neseniai su šeima apsilankęs Vakarų Afrikos šalyje Ganoje, susižavėjau vietiniu papročiu. Atvykus į bažnyčią ar namus, mus pasitikdavo žodžiai: „Esate laukiami.“ Kai būdavo patiekiamas maistas, šeimininkas pranešdavo: „Esate kviečiami.“ Šie paprasti sveikinimai buvo išsakomi tikslingai ir sąmoningai. Esate laukiami. Esate kviečiami.
Panašius šventus pareiškimus kabiname ant savo maldos namų durų. Tačiau vien užrašo „Kviečiame užeiti“ nepakanka. Ar šiltai priimame visus, kurie įžengia pro duris? Broliai ir seserys, neužtenka tik sėdėti suoluose. Turime įsiklausyti į Gelbėtojo kvietimą kurti prakilnesnius ir šventesnius santykius su visais Dievo vaikais. Turime gyventi pagal savo tikėjimą! Mano tėvas dažnai man primindavo, kad vien sėdėjimas suole bažnyčioje sekmadienį nepadaro tavęs geru krikščioniu, kaip miegojimas garaže nepadaro tavęs automobiliu.
Turime gyventi taip, kad pasaulis nematytų mūsų, bet per mus matytų Jį. Tai vyksta ne tik sekmadieniais. Tai vyksta maisto prekių parduotuvėje, degalinėje, susirinkime mokykloje, kaimynystėje – visose vietose, kur dirba ir gyvena pakrikštyti ir nepakrikštyti mūsų šeimos nariai.
Sekmadieniais garbinu Dievą prisimindamas, kad mums reikia vieniems kitų ir kartu mums reikia Jo. Mūsų unikalios dovanos ir talentai, skiriantys mus šiame sekuliariame pasaulyje, suvienija mus šventoje erdvėje. Gelbėtojas ragino mus padėti vieni kitiems, pakylėti ir ugdyti vieniems kitus. Būtent taip Jis elgėsi, kai išgydė kraujoplūdžiu sergančią moterį, apvalė raupsuotąjį, kuris maldavo Jo gailestingumo, patarė jaunam valdininkui, kuris klausė, ką dar gali padaryti, pamilo Nikodemą, kuris žinojo, bet svyravo savo tikėjime, ir prie šulinio sėdėjo su moterimi, kuri neatitiko to meto papročių, bet kuriai Jis paskelbė apie savo, kaip Mesijo, misiją. Būtent tai man yra bažnyčia – susibūrimo ir atsigavimo, pasitaisymo ir persiorientavimo vieta. Kaip prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Evangelijos tinklas yra didžiausias tinklas pasaulyje. Dievas kviečia visus ateiti pas Jį. […] Vietos užteks visiems.“
Kai kurie galbūt patyrėte išgyvenimų, dėl kurių jaučiatės nepritampantys. Gelbėtojo žinia jums ir man yra ta pati: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.“ Jėzaus Kristaus evangelija mums yra tobula vieta. Ėjimas į bažnyčią suteikia geresnių dienų viltį, pažadą, kad esate ne vieni, ir šeimą, kuriai mūsų reikia taip pat, kaip ir mums reikia jos. Vyresnysis D. Todas Kristofersonas tvirtina, kad „būti viena su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, be jokios abejonės, yra siekiamiausias priklausymas“. Visiems, kurie pasitraukė ir ieško galimybės sugrįžti, siūlau amžiną tiesą ir kvietimą. Esate savi. Grįžkite. Jau metas.
Susipriešinusiame ir susiskaldžiusiame pasaulyje liudiju, kad Gelbėtojas Jėzus Kristus yra didysis vienytojas. Kviečiu kiekvieną iš mūsų būti vertą Gelbėtojo kvietimo „būkite viena“ ir drąsiai skelbti, kaip darė Jis: „Jūs esate mano draugai.“ Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.