Mirtingumas pasiteisina!
Nepaisant iššūkių, su kuriais visi susiduriame, mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas sukūrė tokį laimės planą, kad mums nelemta žlugti.
Kelerius metus man kaip namų mokytojui buvo paskirta lankyti vieną pagyvenusią seserį apylinkėje. Jos gyvenimas buvo nelengvas. Ją vargino įvairios sveikatos problemos ir ji visą gyvenimą kentė skausmą dėl vaikystėje žaidimų aikštelėje patirtos traumos. Būdama 32-ų ji išsituokė ir liko auginti bei aprūpinti keturis mažus vaikus, būdama 50-ies ji vėl ištekėjo. Antrasis jos vyras išėjo anapus, kai jai buvo 66, ir ši sesuo būdama našle pragyveno dar 26 metus.
Nepaisant gyvenimo sunkumų, ji liko ištikima savo sandoroms iki galo. Ši sesuo buvo aistringa genealogė, šventyklos lankytoja ir giminės istorijų rinkėja bei autorė. Nors patyrė daug sunkių išmėginimų ir, be abejo, kartais jautė liūdesį ir vienatvę, ji buvo linksmo veido, simpatiška ir maloni asmenybė.
Po jos mirties praėjus devyniems mėnesiams, vienas jos sūnų šventykloje patyrė nuostabų įvykį. Jis Šventosios Dvasios galia sužinojo, kad jo motina turi jam žinią. Ji susisiekė su juo, bet ne vaizdais ar girdimais žodžiais. Tam sūnui į galvą atėjo tokia nedviprasmiška motinos žinia: „Noriu, kad žinotum, jog mirtingumas pasiteisino, taip pat noriu, kad žinotum, jog dabar suprantu, kodėl viskas [mano gyvenime] įvyko taip, kaip įvyko. Viskas yra gerai.“
Ši žinia yra dar nuostabesnė, jei atsižvelgiame į jos padėtį ir sunkumus, kuriuos ši sesuo patyrė ir įveikė.
Broliai ir seserys, mirtingumas pasiteisina! Jis sukurtas taip, kad pasiteisintų! Nepaisant iššūkių, širdgėlos ir sunkumų, su kuriais visi susiduriame, mūsų mylintis, išmintingas ir tobulas Dangiškasis Tėvas sukūrė tokį laimės planą, kad mums nelemta žlugti. Jo planas parūpina mums būdą pakilti virš mirtingojo gyvenimo nesėkmių. Viešpats pasakė: „Tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“
Vis dėlto, jei norime būti Viešpaties „darbo ir šlovės“, o būtent „nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo“ gavėjai, turime tikėtis, kad būsime auklėjami, mokomi ir pereisime per gryninimo ugnį – kartais iki pat savo galimybių ribos. Visiškai išvengti šio pasaulio problemų, iššūkių ir sunkumų reikštų apeiti procesą, kuris iš tiesų būtinas, kad mirtingumas pasiteisintų.
Todėl neturėtume stebėtis, kai mus užklumpa sunkūs laikai. Susidursime su situacijomis, kuriose būsime išbandyti, ir su žmonėmis, kurie padės mums praktikuoti tikrąją meilę ir kantrybę. Tačiau turime ištverti sunkumus ir prisiminti, kaip sakė Viešpats:
„Ir kas tik paguldys savo gyvenimą už mano reikalą, dėl mano vardo, tas vėl jį atras, būtent amžinąjį gyvenimą.
Todėl nebijokite savo priešų [arba savo problemų, iššūkių ar šio gyvenimo išmėginimų], nes aš nutariau […], – sako Viešpats, – kad išbandysiu jus visame kame – ar jūs pasiliksite mano sandoroje, […] idant būtumėte pripažinti vertais.“
Kai jaučiamės sutrikę, nerimaujame dėl savo problemų ar manome, kad galbūt gauname daugiau nei mums priklauso gyvenimo sunkumų, galime prisiminti, ką Viešpats sakė Izraelio vaikams:
„Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir išmėgintų tave, ir sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus[, ar ne].“
Kaip Lehis mokė savo sūnų Jokūbą:
„Tu iškentėjai suspaudimus ir daug sielvarto. […] Tačiau […] [Dievas] pašvęs tavo suspaudimus tavo naudai. […] Todėl žinau, kad esi išpirktas dėl tavo Išpirkėjo teisumo.“
Kadangi šis gyvenimas yra išbandymų poligonas ir „audros virš mūsų susitelkia ir grasina ramybę sugriaut“, naudinga prisiminti šį Mozijo 23 skyriuje esantį patarimą ir pažadą, susijusį su gyvenimo iššūkiais: „Tačiau, kas tik sudeda savo viltis į jį, tas bus iškeltas paskutiniąją dieną.“
Jaunystėje pats patyriau didžiulį emocinį skausmą ir gėdą dėl neteisių kito žmogaus poelgių, kurie daugelį metų neigiamai veikė mano savivertę ir vertumo jausmą Viešpaties akivaizdoje. Nepaisant to, asmeniškai liudiju, kad Viešpats gali mus sustiprinti ir palaikyti bet kokiuose sunkumuose, kuriuos mums tenka patirti keliaujant per šį ašarų slėnį.
Žinome apie tokią Pauliaus patirtį:
„Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, [kuriuos gavau,] man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau.
Dėl to tris kartus meldžiau Viešpatį, kad tai nuo manęs atitrauktų.
Bet Viešpats man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume.“ Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs.“
Nežinome, kas buvo tas Pauliaus „dyglys kūne“. Jis nusprendė nepaaiškinti, ar tai buvo fizinis negalavimas, psichikos ar emocinė negalia, ar pagunda. Tačiau mums nebūtina žinoti šių detalių, kad žinotume, jog jis kovojo ir maldavo Viešpaties pagalbos ir kad galiausiai Viešpaties stiprybė ir galia padėjo jam tai įveikti.
Kaip ir Paulius, Viešpaties padedamas aš galiausiai sustiprėjau emociškai ir dvasiškai ir po daugelio metų pagaliau supratau, kad visada buvau vertingas žmogus ir vertas Evangelijos palaimų. Gelbėtojas padėjo man įveikti nevertumo jausmus ir nuoširdžiai atleisti skriaudikui. Pagaliau supratau, kad Gelbėtojo Apmokėjimas buvo asmeninė dovana man ir kad Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus mane tobulai myli. Dėl Gelbėtojo Apmokėjimo mirtingumas pasiteisina.
Nors galiausiai buvau palaimintas ir supratau, kad Gelbėtojas mane išgelbėjo ir stovėjo šalia manęs per tuos išgyvenimus, aiškiai suprantu, kad ta nelaiminga mano paauglystės situacija buvo mano asmeninė kelionė ir patirtis, kurios išsprendimas ir galutinis poveikis negali būti primetamas tiems, kurie kentėjo ir tebekenčia dėl neteisaus kitų žmonių elgesio.
Suvokiu, kad gyvenimo patirtys – geros ir blogos – gali mus išmokyti svarbių pamokų. Dabar žinau ir liudiju, kad mirtingumas pasiteisina! Viliuosi, kad dėl visų savo gyvenimo patirčių – gerų ir blogų – atjaučiu nekaltas kitų žmonių poelgių aukas ir užjaučiu nuskriaustuosius.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad dėl savo gyvenimo patirčių – gerų ir blogų – būsiu malonesnis kitiems, elgsiuosi su žmonėmis taip, kaip elgtųsi Gelbėtojas, ir labiau suprasiu nusidėjėlius, ir būsiu visiškai doras. Kai imame pasikliauti Gelbėtojo malone ir laikomės savo sandorų, galime būti Gelbėtojo Apmokėjimo toli siekiančio poveikio pavyzdys.
Pateikiu paskutinį pavyzdį to, kad mirtingumas pasiteisina.
Vyresniojo Heilso teta Loiza VandenBoš ir motina Klėja VandenBoš.
Mano motinos kelionė per mirtingąjį gyvenimą nebuvo lengva. Ji negavo jokių pagyrimų ar žemiškų apdovanojimų ir neturėjo galimybių mokytis toliau nei vidurinėje mokykloje. Vaikystėje ji susirgo poliomielitu, todėl visą gyvenimą kentė kairės kojos skausmus ir nepatogumus. Suaugusi ji išgyveno daug sunkių ir sudėtingų fizinių bei finansinių aplinkybių, tačiau buvo ištikima savo sandoroms ir mylėjo Viešpatį.
Kai mamai buvo 55-eri, mirė viena mano vyresnioji sesuo, palikusi be motinos aštuonių mėnesių dukrelę, mano dukterėčią. Dėl įvairiausių priežasčių galiausiai mano dukterėčią ateinančius 17 metų daugiausia augino, dažnai labai sunkiomis aplinkybėmis, mano mama. Tačiau, nepaisydama šių išgyvenimų, ji mielai ir noriai tarnavo savo šeimai, kaimynams bei apylinkės nariams ir daugelį metų tarnavo šventykloje kaip apeigininkė. Kelerius paskutinius gyvenimo metus mama sirgo tam tikra demencijos forma, dažnai buvo sumišusi ir turėjo gyventi slaugos namuose. Deja, kai netikėtai mirė, ji buvo viena.
Praėjus keliems mėnesiams po jos mirties, sapnavau sapną, kurio niekada nepamiršiu. Sapne sėdėjau savo kabinete Bažnyčios administraciniame pastate. Į kabinetą įėjo mama. Žinojau, kad ji atėjo iš dvasių pasaulio. Visada prisiminsiu mane apėmusius jausmus. Ji nieko nesakė, tačiau spinduliavo tokiu dvasiniu grožiu, kokio niekada anksčiau nebuvau patyręs ir kokį man sunku apibūdinti.
Jos veidas ir esybė buvo išties stulbinantys! Prisimenu, kaip pasakiau jai: „Mama, tu tokia graži!“, turėdamas omenyje jos dvasinę galią ir grožį. Ji pažvelgė į mane – vėlgi nekalbėdama. Pajutau jos meilę man ir supratau, kad ji yra laiminga, išgydyta nuo žemiškų rūpesčių bei iššūkių ir nekantriai laukia „šlovingo prikėlimo“. Žinau, kad mamai mirtingumas pasiteisino – ir kad jis pasiteisina ir mums.
Dievo darbas ir šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą. Mirtingojo gyvenimo patirtys yra dalis kelionės, leidžiančios mums augti ir tobulėti siekiant to nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo. Buvome atsiųsti čia ne tam, kad žlugtume, bet tam, kad sėkmingai įgyvendintume Dievo mums skirtą planą.
Kaip mokė karalius Benjaminas: „Ir be to, norėčiau, kad pagalvotumėt apie palaimingą ir džiaugsmingą būseną tų, kurie vykdo Dievo įsakymus. Nes štai, jie laiminami visais dalykais, tiek laikinaisiais, tiek ir dvasiniais; ir jei jie išsilaiko ištikimi iki galo, jie priimami į dangų, kad gyventų su Dievu niekada nesibaigiančios laimės būsenoje.“ Kitaip sakant, mirtingumas pasiteisina!
Liudiju, jog kai priimame Evangelijos apeigas, sudarome sandoras su Dievu ir jų laikomės, atgailaujame, tarnaujame kitiems ir ištveriame iki galo, mes galime būti tikri ir visiškai pasitikėti Viešpačiu, kad mirtingumas pasiteisina! Aš liudiju apie Jėzų Kristų ir apie tai, kad mūsų šlovinga ateitis su Dangiškuoju Tėvu tapo įmanoma dėl Gelbėtojo malonės ir Apmokėjimo. Jėzaus Kristaus vardu, amen.