Dievo sūnūs ir dukterys
Mes tikrai tikime, kad visi tiesiogine prasme esame Dievo vaikai, todėl turime potencialą tapti panašūs į Jį.
Šiandien norėčiau aptarti vieną iš džiaugsmingiausių, šlovingiausių ir galingiausių Dievo apreikštų evangelijos tiesų. Kartu ironiška, kad tai yra viena iš tiesų, dėl kurios esame kritikuojami. Prieš kelerius metus įvykęs nutikimas labai pagilino mano supratimą apie šią evangelijos tiesą.
Kartą kaip Bažnyčios atstovas buvau pakviestas į religinę konferenciją, kurioje buvo paskelbta, kad nuo šiol jie pripažins galiojančiais visus krikštus, atliktus beveik visose kitose krikščioniškose bažnyčiose, jei tik apeigos bus atliekamos vandeniu ir Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Tuomet buvo patikslinta, kad ši taisyklė nebus taikoma Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios atliekamiems krikštams.
Po konferencijos man pavyko už šį pranešimą atsakingo vadovo pasiteirauti dėl tokios išimties priežasčių. Mes puikiai ir įžvalgiai pasikalbėjome.
Trumpai tariant, jis man paaiškino, kad toji išimtis visų pirma susijusi su mūsų įsitikinimais apie Dievybę, kurią kitos krikščioniškos konfesijos dažnai vadina Trejybe. Padėkojau jam už tai, kad skyrė laiko paaiškinti man savo įsitikinimus ir jo bažnyčios taisykles. Po pokalbio apsikabinome ir atsisveikinome.
Vėliau, apmąstydamas mūsų pokalbį, prisiminiau, ką šis vadovas pasakė apie pastarųjų dienų šventuosius, nesuprantančius to, ką jis pavadino „Trejybės slėpiniu“. Ką jis turėjo omenyje? Tai susiję su mūsų supratimu apie Dievo prigimtį. Mes tikime, kad Dievas Tėvas „yra išaukštintas žmogus“, turintis pašlovintą „kūną iš mėsos ir kaulų, tokį pat apčiuopiamą kaip žmogaus; [ir] Sūnus – taip pat“. Todėl kaskart, kai kalbame apie Dievo prigimtį, kažkuria prasme kalbame ir apie savo prigimtį.
Taip yra ne tik todėl, kad visi esame sukurti „pagal [Jo] atvaizdą, pagal [Jo] panašumą“, bet ir todėl, kad, kaip rašė psalmininkas, Dievas pasakė: „Jūs esate dievai; ir visi esate Aukščiausiojo vaikai.“ Tai mums brangi doktrina, kurią atgavome prasidėjus Sugrąžinimui. Apibendrinant galima pasakyti, kad tai ne daugiau ar mažiau nei tai, ko mūsų misionieriai moko pirmos pamokos, pirmos pastraipos, pirmoje eilutėje: „Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, o mes esame Jo vaikai.“
Galite sakyti: „Bet daugelis žmonių tiki, jog esame Dievo vaikai“. Taip, tai tiesa, tačiau jų supratimas gali šiek tiek skirtis nuo mūsų skelbiamos gilesnės prasmės. Pastarųjų dienų šventiesiems šis mokymas nėra metaforiškas. Atvirkščiai, mes tikrai tikime, kad visi tiesiogine prasme esame Dievo vaikai. Jis yra mūsų dvasių Tėvas, todėl turime potencialą tapti panašūs į Jį, o tai kai kam atrodo nesuvokiama.
Nuo tada, kai Pirmasis regėjimas pravėrė Sugrąžinimo duris, praėjo daugiau kaip 200 metų. Tada jaunas Džozefas Smitas prašė Dangaus patarti, prie kurios bažnyčios prisijungti. Per tą dieną gautą apreiškimą ir vėlesniuose jam duotuose apreiškimuose pranašas Džozefas sužinojo apie Dievo prigimtį ir mūsų, kaip Jo vaikų, ryšį su Juo.
Dėl to dar aiškiau suprantame, kad šios vertingos doktrinos mūsų Dangiškasis Tėvas mokė nuo pat pradžių. Šiam teiginiui iliustruoti norėčiau pacituoti bent du pasakojimus iš Raštų.
Galbūt prisimenate Brangiajame Perle užrašytus Dievo nurodymus Mozei.
Ten skaitome, kad „Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas: Štai aš esu Viešpats Dievas Visagalis ir mano vardas – Begalinis“. Kitaip tariant, Moze, noriu, kad žinotum, kas aš esu. Tada Jis pridūrė: „Ir štai, tu esi mano sūnus.“ Vėliau Jis pasakė: „Ir aš turiu darbą tau, Moze, mano sūnau; ir tu esi pagal mano Viengimio panašumą.“ Ir, galiausiai, Jis baigė taip: „Ir dabar, štai, Moze, mano sūnau, aš tau parodau šitą vieną dalyką.“
Atrodo, kad Dievas troško Mozę pamokyti bent vienos pamokos: „Tu esi mano vaikas“, ir tai pakartojo bent tris kartus. Mozės vardo Jis negalėjo paminėti iškart nepridurdamas, kad jis yra Jo sūnus.
Tačiau likęs vienas Mozė pasijuto silpnas, nes nebebuvo Dievo akivaizdoje. Būtent tada jį gundyti atėjo Šėtonas. Ar pastebite tendenciją? Pirmas jo pasakytas dalykas buvo: „Moze, žmogaus sūnau, garbink mane.“
Šiame kontekste Šėtono prašymas jį garbinti galėjo būti tik dėmesiui nukreipti. Tą silpnumo akimirką Mozei grėsė didelė pagunda pasimesti ir patikėti, kad jis yra tik „žmogaus sūnus“, o ne Dievo vaikas.
„Ir buvo taip, kad Mozė pažvelgė į Šėtoną ir tarė: Kas tu? Nes štai, aš esu Dievo sūnus, pagal jo Viengimio panašumą.“ Laimei, Mozė nepasimetė ir nesileido klaidinamas. Jis suprato, kas jis iš tikrųjų yra.
Kitą pavyzdį galime rasti Mato 4 skyriuje. Mokslininkai tai vadina „trimis Jėzaus gundymais“, tarsi Viešpats būtų buvęs gundomas tik tris kartus, nors taip, žinoma, nebuvo.
Šimtai litrų rašalo buvo sunaudota aiškinant šių gundymų prasmę ir turinį. Kaip žinome, šio skyriaus pradžioje aiškinama, kad Jėzus išėjo į dykumą, kurioje „išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas“.
Pirmasis Šėtono gundymas, atrodo, buvo susijęs tik su Viešpaties fizinių poreikių tenkinimu. „Liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“, – paragino jis Gelbėtoją.
Antrasis gundymas turėjo būti susijęs su Dievo gundymu: „Pulk žemyn, nes parašyta: „Jis lieps savo angelams globoti Tave.“
Galiausiai trečiasis Šėtono gundymas buvo susijęs su pasaulio troškimais ir šlove. Parodęs Jėzui „viso pasaulio karalystes […] [Šėtonas] tarė Jam: „Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.”
Tiesą sakant, pagrindinis Šėtono gundymas galėjo būti mažiau susijęs su šiomis trimis konkrečiomis provokacijomis, o daugiau su Jėzaus Kristaus gundymu suabejoti savo dieviškąja prigimtimi. Mažiausiai du kartus prieš gundymą Šėtonas išsakė tokį įžūlų kaltinimą: „Jei Tu Dievo Sūnus“ – jei tikrai tuo tiki, padaryk tą ar aną.
Prašau atkreipti dėmesį į tai, kas nutiko prieš pat Jėzui išeinant į dykumą pasninkauti ir melstis: randame pasakojimą apie Kristaus krikštą. Jam išnirus iš vandens, „balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.“
Ar pastebime ryšį? Ar pastebime čia tam tikrą dėsningumą?
Nenuostabu, kad kaskart, kai esame mokomi apie savo dieviškąją prigimtį ir paskirtį, bet kokio teisumo priešininkas mus gundo tuo suabejoti.
Kaip skirtųsi mūsų sprendimai, jei iš tiesų žinotume, kas iš tikrųjų esame.
Gyvename sudėtingame pasaulyje, kuriame vis daugiau sumaišties, kur garbingi žmonės stengiasi bent jau pabrėžti mūsų žmogiškąjį orumą, o mes priklausome bažnyčiai ir laikomės evangelijos, kuri mus motyvuoja, padeda suprasti mūsų tikslą ir skatina gyventi taip, kad būtume panašūs į Dievą.
Jėzaus įsakymas „būkite tobuli, kaip ir [m]ūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas“ aiškiai atspindi Jo didelius lūkesčius ir mūsų amžinąsias galimybes. Taigi, visa tai neįvyks per vieną naktį. Prezidento Džefrio R. Holando žodžiais tariant, tai įvyks „galiausiai“. Tačiau pažadėta, kad jei ateisime pas Kristų, tai būsime ištobulinti Jame. Tam reikia daug darbo. Ne bet kokio darbo, bet dieviško darbo. Jo darbo!
Gera žinia yra ta, kad būtent mūsų Tėvas danguje yra pasakęs: „Tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“
Prezidento Raselo M. Nelsono kvietimas „mąstyti celestiališkai“ mums nuostabiai primena mūsų dievišką prigimtį, kilmę ir galutinį tikslą. Tai, kas yra celestiališka, įgyjama tik per Jėzaus Kristaus apmokančiąją auką.
Galbūt todėl Šėtonas nuo žemiškosios tarnystės pradžios iki pat pabaigos gundė Jėzų tuo pačiu gundymu. Matas užrašė, kad, Jėzui kabant ant kryžiaus, „einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, […] sakydami: […] Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Šlovė Dievui, kad Jis nekreipė į tai dėmesio, bet suteikė mums galimybę gauti visus celestialinius palaiminimus.
Visuomet atminkime, kad už mūsų laimę buvo brangiai sumokėta.
Kaip ir apaštalas Paulius, liudiju, kad „pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.“ Jėzaus Kristaus vardu, amen.