Pasitikėjimas mūsų Tėvu
Dievas tikisi, kad priimsime daugybę svarbių sprendimų, ir visais klausimais prašo pasitikėti Juo.
1843 m. birželio 1 d. Adisonas Pratas išvyko iš Navū Ilinojuje skelbti evangelijos Havajų salose ir paliko savo žmoną Luizą Barns Prat rūpintis jų mažamečiais vaikais.
Kai Navū sustiprėjo persekiojimai, dėl kurių šventieji buvo priversti išvykti, o vėliau Vinter Kvoterse, kai jie ruošėsi keliauti į Druskos Ežero slėnį, Luiza turėjo apsispręsti, ar verta keliauti. Juk būtų buvę lengviau pasilikti ir laukti, kol grįš Adisonas, nei keliauti vienai.
Abu kartus ji kreipėsi patarimo į pranašą Brigamą Jangą, kuris paskatino ją keliauti. Nepaisydama didelių sunkumų ir savo asmeninio nenoro, ji kaskart sėkmingai įveikdavo kelionę.
Iš pradžių Luizai kelionės teikė mažai džiaugsmo. Tačiau netrukus jai ėmė patikti žaliuojančios prerijos, spalvingos laukų gėlės ir žemės lopinėliai palei upės krantus. „Mano niūrumas pamažu išsisklaidė, – rašė ji, – ir tarp visų keliaujančių nebuvo labiau džiūgaujančios moters.“
Luizos istorija mane labai įkvėpė. Žaviuosi jos ryžtu nesusitelkti į savo norus, gebėjimu pasitikėti Dievu ir tuo, kaip tikėjimas padėjo jai kitaip pažvelgti į situaciją.
Ji man priminė, kad turime mylintį Tėvą Danguje, kuris rūpinasi mumis, kad ir kur būtume, ir kad Juo galime pasitikėti labiau nei bet kuo kitu.
Tiesos šaltinis
Dievas tikisi, kad priimsime daugybę svarbių sprendimų, ir visais klausimais prašo pasitikėti Juo. Tai ypač sunku, kai mūsų arba visuomenės nuomonė skiriasi nuo Jo valios savo vaikams.
Kai kurie siūlo perbraižyti ribas tarp to, kas teisinga, ir to, kas neteisinga, nes, anot jų, tiesa yra reliatyvi, tikrovę kiekvienas supranta savaip arba Dievas yra toks kilniaširdis, kad jam nerūpi, ką mes darome.
Kai stengiamės suprasti ir priimti Dievo valią, naudinga prisiminti, kad ribas tarp gėrio ir blogio nustatome ne mes. Šias ribas nustatė pats Dievas, remdamasis amžinosiomis tiesomis, kad jos būtų mums naudingos ir mus laimintų.
Siekis pakeisti amžinąją Dievo tiesą yra labai senas. Tai prasidėjo dar prieš pasaulio pradžią, kai Šėtonas pasipriešino Dievo planui ir savanaudiškai siekė sunaikinti žmogaus valios laisvę. Tokie žmonės kaip Šeremas, Nehoras ir Korihoras teigė, kad tikėjimas yra kvailas, apreiškimas nesvarbus, o viskas, ką norime daryti, yra teisinga. Deja, labai dažnai šie nukrypimai nuo Dievo tiesos sukeldavo didelį sielvartą.
Nors kai kas gali priklausyti nuo aplinkybių, tačiau ne viskas. Prezidentas Raselas M. Nelsonas nuolat mokė, kad gelbėjančios Dievo tiesos yra absoliučios, nepriklausomos ir apibrėžtos paties Dievo.
Mūsų pasirinkimas
Vienas iš svarbių gyvenimo sprendimų yra rinkimasis kuo pasitikėti. Karalius Benjaminas savo liaudį mokė: „Tikėkite Dievą; tikėkite, kad jis yra […]; kad jis turi visą išmintį […]; tikėkite, kad žmogus nesuvokia visko, ką gali suvokti Viešpats.“
Laimei, turime Šventuosius Raštus ir dabartinių pranašų vadovavimą, padedančius mums suprasti Dievo tiesą. Jei reikalingas papildomas paaiškinimas, Dievas jį pateikia per savo pranašus. Jei stengsimės suprasti iki galo nesuvoktas tiesas ir nuoširdžiai pasimelsime, tai Jis atsilieps per Šventąją Dvasią.
Vyresnysis Nylas L. Andersenas kartą mokė, kad turėtume nesistebėti, „jei kartais jūsų asmeninės nuostatos iš pradžių nesiderins su Viešpaties pranašo mokymais. Tai mokymosi ir nuolankumo akimirkos, – sakė jis, – kai klaupiamės ant kelių melstis. Reikia su tikėjimu žengti pirmyn, kliautis Dievu ir žinoti, kad po kurio laiko iš mūsų Dangiškojo Tėvo gausime daugiau dvasinio pažinimo.“
Visuomet pravartu prisiminti Almos mokymą, kad Dievas savo žodį duoda pagal tai, kiek dėmesio ir pastangų jam skiriame. Jei paisysime Dievo žodžių, gausime daugiau; jei nepaisysime Jo patarimų, gausime vis mažiau ir mažiau, kol nebegausime visai. Šis pažinimo praradimas nereiškia, kad tiesa buvo klaidinga; greičiau tai rodo, kad praradome gebėjimą ją suprasti.
Žvelkite į Gelbėtoją
Kafarnaume Gelbėtojas mokė apie savo tapatybę ir misiją. Daugeliui Jo žodžiai buvo sunkūs, todėl jie apsigręžė ir „daugiau su Juo nebevaikščiojo“.
Kodėl jie pasitraukė?
Nes jiems nepatiko Jo žodžiai. Taigi, pasitikėdami savo pačių protu, jie pasitraukė ir taip atsisakė palaiminimų, kuriuos būtų gavę, jei būtų pasilikę.
Išdidumas labai lengvai gali mus sulaikyti nuo amžinosios tiesos. Kai ko nors nesuprantame, galime stabtelėti, nusiraminti ir tada nuspręsti, ką toliau darysime. Viešpats mus kvietė „dėl kiekvienos minties [žvelgti į Jį; neabejo[ti], nebijo[ti]“. Kai sutelkiame dėmesį į Gelbėtoją, mūsų tikėjimas gali nustelbti mūsų nuogąstavimus.
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas mus taip ragino: „Prieš suabejodami tikėjimu, pirma suabejokite savo abejonėmis. Niekada neturime leisti abejonei mūsų pavergti ir atskirti nuo Dievo meilės, ramybės ir dovanų, ateinančių per tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi.“
Palaiminimai ateina tiems, kurie pasilieka
Kai tą dieną mokiniai paliko Gelbėtoją, Jis paklausė Dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
Petras atsakė:
„Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.
Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.”
Taigi, apaštalai gyveno tame pačiame pasaulyje ir, kaip ir pasitraukę mokiniai, susidūrė su tuo pačiu socialiniu spaudimu. Tačiau tą akimirką jie pasirinko tikėjimą ir pasitikėjo Dievu, todėl išsaugojo palaiminimus, kuriuos Dievas suteikia tiems, kurie pasilieka.
Galbūt jūs, kaip ir aš, kartais atsiduriate abiejose šio sprendimo pusėse. Kai mums sunku suprasti ar priimti Dievo valią, tepaguodžia mus tai, kad Jis myli mus tokius, kokie esame, kad ir kur būtume. Jis turi mums kai ką geresnio. Jei atsigręšime į Jį, Jis mums padės.
Nors atsigręžti į Jį gali būti sunku, kaip tam tėvui, kuris prašė išgydyti sūnų, Gelbėtojas yra pasakęs: „Viskas įmanoma tikinčiam!“ Sunkiomis akimirkomis mes irgi galime prašyti: „Padėk [mūsų] netikėjimui!“
Mūsų valia tebūna Jo valia
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas kartą mokė: „Žmogaus valia yra vienintelis asmeninis dalykas, kurį jis gali atnašauti ant Dievo altoriaus.“ Nėra ko stebėtis, kad karalius Benjaminas taip troško, kad jo liaudis taptų „klusn[i], rom[i], nuolank[i], kantr[i], piln[a] meilės, norint[i] paklusti viskam, ką Viešpats mato reikalinga ja[i] uždėti, lygiai kaip vaikas paklūsta savo tėvui“.
Kaip ir visada, Gelbėtojas mums parodė tobulą pavyzdį. Apsunkusia širdimi ir žinodamas, kokį skausmingą darbą turi atlikti, Jis pakluso Tėvo valiai, įvykdė savo mesijišką misiją ir dovanojo amžinybės pažadą jums ir man.
Pasirinkimas atsiduoti Dievo valiai yra tikėjimo veiksmas, ir tai yra mūsų mokinystės esmė. Tai pasirinkę pastebime, kad mūsų valios laisvė nesumenksta; priešingai, ją sustiprina ir praturtina Šventosios Dvasios buvimas, suteikiantis prasmę, džiaugsmą, ramybę ir viltį, kurių niekur kitur nerasime.
Prieš kelis mėnesius su vienu kuolo prezidentu lankėmės pas jo kuolo seserį ir jos jauną suaugusį sūnų. Po daugelio toli nuo Bažnyčios praleistų metų, klajojusi sunkiais ir nedraugiškais keliais, ji sugrįžo. Lankydamiesi pas ją paklausėme, kodėl ji sugrįžo.
Ji atsakė: „Sugadinau savo gyvenimą, tačiau supratau, kur mano vieta.“
Tada pasiteiravau, ko ji pasimokė savo kelionėje.
Su jauduliu ji papasakojo, kad suprato, jog bažnyčią reikia lankyti tol, kol atsikratysi įpročio jos nelankyti, ir kad joje reikia būti tol, kol ji taps vieta, kurioje norisi pasilikti. Sugrįžti nebuvo lengva, bet, parodžiusi tikėjimą Tėvo planu, ji ėmė jausti, kad Dvasia sugrįžta.
Ir tada ji pridūrė: „Supratau, kad Dievas yra geras ir Jo kelias geresnis už manąjį.“
Liudiju apie Dievą, Amžinąjį Tėvą, kuris mus myli, apie Jo Sūnų, Jėzų Kristų, kuris mus išgelbėjo. Jie žino mūsų skausmus ir sunkumus. Jie niekada mūsų neapleis ir puikiai žino, kaip mums padėti. Tad neliūdėkime pasitikėdami Jais labiau nei bet kuo kitu. Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.