Ieškokite Jo visa širdimi
Jei Jėzus Kristus ieškojo ramaus laiko pabendrauti su Dievu ir būti Jo sustiprintas, būtų išmintinga, kad ir mes darytume tą patį.
Prieš kelerius metus mudu su žmona tarnavome misijos vadovais Tokijuje, Japonijoje. Kai tuometinis vyresnysis Raselas M. Nelsonas lankėsi mūsų misijoje, vienas iš misionierių jo paklausė, kaip geriausiai reaguoti, kai žmogus pasako, kad yra pernelyg užsiėmęs, kad jo klausytųsi. Nedvejodamas vyresnysis Nelsonas pasakė: „Paklausčiau, ar jie nebuvo per daug užsiėmę, kad tą dieną valgytų pietus, o tada mokyčiau juos, kad jie turi ir kūną, ir dvasią, ir kaip jų kūnas mirs, jeigu nebus maitinamas, lygiai taip ir jų dvasia, jeigu nebus maitinama geruoju Dievo žodžiu.“
Įdomu pažymėti, kad japonų kalboje žodis „užsiėmęs“, isogashii, yra sudarytas iš ženklo su dviem simboliais (忙). Kairysis reiškia „širdis“ arba „dvasia“, o dešinysis reiškia „mirtis“ – galbūt primindamas, kad, kaip mokė prezidentas Nelsonas, būdami per daug užsiėmę, kad pamaitintume savo dvasią, galime numirti dvasiškai.
Viešpats žinojo, kad vienas didžiausių mūsų dienų iššūkių šiame greitai besivystančiame pasaulyje, pilname trukdžių ir sumaišties, bus kokybiško laiko skyrimas Jam. Kalbėdamas per pranašą Izaiją, Jis davė tokius patarimo ir perspėjimo žodžius, kuriuos galima palyginti su audringomis dienomis, kuriomis gyvename:
„Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti. Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė. Bet jūs nenorite.
Jūs sakote: „Ne, mes bėgsime ant žirgų“. Todėl jūs bėgsite. „Mes josime ant eikliųjų. Ir jūsų persekiotojai bus eiklūs.“
Kitaip tariant, nors mūsų išgelbėjimas priklauso nuo dažno gręžimosi į Jį ir poilsio nuo pasaulio rūpesčių, mes to nedarome. Ir nors mūsų pasitikėjimas kyla iš stiprybės, išsiugdytos ramiu metu, medituojant ir apmąstant kartu su Viešpačiu, mes to nedarome. Kodėl nedarome? Todėl, kad sakome: „Ne, esame užsiėmę kitais dalykais“ – kitaip tariant, bėgame ant savo žirgų. Todėl mes vis labiau ir labiau tolsime nuo Dievo; užsispirsime eiti vis greičiau ir greičiau; ir kuo greičiau eisime, tuo greičiau persekios Šėtonas.
Galbūt todėl prezidentas Nelsonas ne kartą ragino mus skirti laiko Viešpačiui savo gyvenime – „kiekvieną dieną“. Jis mums primena, kad „tylus laikas yra šventas laikas – laikas, kuris padės gauti asmeninį apreiškimą ir pripildys ramybės“. Tačiau, kad išgirstumėte tylų Viešpaties balsą, jis patarė: „Jūs taip pat turite būti ramūs.“
Tačiau, kad būtume ramūs, turime daugiau nei vien skirti laiko Viešpačiui – turime atsikratyti abejonių ir baimių kupinų minčių ir sutelkti savo širdį bei protą į Jį. Vyresnysis Deividas A. Bednaris mokė: „Manau, Viešpaties nurodymas „būkite ramūs“ reiškia daug daugiau nei paprasčiausiai nekalbėti ar nejudėti.“ Buvimas ramiems, jis patarė, „gali būti būdas priminti mums likti nepaliaujamai susitelkusiems į Gelbėtoją.“
Buvimas ramiam yra tikėjimo ir stropių pastangų veiksmas. Veikale Lectures on Faith teigiama: „Kai žmogus veikia tikėjimu, jis naudoja proto pastangas.“ Prezidentas Nelsonas pareiškė: „Mūsų dėmesys turi būti sutelktas į Gelbėtoją ir Jo evangeliją. Reikia daug proto pastangų norint žvelgti į Jį dėl kiekvienos minties. Bet kai tai darome, mūsų abejonės ir baimės dingsta.“ Kalbėdamas apie poreikį sutelkti savo mintis, prezidentas Deividas O. Makėjus sakė: „Manau, kad per mažai dėmesio skiriame meditacijos, atsidavimo principo, vertei. […] Meditacija yra vienos iš […] švenčiausių durų, pro kurias patenkame Viešpaties akivaizdon.“
Japonų kalboje yra žodis mui, kuris man perteikia šį labiau tikėjimo kupiną, mąstymu grįstą jausmą, ką reiškia būti ramiam. Jį sudaro du simboliai (無為). Kairysis reiškia „nieko“ arba „niekas“, o dešinysis reiškia „daryti“. Kartu jie reiškia „nedarymas“. Žiūrint paraidžiui šitas žodis gali būti klaidingai interpretuojamas kaip reiškiantis „nieko nedaryti“, lygiai taip pat kaip „būti ramiam“ gali būti klaidingai suprantamas kaip „nekalbėti ir nejudėti“. Tačiau, kaip ir ta frazė, „būti ramiam“ turi aukštesnę reikšmę; man tai priminimas sulėtinti tempą ir gyventi su didesniu dvasiniu sąmoningumu.
Tarnaudamas Šiaurės Azijos krašto prezidentūroje su vyresniuoju Takašiu Vada sužinojau, kad jo žmona, sesuo Naomė Vada, yra patyrusi japonų kaligrafė. Paklausiau sesers Vados, ar ji galėtų man nupiešti japoniškus simbolius žodžiui mui. Norėjau pakabinti kaligrafiją ant sienos, kad priminčiau sau būti ramiam ir sutelkti dėmesį į Gelbėtoją. Nustebau, kai ji neskubėjo sutikti su šiuo, atrodytų, paprastu prašymu.
Kitą dieną, žinodamas, kad tikriausiai neteisingai supratau jos dvejones, vyresnysis Vada paaiškino, kad rašant šiuos simbolius reikės įdėti nemažai pastangų. Jai reikėjo medituoti ir apmąstyti koncepciją ir simbolius, kol giliai savo sieloje supras prasmę ir galės išreikšti šiuos nuoširdžius jausmus kiekvienu teptuko potėpiu. Man buvo gėda, kad taip atsainiai paprašiau jos padaryti kažką tokio reiklaus. Paprašiau, kad jis perduotų mano atsiprašymą jai už nežinojimą ir praneštų, kad atsiimu savo prašymą.
Galite įsivaizduoti mano nuostabą ir dėkingumą, kai man išvykstant iš Japonijos sesuo Vada neprašyta padovanojo man šį gražų kaligrafijos kūrinį su japoniškais žodžio mui simboliais. Dabar jis kabo gerai matomoje vietoje ant mano kabineto sienos, primindamas man kasdien būti ramiam ir ieškoti Viešpaties visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe. Šiuo nesavanaudišku veiksmu ji buvo perteikusi mui, arba ramybės, prasmę geriau, nei tai būtų padarę bet kokie žodžiai. Užuot nemąsčiusi ir pareigingai piešusi simbolius, ji ėmėsi kaligrafijos su visa širdimi ir tikru ketinimu.
Panašiai Dievas trokšta, kad į laiką, praleistą su Juo, žvelgtume su tokiu pat nuoširdžiu pasišventimu. Kai tai darome, mūsų garbinimas tampa mūsų meilės Jam išraiška.
Jis trokšta, kad bendrautume su Juo. Kartą, po to, kai sukalbėjau įžanginę maldą susirinkime su Pirmąja Prezidentūra, prezidentas Nelsonas atsigręžė į mane ir tarė: „Kai tu meldeisi, pagalvojau, koks dėkingas yra Dievas, kai savo įtemptoje darbotvarkėje skiriame laiko, kad Jam padėkotume.“ Tai buvo paprastas, bet galingas priminimas to, kiek daug Dangiškajam Tėvui reiškia, kai stabtelime pakalbėti su Juo.
Kad ir kaip trokštų mūsų dėmesio, Jis nevers mūsų ateiti pas Jį. Nefitams prisikėlęs Viešpats sakė: „Kaip dažnai aš būčiau rinkęs jus, kaip višta surenka savo viščiukus, bet jūs nenorėjote.“ Jis tęsė vilties kupinais žodžiais, kurie taikytini ir mums dabar: „Kaip dažnai aš rinksiu jus, kaip višta surenka savo viščiukus po savo sparnais, jei atgailausite ir visa širdimi sugrįšite pas mane.“
Jėzaus Kristaus evangelija suteikia mums galimybių dažnai sugrįžti pas Jį. Šios galimybės apima kasdienes maldas, Raštų studijavimą, sakramento apeigas, šabo dieną ir garbinimą šventykloje. Kas būtų, jei šias šventas galimybes išbrauktume iš savo darbų sąrašų ir įtrauktume jas į savo „nedarymo“ sąrašus; ką reikštų žiūrėti į juos su tokiu pat dėmesingumu ir susitelkimu, su kokiu sesuo Vada imasi savo kaligrafijos?
Galbūt galvojate: „Neturiu tam laiko.“ Aš dažnai jausdavausi taip pat. Tačiau leiskite man užsiminti, kad nebūtinai reikia daugiau laiko, bet didesnio supratimo apie Dievą ir susitelkimo į Jį tuo laiku, kurį jau esame jam paskyrę.
Pavyzdžiui, kas būtų, jei melsdamiesi mažiau laiko praleistume kalbėdami ir daugiau laiko tiesiog būdami su Dievu, o kalbėdami nuoširdžiau ir konkrečiau išreikštume dėkingumą ir meilę?
Prezidentas Nelsonas patarė ne tik skaityti Raštus, bet ir mėgautis jais. Koks būtų skirtumas, jei mažiau skaitytume ir daugiau mėgautumės?
Kas būtų, jei labiau stengtumės paruošti savo protus priimti sakramentą ir per šias šventas apeigas džiugiai apmąstytume Jėzaus Kristaus Apmokėjimo palaiminimus?
Kas nutiktų, jei per šabą, kuris hebrajų kalba reiškia „poilsis“, ilsėtumės nuo kitų rūpesčių ir skirtume laiko ramiai pabūti su Viešpačiu ir atnašauti Jam savo garbinimus?
Kas nutiktų, jei, garbindami šventykloje, drausmingiau skirtume dėmesį arba šiek tiek ilgiau užsibūtume celestialiniame kambaryje tyliai mąstydami?
Liudiju, kad jei mažiau dėmesio skirsime darymui ir daugiau sandoros ryšio su Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi stiprinimui, kiekviena iš šių šventų akimirkų bus praturtinta ir gausime asmeniniame gyvenime reikalingo vadovavimo. Mes, kaip ir Morta iš Luko pasakojimo, dažnai „rūpin[amės] ir nerimauj[ame] dėl daugelio dalykų“. Tačiau, jei kasdien bendrausime su Viešpačiu, Jis padės mums suprasti, ko labiausiai reikia.
Net Gelbėtojas savo tarnystės laiko skyrė nusiraminimui. Raštuose gausu pavyzdžių, kaip Viešpats pasitraukė į atokią vietą, kalnus, tyrus, dykumą arba „šiek tiek paėjėjo nuo jų“ melstis Tėvui. Jei Jėzus Kristus ieškojo ramaus laiko pabendrauti su Dievu ir būti Jo sustiprintas, būtų išmintinga, kad ir mes darytume tą patį.
Kai savo širdį ir protą sutelksime į Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų ir klausysimės tylaus, ramaus Šventosios Dvasios balso, mums bus aiškiau, ko labiausiai reikia, išsiugdysime stipresnę atjautą ir rasime Jame atilsį bei stiprybę. Paradoksalu, tačiau, jei norime padėti Dievui spartinti Jo išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą, gali tekti sulėtinti tempą. Nuolatinis judėjimas gali dar labiau padidinti sumaištį mūsų gyvenime ir atimti iš mūsų trokštamą ramybę.
Liudiju, kad dažnai visa širdimi sugrįždami pas Viešpatį, mes ramiai ir užtikrintai pažinsime Jį ir jausime begalinę sandorinę Jo meilę mums.
Viešpats pažadėjo:
„Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite.“
„Kai manęs ieškosite visa širdimi, rasite.“
Liudiju, jog tas pažadas yra tikras. Jėzaus Kristaus vardu, amen.