Vėjas nesiliovė pūtęs
Mes galime padėti kitiems keliauti link Dievo palaiminimų.
2015 m. Pernambuko valstijoje, Brazilijoje, šešiasdešimt du Dž. Rubeno Klarko teisininkų draugijos nariai bendradarbiavo su valstijos prokuratūra nagrinėdami keturių skirtingų slaugos namų gyventojų teisinius pareiškimus. Vieną šeštadienį šie advokatai penkias valandas po vieną kalbino daugiau nei 200 gyventojų, kurių kiekvienas praktiškai buvo pamirštas visuomenės.
Per tuos pokalbius jie išsiaiškino keletą nusikaltimų, įvykdytų prieš šiuos pagyvenusius žmones, pavyzdžiui, apleidimą, netinkamą elgesį ir lėšų pasisavinimą. Svarbiausia šios teisininkų draugijos užduotis yra rūpintis vargšais ir remtinais asmenimis. Vos po dviejų mėnesių prokuroras sėkmingai pareiškė kaltinimus atsakingoms šalims.
Jų pagalba gerai iliustruoja karaliaus Benjamino mokymą: „Tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui.“
Viena gyventoja, kurią aš asmeniškai kalbinau šio nemokamo pagalbos teikimo („pro bono“) projekto metu, buvo geraširdė 93 metų moteris vardu Lusija. Padėkojusi už mūsų tarnavimą, ji juokaudama sušuko: „Veskite mane!“
Nustebęs atsakiau: „Pažvelkite į tą gražią jauną moterį! Ji mano žmona ir valstijos prokurorė.“
Ji greitai atšovė: „Tai kas? Ji jauna, graži ir gali lengvai vėl ištekėti. O aš turiu tik jus!“
Tie nuostabūs gyventojai tądien neišsprendė visų savo problemų. Neabejotinai jie ir toliau retkarčiais patirdavo sunkumų, kaip ir jareditai savo sunkioje kelionėje laivais į pažadėtąją žemę, nes „bangos kaip kalnai, griūvančios ant jų, […] daugybę kartų palaidojo juos jūros gelmėse“.
Tačiau tą šeštadienį slaugos namų gyventojai, nors pamiršti visuomenės, žinojo, kad juos asmeniškai pažįsta mylintis Dangiškasis Tėvas, Tas, kuris atsiliepia net į paprasčiausias maldas.
Viešpats Dievas padarė, kad smarkus vėjas pūstų jareditus link pažadėtų palaiminimų. Panašiai mes galime pasirinkti tarnauti tarsi nuolankus vėjas Viešpaties rankose. Kaip „vėjas nesiliovė pūtęs“ jareditų link pažadėtosios žemės, taip ir mes galime padėti kitiems keliauti link Dievo palaiminimų.
Prieš kelerius metus, kai su Kris, mano brangia žmona, buvome kalbinami dėl mano pašaukimo tarnauti vyskupu, kuolo prezidentas paprašė manęs su malda apsvarstyti patarėjų vardus. Išgirdęs mano rekomenduotų brolių vardus, jis pasakė, kad apie vieną iš tų brolių turėčiau žinoti keletą dalykų.
Pirma, šis brolis nemokėjo skaityti. Antra, jis neturėjo automobilio, kuriuo galėtų lankyti narius. Trečia, jis visada – visada – bažnyčioje nešioja akinius nuo saulės. Kad ir koks nuoširdžiai susirūpinęs buvo prezidentas, aš tvirtai jaučiau, kad vis tiek turėčiau rekomenduoti jį kaip savo patarėją, ir kuolo prezidentas palaikė mano sprendimą.
Tą sekmadienį, kai per sakramento susirinkimą aš ir mano patarėjai buvome palaikomi, narių veiduose matėsi nuostaba. Šis brangus brolis lėtai užlipo ant pakylos, kur jo akiniuose ryškiai atsispindėjo šviestuvų šviesa.
Kai jis atsisėdo šalia manęs, paklausiau: „Broli, ar turi regėjimo sutrikimų?“
„Ne“, – atsakė jis.
„Tad kodėl bažnyčioje nešioji akinius nuo saulės? – paklausiau. – Mano drauge, nariams reikia matyti tavo akis, o ir tu turi juos geriau matyti.“
Tą akimirką jis nusiėmė akinius nuo saulės ir daugiau niekada jų nebenešiojo bažnyčioje.
Šis mylimas brolis tarnavo šalia manęs iki tol, kai buvau atleistas iš vyskupo pareigų. Šiandien jis ir toliau ištikimai tarnauja Bažnyčioje ir yra pasiaukojimo ir atsidavimo Viešpačiui Jėzui Kristui pavyzdys. Tačiau prieš daugelį metų jis buvo nežymus akinių nuo saulės nešiotojas, sėdėjęs praktiškai pamirštas salės suole. Dažnai susimąstau: „Kiek ištikimų brolių ir seserų tarp mūsų sėdi pamiršti?“
Nesvarbu, ar esame gerai žinomi, ar pamiršti, sunkumai neišvengiamai ištiks kiekvieną iš mūsų. Kai kreipiamės į Gelbėtoją, Jis gali „pašvęs[ti mūsų] suspaudimus [mūsų] naudai“ ir padėti mums reaguoti į sunkumus tokiu būdu, kuris palengvintų mūsų dvasinę pažangą. Nesvarbu, ar tai būtų slaugos namų gyventojai, neteisingai įvertintas Bažnyčios narys, ar kas nors kitas, mes galime būti tas vėjas, nesiliaujantis pūsti, nešantis viltį ir nukreipiantis kitus į sandoros kelią.
Mūsų mylimas pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, išsakė jaudinantį ir įkvepiantį kvietimą jaunimui: „Dar kartą pabrėžtinai patvirtinu, kad Viešpats paprašė kiekvieno verto, pajėgaus jaunuolio pasiruošti misijai ir atlikti ją. Pastarųjų dienų šventųjų jaunuoliams misionieriška tarnyba yra kunigystės pareiga. […] Jums, jaunoms ir pajėgioms seserims, misija taip pat yra veiksminga, bet neprivaloma galimybė.“
Kiekvieną dieną tūkstančiai vaikinų ir merginų atsiliepia į pranašišką Viešpaties kvietimą tarnaudami misionieriais. Jūs esate puikūs ir, kaip sakė prezidentas Nelsonas, galite „padaryti didesnę įtaką pasauliui nei bet kuri kita ankstesnė karta!“ Žinoma, tai nereiškia, kad tą akimirką, kai įžengsite į misionierių ruošimo centrą, būsite geriausia savo versija.
Greičiau galite jaustis kaip Nefis, vedami Dvasios, iš anksto nežinodami, ką turėtumėte daryti. Kad ir kaip būtų, jūs einate į priekį.
Galbūt jaučiatės nesaugūs, kaip Jeremijas, ir norite pasakyti: „Aš nemoku kalbėti, nes esu tik vaikas.“
Galbūt net pastebėsite savo asmeninius trūkumus ir norėsite šaukti kaip Mozė: „Viešpatie, aš nesu iškalbingas […]. Man sunku kalbėti ir mano liežuvis pinasi.“
Jei kuriam nors iš jūsų, mylimi ir pajėgūs vaikinai ir merginos, dabar kyla tokios mintys, atminkite, kad Viešpats atsakė: „Nesakyk: „Aš esu vaikas“, bet eik, pas ką tave siųsiu.“ Ir Jis pažada: „Taigi dabar eik, o Aš būsiu su tavo lūpomis ir tave pamokysiu, ką kalbėti.“
Jūsų keitimasis iš prigimtinio į dvasinį žmogų vyks „eilutė po eilutės, priesakas po priesako“, kai nuoširdžiai stengsitės tarnauti Jėzui Kristui misijos lauke per kasdienę atgailą, tikėjimą, tikslų paklusnumą ir sunkų darbą: nuolatinį ieškojimą, mokymą atgailauti ir atsivertusiųjų krikštijimą.
Net jei nešiojate vardo kortelę, kartais galite jaustis nepripažinti ar pamiršti. Tačiau privalote žinoti, kad turite tobulą Dangiškąjį Tėvą, kuris jus pažįsta asmeniškai, ir Gelbėtoją, kuris jus myli. Turėsite misijos vadovus, kurie, net būdami netobuli, tarnaus jums kaip vėjas, kuris nesiliauja pūtęs jūsų asmeninio atsivertimo kelionėje.
„Žemėje, plūstančioje pienu ir medumi“, jūs atliksite savo misiją, dvasiškai atgimsite ir tapsite Jėzaus Kristaus mokiniu visam gyvenimui, artindamiesi prie Jo. Galite sužinoti, kad niekada nesate pamiršti.
Nors kai kuriems palengvėjimo gali tekti laukti labai ilgai, nes „neturi žmogaus“, kuris galėtų padėti, Viešpats Jėzus Kristus mus mokė, kad Jis nepamiršo nė vieno. Priešingai, Jis buvo tobulas pavyzdys, kaip kiekvieną savo žemiškosios tarnystės akimirką ieškoti to, kam reikia pagalbos.
Kiekvienas iš mūsų ir mūsų aplinkiniai susiduriame su asmeninėmis priešpriešos audromis ir išbandymų bangomis, kurios mus panardina kasdien. Bet vėjas „nesili[aus] pūtęs link pažadėtosios žemės […]; ir taip [būsime] vėjo genami pirmyn“.
Kiekvienas iš mūsų galime būti šio vėjo dalimi – to paties vėjo, kuris palaimino jareditus jų kelionėje, ir to paties vėjo, kuris su mūsų pagalba palaimins nežymius ir pamirštus žmones, kad jie pasiektų savo pažadėtąsias žemes.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų Užtarėjas pas Tėvą. Jis yra gyvas Dievas ir veikia kaip stiprus vėjas, kuris visada nukreips mus sandoros keliu. Jėzaus Kristaus vardu, amen.