Pasišventimas Viešpačiui kasdieniame gyvenime
Pasišventimas Viešpačiui kasdienį gyvenimą padaro šventą. Tai artina mus prie Viešpaties ir vienas kito ir daro laimingesnius.
Mūsų neseniai vykusiame Gongų šeimos susibūrime buvo surengtas smagus talentų šou ir tėčio juokelių konkursas.
Bet pastarasis konkursas buvo neįprastas. Vienoje komandoje buvo senelis (aš) ir du vaikaičiai, 12 ir 11 metų. Kitą komandą sudarė dirbtinio intelekto (DI) programa, kuriai pusbrolis nurodė pasakoti tėčio juokelius Gerito V. Gongo stiliumi. Senelis Geritas Gongas prieš dirbtinio intelekto (DI) sukurtą Geritą Gongą.
Aš ir vaikaičiai pradėjome pirmi.
Kaip vadinate dinozaurą, kuris sudaužo savo automobilį? Tiranolaužas.
DI Geritui Gongui buvo nurodyta: galvok kaip tikrasis Geritas V. Gongas. Kalbėk kaip jis.
DI Geritas Gongas: „Štai tėčio pokštas, tarsi išsakytas Gerito V. Gongo, apimantis jo šiltą, apgalvotą ir pakylėjantį stilių: kodėl nuolankus medis verčia žmones šypsotis? Nes jo šaknys pilnos meilės, o ištiestos šakos – gerumo. Mes taip pat, kaip ir tas medis, savo šaknyse galime rasti stiprybę, o dalindami gėrį kitiems – džiaugsmą“.
Taigi, ką manote? Štai kodėl jie vadinami tėčio juokeliais.
Visur aplink mus yra galimybių juoktis, džiaugtis, žvelgti akimis, pilnomis dėkingumo. Mūsų evangelija tai džiaugsmas ir pasišventimas kasdieniame gyvenime. Pasišventimas tai paskyrimas šventam tikslui. Taipogi pasišventimas skatina mus kasdienį gyvenimą pripildyti šventumo – džiaugtis kasdiene duona tarp šio pasaulio usnių ir erškėčių. Kad eitume su Viešpačiu, privalome tapti šventi, nes Jis yra šventas, ir Viešpats kviečia eiti su Juo, kad padėtų mums tapti šventiems.
Kiekvienas turime savo istoriją. Su seserimi Gong daugelyje vietų pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis susitinkame su jumis, Bažnyčios nariais ir draugais, ir jūsų istorijos, kaip pasišvenčiate Viešpačiui kasdieniame gyvenime, mus labai įkvepia. Kiekvieno jūsų gyvenime yra septyni dalykai: bendravimas su Dievu, bendruomenė, atjauta vienas kitam, įsipareigojimas ir sandora su Dievu, šeima ir draugais – sutelkta į Jėzų Kristų.
Vis daugiau įrodymų pabrėžia šį stulbinantį faktą: religingi tikintieji yra vidutiniškai laimingesni, sveikesni ir labiau patenkinti nei tie, kurie neturi dvasinio įsipareigojimo ar ryšio. Laimė ir pasitenkinimas gyvenimu, psichikos ir fizinė sveikata, prasmė ir tikslas, charakteris ir dorybingumas, artimi socialiniai ryšiai, netgi finansinis ir materialinis stabilumas – praktikuojantys tikintieji klesti visose gyvenimo srityse.
Jie džiaugiasi geresne fizine ir psichikos sveikata ir didesniu pasitenkinimu gyvenimu visose amžiaus ir visuomenės grupėse.
Tai, ką tyrinėtojai įvardija „religiniu struktūriniu stabilumu“, suteikia aiškumo, tikslo ir įkvėpimo gyvenimo vingiuose. Tikinčiųjų šeimos ir šventųjų bendruomenės kovoja su izoliacija ir vienišumu. Pasišventimas Viešpačiui sako „ne“ nešvankybėms, „ne“ niekšiškam savanaudiškumui, „ne“ algoritmams, kurie monetizuoja pyktį ir poliarizaciją. Pasišventimas Viešpačiui sako „taip“ šventumui ir pagarbumui, „taip“ tam, kad taptume laisviausi, laimingiausi, kad būtume tikriausia ir geriausia savo versija, kai tikėdami sekame Juo.
Kaip atrodo pasišventimas Viešpačiui kasdieniame gyvenime?
Pasišventimas Viešpačiui kasdieniame gyvenime atrodo kaip du ištikimi jauni suaugusieji, kurie, susituokę vienerius metus, neapsimetinėdami jautriai kartu sudaro Evangelijos sandoras, aukojasi ir tarnauja jų besirutuliojančiame gyvenime.
Ji pasakoja: „Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, gyvenau tamsoje. Jaučiausi taip, lyg Dievo nebūtų šalia. Vieną vakarą draugė parašė žinutę: „Labas, ar tu kada nors skaitei Almos 36 skyrių?“
„Kai pradėjau skaityti, – sakė ji, – mane užplūdo ramybė ir meilė. Jaučiausi lyg stipriai apglėbta. Kai skaičiau Almos 36:12, žinojau, kad Dangiškasis Tėvas matė mane ir tiksliai žinojo, kaip jaučiuosi.“
Ji tęsė: „Buvau atvira savo sužadėtiniui ir prieš susituokiant prisipažinau, jog neturiu tvirto liudijimo apie dešimtinę. Kodėl Dievas nori, kad mes duotume pinigų, kai kiti gali duoti daug daugiau už mus? Mano sužadėtinis padėjo man paaiškinti, jog tai susiję ne su pinigais, bet su mums duoto įsakymo vykdymu. Jis paragino mane pradėti mokėti dešimtinę.“
„Ir tikrai pamačiau, jog mano liudijimas auga, – pasakojo ji. – Nors kartais ir pritrūkdavome pinigų, bet matėme tiek daug palaiminimų, jog mums visiškai pakako tiek, kiek uždirbome.
Be to, slaugos kursuose aš buvau vienintelė Bažnyčios narė ir vienintelė ištekėjusi. Daug kartų esu išėjusi iš pamokos nusivylusi arba verkdama, nes jausdavau, kad klasės draugai mane išskirdavo ir neigiamai atsiliepdavo apie mano įsitikinimus, apie apdarų dėvėjimą arba dėl to, jog ištekėjau tokia jauna.“
Ji tęsė: „Praėjusį semestrą išmokau geriau išsakyti savo įsitikinimus ir būti geru Evangelijos pavyzdžiu. Mano žinios ir liudijimas išaugo, nes buvo išbandytas mano savarankiškumas ir įsitikinimų tvirtumas.“
Jaunasis sutuoktinis pridūrė: „Prieš savo misiją turėjau pasiūlymų žaisti beisbolą koledžo komandoje. Tačiau priėmiau sunkų sprendimą. Pasiūlymus atidėjau į šoną ir išvykau tarnauti Viešpačiui. Tu dviejų metų nekeisčiau į nieką.“
„Grįždamas namo, – sakė jis, – tikėjausi sunkaus prisitaikymo, bet tapau stipresnis, greitesnis ir sveikesnis. Kamuoliuką mečiau stipriau nei prieš išvykdamas. Sulaukiau daugiau pasiūlymų žaisti nei tada, kai išvykau, o taip pat ir iš aukštosios mokyklos, apie kurią svajojau. Ir, svarbiausia, aš labiau nei bet kada pasitikiu Viešpačiu.“
Jis baigia tokiais žodžiais: „Kaip misionierius mokiau, kad Dangiškasis Tėvas žada mums galią mūsų maldose, bet kartais pats tai pamirštu.“
Mūsų misionieriško pasišventimo Viešpačiui palaiminimų lobis yra gausus ir didelis. Dažnai nėra lengva planuoti laiką, finansus ar susidoroti su kitomis aplinkybėmis. Bet kai įvairaus amžiaus ir patirties misionieriai pasišvenčia Viešpačiui, viskas susitvarko Viešpaties laiku ir būdu.
Dabar, iš 48 metų perspektyvos, vyresnio amžiaus misionierius sako: „Mano tėtis norėjo, kad įgyčiau aukštąjį išsilavinimą, o ne vykčiau į misiją. Netrukus po to, jį ištiko širdies smūgis ir jis mirė būdamas 47 metų. Jaučiausi kaltas. Kaip galėjau susitarti su savo tėvu?“
„Vėliau, – tęsė jis, – kai nusprendžiau tarnauti misijoje, sapnavau savo tėtį. Ramus ir patenkintas, jis džiaugėsi, kad tarnausiu.“
Tas vyresnio amžiaus misionierius toliau tęsė: „Kaip moko Doktrinos ir Sandorų 138 skyrius, aš tikiu, kad mano tėvas gali tarnauti misionieriumi dvasių pasaulyje. Įsivaizduoju savo tėvą padedantį mūsų proseneliui, kuris paliko Vokietiją būdamas 17 metų ir pasimetė nuo šeimos.“
Jo žmona pridūrė: „Iš penkių mano vyro šeimos brolių keturi, tarnavę misijose, turi aukštąjį išsilavinimą.“
Pasišventimas Viešpačiui kasdieniame gyvenime atrodo kaip jaunas sugrįžtantis misionierius, išmokęs leisti Dievui nugalėti jo gyvenime. Anksčiau, kai buvo paprašytas palaiminti sunkų ligonį, šis misionierius sakė: „Aš tikiu; aš palaiminsiu jį, kad jis pasveiktų.“ Tačiau dabar sugrįžtantis misionierius sako: „Tą akimirką išmokau melsti ne to, ko noriu, o to, ko Viešpats žino, jog žmogui reikia. Aš palaiminau brolį ramybe ir paguoda. Vėliau jis ramiai mirė.“
Pasišventimas Viešpačiui kasdieniame gyvenime yra kaip kibirkštis, sklindanti per uždangą, kad sujungtų, paguostų ir sustiprintų. Didelio universiteto vadovas sako jaučiąs, jog už jį meldžiasi net mažai pažįstami žmonės. Šie žmonės, savo gyvenimą paskyrę universitetui, ir toliau rūpinasi juo bei studentais.
Sesuo daro viską, ką gali, kasdien, kai jos vyras buvo neištikimas jai ir vaikams. Labai žaviuosi ja ir kitais, panašiais į ją. Vieną dieną, lankstydama skalbinius, padėjusi ranką ant krūvos drabužių, ji atsiduso: „Kokia prasmė?“ Ji pajuto švelnų balsą, kuris ją patikino: „Tavo sandoros yra su manimi.“
Kita sesuo 50 metų troško bendrauti su savo tėvu. „Augant, – sako ji, – pirma buvo mano broliai ir tėtis, ir tik paskui aš – vienintelė dukra. Viskas, ko aš kada nors troškau, tai buvo būti „pakankamai gera“ savo tėčiui.
Tada mirė mano mama! Ji buvo vienintelis ryšys tarp manęs ir tėčio.“
„Vieną dieną, – sakė sesuo, – išgirdau balsą, sakantį: „Pakviesk savo tėtį ir pasiimk jį su savimi į šventyklą.“ Tai buvo dukart per mėnesį vykstančių pasimatymų su tėčiu Viešpaties namuose pradžia. Pasakiau tėčiui, jog myliu jį. Jis taip pat pasakė, jog myli mane.
Laikas Viešpaties namuose mus išgydė. Mano mama negalėjo mums padėti žemėje. Jai prireikė būti kitoje uždangos pusėje, kad padėtų pataisyti tai, kas buvo sulūžę. Šventykla užbaigė mūsų, kaip amžinos šeimos, kelionę į vienovę.“
Tėvas sako: „Šventyklos pašventinimas man ir mano vienintelei dukrai buvo didžiulė dvasinė patirtis. Dabar (šventyklą) lankome kartu ir jaučiame, kad mūsų ryšys stiprėja.“
Pasišventimas Viešpačiui kasdieniame gyvenime apima jautrias akimirkas, kai išeina artimieji. Anksčiau šiais metais mano brangioji mama Džinė Gong perėjo į kitą gyvenimą likus kelioms dienoms iki jos 98-ojo gimtadienio.
Jei paklaustumėte mano mamos: „Ar norėtum „akmenuoto kelio“, baltojo imbierinio šokolado ar braškinių ledų?“ Mama atsakytų: „Taip, ačiū, ar galiu paragauti visų?“ Kas galėtų pasakyti „ne“ jūsų mamai, ypač kai ji mėgo visus gyvenimo skonius?
Kartą paklausiau mamos, kurie sprendimai labiausiai nulėmė jos gyvenimą.
Ji atsakė: „Krikštas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, tampant jos nare, ir persikėlimas iš Havajų į žemyną, kur sutikau tavo tėvą.“
Pakrikštyta 15-os, vienintelė iš savo gausios šeimos, prisijungusi prie mūsų Bažnyčios, mano motina turėjo sandoros tikėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu, palaiminusį jos gyvenimą ir visas mūsų šeimos kartas. Pasiilgau mamos, kaip ir jūs pasiilgstate savo šeimos narių. Bet aš žinau, kad mano mama nedingo. Tiesiog dabar ji kitur. Gerbiu ją ir visus, kurie išeina būdami drąsūs kasdienio šventumo pavyzdžiai Viešpačiui.
Žinoma, pasišventimas Viešpačiui kasdieniame gyvenime apima ir dažnesnį atėjimą pas Viešpatį į Jo šventuosius namus. Tai tiesa, nesvarbu, ar esame Bažnyčios nariai, ar draugai.
Trys draugai atvyko į Tailando Bankoko šventyklos atvirų durų dieną.
„Tai nuostabaus išgijimo vieta“, – pasakė vienas.
Krikštykloje kitas pasakė: „Kai esu čia, noriu būti švarus ir daugiau niekada nenusidėti.“
Trečiasis paklausė: „Ar jaučiate dvasinę jėgą?“
Keturiais šventais žodžiais mūsų šventyklos kviečia ir skelbia:
„Pašvęsta Viešpačiui.
Pasišventimas Viešpačiui kasdienį gyvenimą padaro šventą. Tai artina mus prie Viešpaties ir vienas kito, daro laimingesnius ir rengia mus gyventi su Dievu, mūsų Tėvu, Jėzumi Kristumi ir mūsų artimaisiais.
Kaip padarė mano draugas, galite savęs paklausti, ar Dangiškasis Tėvas jus myli. Atsakymas yra tvirtas, absoliutus taip! Laimingai ir amžinai galime jausti Jo meilę, kai kasdien pasišvenčiame Viešpačiui. Meldžiu šventu Jėzaus Kristaus vardu, kad tai padarytume, amen.