Dievo mylimiausi
Buvimas pripildytiems Dievo meilės ne tik apsaugo mus nuo gyvenimo audrų, bet ir laimingas akimirkas padaro laimingesnes.
Prieš pradėdamas turėčiau pasakyti, kad du mano vaikai, kalbėdami iš sakyklos, buvo nualpę, ir aš niekada nesijaučiau su jais labiau susijęs nei šią akimirką. Mano galvoje sukasi daugiau rūpesčių nei baimė prasmegti.
Mūsų šeimoje yra šeši vaikai ir jie kartais erzina vienas kitą, kiekvienas sakydamas esąs mylimiausias vaikas. Kiekvienas jų turi skirtingas priežastis, kodėl yra mylimiausias. Mūsų meilė visiems mūsų vaikams yra tyra, pilnutinė ir visapusiška. Nė vieno iš jų negalėtume mylėti labiau nei kito – su kiekvieno vaiko gimimu mūsų meilė išsiplėtė pačiu gražiausiu būdu. Dangiškojo Tėvo meilę, skirtą man, geriausiai suprantu per meilę, kurią jaučiu savo vaikams.
Jiems taip kartojant pretenzijas būti mylimiausiu vaiku, galbūt pamanėte, kad mūsų šeimoje niekada nebuvo netvarkingo miegamojo. Ydų pojūtis tėvų ir vaikų santykiuose sumažėja sutelkus dėmesį į meilę.
Kai kada, galbūt todėl, kad matau, jog artėjame prie neišvengiamų riaušių šeimoje, pasakau maždaug taip: „Gerai, jūs mane nuvarginote, bet tikrai nesiruošiu to skelbti visiems; jūs patys žinote, kuris iš jūsų yra mano mylimiausias.“ Mano tikslas – kad kiekvienas iš šešių jaustųsi nugalėtoju ir būtų išvengta visuotinio karo, bent jau iki kito karto!
Evangelijoje pagal Joną Jonas save apibūdina kaip „mokinį, kurį Jėzus mylėjo“, tarsi tokia padėtis būtų kuo nors išskirtinė. Man patinka manyti, jog taip buvo todėl, kad Jonas jautėsi besąlygiškai mylimas Jėzaus. Nefio žodžiai „Aš džiūgauju mano Jėzumi“ sukelia man panašų jausmą. Žinoma, Gelbėtojas yra ne Nefio, kaip ir ne Jono, tačiau asmeninis Nefio santykių su „jo“ Jėzumi pobūdis paskatino jį pasitelkti tokį švelnų apibūdinimą.
Argi ne nuostabu, kad kartais galime jaustis tokie visapusiškai ir asmeniškai pastebėti ir mylimi? Nefis gali Jį vadinti „savo“ Jėzumi, ir mes taip pat. Mūsų Gelbėtojo meilė yra „aukščiausia, kilniausia, stipriausia meilė“ ir Jis ją rodo, kol esame jos „pripildyti“. Dieviška meilė niekada neišsenka, ir kiekvienas esame mylimiausias vaikas. Dievo meilė yra ten, kur mes visi iš dalies sutampame kaip Veno diagramos apskritimai. Kad ir kokie skirtingi būtume, Jo meilė būna ten, kur dalijamės bendrumais.
Argi galima stebėtis, kad didžiausi įsakymai yra mylėti Dievą ir mylėti aplinkinius? Kai matau žmones, rodančius vienas kitam Kristaus meilę, man atrodo, kad toje meilėje glūdi ne tik jų meilė, bet ir dieviškumas. Kai mylime vieni kitus būtent taip, kaip tik galime, visiškai ir iki galo, įsitraukia ir dangus.
Taigi, jei mums rūpimas žmogus atrodo nutolęs nuo dieviškos meilės jausmo, galime vadovautis šiuo modeliu: daryti tai, kas mus pačius priartina prie Dievo, o paskui daryti tai, kas mus priartina prie to žmogaus, – neišsakytas kvietimas ateiti pas Kristų.
Norėčiau susėsti su jumis ir paklausti, kokios aplinkybės verčia jus jausti Dievo meilę. Kurios Raštų eilutės, kokie konkretūs tarnavimo veiksmai? Kur būnant? Kokia muzika? Kieno draugijoje? Visuotinė konferencija yra tinkama vieta mokytis, kaip užmegzti ryšį su dangaus meile.
Bet galbūt jaučiatės esantys toli nuo Dievo meilės? Galbūt jūsų mintis slegia atgrasymo ir tamsos balsų choras, pranešimai, sakantys, kad esate per daug sužeisti, sumišę, per silpni ir apleisti, per daug skirtingi ar dezorientuoti, kad galėtumėte iš tiesų užsitarnauti dangiškąją meilę. Jei girdite tokius žodžius, tuomet išgirskite štai ką: tie balsai tiesiog klysta. Galime drąsiai nekreipti dėmesio į teiginį, kad būdami sulaužyti esame kaip nors atskirti nuo dangiškosios meilės. Kas kartą, kai giedame giesmę, primenančią mums, kad mūsų mylimas ir nepriekaištingas Gelbėtojas pasirinko būti sumuštas, sulaužytas ir sužalotas dėl mūsų, kas kartą, kai valgome sulaužytą duoną. Tikrai Jėzus pašalina visą gėdą nuo palūžusiųjų. Per savo palūžimą Jis tapo tobulas ir gali padaryti mus tobulus nepaisant mūsų palūžimo. Jis buvo palūžęs, apleistas, sudraskytas ir sužalotas, – ir mes galime jaustis tokie pat, – tačiau atskirti nuo Dievo meilės mes tikrai nesame. „Palūžę žmonės; tobula meilė“, kaip giedama vienoje giesmėje.
Galbūt žinote ką nors slapto apie save, dėl ko jaučiatės nemylimi. Kad ir kokie teisūs būtumėte dėl to, ką žinote apie save, klystate manydami, kad atsidūrėte už Dievo meilės ribų. Kartais sau esame tokie žiaurūs ir nekantrūs, kokie negalėtume įsivaizduoti, kad būtume kam nors kitam. Šiame gyvenime turime daug darbų, tačiau neapykantos sau ir gėdingo savęs smerkimo tame darbų sąraše nėra. Kad ir kokie netikę mes jaustumės, Jo rankos nesutrumpėjo. Nė kiek. Jos visada pakankamai ilgos, kad kiekvieną iš mūsų „švelniai paimt[ų]“ ir apglėbtų.
Net jei nejaučiame dieviškosios meilės šilumos, ji neišnyko. Dievas Pats pasakė, kad „kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet [Jo] malonė nuo [mūsų] nebepasitrauks“. Taigi, kad būtų aišku, mintis, jog Dievas nustojo mylėti, gyvenime turėtų būti taip toli galimų paaiškinimų sąraše, kad prie jos galėtume prieiti tik tuomet, kai kalnai sugrius ir kalvos išnyks!
Man labai patinka šis kalnų, kaip Dievo meilės tikrumo įrodymo, simbolizmas. Šis galingas simbolizmas susipina su pasakojimais apie tuos, kurie eina į kalnus, kad gautų apreiškimus, ir su Izaijo aprašymu „Viešpaties namų kaln[o]“, kuris „iškils aukščiau už visus kalnus“. Viešpaties namai yra mūsų brangiausių sandorų namai ir vieta, kur visi galime atsitraukti ir giliai pasinerti į Tėvo meilės mums įrodymus. Taip pat džiaugiuosi paguoda, į mano sielą ateinančia, kai stipriau apsigaubiu savo krikšto sandora ir randu žmogų, kuris liūdi dėl netekties ar nusivylimo, o aš stengiuosi padėti jam ištverti ir suprasti tuos jausmus. Ar tai būdai, kuriais galime labiau pasinerti į brangią sandorinę meilę, hesed?
Tai jei Dievo meilė mūsų nepalieka, kodėl ne visada ją jaučiame? Na, sutramdykite savo lūkesčius: aš nežinau. Tačiau būti mylimam tikrai nėra tas pats, kas jaustis mylimam, ir turiu keletą minčių, kurios gali jums padėti ieškant atsakymų į šį klausimą.
Galbūt kovojate su sielvartu, depresija, išdavyste, vienišumu, nusivylimu ar kitais galingais dalykais, trukdančiais pajusti Dievo meilę jums. Jei taip, tai šie dalykai gali nuslopinti arba sustabdyti mūsų gebėjimą jausti tai, ką galėtume jausti kitu atveju. Galbūt kurį laiką negalėsite jausti Jo meilės ir turės pakakti žinojimo. Tačiau įdomu, ar galėtumėte paeksperimentuoti – kantriai – su įvairiais dieviškosios meilės pasireiškimo ir priėmimo būdais. Ar galite žengti žingsnį atgal nuo to, kas yra priešais jus, ir galbūt dar žingsnį, ir dar vieną, kol pamatysite platesnį vaizdą, vis platesnį ir platesnį, jei reikia, kol tiesiogine prasme imsite mąstyti celestiališkai, nes jau žvelgsite į žvaigždes ir prisiminsite nesuskaičiuojamus pasaulius, o per juos – jų Kūrėją?
Paukštelio giesmė, saulės, vėjo ar lietaus pojūtis ant odos ir akimirkos, kai gamta priverčia mane žavėtis Dievu, – visa tai man padeda užmegzti ryšį su dangumi. Galbūt padėtų ištikimų draugų paguoda. Galbūt muzika? Arba tarnavimas? Ar esate aprašę dienoraštyje atvejus, kai ryšys su Dievu jums buvo aiškesnis? Kai ieškote palengvėjimo ir supratimo, galbūt galėtumėte paprašyti tuos, kuriais pasitikite, pasidalyti su jumis savo dieviškojo ryšio šaltiniais.
Įdomu, jei Jėzus rinktųsi vietą, kur galėtumėte susitikti jūs ir Jis, privačią vietą, kur galėtumėte sutelkti į Jį išskirtinį dėmesį, ar Jis rinktųsi jūsų unikalią asmeninės kančios vietą, jūsų giliausių poreikių vietą, kur niekas kitas negalėtų nueiti? Ten, kur jaučiatės tokie vieniši, kad turėtumėte iš tiesų būti visiškai vieni, bet nesate vieni, ten, kur galbūt tik Jis yra nukeliavęs, bet iš tikrųjų jau pasiruošęs jus ten pasitikti, kai atvyksite. Jei vis dar laukiate Jo atvykstant, gal Jis jau yra ten ir ranka pasiekiamas?
Jei šiuo gyvenimo laikotarpiu jaučiatės pripildyti meilės, pasistenkite ją išlaikyti taip gerai, kaip sietas išlaiko vandenį. Taškykite ją visur, kur tik einate. Vienas iš dieviškosios ekonomijos stebuklų yra tas, jog kai stengiamės dalytis Jėzaus meile, pamatome, jog esame jos pripildomi pagal principą „Kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“.
Buvimas pripildytiems Dievo meilės ne tik apsaugo mus nuo gyvenimo audrų, bet ir laimingas akimirkas padaro laimingesnes – mūsų džiaugsmingos dienos, kai danguje šviečia saulė, tampa dar šviesesnės, nes mūsų sielose šviečia saulė.
Tad įsišaknykime ir įsitvirtinkime savo Jėzuje ir Jo meilėje. Ieškokime Jo meilės ir galios savo gyvenime potyrių ir juos branginkime. Evangelijos džiaugsmas prieinamas visiems: ne tik laimingiems, ne tik nusiminusiems. Džiaugsmas yra mūsų tikslas, o ne aplinkybių dovana. Turime visas priežastis „džiūgauti ir būti pripildyti meilės Dievui ir visiems žmonėms“. Tad prisipildykime jos su kaupu. Jėzaus Kristaus vardu, amen.