Mūsų valios suderinimas su Jo valia
Sekdami Viešpaties valia savo gyvenime, galėsime rasti brangiausią perlą pasaulyje – dangaus karalystę.
Kartą Gelbėtojas kalbėjo apie pirklį, kuris ieškojo „gerų perlų“. Ieškodamas jis rado vieną „brangų perlą“. Tačiau, norėdamas įsigyti tą nuostabų perlą, šis žmogus turėjo parduoti visą savo turtą, ką greitai ir džiaugsmingai padarė.
Šiuo trumpu ir apgalvotu palyginimu Gelbėtojas gražiai pamokė, kad dangaus karalystę galima palyginti su neįkainojamu perlu, pačiu brangiausiu lobiu, kurio reikėtų trokšti labiau nei viso kito. Tai, kad siekdamas gauti tą vertingą perlą, pirklys iš karto pardavė visą savo turtą, aiškiai rodo, kad savo mintis ir troškimus turėtume suderinti su Viešpaties valia ir savo mirtingajame kelyje noriai daryti viską, ką galime, kad gautume amžinąsias Dievo karalystės palaimas.
Kad būtume verti šio didžiulio atlygio, be abejo, turime, be kitų veiksmų, dėti visas pastangas atsikratyti visų egocentriškų siekių ir atsikratyti bet kokio saito, trukdančio visiškai atsiduoti Viešpačiui ir Jo aukštesniems bei šventesniems keliams. Apaštalas Paulius šiuos pašventinančius siekius vadina „Kristaus prot[o]“ turėjimu. Kaip rodo Jėzaus Kristaus pavyzdys, tai reiškia „visuomet dar[yti], kas [Viešpačiui] patinka“, arba, kaip šiais laikais kai kurie žmonės sako, „daryti tai, kas tinka Viešpačiui“.
Evangeline prasme, „visuomet dar[yti], kas [Viešpačiui] patinka”, reiškia paklusti Jo valiai. Mokydamas savo mokinius Gelbėtojas apgalvotai mokė šio principo svarbos:
„Nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė.
O mane siuntusio Tėvo valia, – kad nepražudyčiau nė vieno iš tų, kuriuos Jis man davė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.
Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“
Gelbėtojas pasiekė tobulą ir dievišką paklusnumo Tėvui lygį, savo valiai leisdamas pasiduoti Tėvo valiai. Kartą jis pasakė: „Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka.“ Mokydamas pranašą Džozefą Smitą apie Apmokėjimo sielvartą ir kančias, Gelbėtojas sakė:
„Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus. […]
Kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti –
tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams.“
Mirtingajame kelyje dažnai grumiamės su tuo, ką manome žiną, kas, mūsų manymu, yra geriausia ir kas, mūsų nuomone, mums tinka, užuot suvokę, ką Dangiškasis Tėvas iš tikrųjų žino, kas amžinai geriausia ir kas pagal Jo planą neabejotinai tinka Jo vaikams. Šios didžiosios grumtynės gali tapti labai sudėtingos, ypač turint galvoje mūsų laikams skirtas Raštų pranašystes: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis […] žmonės bus savimylos, […] labiau mylintys malonumus negu Dievą.“
Vienas iš požymių, rodančių, kad ši pranašystė pildosi, yra dabar pasaulyje populiarėjanti tendencija, kuriai pasiduoda tiek daug žmonių, kai žmonės pasineria į rūpinimąsi savimi ir nuolat skelbia: „Kad ir kas nutiktų, aš gyvenu pagal savo tiesą arba darau tai, kas tinka man.“ Kaip sakė apaštalas Paulius, jie „ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos“. Pasinėrusieji į egocentriškus siekius ir susitelkę į asmeninius pageidavimus arba norintieji pateisinti elgesį, kuris dažnai neatitinka Dievo meilės plano ir Jo valios jiems, tokį mąstymo būdą dažnai pateisina kaip „autentišką“. Jei leisime savo širdžiai ir protui perimti tokį mąstymą, rizikuojame susikurti sau dideles suklupimo kliūtis, trukdančias įsigyti neįkainojamą perlą, kurį Dievas su meile paruošė savo vaikams, – amžinąjį gyvenimą.
Nors tiesa, kad kiekvienas iš mūsų sandoros keliu eina mokydamasis individualiai, stengdamasis išlaikyti savo širdį ir protą sutelktus į Kristų Jėzų, turime būti atsargūs ir nuolat budrūs, kad nebūtume gundomi gyvenime pasiduoti tokiai pasaulietiškai filosofijai. Vyresnysis Kventinas L. Kukas sakė, kad „būti nuoširdžiai panašiam į Kristų yra daug svarbesnis tikslas, nei būti unikaliam“.
Mano brangūs draugai, kai leidžiame Dievui būti galingiausiu veiksniu mūsų gyvenime, atmesdami savanaudiškus siekius, galime tobulėti mokinystėje ir stiprinti gebėjimą savo protą ir širdį suvienyti su Gelbėtoju. Kita vertus, kai neleidžiame Dievo keliams įsigalėti mūsų gyvenime, esame palikti patys sau, o be įkvepiančio Viešpaties vadovavimo galime pateisinti beveik viską, ką darome ar ko nedarome. Taip pat galime pasiteisinti, kai elgiamės savaip, sakydami: „Tiesiog darau viską savaip.“
Kartą, Gelbėtojui skelbiant savo doktriną, kai kurie žmonės, o ypač savo teisumu įsitikinę fariziejai, atmetė Jo žinią ir drąsiai pareiškė esą Abraomo vaikai, teigdami, kad jų kilmė suteiks jiems ypatingas privilegijas Dievo akyse. Tokia mąstysena skatino juos remtis savo supratimu ir netikėti tuo, ko mokė Gelbėtojas. Fariziejų reakcija į Jėzų buvo aiškus įrodymas, kad toks arogantiškas požiūris jų širdyse nepaliko vietos Gelbėtojo žodžiams ir Dievo keliams. Atsakydamas į tai Jėzus išmintingai ir drąsiai pareiškė, kad jeigu jie būtų tikri Abraomo sandoros vaikai, darytų Abraomo darbus, ypač turint omenyje, kad tą akimirką prieš juos stovėjo pats Abraomo Dievas ir mokė juos tiesos.
Broliai ir seserys, kaip matote, tokia protinė gimnastika pasirenkant, „kas man tinka“, o ne „kas visada patinka Viešpačiui“, nėra nauja tendencija, būdinga tik mūsų laikams. Tai laikui nepavaldi amžių senumo mąstysena, dažnai apakinanti išmintinguosius savo akyse bei gluminanti ir varginanti daugelį Dievo vaikų. Tokia mąstysena iš tikrųjų yra senas priešininko triukas; tai apgaulingas kelias, atsargiai vedantis Dievo vaikus nuo tikro ir patikimo sandoros kelio. Nors asmeninės aplinkybės, tokios kaip genetika, geografija, fiziniai ir protiniai iššūkiai, daro mūsų kelionei įtaką, iš tikrųjų svarbiuose dalykuose yra vidinė erdvė, kurioje esame laisvi rinktis, ar nuspręsime sekti Viešpaties mūsų gyvenimui paruoštu modeliu. Iš tiesų, Jis „paženklino kelią ir vedė tenai, […] kad būt amžinybė lemta“.
Mes, Kristaus mokiniai, trokštame eiti keliu, kurį Jis mums nurodė savo žemiškosios tarnystės metu. Mes ne tik trokštame vykdyti Jo valią ir daryti viską, kas Jam patinka, bet ir stengiamės sekti Jo pavyzdžiu. Jei stengsimės būti ištikimi kiekvienai mūsų sudarytai sandorai ir gyventi „kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų“, būsime apsaugoti nuo tapimo pasaulio nuodėmių ir klaidų – filosofijos ir doktrinos klaidų, galinčių mus atitraukti nuo tų brangiausių perlų, – aukomis.
Mane asmeniškai įkvėpė toks dvasinis paklusnumas Dievui, kuris paveikė ištikimų Kristaus mokinių gyvenimą, kai jie pasirinko daryti tai, kas tinka ir patinka Viešpačiui. Pažįstu vaikiną, kuris buvo neapsisprendęs dėl vykimo į misiją, bet pajuto įkvėpimą vykti tarnauti Viešpačiui, pasiklausęs vieno aukšto Bažnyčios vadovo išsakyto liudijimo ir pasakojimo apie šventą tarnavimo misijoje patirtį.
Pats šis jaunuolis, dabar jau grįžęs misionierius, apie tai sakė: „Klausydamasis Gelbėtojo Jėzaus Kristaus apaštalo liudijimo pajutau Dievo meilę man ir norėjau ta meile dalytis su kitais. Tą akimirką supratau, kad turiu tarnauti misijoje, nepaisant baimių, abejonių ir nerimo. Tvirtai pasiklioviau Dievo palaimomis ir pažadais Jo vaikams. Šiandien esu visai kitas žmogus; turiu liudijimą, kad ši Evangelija yra tikra ir kad žemėje buvo atkurta Jėzaus Kristaus Bažnyčia.“ Šis vaikinas pasirinko Viešpaties kelią ir visais atžvilgiais tapo tikro mokinio pavyzdžiu.
Tikėjimui ištikima mergina nusprendė nenusižengti standartams, kai jos paprašė rengtis nekukliai, kad pritaptų drabužių dizaino kompanijos, kurioje ji dirbo, verslo padalinyje. Suprasdama, kad jos kūnas yra šventa Dangiškojo Tėvo dovana ir vieta, kur gali gyventi Dvasia, ji jautėsi paskatinta gyventi pagal aukštesnius nei pasaulio standartus. Ji ne tik įgijo pasitikėjimą tų, kurie matė ją gyvenant pagal Jėzaus Kristaus evangelijos tiesas, bet ir išsaugojo savo darbą, kuriam kurį laiką grėsė pavojus. Jos ryžtas, užuot darius tai, kas tiko pasauliui, daryti, kas patiko Viešpačiui, priimant sunkius sprendimus suteikė jai pasikliovimo sandora.
Broliai ir seserys, kasdieniame kelyje nuolat susiduriame su panašiais sprendimais. Reikia drąsos ir noro stabtelėti ir nuoširdžiai bei nuolankiai atlikti savianalizę, kad pripažintume, jog mūsų gyvenime yra kūno silpnybių, kurios gali trukdyti mums atsiduoti Dievui, ir negrįžtamai nuspręsti rinktis Jo, o ne savo kelią. Didžiausias mūsų mokinystės išbandymas yra mūsų noras atsisakyti savo senojo aš bei jį prarasti ir Dievui atiduoti savo širdį bei visą sielą, kad Jo valia taptų mūsų valia.
Viena šlovingiausių mirtingojo gyvenimo akimirkų įvyksta atradus džiaugsmą, kylantį, kai nuolatinis to, kas „tinka ir patinka Viešpačiui“, ir to, „kas tinka mums“, darymas tampa vienu ir tuo pačiu! Norint Viešpaties valią sąmoningai ir neabejotinai padaryti sava, reikia didžios ir didvyriškos mokinystės! Tą didingą akimirką tampame pasišventę Viešpačiui ir visiškai atiduodame Jam savo valią. Toks dvasinis nuolankumas, taip sakant, yra gražus, galingas ir transformuojantis.
Liudiju jums, kad, sekdami Viešpaties valia savo gyvenime, galėsime rasti brangiausią perlą pasaulyje – dangaus karalystę. Meldžiu, kad kiekvienas iš mūsų, savo laiku ir savo ruožtu, galėtume su pasikliovimu sandora pareikšti mūsų Dangiškajam Tėvui ir Gelbėtojui Jėzui Kristui: „Kas tinka Tau, tas tinka ir man.“ Visa tai sakau šventu Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.